- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-14
- Bylos Nr.
- 1A-148-366/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-45-1-00142-2014-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Gaputis, Bronė Vidzėnienė, Sigitas Bagdonavičius
- Nukentėjusysis
- M. K.
- Advokatai
- Arnoldas Šukaitis
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininko (pranešėjo) Sigito Bagdonavičiaus,
teismo posėdyje išnagrinėjo asmens, kurio atžvilgiu taikytos priverčiamosios medicinos priemonės – G. Š. ir nukentėjusiosios M. K. apeliacinius skundus dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015-02-23 nutarties, kuria G. Š., padariusiam nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 140 str. 1 d., taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad G. Š. 2014 m. rugsėjo 12 d., apie 16.30 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (2,51 promilės girtumo), konflikto metu, suduodamas ranka vieną smūgį savo motinai M. K. į lūpą ir rankomis suimdamas jos kaklą bei stipriai spausdamas, sukėlė nukentėjusiajai M. K. fizinį skausmą.
Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi G. Š. taikė priverčiamąsias medicinos priemones – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, nes jis baudžiamuoju įstatymu uždraustą veiką padarė nepakaltinamumo būsenoje (BK 17 str., 98 str.).
Šalies argumentai
G. Š. apeliaciniu skundu prašo Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015-02-23 nutartį pakeisti, taikant jam ambulatorinį gydymą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad nusikalstama veika padaryta gana seniai – 2014-09-12 ir nuo to laiko gydosi ambulatoriškai. Jokių įstatymo pažeidimų nedaro, padeda neįgaliai motinai buityje. G. Š. pripažįsta, kad pasielgė negerai, motinos atsiprašė.
Nukentėjusioji M. K. taip pat pateikė skundą, kuriuo prašo Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015-02-23 nutartį pakeisti, taikant G. Š. ambulatorinį gydymą. Nukentėjusioji nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ji yra visiškai neįgali ir negali pasirūpinti savimi. Sūnus suprato pasielgęs netinkamai, jos atsiprašė ir šiuo metu elgiasi nepriekaištingai.
Teismo posėdyje gynėjas prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmetami.
G. Š. ir nukentėjusioji M. K. nesutinka su pirmosios instancijos teismo paskirta priverčiamosios medicinos priemonės rūšimi, nurodydami, kad G. Š., besigydančiam ambulatoriškai, bei šiuo metu nedarančiam jokių įstatymu uždraustų veikų, tikslinga būtų tęsti ir toliau ambulatotinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.
BK 98 str. 1 d. nustato, jog priverčiamosios medicinos priemonės teismo gali būti taikomos asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti. Pažymėtina, kad priverčiamąja medicinos priemone užtikrinama pavojingą veiką padariusio asmens sveikatos apsaugos, gydymo bei kiti gyvybiškai svarbūs interesai. Be to, paskirta priverčiamoji medicinos priemonė turi būti tokia, kad ne tik užtikrintų pavojingą veiką padariusio asmens interesų apsaugą, bet ir apsaugotų visuomenę nuo kitų galimų sutrikusios psichikos asmenų pavojingų veikų. Pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones, yra šie: 1) psichikos sutrikimas ir jo sunkumas; 2) padarytos pavojingos veikos pobūdis; 3) pavojus, kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai. Dėl pirmojo ir trečiojo kriterijaus įvertinimo teismui reikalingos specialios žinios, kurios gaunamos iš teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertų.
Pagal Teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr.88TPK-110/2014 išvadą G. Š. serga lėtiniu psichikos sutrikimu – vidutiniu protiniu atsilikimu. Nusikaltimų padarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Su G. Š. negali būti atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai. Rekomenduota G. Š. taikyti priverčiamąsias medicininio pobūdžio priemones – priverstinį gydymą ambulatorinėmis sąlygomis pagal gyvenamąją vietą. Tačiau pažymėtina, kad priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, o teismo psichiatrijos ekspertizės akto išvada yra tik rekomendacinio pobūdžio. Todėl teismas, spręsdamas klausimą dėl priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės rūšies, įvertina ne tik gautus medicininius duomenis apie ligos eigą, bet ir asmens socialinį pavojingumą, konkrečias sąlygas bei galimybes toliau užtikrinti reikalingų priverčiamųjų gydymo priemonių taikymą.
Pirmosios instancijos teismas įvertino G. Š. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, jo psichikos sutrikimą bei pavojingumą kitų asmenų atžvilgiu. Skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad G. Š. padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, tačiau ši veika susijusi su smurto pavartojimu savo šeimos nario atžvilgiu. G. Š. analoginę smurtinę veiką, numatytą BK 138 str. 1 d., yra padaręs ir anksčiau. Kadangi G. Š. kitam žmogui nesunkiai sutrikdė sveikatą nepakaltinamumo būsenoje, Rokiškio rajono apylinkės teismas 2013-02-07 buvo priėmęs nutartį taikyti jam priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. To paties teismo 2013-09-27 nutartimi stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis G. Š. pakeistas į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Tačiau ambulatorinis gydymas nedavė jokių teigiamų rezultatų, nes G. Š. piktnaudžiavo alkoholiu, savo nuožiūra nutraukdavo vaistų vartojimą, o būdamas neblaivus, kelia pavojų savo šeimos nariams bei visuomenei. Nesunkiai sutrikdė savo motinos sveikatą taip pat būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 2.51 promilių girtumas. Tai, be abejo, rodo, kad G. Š. iki šiol taikytas priverstinis ambulatorinis gydymas nėra pakankamas ir veiksmingas. Todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria skundžiamos nutarties išvadai, kad G. Š. turi būti taikomas stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (BK 98 str.1, 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 5 d. 1 p.,
nutaria:
G. Š., kurio atžvilgiu taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, ir nukentėjusiosios M. K. apeliacinius skundus atmesti, Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015-02-23 nutartį palikti nepakeistą.