Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Gražinos Davidonienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės G. S. apeliacinį skundą, dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. balandžio 13 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovo Petro A. S. ieškinį atsakovei G. S. dėl bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo bei įkeldinimo į butą.

Ieškovas Kauno miesto apylinkės teismo prašė pripažinti butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini) , Kaune, bendrąja daline, t.y. po 50/100 dalių, P. A. S. ir G. S. nuosavybe; įkeldinti jį į minėtą butą bei priteisti iš atsakovės teismo išlaidas.

Ieškovo atstovė paaiškino, kad šalių santuoka sudaryta 1998 m. lapkričio 27 d., nors pažįstami nuo 1992 metų, o pradėjo gyventi kartu bei vesti bendrą ūkį 1996 metais. Su V. B. ieškovas pažįstamas maždaug nuo 1987 m. ir buvo susitarę dėl jam priklausančio buto perleidimo tuometinei ieškovo draugei G. 1994-09-21 buvo pasirašyta dovanojimo sutartis tarp V. B. ir G. A. , dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini) , Kaune dovanojimo. Nors tariamai sudarė dovanojimo sutartį, tačiau faktiškai buvo sudaryta pirkimo - pardavimo sutartis, nes V. B. už butą pinigus sumokėjo ieškovas. 1996 m. balandžio 19 d., jau gyvenant su atsakove kartu, butas buvo parduotas Br. M bei D. M. . Tačiau iš buto niekur nebuvo išvykę, jame gyveno nuo 1995 m. pradžios. 1998 m. sausio 8 d. pirkimo - pardavimo sutartimi M. pardavė ginčo butą atgal atsakovei. Toks sandoris buvo sudarytas ryšium su paskolos ieškovo verslui gavimu. Nuo 1996 m. šalys gyveno faktinėje santuokoje, nors ir nesusituokę vedė bendrą šeimos ūkį, žinodami, kad viską, ką įgyja, tai įsigyja bendrai. Atsakovė 1994 m. mokėsi KTU administravimo fakultete, 1997 m. baigė finansų valdybos fakultetą, ieškovas ją pilnai išlaikė. Šalys bendrosios jungtinės sutarties pagrindu nuo 1994 m. įgijo bendrai turtą, gyvendami kartu bei vesdami bendrą ūkį (1964 m. CK 472 str., 474 str.). Pajamos buvo bendros, įnašai buvo laikomi lygūs. Rašytinio susitarimo dėl bendros jungtinės veiklos kūrimo nebuvo sudarę, tačiau buvo sutarę, kad viskas yra bendra ir priklauso lygiomis dalimis. Aukščiausiasis teismas ne kartą konstatavo, jog laikosi vieningos nuomonės, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio vedimas kartu, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų pačių darbu, yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendrosios jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (1964 m. CK 472, 474 str.), o rašytinio teksto dėl susitarimo nebuvimas tarp šalių nedaro šios sutarties negaliojančia. Atsakovė ieškovą išvarė iš ginčo buto bei ėmė neigti, kad jis pirktas už ieškovo pinigus, tačiau ieškovas pripažįsta ir atsakovei teisę į dalį pinigų, nes jie gyveno kartu nors ir nesusituokus.

Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsakovės atstovė paaiškino, kad ieškovas neteisingai nurodė datą, nuo kurios šalys pradėjo kartu gyventi. Su ieškovu atsakovė bendrai gyventi pradėjo tik po santuokos, t.y. 1998 m. lapkričio mėn. pabaigoje. Iki to laiko kartu negyveno, jokio bendro ūkio nevedė. Iki 2003-03-27 ieškovas buvo registruotas savo pirmosios žmonos bute, o tik po to priregistruotas atsakovės bute. Nepateikta faktinių įrodymų, kurie paneigtų dovanojimo faktą ir patvirtintų tariamą pirkimo - pardavimo sutartį (CPK 135 str.). Mokydamasi ir dirbdama turėjo savo santaupų, be to atsakovė yra vienintelis vaikas šeimoje, todėl ją finansiškai rėmė ir tėvai. 1964 m. CK 472 ir 474 str. reglamentavo prievolinius teisinius santykius, o jungtinė veikla buvo išskirta kaip atskira prievolių rūšis. Šalys nebuvo sudarę bendros jungtinės veiklos sutarties ir jokio bendro turto neįsigijo, kartu negyveno ir bendro ūkio nevedė, šalių nesiejo jokie prievoliniai santykiai ar įsipareigojimai. Šalys nebuvo sudarę jokio susitarimo - nei žodinio, nei raštiško, kad viską ką įsigyja yra bendra, kadangi šalys gyveno atskirai ir visi pirkiniai buvo atskiri. Nuo pat buto įsigijimo dienos atsakovė juo rūpinasi, prižiūrėjo, mokėjo visus mokesčius, taip pat mokėjo ir santuokos metu. Buities techniką ir apyvokos reikmenis ji įsigijo dar iki santuokos sudarymo. Buto remontas iki santuokos sudarymo nebuvo daromas, gyvenant santuokoje ieškovas neprisidėjo prie buto pagerinimo, buvo pakeisti tik buto langai, bet tai buvo padaryta UAB „Mangamas” lėšomis, o šios bendrovės akcininkai yra atsakovė ir ieškovas. CK 3.88 str. 3 d. nurodyta, kad turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai. Sutuoktinis, kuris nėra viešame registre nurodytas kaip turto savininkas, turi teisę kreiptis į atitinkamą registrą dėl duomenų pakeitimo, o šiam atsisakius tai padaryti - į teismą. Ieškovas niekada nesikreipė į registrų centrą, nei į teismą, kad dalis buto būtų pripažinta kaip jo asmeninė nuosavybė. Jei ieškovas nurodo, kad ginčo butas buvo pirktas už bendras lėšas, vadinasi, jis turėjo teisę kreiptis arba į registrų centrą, kad pusė buto būtų įregistruota kaip jo asmeninė nuosavybė, arba jis turėjo per tris metus (1964 m. CK 86 str.) kreiptis į teismą, kad būtų apginta jo pažeista teisė ir jam pripažinta nuosavybės teisė į ½ dalį buto. Ieškovo teisės nebuvo pažeistos ir jis praleido tuo metu galiojusio įstatymo nustatytą senaties terminą. 2005 m. gegužės mėn., jis pats susirinko savo asmeninius ir pasiėmęs brangesnius daiktus - paveikslus, kuriuos šalys įgijo gyvendami santuokoje, išsikraustė.

Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. kovo 19 d. sprendimu ieškinį patenkino.

