- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-31
- Bylos Nr.
- A-575-2067-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virgilijus Valančius (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Atsakovas
- Valstybės, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinei, Lietuvos
- Pareiškėjas
- R. D.
- Trečiasis asmuo
- Valstybės
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),
dalyvaujant atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės atstovui Rišardui Jaščaninui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. D. skundą atsakovams Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos)
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas R. D. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2-5), kurį tikslino (b. l. 63-65) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas solidariai priteisti iš atsakovų Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės (toliau – ir Institucija) ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, (toliau - ir Lietuvos valstybė), jo darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2004 m. lapkričio 1 d. iki 2007 m. spalio 31 d. – 1 615,09 Lt. Paaiškino, kad dirba Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Lavoriškių užkardos Sargybų būrio specialistu. Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl to, kad apskaičiuodami priedus bei priemokas atsakovai vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalimi, nustatančia apribojimus valstybės tarnautojų priedams prie darbo užmokesčio. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-638/2005. Teigė, kad nagrinėjamoje byloje yra galimas ir civilinės atsakomybės valstybei taikymas. Remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263 straipsnyje įtvirtinta generalinio delikto doktrina, kuri reiškia, kad bet koks žalos padarymas laikomas deliktu, jeigu žalą padaręs asmuo neįrodo esant aplinkybių, dėl kurių jo civilinė atsakomybė negalima. Pažymi, kad bet kokie Lietuvos Respublikos Seimo veiksmai pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais. Seimas, kaip valstybės institucija, veikianti valstybės vardu, galėjo ir privalėjo suvokti, kad neturi teisės be svarbių priežasčių įstatymu apriboti nuosavybės teisę į darbo užmokestį. Todėl Seimo kaltė priimant minėtą įstatymą kvalifikuotina kaip neatsargumas. Be to, CK 6.271 straipsnio 1 dalis numato valstybės civilinę atsakomybę be kaltės. Padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju kaltė nėra būtina valstybės civilinės atsakomybės sąlyga. Negauta darbo užmokesčio dalis, pareiškėjo manymu, yra patirti nuostoliai, kurių dydis lygus jo negautoms pajamoms. Todėl abu atsakovai turi atsakyti solidariai.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinė prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime (b. l. 31-33) atkreipė dėmesį, kad Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šio įstatymo VI skyrius, reglamentuojantis darbo užmokestį, statutiniams valstybės tarnautojams taikomas be išlygų. Pažymėjo, kad Institucija yra finansuojama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, turi atskirą išlaidų sąmatą. Nurodė, kad Institucijos vadas, skaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį pareigūnams, neturėjo nei finansinės galimybės, nei teisinio pagrindo išskirti ar išmokėti daugiau lėšų, nei tai numatyta Lietuvos Respublikos įstatymais. Teigė, kad neaišku, kaip Institucija nagrinėjamoje byloje gali būti tinkamu atsakovu, nes pareiškėjo tariamai patirta žala atsirado dėl įstatymo leidėjo, t. y. Lietuvos Respublikos Seimo, priimtų sprendimų.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba) prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime (b. l. 78-80) pažymėjo, kad pareiškėjui savo reikalavimus grindžiant CK 6.271 straipsniu Lietuvos valstybę turi atstovauti Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Nurodė, kad pagal generalinio delikto, įtvirtinto CK 6.263 straipsnio 1 dalyje, doktriną, kaltė ir neteisėti veiksmai yra neišskiriami. Išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 298 straipsnyje nustatytas trejų metų senaties terminas yra skaičiuotinas nuo patikslinto skundo padavimo teismui dienos. Todėl pareiškėjo piniginiai reikalavimai galėtų būti tenkinami nuo 2010 m. vasario 24 d. iki 2007 m. vasario 24 d.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės, teismo posėdžio metu prašė pareiškėjo skundą atmesti (b. l. 81-83). Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra netinkamas Lietuvos valstybės atstovas. Pažymėjo, kad deliktinės atsakomybės nagrinėjamu atveju nėra. Sutiko, kad neišmokėtas darbo užmokestis gali būti priteisiamas tik už tris metus.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 18 d. sprendimu (b. l. 85-88) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės 1 615,09 Lt, likusioje dalyje skundą atmetė. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu ir įvertino, kad šis nutarimas reiškia, jog teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. To nepadarius laikytina, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia, neginčija skunde nurodomos reikalavimo sumos. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principui. Teismas pažymėjo, kad laikotarpis, t. y. nuo 2004 m. lapkričio 1 d. iki 2007 m. spalio 31 d., už kurį prašoma priteisti neišmokėtą darbo užmokestį neviršija trejų metų (DK 298 str.), o atsakovai neišreiškė prašymo taikyti senaties terminą, todėl patenkino pareiškėjo prašymą priteisti 1 615,09 Lt iš Institucijos. Teismas pabrėžė, kad už netinkamą darbo organizavimą ir neatitinkantį atlikto darbo apmokėjimą yra tiesiogiai atsakinga įstaiga, kuri turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį. Pažymėjo, kad pareiškėjo ir Lietuvos valstybės darbo santykiai nesiejo, valstybė nebuvo atsakinga už pareiškėjo darbo organizavimą, todėl atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti darbo užmokesčio nepriemoką iš Lietuvos valstybės.
