Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Astos Urbonienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo F. I. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo – UAB „International personnel solution“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. 24S128517, kuriuo panaikintas leidimas pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas 2023 m. spalio 4 d. pateikė prašymą Nr. 2309-LLG-5803 išduoti leidimą laikinai gyventi darbo UAB „International personnel solution“ pagrindu. Šiuo pagrindu, Migracijos departamentas 2023 m. spalio 24 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. 760303553, galiojantį iki 2025 m. spalio 30 d. Pareiškėjui minėtas leidimas buvo įteiktas 2023 m. gruodžio 4 d. per Migracijos departamento pasirinktą išorės paslaugų teikėją (duomenys neskelbtini).

Patikrinus duomenis apie asmenį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje, nustatyta, kad pareiškėjas, dirbdamas UAB „International personnel solution“, buvo įdarbintas nuo 2023 m. gruodžio 11 d. Tačiau per visą darbo laikotarpį jam nei karto nebuvo išmokėtas prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodytas mėnesinis darbo užmokestis – 1 200 Eur. Be to, nustatyta, kad 2024 m. kovo ir balandžio mėnesiais (iš viso 2 mėnesius) pareiškėjui buvo mokamas darbo užmokestis, mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga (atitinkamai 600 Eur ir 857,14 Eur). Tuo tarpu nuo 2023 m. gruodžio iki 2024 m. vasario (3 mėnesius iš eilės) pareiškėjui darbo užmokestis iš viso nebuvo mokamas.

Atsižvelgiant į tai, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog asmuo neturi pakankamai lėšų ir negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, konstatuotina, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Dėl šios priežasties 2024 m. gegužės 23 d. buvo priimtas sprendimas Nr. 24S128517 panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento 2024 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. 24S128517, kreipėsi į teismą dėl jo panaikinimo.

Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – UTPĮ) 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu; arba apie užsieniečio turimą ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu; arba apie numatomą užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio dydis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį; c) Užimtumo tarnyba nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.

UTPĮ 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas paaiškėjus, kad yra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Aptariamo straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės bei asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Nustatęs bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

UTPĮ 62 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi UTPĮ 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus UTPĮ 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus. UTPĮ 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų.

Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Aprašas) 130 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.

Nurodytų teisės aktų visuma, leidžia konstatuoti, kad Migracijos departamentui yra suteikti įgaliojimai priimti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo ir panaikinimo, t. y. Migracijos departamentas ginčijamą sprendimą priėmė jam įstatymu suteiktos diskrecijos ribose. Teismas atkreipia dėmesį, kad leidimų laikinai gyventi išdavimo, keitimo ir panaikinimo teisiniai santykiai susiklosto viešosios teisės srityje, todėl Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis UTPĮ numatytų reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai nebeatitinka UTPĮ nustatytų sąlygų, privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies pagrindais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023).

Kaip jau minėta, bylos duomenys neabejotinai patvirtina, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas darbo UAB „International personnel solution“ pagrindu. Migracijos departamentas, patikrinęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenis, nustatė, jog pareiškėjas, dirbdamas UAB „International personnel solution“, buvo įdarbintas nuo 2023 m. gruodžio 11 d., tačiau per visą darbo laikotarpį jam nei karto nebuvo išmokėtas prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodytas mėnesinis darbo užmokestis – 1 200 Eur. Be to, nustatyta, kad 2024 m. kovo ir balandžio mėnesiais (iš viso 2 mėnesius) pareiškėjui buvo mokamas darbo užmokestis, mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga (atitinkamai 600 Eur ir 857,14 Eur). Tuo tarpu nuo 2023 m. gruodžio iki 2024 m. vasario (3 mėnesius iš eilės) pareiškėjui darbo užmokestis iš viso nebuvo mokamas.

Leidimai laikinai gyventi užsieniečiui panaikinami, jeigu paaiškėja, kad yra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Nagrinėjamu atveju, Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjo atžvilgiu egzistuoja UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 bei 5 punktuose įtvirtinti atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pagrindai, pagal kuriuos išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės; jei užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Tarp šalių nėra ginčo, kad pareiškėjas buvo įdarbintas UAB „International personnel solution“ ir jam nei karto nebuvo išmokėtas prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodytas mėnesinis darbo užmokestis – 1 200 Eur. Likusiu laikotarpiu, kaip minėta aukščiau, pareiškėjui buvo mokamas ženkliai mažesnis darbo užmokestis arba apskritai nebuvo mokamas tiek prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, tiek tarpininkavimo rašte nurodytas mėnesinis atlyginimas. Šias faktines aplinkybes patvirtina Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pateikti duomenys. Be to, nustatyta, kad visą ginčo laikotarpį, t. y. nuo leidimo laikinai gyventi išdavimo momento, pareiškėjui buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga (pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. spalio 7 d. nutarimą Nr. 1014 – 840 Eur; pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. birželio 28 d. nutarimą Nr. 516 – 924 Eur).

