- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-24
- Bylos Nr.
- 2A-95/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Kazis Kaliūnas, Danutė Milašienė
- Ieškovas
- V. G.
- Atsakovas
- D. J.
- Advokatai
- Petras Macenis, Ona Kapliauskaitė
- Kategorijos
- 30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kaliūno ir Danutės Milašienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-89-622/2010 pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovei D. J. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovas V. G. 2008 m. sausio 10 d. Klaipėdos apygardos teismui paduotu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės D. J. 450 000 Lt skolos ir bylinėjimosi išlaidas (t. 1, b. l. 2-3). Nurodė, kad jis su atsakove gyveno kartu kaip šeima neįregistravę santuokos ir vedė bendrą ūkį nuo 1990 m. iki 2005 m. vasario 24 d. Nusprendę kartu toliau nebegyventi ieškovas ir atsakovė sutarė parduoti jiems priklausantį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), registruotą atsakovės motinos L. P. G. vardu, o gautas lėšas pasidalinti pusiau. Preliminari pardavimo kaina buvo numatyta 1,1 mln. Lt (t. 1, b. l. 5). Namą atsakovė pardavė, bet ieškovui (jo motinai) pervedė tik 100 000 Lt (t. 1, b. l. 6).
Atsiliepimas
Atsakovė D. J. atsiliepimu į ieškinį (t. 1, b. l. 43-45) ieškinio nepripažino ir prašė jį atmesti. Teigė, kad pagal 2005 m. vasario 24 d. susitarimą už parduotą namą atsakovė turėjo sumokėti ieškovui ne 550 000 Lt (1 100 000 Lt ÷ 2), o ½ dalį kainos, už kurią bus parduotas gyvenamasis namas. Susitarime nurodyta 1 100 000 Lt namo pardavimo kaina buvo tik tikėtina. Namą atsakovė pardavė už perpus mažesnę, nei buvo numatyta preliminari, kainą – 500 000 Lt (t. 1, b. l. 51-56), nes namas nebaigtas statyti (baigtumas 82 %), be to, kainą teko nuleisti siekiant kaip galima greičiau parduoti namą ir atsiskaityti su ieškovu. Atsakovė tikino, kad sumokėjo ieškovui žymiai daugiau, nei jam priklausė gauti. Atsakovė pervedė į ieškovo motinos sąskaitą 100 000 Lt ir 270 000 Lt sumokėjo ieškovui grynais (t. 2, b. l. 25). Tačiau kadangi atsakovės motina sumokėjo 15 % gyventojų pajamų mokesčio, tad 75 000 Lt (500 000 Lt x 0,15) turėjo būti sumažinta suma, nuo kurios turėjo būti apskaičiuojamas skolos ieškovui dydis [(500 000 Lt – 75 000 Lt) ÷ 2].
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. vasario 12 d. sprendimu (t. 2, b. l. 53-55) ieškinį atmetė, konstatavęs, kad ieškovas neįrodė, jog ginčo namas buvo parduotas už 1,1 mln. Lt kainą (CPK 178 str.). Nustatydamas namo pardavimo kainą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi notaro patvirtinta 2005 m. balandžio 8 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, kurios ieškovas neginčijo, bei atsakovės paaiškinimais, kad, be 0,5 mln. Lt, ji iš pirkėjų dar gavo 50 000 Lt avansą, kuris nebuvo įtrauktas į 2005 m. balandžio 8 d. pirkimo-pardavimo sutartį. Įvertinęs tai, kad namas nebaigtas statyti, ir tai, kad tą patį namą ieškovas 2004 m. rugpjūčio 6 d. pardavė atsakovės motinai (t. 1, b. l. 46-50) už dvigubai mažesnę kainą – 240 000 Lt, nustatytos namo pardavimo kainos (0,55 mln. Lt) teismas nelaikė per maža. Ikiteisminio tyrimo institucijos buvo pradėjusios ikiteisminį tyrimą dėl to, kad esą raštelį dėl 270 000 Lt ieškovas pasirašė ne savo valia, tačiau tyrimas nutrauktas, nesurinkus faktinių duomenų, kurie patvirtintų ieškovo išdėstytas aplinkybes (t. 1, b. l. 126-129). Vadovaudamasis prokuroro nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą, teismas atmetė ieškovo motyvus apie pakvitavimo surašymą dėl prieš ieškovą panaudotų grasinimų. Kadangi atsakovė sumokėjo ieškovui daugiau kaip pusę kainos, kurią gavo už parduotą namą, ji nėra skolinga ieškovui.