Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Teismas pažymi, kad pareiškėjas, gavęs atsiliepimą į jo skundą, kuriame prašoma jo reikalavimui taikyti ieškinio senatį, neprašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, nenurodė ieškinio senaties termino atnaujinimo priežasčių, nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui. Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atstovo prašymas tenkintinas, pareiškėjo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2017 m. sausio 26 d. šiuo pagrindu atmestinas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog, sprendžiant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos Alytaus PN uždarosios zonos patalpose laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 27 d. iki 2020 m. sausio 27 d.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) (neteko galios 2020 m. sausio 22 d.) 11¹.1. punktas nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. 2020 m. vasario 5 d. Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymas Nr. V-31 taip pat nustatė analogiškus ploto dydžius. Atsakovo atstovas į bylą pateikė duomenis (b. l. 7–8, 12–15, 16-17), kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas kamerose Nr. 38, 27, 19, 3, 20 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje, kur jam teko nuo 3,67 kv. m iki 3,95 kv. m gyvenamojo ploto. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo į bylą pateiktais duomenimis, atsakovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti. Pareiškėjas, gavęs atsiliepimą į skundą, atsakovo pateiktų duomenų dėl kamerų, kuriose jis buvo laikomas, plotų bei jose įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus neginčijo, tačiau teigė, jog atskaičiavus sanitarinio mazgo plotą, jam teko mažiau nei 3,6 kv. m. Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) praktika (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m. – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina pareikėjo argumentų dėl sanitarinio mazgo ploto gyvenamojoje patalpoje.

Atsižvelgdamas į tai kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog pareiškėjui visą vertinamąjį laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma. Taigi, nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 str.).

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma HN 134:2015). Pagal Higienos normos HN 134:2015 12 punktą, laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Higienos normos HN 134:2015 39 punktas nustato, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Į bylą pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Nacionalinis visuomenės sveikatos centras) 2019 m. birželio 3 d. patikrinimo aktas Nr. (1-12 4.80) PA-4046 (b. l. 18–19), kuriame nurodyta, kad patikrinimo metu kamerų tipo patalpoje Nr. 3 sudaryta galimybė vėdinti patalpą per langą, patikrinimo metu langas atsidarė ir užsidarė, tualeto patalpoje įrengta mechaninė patalpų vėdinimo ir kondicionavimo sistema, kuri kontrolės metu veikė. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2018 m. gruodžio 21 d. patikrinimo aktas Nr. (1-12 15.4.8) PA-9545 (b. l. 25–27) patvirtina, kad kamerų tipo patalpose grindų vidaus apdailai naudotos medžiagos yra lengvai valomos ir dezinfekuojamos, ant sienų ir lubų vizualiai matomų pelėsių nepastebėta, kamerose langai skaidraus stiklo, atsidaro, pritaikyti natūraliam patalpų vėdinimui. Mechaninė ventiliacija įrengta tualeto, dušo patalpose. Patalpoms, kurias valo patys nuteistieji, skiriamos valymo priemonės. Į bylą pateiktos fotonuotraukos patvirtina, jog gyvenamosios patalpos, sanitariniai mazgai ir pasivaikščiojimo kiemeliai yra tvarkingi, ant sienų ir lubų pelėsio nėra, gyvenamosios patalpos gali būti vėdinamos per atveriamus langus, pro kuriuos sklinda natūrali šviesa, taip pat gyvenamosiose patalpose yra įrengtas dirbtinis apšvietimas (b. l. 29–39). Nagrinėjamu atveju aktualu ir tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Pareiškėjui ginčo laikotarpiu nesiskundus dėl netinkamų sąlygų, atsakovui šiuo metu tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius pareiškėjo teiginius. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl blogos sienų, grindų būklės, netinkamos ventiliacijos, kamerose, sanitariniuose mazguose ir pasivaikščiojimo kiemeliuose, blogos sanitarinių įrenginių būklės atmestini kaip nepagrįsti.

Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 16.5 ir 13.5 punktais, kamerose ir drausmės grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuosiuose kambariuose esančiuose sanitariniuose mazguose įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Nurodytos Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių nuostatos nedetalizuoja tualetų konstrukcinių ypatumų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų 10.4 papunktyje numatyta, kad kamerų tipo patalpose sanitarinis mazgas susideda iš klozeto (kuris gali būti ir tupiamas) ir praustuvės (1 komplektas). Nei nurodytas teisinis reglamentavimas, nei kiti galiojantys teisės aktai neįtvirtinta imperatyvaus reikalavimo kamerų tipo patalpose įrengti būtent sėdimą unitazą. Atsižvelgiant į aptartą, pareiškėjo skundo argumentas dėl sėdimo unitazo nebuvimo atmetamas kaip nepagrįstas.

Taisyklių, reglamentuojančių ir pasivaikščiojimo kiemų įrengimą pataisos įstaigose, kurių 18 punkte nurodyta, jog tam, kad nuteistieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, pataisos įstaigų uždaroje teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis nuteistiesiems lydėti. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros su atviru stogu, uždengtu metaliniu grotuotu rėmu. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal Taisyklių 14 punkte nustatytus reikalavimus. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešiais prižiūrėtojo pakylą, kuria jis vaikšto stebėdamas nuteistuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferos kritulių šalinimo sistema (Taisyklių 19 punktas). Pagal Taisyklių nuostatas, pasivaikščiojo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei (Taisyklių 20 punktas). Pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios (Taisyklių 21 punktas).

Taigi, teisės aktuose nėra reglamentuotas privalomas suoliukų įrengimas pasivaikščiojimo kiemuose, nenurodoma, kad pasivaikščiojimo kiemuose privalo būti peleninės, taip pat teisės aktai nenumato pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengti pareigūnų iškvietimo sistemą. Pareiškėjo argumentai dėl to, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo užtikrintas jo saugumas abstraktūs, pareiškėjas nenurodo kada konkrečiai ir kokia grėsmė jam buvo kilusi, kokias neigiamas pasekmes dėl to patyrė. Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo atmestini kaip nepagrįsti.

Nenustačius Alytaus PN pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

pareiškėjo A. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.