Teismas nustatė, kad šalių santuoka sudaryta 1998 m. lapkričio 27 d.. Ieškovas atsakovę pažįsta nuo 1992 metų, o 1996 metais pradėjo gyventi kartu bei vesti bendrą ūkį. Teismas įvertinęs liudytojų parodymus, sprendė, kad nuo 1994 m. šalys gyveno faktinėje santuokoje, nors ir nesusituokę, bet vedė bendrą šeimos ūkį. Teismas laikė, kad ieškovas ir atsakovė bendrosios jungtinės sutarties pagrindu nuo 1994 m. turtą įgijo bendrai, gyvendami kartu bei vesdami bendrą ūkį. Šalys buvo sutarę, kad viskas yra bendra ir ką įsigyja, priklauso abiem lygiomis dalimis. Remdamasis rašytiniais įrodymais (apmokėtomis sąskaitomis už elektrą, dujas, buto apsaugą, patalpų šildymą ir vandens pašildymą, Lietuvos respublikos gyventojų turto ir pajamų deklaracijomis), liudytojų parodymais, teismas nustatė bendro ūkio vedimo tarp šalių faktą. Teismas sprendė, kad nors atsakovė ir neigia buvus susitarimą sukurti bendrą nuosavybę bei bendro ūkio vedimą, tačiau tai patvirtina šalių tarpusavio santykių pobūdis ir jų bendri veiksmai: ieškovo pinigų sumokėjimas V. B. sudarant buto dovanojimo sutartį, gyvenimas kartu su atsakove, bendras komunalinių mokesčių mokėjimas, bendros lėšos. Susitarimas dėl bendros veiklos sukurti bendrąją dalinę nuosavybę šios bylos atveju nustatytas ir įrodytas rašytiniais įrodymais, susitarimo buvimą patvirtina šalių bendra veikla (veiksmai), tarpusavio santykių pobūdis (sutuoktiniai), todėl rašytinio teksto nebuvimas nedaro šios sutarties negaliojančia (1964 m. CK 58 str. 1 d.). Šalys susituokė 1998 m. lapkričio 27 d., nors kartu gyveno nuo 1994 m.. Ieškinį dėl bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo ir įkeldinimo ieškovas pareiškė po daugiau kaip trejų metų nuo turto įsigijimo sutarties pasirašymo, tačiau per šį laikotarpį iki 2005 m. butu naudojosi. Atsakovei pakeitus spynas, jis kreipėsi į teismą dėl nuosavybės teisių gynimo ir įkeldinimo. Teismas sprendė, kad ieškovo teisės į ginčo turtą buvo pažeistos 2005 m. rugpjūčio 19 d., kuomet atsakovė savavališkai, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, pakeitė buto durų spyną ir neleido ieškovui į jį patekti, o atsakovės prašymas taikyti ieškininės senaties terminą nepagrįstas. Teismas pripažino butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini) , Kaune, bendrąja daline, ieškovo P. A. S. ir atsakovės G. S. nuosavybe bei įkeldino į jį ieškovą. Iš atsakovės ieškovui priteisė 300 Lt žyminio mokesčio bei 1000 Lt už advokato paslaugas (CPK 93 str., 98 str.). Be to, iš atsakovės priteisė 11,20 Lt už procesinių dokumentų įteikimą (CPK 88 str. 1 d. 3 p.).

Apeliaciniu skundu atsakovė prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują - ieškinį atmesti. Motyvuose nurodo, kad butą įgijo pagal dovanojimo sutartį. Santuoką su ieškovu sudarė 1998-11-27, o kartu gyventi pradėjo po jo pirmosios santuokos nutraukimo, nuo 1998 m. lapkričio mėn.. Ieškovui visą laiką buvo žinoma apie tai, kad butas yra jos asmeninė nuosavybė: teikdamas pajamų ir turto deklaracijas iki santuokos ir po to, jis pripažino jos asmeninę nuosavybę. Dėl asmeninių priežasčių, ji 1996-04-19 sutartimi pardavė butą, o 1998-01-09 sutartimi iš tų pačių asmenų nusipirko. Iki 1998 m. lapkričio mėn. bute gyveno viena, viena mokėjo mokesčius, pirko baldus. Teismas sprendimu patvirtino apsimestinį sandorį. Jis neteisėtas, nes iš neteisės negali kilti teisė. Apsimestinio sandorio patvirtinimu pažeidžiamos ne tik jos teisės ir teisėti interesai, bet ir viešas interesas: viešame registre lieka įregistruotu apsimestinis sandoris, o turto ir pajamų deklaracijose - neteisingi duomenys, mokesčių administratoriui atimama galimybė pareikalauti iš mokesčių mokėtojo duomenų apie turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti (Mokesčių administravimo įstatymo 41 str.). Be to, pažeidžiami ieškovo buvusios sutuoktinės ir dviejų nepilnamečių vaikų turtiniai interesai - būdamas santuokoje, ieškovas iš šeimos lėšų įgijo nekilnojamąjį turtą, tuo būdu sumažindamas savo šeimos turtą, atimdamas galimybę buvusiai sutuoktinei gauti šio turto dalį. Ieškovas taip ir aiškino teismui, tai yra siekė tikslų, prieštaraujančių gerai moralei. Teismas neturi teisės patvirtinti negaliojančio sandorio. Ieškovo nuosavybės teisė į ginčo butą buvo pažeista nuo jos nuosavybės teisių į ginčo butą įregistravimo viešame registre. 1964 m. CK 84 str. nustatė bendrą 3 metų ieškinio senaties terminą, todėl taikytina ieškinio senatis.

