Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-09-20 · Administracinė byla Nr. A-756-77-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-09-20
Bylos Nr.
A-756-77-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Skirgailė Žalimienė (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos, Lietuvos
Pareiškėjas
Z. K.
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A756-77/2010Procesinio sprendimo kategorija 16.5. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. rugsėjo 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Ričardo Piličiausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,dalyvaujant atsakovo atstovui R. V.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Radviliškio rajono apylinkės teismui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Z. K. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės neišmokėtą atlyginimo dalį už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2006 m. sausio 12 d. – 32 964,75 Lt. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 1980 m. rugpjūčio 15 d. iki 2006 m. sausio 12 d. dirbo Jonavos rajono apylinkės teismo, Pakruojo rajono apylinkės teismo ir Radviliškio rajono apylinkės teismo teisėju. Nuo 2000 m. sausio 1 d. iki šiol pareiškėjui liko neišmokėta dalis jam priklausančio atlyginimo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo įstatymo (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2000 m. spalio 17 d., 2001 m. kovo 27 d. redakcijos) nuostatos ta apimtimi, kuri nustato teisėjų atlyginimų mažinimą prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Tačiau įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimui, teisėjų atlyginimo įstatyminis reguliavimas nebuvo pakoreguotas taip, kad jis atitiktų Konstituciją, todėl valstybei tenka dėl tokio teisinio reguliavimo kylančios teisinės pasekmės. Aukščiausiojo Teismo plenarinė sesija, išnagrinėjusi analogišką bylą, 2007 m. vasario 21 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-P-187-2007) konstatavo, kad ginčo santykių teisinis reguliavimas bei ieškinio pagrindas lemia, jog bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ginčui išspręsti privalėjo tiesiogiai taikyti Lietuvos Respublikos Konstituciją. Atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo nutarimuose ir sprendimuose suformuluotą oficialią konstitucinę doktriną bei vadovaudamasi Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisimo tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, plenarinė sesija taip pat nurodė, kad teisėjai įgijo teisę gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą. Ši įgyta teisė Konstitucijos yra saugoma, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų. Pareiškėjo nuomone, analogiškai spręstinas ir šis ginčas. Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu valstybėje jokios krizės nebuvo, kitiems valstybės tarnautojams nuolat buvo didinami atlyginimai, premijos, buvo didinamas etatų skaičius, buvo išleidžiama daug lėšų automobilių ir pastatų įsigijimui ir pan. Dėl nepagrįsto atlyginimo sumažinimo pareiškėjui per laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2006 m. sausio 12 d. nebuvo išmokėta iš viso 32 964,75 Lt.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašė netenkinti pareiškėjo skundo. Atsakovas nurodė, kad Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos, numatančios teisėjų atlyginimo mažinimą pereinamuoju laikotarpiu (2001-2006 metais), t. y. 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto dalis, 4 dalis, 5 dalis ir 6 dalis. Tačiau Konstitucinis Teismas pripažino, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (teisėjų pareiginės algos skaičiuojamos taikant Vyriausybės patvirtintus MMA dydžio koeficientus), Įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (teisėjams mokamas priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus nuo 1990 m. kovo 11 d.), Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (teisėjams, kurių vidutinis darbo užmokestis, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas iš trijų paskutinių mėnesių tarnybinių atlyginimų (pareiginių algų) ir iš paskutinių dvylikos mėnesių nustatytų priedų ir priemokų, yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui, mokamas iki tol gautas darbo užmokestis ir 2000 metais nedidinamas) neprieštarauja Konstitucijai. Atsakovas taip pat nurodė, kad šioje byloje netaikytina Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos išvada, jog teisėjai įgijo teisę gauti atlyginimą, apskaičiuotą pagal Vyriausybės 1999 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689, kadangi pareiškėjo atlyginimo skaičiavimui šis nutarimas niekada nebuvo taikytas. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad valstybėje jokios krizės nebuvo. Atsakovo nuomone, 1999 metais valstybės padėtis buvo labai artima valstybės nemokumui. Tai konstatuota kitoje civilinėje byloje atliktos valstybės ekonominės-finansinės ekspertizės išvadose.