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas V. G. apeliaciniu skundu (t. 2, b. l 56-59) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismo išvados prieštarauja įrodymams, kurie patvirtina, jog atsakovė namą pardavė už ženkliai didesnę sumą, nei ją išviešino, todėl liko skolinga ieškovui. Atsakovė anksčiau dirbo nekilnojamojo turto agentūroje, taigi gerai orientavosi nekilnojamojo turto rinkoje. Nustatyta preliminari namo pardavimo kaina atitiko tuo metu buvusią nekilnojamojo turto vidutinę rinkos vertę. Atsakovės teiginys, kad ji esą pardavė namą už perpus (1 100 000 Lt ÷ 2 = 550 000 Lt) mažesnę kainą, neatitinka tikrovės. 2005 m. balandžio 8 d. namo pirkimo-pardavimo sutartyje kaina sumažinta sąmoningai, siekiant išvengti mokesčių valstybei ir prievolių ieškovui. Jei atsakovė iš tikrųjų būtų pardavusi namą už 550 000 Lt, iš kurių sumokėjo 75 000 Lt gyventojų pajamų mokestį ir 370 000 Lt ieškovui, jai būtų likusi 105 000 Lt. Bet pardavusi namą, atsakovė savo arba motinos vardu pagal motinos jai išduotą įgaliojimą laikotarpiu nuo 2005 m. balandžio 8 d. iki 2005 m. birželio 21 d. įgijo nekilnojamojo turto už 265 000 Lt (120 000 Lt + 100 000 Lt + 175 000 Lt + 70 000 Lt) (t. 1, b. l. 97-98, 154-156, 158-163, 168-178). Kaip matyti iš AB Šiaulių banko 2009 m. birželio 2 d. rašto Nr. 01-905 (t. 1, b. l. 145-147) ir AB „Swedbank“ išrašo iš atsakovės motinos sąskaitos (t. 1, b. l. 185), namo pirkėjai I. J. ir K. J. 2005 m. balandžio 28 ir 2005 m. gegužės 10 d. pervedė atsakovei atitinkamai 95 000 Lt ir 350 000 Lt, 2005 m. balandžio 28 d. d. - atsakovės motinai 405 000 Lt, iš viso – 850 000 Lt. Ieškovas pateikė pirmosios instancijos teismui pokalbio su atsakove išklotinę (t. 2, b. l. 15). Pokalbio metu atsakovė pripažino pardavusi namą už 980 000 Lt. Neįtikėtina, kad ~250 m² namą prie jūros, kuris 2009 m. parduodamas už 1,6-1,8 mln. Lt (t. 2, b. l. 16-17), atsakovė pardavė už tris kartus mažesnę sumą.
Pasak ieškovo, pirmosios instancijos teismas sprendime be pagrindo rėmėsi pakvitavimu. Ikiteisminio tyrimo metu atsakovė painiojosi tarp savo parodymų dėl pinigų sumokėjimo ieškovui aplinkybių ir sumos. Pvz., vienais atvejais ji nurodė pervedusi ieškovui (jo motinai) 100 000 Lt ir 170 000 Lt sumokėjusi ieškovui grynais; kitais atvejais, be 100 000 Lt, nurodė sumokėjusi ieškovui grynais 270 000 Lt. Ikiteisminis tyrimas nutrauktas, pripažinus, kad tarp bylos šalių susiklostė civiliniai santykiai ir kilo ginčas dėl bendro turto dalybų. Be to, pakvitavime nurodyta esą 270 000 Lt apeliantas gavo iš atsakovės motinos, bet atsakovės motina visąlaik gyveno JAV.
Atsiliepimas
Atsakovė D. J. atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 69-70) skundą laiko nepagrįstu ir prašo Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Pažymi, kad laikotarpiu nuo 2005 m. balandžio 8 d. iki 2005 m. birželio 21 d. į(si)gijo nekilnojamojo turto už pinigus, gautus kaip darbo užmokestis, o ne pardavus ginčo namą. Tikina, namą pardavusi už 550 000 Lt. Kaina tuo metu nebuvo pernelyg maža, nes 2004 m. tą patį namą ieškovas pardavė atsakovės motinai už 240 000 Lt. Nekilnojamojo turto prie jūros kainos 2005 m. krito, kai savininkai, sužinoję apie būsimą giliavandenį uostą, ėmė masiškai pardavinėti turtą. Iš gautų 550 000 Lt sumos atsakovė pervedė ieškovo motinai 100 000 Lt jo prašymu ir 270 000 Lt sumokėjo ieškovui grynais. Gali būti, jog gautus pinigus ieškovas išleido žaisdamas azartinius lošimus ir nepamena, kad juos gavo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė, tad sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tikrina tik dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde, jei priimtas - atsiliepime į skundą nurodytus argumentus (CPK 329 str.).
Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2005 m. vasario 24 d. šalys susitarė, jog atsakovė sumokės ieškovui ar jo įgaliotam asmeniui 50 procentų gautos sumos už parduotą faktiškai šalims priklausantį, tačiau atsakovės motinos vardu registruotą, gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini). Šalys nustatė preliminarią 1 100 000 Lt turto pardavimo kainą. Pagal notarinę 2005 m. balandžio 8 d. pirkimo-pardavimo sutartį nekilnojamasis turtas – žemės sklypas ir jame esantis nebaigtas statyti (baigtumas 82 proc.) gyvenamasis namas, esantys (duomenys neskelbtini), K. J. ir I. J. buvo parduotas už 500 000 Lt. Atsakovė pervedė ieškovo motinai 100 000 Lt. Atsakovė turi ieškovo rašytą pakvitavimą, kad už namą iš atsakovės motinos gavo 270 000 Lt.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to už kiek ginčo nekilnojamasis turtas buvo parduotas ir ar atsakovė pagal šalių susitarimą visiškai atsiskaitė su ieškovu. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį, kuriuo buvo prašoma priteisti iš atsakovės pagal šalių susitarimą nesumokėtus 450 000 Lt, atmetė, konstatavęs, kad ieškovas neįrodė, jog ginčo namas buvo parduotas už 1,1 mln. Lt kainą.
Apeliacinio skundo pagrindą sudaro byloje esančių įrodymų tinkamo vertinimo ir jais nustatytų reikšmingų bylai aplinkybių bei padarytų išvadų teisingumo klausimas.
Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Pagal CPK 177 straipsnio 1 ir 2 dalis įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra; tie duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais ir ekspertų išvadomis. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teisėjo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teisėjui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą.
Apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino šalių susitarimą dėl nekilnojamojo turto pardavimo kainos ir gautos sumos dalies perdavimo ieškovui, kolegija laiko nepagrįstais. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė sutarties aiškinimo taisykles, reglamentuotas CK 6.193 straipsnyje, ir pagrįstai konstatavo atsakovės pareigos pagal susitarimą sumokėti ieškovui pusę sumos, gautos už parduotą turtą, faktą. Byloje dėl to ginčo nebuvo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovui manant, jog už parduotą turtą jis turi gauti 550 000 Lt, tokia sąlyga ir turėjo būti aptarta susitarime. Tuo tarpu susitarime šalių nurodyta preliminari parduodamo turto 1 100 000 Lt kaina jokiais objektyviais duomenimis (turto vertinimo išvadomis ar kt.) nėra pagrįsta. Iš susitarimo turinio nėra pagrindo spręsti, kad su pirkėjais sulygtą turto pardavimo kainą atsakovė privalėjo derinti su ieškovu. Tokių aplinkybių ieškovas ir neįrodinėjo.
Pagal 2005 m. balandžio 8 d. pirkimo-pardavimo sutartį ginčo turtą – žemės sklypą ir jame esantį gyvenamąjį namą atsakovė pardavė už 500 000 Lt (t. 1, b. l. 51-56). Atsakovė taip pat pripažino, kad iš pirkėjų gavo 50 000 Lt avansą. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą spręsti, kad turtas parduotas už 550 000 Lt. Ieškovas teigia, kad turtas buvo parduotas už didesnę kainą, tačiau, kaip teisingai pripažino pirmosios instancijos teismas, šios aplinkybės jis neįrodė. Byloje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų (pvz., turto vertintojų ataskaitų) apie turto rinkos vertę jo pardavimo metu. Pirkimo-pardavimo sutarties 2 punkte nurodyta, kad pagal VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2005 m. balandžio 4 d. išduotą pažymą žemės sklypo vidutinė rinkos vertė yra 88 353 Lt, o registro duomenyse nurodyto nebaigto statyti gyvenamojo pastato – 311 000 Lt. Tai rodo, kad ginčo turtas buvo parduotas už didesnę, nei oficialiai nustatyta vidutinė jo rinkos vertė, kainą. Į bylą apelianto prašymu iš banko išreikalauta turto pirkėjų K. ir I. J. kreditavimo sutartis taip pat neįrodo ginčo turto rinkos vertės (t. 2, b. l. 97-107). Todėl spręsti, kad turtas buvo parduotas už pernelyg mažą kainą ir neatitiko jo rinkos vertės nėra pagrindo. Ieškovo pateikti duomenys apie siūlomą ginčo turto pardavimo kainą 2009 m. neįrodo kitokios šio turto vertės negu nurodyta 2005 m. balandžio 8 d. pirkimo-pardavimo sutartyje.