Ieškovo liudytojų parodymai nenuoseklūs, prieštaraujantys vienas kitam, todėl teismas nurodė net tris skirtingas jų bendro gyvenimo datas. Neatsižvelgta į tai, kad ieškovo pirmoji santuoka nutraukta 1998 m., sūnus Dalius iš pirmosios santuokos ieškovui gimė 1994 m. liepos mėn., taigi visiškai nėra pagrindo daryti išvadą apie bendrą gyvenimą tuo metu, kai ieškovas buvo santuokoje su kita moterimi, augino du vaikus. Liudytojas R. L. labai smulkmeniškai aiškino apie ginčo buto remontą, pirktus baldus, teigė esąs pažįstamas su ieškovu nuo 1993 m., jau neva tuo metu ieškovas su pirmąja sutuoktine negyveno, bet nežino apie ieškovo sūnaus gimimą pirmojoje santuokoje, nežino kas konkrečiai ginčo bute buvo remontuota. Liudytoja B. M. nurodė net tokią aplinkybę, kurios ieškovas nepatvirtino - kelias dienas ginčo bute veikė ieškovo firma "Mangamas". Liudytoja R. B. , nedalyvavusi sudarant sandorį, liudijo buvus ginčo buto pardavimo sandoriui, tačiau tiek pagal ieškovo, tiek pagal jos paaiškinimus apie šalių, V. B. ir dar vienos moters kelionę į Paryžių 1994 m. nežinojo. R. B. nežino savo sutuoktinio V. B. asmeninio gyvenimo detalių. O liudytojai V. B. ir B. ir D. M. į teismą neatvyko. Teismas nepagrįstai priteisė išlaidas ieškovo advokato paslaugoms apmokėti, nes įrodymų jis nepateikė (CPK 98 str. 1 d.). Byloje esantis ieškovo atstovės grynųjų pinigų priėmimo kvitas, nepasirašytas ieškovo.

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas nesutikdamas su apeliacinio skundo motyvais nurodė, jog su atsakove bendrą šeimos ūkį pradėjo vesti nuo 1994 m.. Kadangi abu siekė ir turėjo tikslą gyventi kartu, todėl 1994-09-21 iš V. B. už 20000 JAV dolerių atsakovės vardu faktiškai nupirko butą, nors tarp šalių buvo pasirašyta dovanojimo sutartis. Atsakovė nuo 1994 iki 1997 metų mokėsi, jokių pajamų neturėjo, buvo jo išlaikoma. 1994-09-19 į atsakovės sąskaitą jis įnešė 6000 JAV dolerių, tam, kad ji galėtų pateikti įrodymą JAV ambasadoje, jog turi pinigų vykti į šią šalį. Tai patvirtina pažyma, pateikta ambasadai. 1994 m. jie abu kaip pora vyko į Paryžių. V. B. jo draugas nuo 1987 m, o atsakovės draugu niekada nebuvo. Po 1994-09-21 sutarties pasirašymo, bute B. gyveno iki 1995 m. vasario - kovo mėn., o išvykdami paliko pilnai apstatytą baldais vieną kambarį ir dalį baldų virtuvėje bei mažajame kambaryje. Baldų kaina įėjo į buto kainą. Atsakovė nepaaiškino, už kokius "nuopelnus" svetimas žmogus jai galėjo padovanoti 4 kambarių dalinai apstatytą butą viename iš geriausių Kauno m. rajonų. Tai, kad jis mokėjo V. B. už butą pinigus, patvirtino ir liudytojas R. L. , kurio jis prašė buto pirkimui paskolinti 10000 JAV dolerių. Vystant savo verslą ir siekiant gauti paskolą iš brolių M., 1996-04-19 ginčo butą pardavė, o 1998-01-08 pirkimo - pardavimo sutartimi tą patį butą M. vėl pardavė atgal atsakovei. Ji pripažino, kad niekur per tą laiką, kol butas buvo įregistruotas M. vardu, nebuvo išvykę. Jis ginčo bute su G. gyvena nuo 1995 m. pavasario, t.y. nuo tada, kai išsikėlė B. šeima ir butą perdavė jiems.