III.
Atsakovas Institucija pateikė apeliacinį skundą (b. l. 95-97), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliaciniame skunde nurodo, kad, pareiškėjo teigimu, tariama žala atsirado dėl Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priimtų sprendimų. Daro išvadą, kad šioje byloje Institucija nėra tinkamas atstovas ir gali turėti tik trečiojo suinteresuoto asmens statusą. Pažymi, kad remiantis CK normomis, valstybė gali būti įpareigota atlyginti žalą tik esant teisei priešingiems veiksmams. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą neproporcingai priteisti darbo užmokesčio nepriemoką tik iš vieno atsakovo, t. y. Institucijos. Pabrėžia, kad pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra ir išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Konstituciniam Teismui. Teigia, kad pareiškėjo piniginiai reikalavimai galėtų būti tenkinami nuo 2010 m. vasario 24 d. iki 2007 m. vasario 24 d., t. y. nuo patikslinto skundo padavimo teismui dienos (DK 298 str).
Atsiliepimas
Pareiškėjas R. D. atsiliepimu (b. l. 107-109) prašo Institucijos apeliacinį skundą atmesti. Atkreipia dėmesį, kad Institucija iki šio nėra tinkamai su juo atsiskaičiusi, o atsakovų kaltės laipsnis dėl žalos ar negautų pajamų padarymo ir jų galimi tarpusavio reikalavimai negali būti šios bylos nagrinėjimo dalyku, nes skolininkų solidariojoje prievolėje atgręžtiniai reikalavimai kyla tik įvykdžius solidariąją pareigą (CK 6.9 str. 1 d. ir 6.279 str. 2 d.). Kitoks šio teisinio reglamentavimo aiškinimas nepagrįstai pažeistų jo, kaip kreditoriaus teises, nes dėl neaiškių atsakovų tarpusavio santykių būtų apsunkintas realios prievolės vykdymas. Nurodo Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimą ir teigia, kad sprendimas neišmokėti viso priklausančio darbo užmokesčio nelaikytinas įvykdytu – teismo tvarka gali būti įsiterpta ir ištaisyta darbdavio klaida, padaryta taikant antikonstitucinę įstatymo nuostatą, todėl nėra teisinių kliūčių priteisti darbo užmokesčio nepriemoką. Nesutinka su teiginiu, kad piniginiai reikalavimai galėtų būti tenkinami nuo 2007 m. vasario 24 d. iki 2010 m. vasario 24 d. Nurodo CK 1.130 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta, kad ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka ir tai, jog pirmą kartą į teismą jis kreipėsi 2008 m. rugpjūčio 14 d.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba atsiliepimu (b. l. 103-104) prisideda prie Institucijos apeliacinio skundo bei nurodo, kad dėl visuotinai žinomos aplinkybės – sunkios Lietuvos valstybės turtinės padėties, taip pat siekiant nepažeisti konstitucinio visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principo, tokiu atveju, jei teismas nutartų palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, prašo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už 2004-2007 metus pareiškėjui R. D. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos. Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinė, iš kurios pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, su minėtu sprendimu nesutinka nurodydamas, kad tinkamas atsakovas yra ne Institucija, o Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės ir pareiškėjo skundo reikalavimai yra tapatūs aplinkybėms, kurios buvo nustatytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartimi išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010. Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.
Minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (teisingo atlyginimo už darbą) yra laikytinas tarnybiniu ginču. Kadangi nagrinėto ginčo laikotarpiu asmens darbdavio funkcijas visa apimtimi įgyvendino vidaus reikalų statutinė įstaiga, kurioje tarnavo pareigūnas, ši įstaiga pripažinta tinkamu atsakovu. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1–638/2005, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316–329. Vadovaujantis aukščiau nurodyta teismine praktika bei argumentais, darytina išvada, kad tinkamu atsakovu nagrinėjamoje byloje laikytina Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinė, o ne Lietuvos valstybė.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–859/2009). Pagal nurodytą įstatymo nuostatą, darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Taigi Darbo Kodekso 298 straipsniu imperatyviai apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas trejais kalendoriniais metais. Kadangi, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju laikotarpis, už kurį pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, neviršija Darbo kodekse nustatyto 3 metų termino, o iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjui neišmokėta darbo užmokesčio nepriemokos dalis buvo apskaičiuota remiantis Institucijos pateiktomis darbuotojo asmeninėmis uždarbio kortelėmis (b. l. 6-13), darytina išvada, jog pareiškėjui priteistina suma apskaičiuota teisingai.
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.