Įrodinėdamas kitą nei numatyta sutartyje turto pardavimo kainą, ieškovas rėmėsi pirkėjų K. ir I. J. atliktais mokėjimais, kurie liudija, kad pagal pirkimo-pardavimo sutarties 3.1 ir 3.2 punktus atsakovei ir jos motinai pirkėjai pervedė 500 000 Lt (t. 1, b. l. 146, 185). Tuo tarpu 350 000 Lt K. ir I. J. atsakovei pervedė pagal vekselį (t. 1, b. l. 147), kurio ryšio su pardavimo kainos dydžiu nebuvimą paaiškino atsakovė apeliacinės instancijos teisme ir ieškovas tų aplinkybių nepaneigė. Tuo tarpu tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme buvo sudaryta galimybė ieškovui didesnės kainos sumokėjimą įrodinėti pirkėjų K. ir I. J. parodymais, tačiau ieškovas ja nepasinaudojo. Faktas, kad po 2005 m. balandžio 8 d. atsakovė ir jos motina įsigyto nekilnojamojo turto, neduoda pagrindo spręsti, kad už ginčo turtą K. ir I. J. mokėjo daugiau, nei numatyta pirkimo-pardavimo sutartyje. Šiuos įrodymus bei liudytojo parodymus (t. 2, b. l. 39) pirmosios instancijos teismas įvertino tinkamai ir pagrįstai konstatavo, kad jie nepatvirtina ieškovo teiginių apie ginčo turto pardavimą už didesnę, nei numatyta sutartyje kainą. Todėl apelianto argumentai dėl kai kurių įrodymų neįvertinimo laikytini nepagrįstais. Ieškovo parengta įrašyto telefoninio pokalbio išklotine (t. 2, b. l. 15) remtis kolegija nemato pagrindo, nes atsakovė neigia tokio pokalbio faktą, pokalbio garso įrašas į bylą nepateiktas, todėl išklotinė negali būti laikoma leistinu įrodymu byloje (CPK 177 str. 3 d.). Už parduotą ginčo turtą gyventojų pajamų mokestis sumokėtas (t. 1, b. l. 149), atsakovė vykdė ieškovui mokėjimus pagal šalių susitarimą, todėl apeliacinio skundo teiginiai apie atsakovės siekį nuslėpti mokesčius ir išvengti atsiskaitymo su ieškovu vertintini kaip niekuo nepagrįsta prielaida, kuria remtis teismui draudžia įstatymas.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagal šalių susitarimą atsakovė iš viso sumokėjo ieškovui 370 000 Lt. Byloje nėra ginčo dėl 100 000 Lt sumokėjimo, tačiau ieškovas neigia 270 000 Lt gavimą, motyvuodamas tuo, kad pakvitavimą dėl šios sumos gavimo jis parašė ne savo valia, o atsakovės ir jos pakviestų asmenų grasinimo įtakoje, ir kad ikiteisminio tyrimo metu ir civilinėje byloje atsakovė skirtingai aiškina pinigų mokėjimo ieškovui aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino šias bylos aplinkybes pagrindžiančius įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, kad nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą paneigia ieškovo argumentus dėl pakvitavimo surašymo grasinimų įtakoje, o pakvitavimo buvimas pas atsakovę patvirtina 270 000 Lt išmokėjimą ieškovui (CK 6.65 str. 1 ir 5 d.). Šių teismo išvadų nepaneigia apelianto argumentai dėl netikslių atsakovės aiškinimų apie pinigų sumokėjimo aplinkybes. Atsakovės žinioje esant ieškovo rašytam dokumentui apie pinigų gavimą, ieškovui tenka pareiga įrodyti, kad jis šių pinigų negavo (CPK 178 str.). Ieškovui šių aplinkybių neįrodžius, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas apie tinkamą atsakovės atsiskaitymą su ieškovu pagal jų susitarimą. Aplinkybė, kad pakvitavime pinigų davėju nurodyta atsakovės motina, nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšminga, todėl kolegija dėl to plačiau nepasisako.
Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginčą, surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose numatytų taisyklių; tinkamai pritaikė procesinės ir materialinės teisės normas, bei, atmesdamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnis), kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.
Ieškovui pralaimėjus bylą apeliacinės instancijos teisme, pagal CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktus, 93, 96 ir 98 straipsnius, iš jo priteistinos teismo turėtos su procesinių dokumentų įteikimu susijusios bylinėjimosi išlaidos (t. 2, b. l. 89) ir atsakovės patirtos atstovavimo išlaidos (t. 2, b. l. 112), kurių dydis mažintinas iki 500 Lt, atsižvelgiant į Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio numatytus kriterijus.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo V. G. atsakovei D. J. 500 Lt (penkis šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir valstybei 9,85 Lt (devynis litus 85 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.