Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2009-03-03 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-137/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-03-03
Bylos Nr.
1A-137/2009
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Svajūnas Knizleris, Valdimaras Bavėjanas (pran.), Rūta Mickevičienė
Nuteistasis
A. J., R.
Nukentėjusysis
A. Č.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-137/2009Procesinio sprendimo kategorija 1.2.3.1. (S)
LIETUVOS Apeliacinis teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. kovo 3 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo),teisėjų: Svajūno Knizlerio, Rūtos Mickevičienės,sekretoriaujant Agatai Minkel,dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei,gynėjui Juozapui Puškoriui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d. laisvės atėmimu dešimčiai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2007 m. gruodžio 2 d. iki 2008 m. lapkričio 28 d. laikas.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas R. P., tačiau dėl jo nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

n u statė:

A. J. nuteistas už tai, kad 2007 m. gruodžio 1 d., vakare, tiksliau nenustatytu laiku, veikdamas kartu su R. P., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, sandėlyje, esančiame (duomenys neskelbtini), dėl tarpusavio konflikto su nukentėjusiuoju A. Č., bendrais veiksmais tyčia sudavė nukentėjusiajam A. Č. kiekvienas ne mažiau po 2 smūgius rankomis ir kojomis į galvą, krūtinės sritį, nugarą, po to metaliniu strypu A. J. ne mažiau dviejų, R. P. ne mažiau penkių smūgių į galvą, taip padarydami nukentėjusiajam A. Č. įvairius sužalojimus. Dėl stipraus galvos sumušimo, pasireiškusio dauginiais kaukolės smegeninės dalies ir veidinės dalies kaulų lūžimais, galvos smegenų sumušimu, galvos smegenų ir smegenų kamieno pabrinkimu, nukentėjusysis įvykio vietoje mirė, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 129 str. 1 d.

Šalies argumentai

Nuteistasis A. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendžio dalį dėl jo pripažinimo kaltu, padarius BK 129 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, priimti naują nuosprendį padarant išvadą, jog neįrodytas jo (A. J.) dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką, ir baudžiamąją bylą prieš jį nutraukti.

Teismas netesingai įvertino liudytojos O. K. parodymus. Apeliantas mano, kad šių parodymų įrodomoji reikšmė yra menka, nes įvykio metu ji buvo apsvaigusi ir negalėjo adekvačiai vertinti situacijos bei įvykio dalyvių veiksmų. Įvykio vietoje nebuvo elektros ir apšvietimo, todėl O.K., kurios regėjimas yra ir taip yra labai blogas, negalėjo matyti apelianto ir kitų asmenų veiksmų. Be to, šios liudytojos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, yra priešingi. Ikiteisminio tyrimo metu ji nurodė, kad nukentėjusįjį gelžgaliu mušė „D.“, spardė „B.“ ir „D.“. Teisme paaiškino, kad paminėti jos parodymai yra melagingi. Todėl liudytojos O. K. parodymai turi būti vertintini kritiškai. Nuteistasis R. P. neparodė, kad apeliantas mušė nukentėjusįjį metaliniu strypu. Viso bylos nagrinėjimo metu apelianto parodymai buvo nuoseklūs, juos jis patvirtino akistatos su nuteistuoju R. P. metu.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvaujantis nuteistojo gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė A. J. inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai jį pripažino kaltu bei nuteisė už nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 str. 1 d., padarymą.

Apeliacinio skundo argumentai apygardos teismo išvadų dėl A. J. kaltės bei veikos juridinio įvertinimo nepaneigia.

Apeliantas skunde ginčija liudytojos O. K. ir nuteistojo R. P. parodymus bei teigia, kad jo kaltė nėra įrodyta.

BK 2 str. 3 d. įtvirtinta nuostata, kad baudžiamoji atsakomybė kyla asmeniui tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo pažeidimas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas.

Pagal BK 129 straipsnį baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir padarinių (nukentėjusiojo mirties) yra priežastinis ryšys, t. y. nukentėjusiojo mirtis – dėsningas, neatsitiktinis kaltininko veikos rezultatas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 6 p. nurodyta, kad nužudymas gali būti padarytas tiesiogine apibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant atimti gyvybę, ir neapibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant, ar sutrikdyti žmogaus sveikatą, ar atimti gyvybę. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas ar net jo mirčiai) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo.

