Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. S. (E. S. ) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 8 d. nuosprendžio, kuriuo E. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 10 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš E. S. solidariai su nuteistuoju A. B. , o pastarajam neturint uždarbio ir pajamų – su jo motina V. T. ir tėvu Al. B. , V. M. naudai priteista 3 014 eurų turtinei žalai ir 10 000 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. S. nuteistas už tai, kad 2015 m. liepos mėn. 13 d., apie 23 val. 00 min., (duomenys neskelbtini) esančiame gyvenamajame name, veikdamas bendrininkų grupe su A. B. , būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu sudavė A. M. rankomis ir kojomis ne mažiau kaip dvidešimt smūgių į galvą, ne mažiau kaip du smūgius į kaklą, ne mažiau kaip penkis smūgius į krūtinę, padarydamas kraujosruvas, nubrozdinimus, muštines žaizdas kūne, kairės pusės šonkaulių lūžius, skydinės kremzlės viršutinių ragų lūžius su aplinkinėmis minkštųjų audinių kraujosruvomis, kraujosruvas veide, skeveldrinį nosikaulių lūžį, muštines žaizdas lūpose su vienuolikto danties vainiko lūžiu bei dvylikto danties panirimu, kas komplikavosi išoriniu ir vidiniu kraujavimu į virškinamąjį traktą bei kvėpavimo takus, ko pasekoje nuo uždusimo dėl veido sumušimo ir kaklo suspaudimo nukentėjusysis mirė, tokiu būdu tyčia nužudė A. M. .

Apeliaciniame skunde nuteistasis E. S. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 8 d. nuosprendį: už nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, paskirtą 10 metų laisvės atėmimo bausmę sušvelninti ir skirti laisvės atėmimą 7 metams, taip pat sumažinti V. M. neturtinei žalai atlyginti priteistą sumą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. S. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmės paskyrimo nuteistajam E. S. yra teisėta ir pagrįsta. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam E. S. , šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė jam teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta.

Bylos duomenimis, E. S. padarė nusikaltimą žmogaus gyvybei, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis) ir numato tik laisvės atėmimą nuo septynerių iki penkiolikos metų. Šį nusikaltimą nuteistasis padarė veikdamas netiesiogine tyčia, nenaudojo žmogui žaloti pritaikytų įrankių. Kita vertus, įvykio metu jis kartu su kitu nuteistuoju šioje byloje A. B. iš esmės dėl menkavertės dingsties – pamanę, kad būtent A. M. , jiems išgertuvių metu garsiai klausantis muzikos, sugadino elektros skydelį, sudavė pastarajam daugybinius smūgius (ne mažiau kaip 27) rankomis ir kojomis į įvairias, taip pat ir gyvybei svarbias kūno vietas – galvą, kaklą, krūtinę, tuo be kitų sužalojimų padarydami nukentėjusiajam skydinės kremzlės viršutinių ragų lūžius, skeveldrinį nosikaulių lūžį, muštines žaizdas lūpose su 11 danties vainiko lūžiu ir 12 danties panirimu, kairės pusės šonkaulių lūžius, ko pasekoje nukentėjusysis nuo uždusimo dėl veido sumušimo ir kaklo suspaudimo įvykio vietoje mirė. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, rodo didesnį E. S. padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį. Iš bylos duomenų matyti, kad E. S. yra jauno amžiaus, nusikalstamos veikos padarymo metu dirbo, darbdavio charakterizuojamas gerai, kaip darbštus ir drausmingas darbuotojas (t. 3, b. l. 151), praeityje neteistas (t. 3, b. l. 3), tačiau ne kartą baustas administracine tvarka už įvairius pažeidimus, kuriuos padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio – neblaivus vairavo automobilį, motociklą, neblaivus pasirodė viešoje vietoje (t. 3, b. l. 4-8). Yra viena apygardos teismo nustatyta E. S. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikalto veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus aukščiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apygardos teismo nuosprendžiu nuteistajam E. S. paskirta laisvės atėmimo bausmė, nesiekianti BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyto šios bausmės vidurkio, nėra aiškiai per griežta. Tokia bausmė yra teisinga, atitinkanti BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, tinkamai individualizuota ir nėra teisinio pagrindo ją švelninti.