Taigi, iš įvardintų duomenų akivaizdu, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas darbo užmokesčio ir jokių kitų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, negavo. Vis dėlto, pareiškėjas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis, tačiau teismas šiuos pareiškėjo argumentus dėl turimų asmeninių lėšų pragyvenimui vertina kaip siekį sau palankaus sprendimo, kadangi užsienietis, teikdamas prašymą Migracijos departamentui, privalo nurodyti teisingą informaciją ir atitikti kitus keliamus reikalavimus teisėtam gyvenimui Lietuvos Respublikoje tiek prašymo pateikimo metu, tiek visą teisėto pagrindo (leidimo) galiojimo laikotarpį, o pasikeitus leidimo išdavimo metu egzistavusioms aplinkybėms – privalo informuoti migracijos priežiūrą vykdančią instituciją.

Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakyme Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ įtvirtinta, kad pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA. Toks dydis buvo nustatytas tiek 2022, tiek 2023 metais. Atsižvelgiant į tyrimo metu nustatytas ir bylos nagrinėjimo metu nepaneigtas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjas aktualiu laikotarpiu neturėjo pakankamai lėšų ir (ar) negavo reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Taip pat pareiškėjui aktualiu laikotarpiu nebuvo mokamas įstatyme nustatyto dydžio darbo užmokestis (mažiausiai 1 MMA), kaip tai įsipareigojo daryti pareiškėją įdarbinusi įmonė bei numatyta teisės aktų nuostatomis, todėl pagrįstai nuspręsta, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Kaip jau minėta, pareiškėjas ginčija sprendimo neteisėtumą teigdamas, kad į Lietuvą dėl šeimyninių aplinkybių jis atvyko tik 2024 m. vasario 21 d., o realiai pradėjo dirbti to paties mėnesio pabaigoje, todėl darbo užmokestis atsakovo nurodytu laikotarpiu nebuvo gaunamas. Sutiktina su atsakovės atsiliepimo argumentu, jog ši aplinkybė nepaneigia ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, o priešingai – dar labiau patvirtina sprendimo išvadas. Nagrinėjamu atveju, UAB „International personnel solution“ tarpininkavimo rašte buvo nurodyta, kad numatoma pareiškėjo įdarbinimo data yra 2023 m. lapkričio 14 d., o leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pareiškėjas atsiėmė dar 2023 m. gruodžio 4 d. per Migracijos departamento pasirinktą išorės paslaugų teikėją (duomenys neskelbtini). Nepaisant to, pareiškėjas atvyko į Lietuvą tik 2024 m. vasario 21 d, o šis reikšmingas atotrūkis tarp dokumentuose nurodytų datų ir faktinio atvykimo laiko leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad darbas ir gyvenimas Lietuvoje nebuvo pagrindinis pareiškėjo tikslas. Pareiškėjas, akcentuodamas atvykimo į Lietuvą datą kaip esminę aplinkybę, galimai siekia tik pateisinti savo paties nesugebėjimą vykdyti prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodytų sąlygų ir sukurti sau palankias sąlygas ginčijamo sprendimo kontekste. Tačiau pareiškėjo nurodoma data – 2024 m. vasario 21 d. – neatitinka nei jo paties įsipareigojimų, nei darbdavio planuotų įdarbinimo aplinkybių. Atvykęs beveik tris mėnesius po leidimo atsiėmimo, pareiškėjas faktiškai neatitiko darbo tikslais suteikto leidimo gyventi sąlygų, kadangi nevykdė veiklos, kuri turėjo būti jo pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Pareiškėjas, nurodęs atvykimo į Lietuvą datą, akivaizdžiai siekia pateikti formalų paaiškinimą, kuris leistų išvengti atsakomybės už neatitikimus tarp jo įsipareigojimų ir faktinės situacijos. Toks argumentas nukreipia dėmesį nuo esminės aplinkybės, jog leidimas laikinai gyventi buvo išduotas remiantis tikrovės neatitinkančiais duomenimis. Todėl akivaizdu, kad ginčijamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, o pareiškėjo teiginiai neatitinkantys tikrovės. Būtina pažymėti ir tai, kad pareiškėjui išduotas leidimas gyventi, kurį Migracijos departamentas vėliau panaikino, buvo suteiktas remiantis jo ketinimu dirbti ir vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, būnant UAB „International personnel solution“ darbuotoju. Kadangi pareiškėjas negavo įstatymu nustatyto minimalaus darbo užmokesčio (bent vienos minimalios mėnesinės algos dydžio), išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo remiantis jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Akivaizdu, kad pareiškėjui turėjo būti žinomi įstatyme numatyti leidimo panaikinimo pagrindai, tarp jų – reikalavimai darbo užmokesčiui. Atsižvelgiant į tai, pasikeitus pareiškėjo finansinėms ir teisinėms aplinkybėms bei supratus, kad jam mokamas mažesnis atlyginimas nei numatytas sutartyje, pareiškėjas galėjo ir turėjo pareigą kreiptis į Migracijos departamentą, pranešdamas apie pasikeitusią situaciją, siekdamas ateityje išvengti galimų neigiamų pasekmių. Pažymėtina, kad pagrindinė pareiškėjo buvimo Lietuvoje teisėta priežastis buvo leidimas laikinai gyventi, išduotas darbo UAB „International personnel solution“ pagrindu. Dėl šios priežasties atsakomybė už pagrindo teisėtumą tenka ne darbdaviui, o pačiam leidimo turėtojui. Teismas pažymi, jog pareiškėjas, žinodamas apie jam mokamą mažesnį darbo užmokestį nei buvo sutarta, šios situacijos iki Migracijos departamento patikrinimo nesprendė, taip prisiimdamas atsakomybę už galimas pasekmes. Dėl šios priežasties pareiškėjo pateikti argumentai dėl sprendimo neteisėtumo vertintini tik kaip gynybinė pozicija.

Užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų (UTPĮ 3 straipsnio 3 dalis). Teismas sutinka, kad asmeniui (užsieniečiui), kuris Lietuvos Respublikoje gyvena laikino leidimo gyventi pagrindu, gali kilti neaiškumų dėl teisinio reguliavimo ir (ar) kalbos nežinojimo, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad bandė ir (ar) kreipėsi į Migracijos departamentą.

Pasisakant dėl pareiškėjo šeiminių, ekonominių ar socialinių ryšių, nustatyta, jog jam anksčiau nebuvo išduota nei nacionalinė viza, nei leidimas laikinai gyventi, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis, nuo 2023 m. gruodžio 11 d. įdarbintas UAB „International personnel solution“. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas turėtų asmeninių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014). Turimi duomenys rodo, kad pareiškėją su Lietuvą sieja tik išskirtinai trumpalaikiai darbo ekonominiai santykiai. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas nenurodė, kad dėl gyvenimo kilmės šalyje jam kiltų grėsmė ar pavojus, dėl kurių jis negalėtų ten grįžti ar gyventi. Taigi, pareiškėjo situacija neleidžia teigti, kad jam susiformavęs teisėtas lūkestis nuolatiniam gyvenimui Lietuvoje.

Teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis, taip pat teisės aktų normomis, be to sprendime pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Teismas taip pat pažymi, kad ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks UTPĮ nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai pritaikė UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies bei Aprašo 130 punkto nuostatas ir priėmė teisėtą sprendimą panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad Migracijos departamentas laikėsi UTPĮ bei Aprašu nustatytos leidimų laikinai gyventi išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo tvarkos, t. y. ginčijamas sprendimas buvo priimtas teisės aktų nustatyta tvarka, esant leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindams. Sprendimas yra priimtas išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjo situaciją, paremtas galiojančių teisės aktų analize, todėl yra pagrįstas ir teisėtas. Pažymėtina ir tai, jog ginčijamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus: jis atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, jame nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-997/2014). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją ir 2024 m. gegužės 23 d. priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą Nr. 24S128517, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Nr. 760303553, galiojusį iki 2025 m. spalio 30 d., todėl sprendimo naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pareiškėjas bei trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat prašė atlyginti savo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai.

Nagrinėjamu atveju, sprendimas yra priimtas ne pareiškėjo naudai, todėl tiek jis, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Dėl šios priežasties pareikšti prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo atmetami.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo F. I. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Netenkinti pareiškėjo F. I. bei trečiojo suinteresuoto asmens UAB „International personnel solution“ prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.