Šalies argumentai

Tretysis suinteresuotas asmuo Radviliškio rajono apylinkės teismas su pareiškėjo skundu nesutiko. Tretysis suinteresuotas asmuo nurodė, kad, vadovaujantis 1993 m. vasario 3 d. Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei valstybės kontrolės darbuotojų, valstybinių arbitrų bei valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ Nr. I-76, teisėjų atlyginimo nustatymas iki bus priimtas atitinkamas įstatymas buvo pavestas Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 patvirtino Lietuvos Respublikos teismų teisėjų tarnybinius atlyginimus pagal 1 priedą, nustatė koeficientą – 28. Todėl teisėjo atlyginimas buvo 2 940 Lt (105 Lt×28). Vadovaujantis to paties Vyriausybės nutarimo Nr. 666 2 priedu teisėjams buvo numatytas priedas už ištarnautą laiką pagal metus, skaičiuojamas nuo pagrindinės algos. Be to, nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 1999 m. gruodžio 31 d. apylinkių teismų teisėjams, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 221, buvo mokamas 50 procentų tarnybinio atlyginimo priedas. Nuo 2000 m. sausio 3 d. šis priedas teisingumo ministro 1999 m, gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370 buvo sumažintas iki 40 procentų tarnybinio atlyginimo dydžio. Įsigaliojus Lietuvos Respublikos teisėjų darbo apmokėjimo įstatymui, teisingumo ministro 1999 m, gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 370 neteko galios. Apylinkių teismų teisėjų atlyginimas buvo apskaičiuojamas atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą. Įsigaliojus 2000 m. spalio 17 d. priimtam Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimo įstatymui Nr. VIII-2057, teisėjų pareiginės algos koeficientas MMA dydžiais buvo 8,5. Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d. ir 2006 m. kovo 28 d. nutarimais išaiškino, kad teisėjų atlyginimų mažinimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Todėl pareiškėjui buvo mokamas atlyginimas, paskaičiuotas iki 2000 m. spalio 17 d.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. balandžio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, nesumokėtą atlyginimo dalį už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 12 d. iki 2006 m. sausio 12 d. – 10 584,00 Lt ir atidėjo sprendimo įvykdymą vieneriems metams nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Teismas sprendime nurodė, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 1997 m. birželio 24 d. dekretu Nr. 1330 apylinkės teismo teisėjas Z. K. buvo perkeltas iš Pakruojo rajono apylinkės teismo į Radviliškio rajono apylinkės teismą. Prezidento 2005 m. gruodžio 14 d. dekretu Nr. 476 Z. K. buvo atleistas iš Radviliškio rajono apylinkės teismo teisėjo pareigų pasibaigus įgaliojimų laikui (dekretas įsigaliojo nuo 2006 m. sausio 12 d.). Byloje nustatyta, kad 1999 metais pareiškėjui buvo mokamas 2 940,00 Lt tarnybinis atlyginimas (pagal Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 pirmą priedą), taip pat 1 470,00 Lt priedas pagal teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymą Nr. 221 ir priedas už ištarnautą laiką pagal Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 antrą priedą. Viso teisėjo atlyginimas buvo 5 733,00 Lt (b. l. 45, 68). Nuo 2000 m. sausio 1 d. pareiškėjui mokamas atlyginimas sumažėjo iki 5 439,00 Lt (b. l. 46). Nuo 2000 metų rugsėjo mėnesio pareiškėjui vėl buvo mokamas toks pats atlyginimas, koks buvo mokamas iki 2000 m. sausio 1 d. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad nuo 2000 metų rugpjūčio mėnesio pareiškėjui priedas už ištarnautus metus padidėjo nuo 45 iki 55 procentų, turėjo didėti ir pareiškėjui mokamas atlyginimas. Tai nurodoma ir pažymoje apie pareiškėjo 2000-2006 metų darbo užmokestį (b. l. 46). Šioje pažymoje nurodoma, kad jeigu darbo užmokestis būtų skaičiuojamas ta pačia tvarka, kaip ir 1999 metais, pareiškėjui kas mėnesį iki pat atleidimo dienos būtų mokama 294,00 Lt daugiau. Bendra atlyginimo suma sumažėjo dėl to, kad teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370 buvo sumažintas priedas už ištarnautus metus. Teismas sprendime nurodė, kad nagrinėjamu atveju būtina vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. ir 2009 m. balandžio 3 d. nutartimis analogiškose bylose (Nr. A756-404/2009, Nr. A822-790/2009), taip pat Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008 ir Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos 2007 m. vasario 21 d. nutartimi bei Konstitucinio