Kai yra tiesioginė neapibrėžta tyčia, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius – kaip nužudymas ar sveikatos sutrikdymas. Taip pat pagal atsiradusius padarinius kvalifikuojama veika ir tada, kai nustatoma, kad kaltininkas veikė netiesiogine tyčia.

Apie kaltininko tyčios tyrinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt.

Paminėto nutarimo 7 p. taip pat nurodyta, kad nužudymas yra padarytas bendrininkaujant, kai darant šį nusikaltimą tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių nusikaltimo subjektais galinčių būti asmenų.

Susitarimas nužudyti kitą žmogų gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais – ir įvykti bet kurioje šios nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas.

Nužudymas yra padarytas bendrininkaujant ir tada, kai prie vieno asmens, darančio tyčinius veiksmus, nukreiptus atimti gyvybę kitam žmogui, tuo pačiu tikslu savo veiksmais prisideda kitas arba kiti asmenys ir kėsinimąsi į kito žmogaus gyvybę pradėjęs asmuo tai suvokia.

Jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 str. atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys (to paties nutarimo 8 p.).

Teismo medicinos specialisto išvadose Nr. M 549/07 (06) ir Nr. M 30-549/07 (06) nurodyta, kad A. Č. mirtis įvyko nuo stipraus galvos sumušimo, pasireiškusio dauginiais kaukolės smegeninės dalies ir veidinės dalies kaulų lūžimais, galvos smegenų sumušimu, galvos smegenų ir smegenų kamieno pabrinkimu. Šių išvadose paminėtų sužalojimų visuma yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su mirtimi. Mirtį sukėlę sužalojimai padaryti mažiausiai septynių trauminių poveikių pasėkoje. Kiti sužalojimai, kvalifikuotini kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas (krūtinkaulio tiesioginis lūžimas, dešinės ir kairės pusės šonkaulių tiesioginiai ir netiesioginiai lūžimai ir kt.) padaryti mažiausiai trijų trauminių poveikių pasėkoje. Taip pat nurodyta, kad šie visi sužalojimai galėjo būti padaryti tiek smūgiuojant metaliniu strypu ar vamzdžiu, tiek smūgiuojant kitokiais kietais bukais žalojančiais daiktais, tarp jų ir batais apautomis kojomis (t. 1, b. l. 25-32, 45-50). Kolegijos nuomone, šios išvados yra aiškios, kategoriškos, motyvuotos ir nekeliančios abejonių.

Ikiteisminio tyrimo pradžioje pirmosios apklausos metu nuteistasis A. J. išviso neigė konfliktą bei smurtą prieš A. Č. (t. 2, b. l. 12-13). Vėliau ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, kad išgertuvių metu kilo konfliktas tarp A. Č. ir R. P.. Jis, norėdamas jį nutraukti, įspyrė R. P. į užpakalį, o nukentėjusiajam sudavė smūgį ranka per veidą bei 3-4 smūgius batais apautomis kojomis į nugarą bei krūtinę. Po to, R. P. metaliniu strypu (armatūra) sudavė apie 3-4 smūgius A. Č. per galvą. Jis, A.J., tuo metu stovėjo apie du žingsnius nuo jų. Nuo paskutinio tokio smūgio nukentėjusysis nugriuvo, jie užkėlė jį ant čiužinio ir išėjo iš patalpos (t. 2, b. l. 26-28). Vėlesnėje apklausoje tyrėjui jis tvirtino, kad, keldamas A. Č. ant čiužinio, užgriuvo ant nukentėjusiojo visu savo svoriu, todėl mano, kad būtent tuo metu jis galėjo sulaužyti nukentėjusiajam krūtinkaulį ir šonkaulius (t. 2, b. l. 31-32).

Pirmosios instancijos teisme nuteistasis A. J. iš esmės patvirtino paminėtus parodymus. Kartu jis pripažino, kad nuo jo suduotų smūgių nukentėjusiajam į veidą galėjo lūžti pastarojo žandikauliai ar nosis, tačiau neigė smūgių metaliniu strypu (armatūra) sudavimą į galvą, o tuo pačiu- mirtį sukėlusių sužalojimų padarymą (t. 3, b. l. 38-41). Šie apelianto teiginiai prieštarauja byloje surinktų duomenų visetui bei, priešingai nei teigia apeliantas, parodo ir jo parodymų nenuoseklumą.