Teismas pagrįstai nurodė, kad nagrinėdamas tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, vertina ne tik sudarytas sutartis, bet ir jų vykdymo aplinkybes, turinčias reikšmės tinkamam santykių kvalifikavimui (CK 6.193 str.). Minėtų sutarčių neprašoma pripažinti negaliojančiomis, jos reikšmingos bylai tiek, kiek patvirtina nesusituokusių šalių gyvenimą kartu bei bendro ūkio vedimą, susitarimą kurti bendrą dalinę nuosavybę. Todėl atmestini apeliantės teiginiai dėl tariamo sandorio sudarymo, dėl deklaracijų pildymo, dėl neteisingo Mokesčių administravimo įstatymo 44 str. pažeidimo, dėl jo buvusios šeimos turto dalies sumažinimo, dėl prieštaravimo gerai moralei ir t.t. Sūnaus gimimo metu su savo pirmąja žmona jis jau negyveno, o gyveno su sugyventine G. A. . Ieškinio senaties terminas nesietinas su teisine registracija, atlikta atsakovės vardu (LAT 2003-10-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-944/2003). Jis nuo 1995 m. pavasario iki 2005-08-17 gyveno ginčo bute. Kadangi jo teisės į butą buvo pažeistos 2005-08-17, todėl ieškinio senaties terminas nepraleistas. Teismas neklydo nurodydamas 3 datas: 1992 m. susipažino su atsakove, 1993 m. nors kartu kiekvieną dieną dar negyveno, bet jau vedė bendrą ūkį, išlaikė atsakovę. Už jo pinigus abu kaip pora vyko į užsienį, jos vardu pirko turtą. 1995 m. pavasarį abu apsigyveno ginčo bute. Broliai M. yra išvykę iš Lietuvos, jų gyv. vieta nežinoma, o V. B. į pirmos instancijos teismo posėdį neatvyko dėl insulto. Už advokato paslaugas sumokėjo 1000 Lt. Teismui pateiktas 2006-04-26 pinigų paėmimo kvito Nr. 322926 originalas. Jis pasirašė antrąjį kvito egzempliorių ir pateikė teismui patvirtintą kvito kopiją. Iškilus ginčui, teismui apžiūrai bus pateiktas ir kvito originalas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovė ir jos atstovė pirmosios instancijos teismo sprendimą prašė panaikinti, priimti naują sprendimą, ieškovo ieškinį atmesti. Ieškovas ir jo atstovė pirmosios instancijos teismo sprendimo prašė nekeisti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Ieškovo reikalavimai atsakovei pripažinti bendrąja daline nuosavybe butą, esantį (duomenys neskelbtini) , Kaune, grindžiami šalių bendro gyvenimo ir bendro ūkio vedimo kartu nesusituokus faktu. Pirmosios instancijos teismas šį faktą laikė įrodytu ir nustatytu.

Kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė teisingą išvadą, jog šalys nuo 1994 metų vedė bendrą ūkį (CPK 185 straipsnis). Šalių bendro gyvenimo ir bendro ūkio vedimo faktas yra pilnai įrodytas liudytojų parodymais, kuriais teismas išsamiai ir visapusiškai vertino, o apeliantės skunde nurodyti prieštaravimai jų parodymuose nėra esminiai. Ta aplinkybė, kad atsakovas nebuvo išsituokęs su pirmąja žmona, savaime nepaneigia bendro gyvenimo su atsakove fakto, ir galėtų būti vertinama tik moraliniu aspektu. Nustačius faktą, jog šalys vedė bendrą ūkį nuo 1994 metų aktualiausiu klausimu šioje byloje yra ginčo buto teisinio režimo klausimas.