Teismo sprendimais teisėjų atlyginimo reguliavimo klausimais. Minėtuose teismų sprendimuose pažymėta, kad teisėjo atlyginimo sąvoka turi būti aiškinama plačiai, t. y. įskaitant priedus, priemokas ir kitas išmokas. Konstitucinis Teismas ne sykį yra konstatavęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kėsinimasis į Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai). Mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu ir tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra sunki. Be to, valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei ir finansinei padėčiai ir įstatymu laikinai mažinant teisėjų atlyginimo dydį, būtina paisyti konstitucinio proporcingumo principo. Nagrinėjamu atveju teisėjo atlyginimas buvo sumažintas iš esmės Vyriausybės nutarimu, leidusiu teisingumo ministrui priimti įsakymą dėl priedo mažinimo. Toks atlyginimo mažinimas negali būti pripažintas teisėtu jau vien dėl to, kad atlyginimas sumažintas ne įstatymo pagrindu. Be to, priedas buvo sumažintas ne laikinai. Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. birželio 18 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 2A-3/2008) konstatavo, kad 1999 metais valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; teisėjų atlyginimų mažinimas buvo atliekamas laikantis proporcingumo principo; valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pagerėjo nuo 2003 metų, todėl nuo šio laikotarpio valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (šiuo atveju atlyginimo mažinimo) taikymo, buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas ir nuo šio laikotarpio pažeistos teisės turėtų būti ginamos. Tai patvirtinama ir Darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo 2 straipsniu, nustatančiu, kad sumažinta atlyginimo dalis gali būti grąžinama tik nuo 2003 m. sausio 1 d. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą nepraleidęs Darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnyje nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino. Tačiau DK 298 straipsnis apriboja teismo galimybę priteisti darbuotojo naudai darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas trejais metais. Tai, kad ši norma taikytina ir teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo bylose, pasisakė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009. Teismas sprendime pažymėjo, kad net priėmus Darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą ir jo pagrindu Vyriausybės 2009 m. kovo 18 d. nutarimą Nr. 194 „Dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašo patvirtinimo“, pareiškėjo pažeista teisė turi būti ginama. Priėmus minėtą įstatymą, įsiskolinimas pareiškėjui nebuvo padengtas. Įsiskolinimas nepadengtas ir Vyriausybės nutarimu Nr. 194 patvirtinus Nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašą (toliau – ir Tvarkos aprašas). Pagal šiuos teisės aktus skolos grąžinimą turi garantuoti tam specialiai skirtos valstybės biudžeto lėšos. Valstybės biudžetas sudaromas ir tvirtinamas atskiru įstatymu, todėl tokių lėšų neskyrus, pareiškėjas negalės įgyvendinti savo pažeistos teisės. Tai, kad pareiškėjo teisė turi būti ginama, patvirtina ir suformuota teismų praktika analogiškose bylose (administracinės bylos Nr. A4-2399/2006, A15-2396/2006). Tačiau apgynus pareiškėjo teisę į darbo užmokesčio nepriemoką teismine tvarka, jis negalės tos pačios sumos dar kartą reikalauti pagal Darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą (Tvarkos aprašo 8 punktas). Teismas konstatavo, kad pareiškėjui priteistina neišmokėta darbo užmokesčio dalis už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 12 d. iki 2006 m. sausio 12 d. Pagal Radviliškio rajono teismo pateiktą pažymą, kiekvieną mėnesį nepriemoka sudarė 294,00 Lt. Todėl pareiškėjui priteistina 10 584,00 Lt (36 mėn. × 294 Lt). Teismas sprendime taip pat nurodė, kad Seimo 2008 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. XI-52 patvirtintos Penkioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklos programos 11 dalyje „Krizės įveikimo planas“ yra konstatuota sunki Lietuvos Respublikos ekonominė ir finansinė padėtis. Todėl yra pagrindas atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams (Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalis). Teismas pažymėjo, kad Darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo 4 straipsnyje taip pat yra nustatyta, jog nesumokėta darbo užmokesčio dalis bus išmokama iki 2012 metų (įskaitytinai).