Apygardos teisme liudytoja O. K. parodė, kad įvykio metu A. J. sėdinčiam ant čiužinio A. Č. (dėl pastarojo priekaištų dėl alkoholio) spyrė vieną kartą į nugarą bei sudavė vieną smūgį ranka į veidą. Nuo smūgių nukentėjusysis nugriuvo ant žemės. A. Č. ir toliau priekaištaujant, R. P. paėmė metalinį strypą (armatūra) ir sudavė A. Č. vieną smūgį į galvos dešinę pusę. A. J. po šio smūgio tuo pačiu strypu taip pat sudavė du smūgius nukentėjusiajam į galvos tą pačią pusę. Po to, jie abu spardė (R. P. sudavė ne mažiau kaip dešimt, o A. J. - daugiau nei du smūgius) nukentėjusįjį į įvairias kūno dalis (t. 3, b. l. 57-59).

Analogiškas aplinkybes ji nurodė ir ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 1, b. l. 139-143), bylos tyrėjui (t. 1, b. l. 126-130), parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 131-138) bei akistatos su A. J. metu (t. 1, b. l. 144-146).

Apeliantas teisingai nurodo, kad ši liudytoja ikiteisminio tyrimo pradžioje pirmuosiuose parodymuose įvykio kaltininkus įvardino kitus asmenis - „D.“ ir „B.“. Tačiau atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad sužalojimo aplinkybes ši liudytoja nurodė tokias pačias tiek šiuose pirmuosiuose, tiek vėlesniuose parodymuose bei teisme. Paminėta liudytoja paaiškino savo parodymų keitimo priežastį (noras padėti savo sugyventiniui A. J. išvengti baudžiamosios atsakomybės), kuri yra įtikinama ir logiškai paaiškinama. Todėl netikėti liudytojos O. K. pirmosios instancijos teisme duotais parodymais kolegija neturi jokio pagrindo.

Kartu pažymėtina, kad aukščiau paminėtos teismo medicinos specialisto išvados pilnai sutampa su liudytojos O. K. apygardos teisme duotais parodymais.

Taip pat, O. K. nurodė, kad įvykio vieta buvo pakankamai apšviesta (kambaryje degė žvakės), įvykio situaciją matė aiškiai bei, nors ji buvo išgėrusi, gerai prisimena visas įvykio aplinkybes (t. 3, b. l. 58, 60). Be to, ir pats apeliantas ikiteisminio tyrimo teisėjui nurodė, kad įvykio metu nebuvo tamsu (t. 2, b. l. 27), o pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad kambaryje degė žvakės bei nuo šalia esančio viešbučio iš gatvės sklido šviesa (t. 3, b. l.40, 41). Apeliaciniame skunde akcentuojamas liudytojos O. K. silpnas regėjimas nereiškia, kad ji iš viso nieko nematė ir (ar) nemato šiuo metu. Tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė apeliantui nepalankų sprendimą, jokiu būdu neleidžia teigti, jog liudytojos O. K. parodymai yra nepatikimi.

Apeliantas skunde ginčija ir nuteistojo R. P. parodymus.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad šis nuteistasis viso proceso metu davė nenuoseklius parodymus.

Ikiteisminio tyrimo pradžioje pirmosios apklausos metu nuteistasis R. P. apskritai neigė konfliktą, jo metu kilusias muštynes ir tvirtino nevartojęs jokio smurto prieš nukentėjusįjį. Taip pat paaiškino, kad pas A. Č. be jų – R. P. , A. J. ir O. K. - niekas neateidavo ir anksčiau niekada nėra matęs sumušto A. Č. (t. 2, b. l. 86-87).

Ikiteisminio tyrimo teisėjui R. P. paaiškino, jog konflikto metu su A. Č., pastarajam A. J. sudavė smūgį ranka per veidą, o jam įspyrė į užpakalį. Tada jis (R. P.) paėmė metalinį strypą (armatūrą), kuriuo sudavė ne mažiau kaip tris smūgius nukentėjusiajam per galvą. Nuo smūgių pastarasis nugriuvo ant žemės. Po kiek laiko, kartu su A.J. A.Č. užkėlė ant čiužinio, ir kartu su O.K. išėjo iš patalpos, o strypą išmetė (t. 2, b. l. 96-97). Akistatos su A. J. metu jis nurodė tokias pačias aplinkybes (t. 2, b. l. 90-92).