Nuteistasis E. S. nurodo, kad jokie kiti ikiteisminiai tyrimai jo atžvilgiu nėra atliekami. Iš tiesų, byloje nėra tokių duomenų, kurie patvirtintų, kad E. S. atžvilgiu būtų atliekamas koks nors kitas ikiteisminis tyrimas. Švenčionių rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus viršininko tarnybiniame pranešime, į kurį pateikta nuoroda skundžiamame nuosprendyje, nurodyta tik tiek, kad pagal BK 178 straipsnio 2 dalį atliekamame ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-33988-15 E. S. planuojama apklausti kaip liudytoją (t. 2, b. l. 179). Esant tokioms aplinkybėms, teismo teiginys, kad E. S. atžvilgiu yra pradėtas kitas ikiteisminis tyrimas, šalinamas iš nuosprendžio aprašomosios dalies, tačiau tai nesudaro pagrindo švelninti šiam nuteistajam paskirtą bausmę.

Apeliaciniame skunde nuteistasis E. S. nepagrįstai ginčija apygardos teismo nustatytą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte. BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad veikos padarymas veikiant bendrininkų grupe yra kaltininko atsakomybę sunkinanti aplinkybė, tačiau teismas, atsižvelgdamas į kiekvieno bendrininko dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką laipsnį ir pobūdį, gali nepripažinti jos atsakomybę sunkinančia. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Taigi, bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai yra kelių asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, subjektyvieji – tyčia (suvokimas savo veiksmų bendrumo) ir susitarimas daryti nusikalstamą veiką. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas dėl bendros nusikalstamos veikos gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.) ir gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-485/2008, 2K-303/2012, 2K-316-699/2015 ir kt.). BK 25 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Šiuo konkrečiu atveju byloje surinktais įrodymais, įskaitant paties E. S. , taip pat kito nuteistojo šioje byloje A. B. parodymus, nustatyta, kad abu nuteistieji byloje nagrinėjamo įvykio metu buvo įvykio vietoje ir aktyviai naudojo smurtą A. M. atžvilgiu, pakaitomis suduodami smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas. Nuteistasis E. S. apeliaciniame skunde teisingai pažymi, kad nusikaltimas prieš nukentėjusįjį nebuvo planuojamas ir jie su A. B. dėl jo iš anksto nebuvo susitarę. Kita vertus, kaip jau minėta, bendrininkų susitarimas dėl bendros nusikalstamos veikos gali būti išreikštas bet kokia forma, įskaitant konkliudentinius veiksmus, ir gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje. Apeliaciniame skunde nuteistasis E. S. teigia, kad būtent A. B. sumanė „pamokyti“ A. M. dėl sugadinto elektros skydelio, tačiau faktiniai bylos duomenys tokio apelianto teiginio nepatvirtina. Kaip matyti iš nuteistojo E. S. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, pastarasis nurodė, jog dėl girtumo prisimena tik tiek, kad jis ir A. B. pradėjo sudavinėti smūgius A. M. , tačiau nei konflikto pradžios, nei jo priežasties neprisimena (t. 2, b. l. 99-101, t. 3, b. l. 123-124). Tuo tarpu iš nuteistojo A. B. parodymų teisiamojo posėdžio metu matyti, kad sumanymas nueiti pas A. M. ir jį „pamokyti“ buvo bendras (t. 3, b. l. 122-123). Byloje nustatyta, kad pirmasis nukentėjusiojo atžvilgiu ėmė smurtauti A. B. , kita vertus, E. S. , matydamas tokius jo nusikalstamus veiksmus, jiems neprieštaravo, bet priešingai – pritarė, pats prisidėdamas prie šių smurtinių veiksmų. Abu nuteistieji įvykio metu sudavė nukentėjusiajam daugybinius smūgius (iš viso ne mažiau kaip 27) rankomis ir kojomis į įvairias, taip pat ir gyvybei svarbias kūno vietas – galvą, veidą, kaklą, o kaip nustatyta specialisto išvadoje, nukentėjusysis mirė nuo uždusimo dėl veido sumušimo ir kaklo suspaudimo. Taigi, tiek A. B. , tiek ir E. S. tiesiogiai dalyvavo atimant gyvybę nukentėjusiajam, abu buvo nužudymo vykdytojai, todėl pagal BK 25 straipsnio 2 dalies nuostatas veikė bendrininkų grupe. Kadangi nusikaltimas padarytas bendrininkų grupės, apygardos teismas pagrįstai šią aplinkybę pripažino nuteistojo E. S. atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Tai, kad nusikaltimas nebuvo iš anksto planuojamas, kad A. B. pirmas ėmė smurtauti nukentėjusiojo atžvilgiu ir jo smurtiniai veiksmai įvykio metu buvo kiek intensyvesni, esant pirmiau aptartų aplinkybių visumai, šios teismo pripažintos E. S. atsakomybę sunkinančios aplinkybės niekaip nepaneigia, pastarojo indėlis į bendros nusikalstamos veikos padarymą taip pat buvo reikšmingas.

Šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusioji V. M. pareiškė civilinį ieškinį, taip pat ir dėl neturtinės žalos atlyginimo. Civiliniame ieškinyje ji nurodė, kad dėl sūnaus netekties patyrė moralinę žalą, kurią įvertino 10 000 eurų suma (t. 1, b. l. 77). Apygardos teismas šį nukentėjusiosios civilinį ieškinį tenkino ir iš nuteistojo E. S. , solidariai su kitu nuteistuoju šioje byloje A. B. , o šiam neturint uždarbio ar pajamų – su jo tėvais, priteisė 10 000 eurų neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydis šiai nukentėjusiajai yra proporcingas padarytai nusikalstamai veikai ir dėl jos kilusioms pasekmėms, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, ką nepagrįstai apeliaciniame skunde ginčija nuteistasis E. S. .

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Nukentėjusiojo patirtos žalos vertinimas yra teismo prerogatyva, kuris tai daro vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, sukrėtimą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad nusikalstamą veiką padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali turėti esminės įtakos priteistinos neturtinės žalos dydžiui. Esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus tokiais atvejais yra sukeltos pasekmės ir dėl to patirti dvasiniai išgyvenimai. Priešingu atveju būtų pažeistos nukentėjusių asmenų teisės bei interesai, o kartu ir teisingumo principas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 3K-7-255/2005, Nr. 2K-442/2009, 2K-89/2010 ir kt.). Šiuo konkrečiu atveju tyčiniais E. S. nusikalstamais veiksmais buvo sukeltos sunkios ir nepataisomos pasekmės – nukentėjusioji V. M. staiga ir netikėtai neteko sūnaus. Tokia staigi smurtinė sūnaus mirtis neabejotinai sukėlė nukentėjusiajai skaudžius dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą, neigiamai paveikė jos gyvenimą, ką iš esmės apeliaciniame skunde pripažįsta ir pats apeliantas. Iš nukentėjusiosios V. M. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, matyti, kad jos sūnus A. M. jau ilgą laiką gyveno atskirai ir jie ne itin dažnai bendravo. Kita vertus, jų tarpusavio ryšys nebuvo nutrūkęs. Nukentėjusioji visuomet domėjosi savo sūnaus gyvenimu, pastarasis ją aplankydavo, jie tarpusavyje sutarė. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegijos nuomone, 10 000 eurų dydžio suma neturtinei žalai atlyginti, priteista solidariai iš kelių asmenų, įvertinus ir padarytos turtinės žalos dydį, nėra aiškiai per didelė. Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad E. S. dėl byloje nagrinėjamo įvykio neteko darbo, kaip ir tai, kad nukentėjusysis turėjo problemų dėl alkoholio vartojimo, nesudaro pagrindo mažinti apygardos teismo nustatytą neturtinės žalos atlyginimo sumą. Apeliantas yra jaunas, sveikas ir darbingas vyras, taigi, turi visas galimybes dirbti ir pagerinti savo turtinę padėtį bei atlyginti padarytą žalą. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistasis E. S. nurodė, jog pripažįsta nukentėjusiosios V. M. pareikštą civilinį ieškinį, nori dirbti ir atlyginti nusikalstamais veiksmais padarytą žalą (t. 3, b. l. 154, 157).

Apygardos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo E. S. apeliacinį skundą atmesti.