III.

Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą – išdėstyti teismo sprendimo vykdymą ketveriems metams lygiomis dalimis nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Atsakovas nurodo, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. spalio 28 d. priėmė Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą. Šiuo įstatymu valstybė įsipareigojo grąžinti nesumokėtą teisėjų darbo užmokesčio ir kitų neišmokėtų išmokų, kurių dydis priklauso nuo teisėjų darbo užmokesčio, dalį, kurią sudaro pagal teisės aktus, reglamentavusius teisėjų darbo užmokestį iki 1999 m. gruodžio 31 d., teisėjams išmokėtino ir jiems išmokėto darbo užmokesčio dydžių ir kitų neišmokėtų išmokų skirtumas. Ši teisės norma buvo priimta atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnį, nustatantį, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad nesumokėta darbo užmokesčio dalis teisėjams kasmet dalimis išmokama iki 2012 m. gruodžio 31 d. Vyriausybės nustatyta tvarka. Tokia tvarka patvirtinta Vyriausybės 2009 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 194. Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 271 straipsnio 1 dalimi ir 284 straipsnio 1 dalimi, priimdamas sprendimą, teismas reikiamais atvejais nustato konkrečią sprendimo įvykdymo tvarką bei terminą, teismo sprendimo įvykdymą atideda arba išdėsto, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalis, 97 straipsnis). Atsakovo nuomone, atsižvelgiant į valstybės sunkią ekonominę ir finansinę padėtį, konstatuotą Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. XI-52 patvirtintos Penkioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklos programos II dalyje „Krizės įveikimo planas“, yra pagrindas išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą šioje byloje ketveriems metams lygiomis dalimis nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą pareiškėjas Z. K. prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjo nuomone, atsakovo prašymas išdėstyti sprendimo vykdymą vertintinas kaip vengimas išmokėti pareiškėjui priklausančią darbo užmokesčio dalį. Pareiškėjas pažymi, kad jis yra 68 metų amžiaus, todėl ketverių metų laikotarpis šiuo atveju yra pernelyg ilgas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Atsakovas iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, buvo priteistas neišmokėto atlyginimo skirtumas už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 12 d. iki 2006 m. sausio 12 d. – 10 584 Lt sumoje. Tačiau nesutinka su ta sprendimo dalimi, kuria buvo atmestas atsakovo atstovo prašymas išdėstyti sprendimo vykdymą ketveriems metams.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Remdamasi minėtu teisiniu reguliavimu teisėjų kolegija tikrina viso pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nors apeliacinis skundas buvo paduotas tik dėl vienos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies.

Patikrinusi bylą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjas turi teisę gauti atlyginimo skirtumą, kuris atsirado 1999 m. gruodžio 23 d. teisingumo ministro įsakymu Nr. 370 iki 40 procentų sumažinus 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 221 nustatytą 50 procentų priedą, mokėtą iki 2000 m. sausio 1 d. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjui priteistina neišmokėta darbo užmokesčio dalis už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 13 d. iki 2006 m. sausio 12 d. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo pareiškėjui Z. K. priteistiną sumą, nes nepagrįstai nesirėmė byloje esančia Radviliškio rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 14 d. pažyma Nr. (4.89)-85 apie pareiškėjo 2000-2006 m. darbo užmokestį, kurioje buvo nurodytos tikslios pareiškėjui neišmokėto atlyginimo sumos už atitinkamą laikotarpį. Be to, pastebėtina, kad neišmokėto darbo užmokesčio dalis pareiškėjui pradedama skaičiuoti nuo 2003 m. sausio 13 d., pagal Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį (pradedant skaičiuoti trejų metų periodą atgal nuo 2006 m. sausio 12 d.). Todėl pareiškėjui neišmokėta darbo užmokesčio dalis, atsižvelgiant į Radviliškio rajono aplyinkės teismo pateiktus duomenis, kurių nekvestionavo ir atsakovo atstovas,. apskaičiuojama taip: už 2003 m. – 11 3467,69 Lt, už 2004 m. – 3 455,08 Lt, už 2005 m. - 3 526,93 Lt, už 2006 m. – 1 525,47 Lt, iš viso – 11 975,17 Lt (neatskaičiavus mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų).

Pasisakydama dėl laiko, per kurį teismo sprendimo įvykdymas nagrinėjamoje byloje gali būti išdėstytas, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog yra ypatingai svarbu, kad teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme, nes priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vieningą praktiką bylose dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009, kurioje konstatuota, kad atsižvelgiant į visuotinai žinomą aplinkybę apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinę padėtį, sprendimo įvykdymas yra atidėtinas vienerių metų laikotarpiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1521/2010, 2010 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-49/2010, 2010 m. gegužės 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-45/2010). Atsižvelgiant į teismų praktiką šiuo klausimu, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinio skundo reikalavimą išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą ketveriems metams lygiomis dalimis nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pirmosios instancijos teismas, atidėdamas sprendimo vykdymą vieneriems metams, nuo suformuotos praktikos analogiško pobūdžio bylose, nenukrypo. Keisti nusistovėjusią praktiką, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, tačiau pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pareiškėjui priteistą neišmokėto atlyginimo sumą padidinant iki 11 975,17 Lt.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą pakeisti: pareiškėjui Z. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteistą nesumokėto atlyginimo skirtumą už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 13 d. iki 2006 m. sausio 12 d. padidinti iki 11 975,17 Lt (vienuolikos tūkstančių devynių šimtų septyniasdešimt penkių litų 17 centų, neatskaičiavus mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų).

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas PiličiauskasVaida Urmonaitė-MaculevičienėSkirgailė Žalimienė