Rašytiniais įrodymais byloje nustatyta, kad su ginčo butu, esančiu (duomenys neskelbtini) , Kaune, buvo atlikta visa eilė sandorių: 1994-09-21 dovanojimo sutartimi butą atsakovei padovanojo V. B. (t.1, b.l.71); 1996-04-19 atsakovė butą pardavė B. ir D. M. (t. 1, b.l. 74); 1998-01-09 atsakovė dar kartą šį butą nupirko iš B. ir D. M. (t.1, b.l.30). Visi šie sandoriai, kurių turinys, ieškovo teigimu, buvo kitoks, negu nurodyta pažodinėse sutarčių sąlygose, sudaryti iki šalių santuokos įregistravimo (t.1, b.l.17). Kolegija šiuos sandorius vertina visų faktinių bylos aplinkybių kontekste ir pažymi, kad teismas, taikydamas ir aiškindamas įstatymus visais atvejais privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Kolegija taip pat akcentuoja, kad civiliniame procese yra labai svarbus ir įrodymų vertinimo tikimybių principas, t.y. ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais.

Nors nesusituokusių, tačiau kartu gyvenančių asmenų įgytam turtui netaikoma įstatymu numatyta sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, tačiau asmenims gyvenant kartu susiklosto ne tik neturtiniai, bet ir turtiniai santykiai. Ginčo atveju ieškovas ir atsakovė gyvendami kartu įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini) , Kaune. Faktiniai sutuoktiniai, kurių santykiai iš esmės yra artimi šeimos santykiams, atsižvelgiant į kiekvieno jų indėlį, gali įrodinėti bendro gyvenimo eigoje įgyto turto dalį bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuojančių normų pagrindu. Todėl tokių asmenų turtinėms teisėms į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos teisės normos, nustatančios bendrąją nuosavybės teisę bendraturčiams, nepaisant to, ar tos teisės ir pareigos atsirado iki CK įsigaliojimo ar jam įsigaliojus (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 34 straipsnis). Bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimą šiuo atveju galima įrodinėti visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Tokia nurodytų teisės normų taikymo praktika pastaruoju metu yra įtvirtinta LR Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nagrinėtose bylose (LR Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 13 d. nutartyje civ. byloje Nr. 3K-3-332/2006). Todėl ieškovui įrodžius, jog butas buvo įgytas šalims gyvenant kartu ir iš bendrų lėšų, galima daryti išvadą, jog jis įgijo nuosavybės teisę (CK 4.47 straipsnio 4 punktas) bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis (CK 4. 72 straipsnio1 ir 2 dalis). Nors pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė bendrosios nuosavybės sukūrimu susitarimo dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę pagrindu, kaip buvo nurodoma ankstesnėje LR Aukščiausiojo Teismo praktikoje (LR Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-431/2005, 2004 m. sausio 14 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-37/2004 m.), tačiau teismas iš esmės padarė tinkamas išvadas dėl bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo. Be to, pažymėtina, kad ieškovas su G. S. pradėjo gyventi dar iki naujo Civilinio kodekso įsigaliojimo. Todėl įrodinėjant susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos reikėtų vadovautis 1964 m. redakcijos CK 472 straipsniu, kuris nenumatė šio sandorio privalomos rašytinės formos ir tokios formos nesilaikymo pasekmių. Tai reiškia, kad toks susitarimas galėjo būti įrodinėjamas visomis įrodinėjimo priemonėmis.