Pirmosios instancijos teisme R. P. vėl neigė konfliktą bei jo metu kilusias muštynes ir teigė, jog nukentėjusiojo niekas nemušė, o ikiteisminio tyrimo metu už piniginį atlygį prisipažinti kaltu jo paprašė pats A. J. (t. 3, b. l. 42-43).

Taigi, kaip matyti iš paminėtų nuteistojo R. P. parodymų, jo nurodytos ikiteisminio tyrimo teisėjui įvykio aplinkybės iš dalies sutampa su apelianto parodymais bei liudytojos O. K. parodymais ir teismo medicinos specialisto išvadomis. Be to, apygardos teisme R. P. nurodyta parodymų pakeitimo priežastis (prašymas už piniginį atlygį prisiimti kaltę) teisminio nagrinėjimo metu paneigta liudytojų O. K. ir R. J. parodymais (t. 3, b. l. 59-60). Beje, šios priežasties nepripažįsta ir pats apeliantas.

Byloje nustatyta, kad A. J., stovėdamas už kelių žingsnių nuo R. P., matė jį smurtaujantį ir ne tik pritarė tokiems pastarojo veiksmams, bet ir pats intensyviai mušė nukentėjusįjį. Tai reiškia, kad abu nuteistieji veikė kaip tarpusavyje susitarę (susitarimas išreikštas konkliudentiniais veiksmais) bendravykdytojai.Todėl abu turi atsakyti už atsiradusius padarinius – nukentėjusiojo mirtį.

Aptartų įrodymų visuma leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad A. J., veikdamas kartu su R. P., išgertuvių metu būdamas apsvaigę nuo alkoholio, suduodamas A. Č. smūgius rankomis (mažiausiai tris) į veidą bei metaliniu strypu (armatūra) (mažiausiai du) į galvą, o taip pat žieminiais batais apautomis kojomis (daugiau nei du) ir į kitas kūno vietas, suvokė savo veikos pavojingą nusikalstamą pobūdį, numatė, kad dėl šių jo veiksmų gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai (nukentėjusiojo mirtis ar sveikatos sutrikdymas) ir vienodai norėjo bet kurių iš jų atsiradimo. Dėl patirtų sužalojimų A. Č. mirė. Tarp A. J. veikos ir nukentėjusiojo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys. Todėl A. J. nusikalstama veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 129 str. 1 d.

Iš skundžiamame nuosprendyje išdėstytų išvadų apie tyčios rūšį seka, kad pirmosios instancijos teismas ne visai teisingai suprato ir aiškino BK 15 str. 2 d. nuostatas. Paminėtame įstatyme (BK 15 str. 2 d.) pateikti du tiesioginės tyčios apibrėžimai: vienas pritaikytas formaliosioms nusikalstamų veikų sudėtims (BK 15 str. 2 d. 1 p.), kitas – materialiosioms (BK 15 str. 2 d. 2 p.). Akivaizdu, kad nusikaltimo, numatyto BK 129 str., sudėtis yra materialioji. Todėl teismo išvada apie nuteistojo psichinį santykį su daroma pavojinga veika (norėjo taip veikti), neaptariant šio santykio su padarinių numatymu ir jų atsiradimu, nėra tiksli. Todėl šioje dalyje apygardos teismo nuosprendis tikslintinas, jo nekeičiant, t. y. nustatant, kad nuteistasis A. J. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia.

Kolegijos nuomone, byloje esančių faktinių duomenų pakanka nuteistojo kaltei pagrįsti. Šie duomenys gauti teisėtais būdais, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 str. 5 d.). Duomenų, kad buvo pažeistas paminėtas reikalavimas, byloje nėra. Todėl apeliacinio skundo argumentas, jog byloje nėra įrodyta A. J. kaltė dėl A. Č. nužudymo, atmetamas kaip nepagrįstas.

Apeliantas paskirtos bausmės neginčija, todėl kolegija, vadovaudamasi BPK 320 str.3 d., pirmosios instancijos teismo nuosprendžio šioje dalyje nerevizuoja.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

n u ta r i a:

Nuteistojo A. J. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Valdimaras BavėjanasTeisėjai Svajūnas KnizlerisRūta Mickevičienė