Kolegija sprendžia, jog šios bylos sudėtingumą sudaro tai, kad juridinis ginčo buto savininkas keitėsi kelis kartus, t.y. su butu, kaip jau minėta, buvo atliekami įvairūs sandoriai. Apeliantė teigia, jog pirmą kartą nuosavybės teisę į butą ji įgijo dovanojimo sutarties pagrindu iš V. B. (t.1, b.l.71). Ieškovas teigė, jog šis sandoris buvo apsimestinis, t.y. sudarytas pirkimo – pardavimo sandoriui pridengti. Ieškovas nurodė, jog ginčo butą realiai jis nupirko iš seno pažįstamo V. B. už 20 tūkstančių JAV dolerių, o sandorį pridengė dovanojimo sutartimi tik todėl, kad nebuvo nutraukęs santuokos su pirmąja sutuoktine. Aplinkybes, jog tai iš tiesų buvo buto pirkimo – pardavimo sandoris, byloje nuosekliai ir tiksliai patvirtino apklausta liudytoja V. B. sutuoktinė R. B. (t.1, b.l.141 antroji pusė, 142). Pastebėtina tai, kad atsakovė nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinėje instancijoje niekaip nesugebėjo paaiškinti dėl kokios priežasties visiškai svetimas žmogus V. B. galėjo jai dovanoti didelės vertės turtą. Tačiau kolegija konstatuoja, kad iš esmės šis sandoris bylos nagrinėjimo metu ginčo turto teisinio režimo nebeapsprendžia, kadangi, kaip nurodyta aukščiau, butas buvo parduotas kitiems asmenims, o vėliau dar kartą iš jų nupirktas. Kolegijos nuomone, vertinant šio turto statusą reikšmingiausias yra 1998-01-19 sandoris (t.1, b.l.30). Teismas konstatuoja, kad byloje surinktų įrodymų visuma akivaizdžiai patvirtina faktą, kad buto įsigijimo metu šalys gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį. Tokia visuma teismas laiko liudytojų parodymais bei rašytiniais įrodymais nustatytus faktus: liudytojų parodymai apie bendrą šalių gyvenimą, bendro ūkio vedimą, laisvalaikio ir atostogų leidimą dar 1994 metais (kelionė į Paryžių kartu); jokių duomenų apie atsakovės piniginių lėšų (įvertinant jos jauną amžių 1998 metais) nebuvimas; faktai, patvirtinti gyventojų turto ir pajamų deklaracijomis apie atsakovą, kaip apie pasiturintį asmenį 1996-1999 metų laikotarpiu (t.1, b.l.86-98); šalių santuokos 1998-11-27 įregistravimo faktas (t.1, b.l.17). Kolegija konstatuoja, jog bylos įrodymų visuma suponuoja išvadą, kad 1998-01-19 ginčo butą šalys nusipirko gyvendami kartu iš bendrų lėšų, todėl teismas pagrįstai konstatavo šį turtą esant bendrąja daline atsakovės ir ieškovo nuosavybe. Vertinant sandorius, kaip fizinių ir (ar) juridinių asmenų veiksmus, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas, būtina įvertinti sandorių šalių tikruosius tikslus. Šalys sudarydamos sandorį siekia tam tikro tikslo, t.y. sudarydami sandorį asmenys atlieka sąmoningą veiksmą tam tikram tikslui pasiekti. Tik nustačius tikrąjį sandorio tikslą, galima teisingai įvertinti jo pasekoje atsiradusias šalių teises ir pareigas. Kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas šių principų laikėsi.

Kolegija taip pat atmeta apeliacinio skundo argumentus, susijusius su ieškinio senaties termino taikymu šioje byloje. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1964 m. CK 86 straipsnio 1 dalis, 2001 m. CK 1.127 straipsnio1 dalis). Apeliantė ieškinio senaties termino pradžią sieja su nuosavybės teisės į butą įregistravimu jos vardu nekilnojamojo turto registre. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais teiginiais sutikti negali. Apeliantė neginčija, kad ieškovui niekada nebuvo kliudoma gyventi ginčo bute ir juo naudotis. Iš esmės situacija pasikeitė tik 2005 metais, kuomet atsakovė G. S. 2005 m. rugpjūčio 17 d. pakeitė lauko durų spyną ir nebeįleido ieškovo į ginčo butą (t.1, b.l.13,14). Kolegija konstatuoja, jog nuo šio momento atsirado ieškovo teisė į ieškinį. Kadangi ieškovas P.A. S. su ieškiniu į teismą kreipėsi 2006 m. gegužės 03 d., CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino jis nepraleido ir šiuo pagrindu atmesti ieškinį teismas negalėjo.

Dėl išdėstytų motyvų apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.