Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-11-26 · Administracinė byla Nr. P-143-195-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-11-26
Bylos Nr.
P-143-195-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Pareiškėjas
T. P.
Atsakovas
Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių
Trečiasis asmuo
Policijos
Kategorijos
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P143 – 195/2010Procesinio sprendimo kategorija 80.11 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTIS2010 m. lapkričio 26 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. P. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-453/2010 pagal pareiškėjo T. P. skundą atsakovui Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl atleidimo iš tarnybos pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į ankstesnes pareigas bei darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, delspinigių, neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas T. P. (toliau – ir pareiškėjas) skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas pripažinti jo atleidimą iš tarnybos neteisėtu ir panaikinti atsakovo Mažeikių rajono policijos komisariato (dabar – Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariatas) (toliau – ir atsakovas, Mažeikių rajono policijos komisariatas, Institucija) 2007 m. vasario 15 d. įsakymo Nr. 73-TE-23 ,,Dėl Viešosios policijos Viešosios tvarkos skyriaus Viešosios tvarkos ir eismo priežiūros poskyrio patrulių P. P. ir T. P. atleidimo iš vidaus tarnybos“ dalį, kurioje nurodoma atleisti iš vidaus tarnybos T. P.; grąžinti jį į ankstesnes pareigas; įpareigoti atsakovą pateikti apskaičiavimą, kiek ir kokių išmokų jam būtų išmokėta nuo 2006 m. liepos 11 d. iki patikslinto skundo padavimo teismui dienos; priteisti iš atsakovo nuo 2006 m. liepos 11 d. iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį tokio dydžio, kokį jį būtų gavęs tuo laikotarpiu dirbdamas, atsižvelgiant į darbo užmokesčio pokyčius, su visais jo pareigybei priklausančiais priedais, taip pat 0,06 procento delspinigius už kiekvieną uždelstą kalendorinę dieną; priteisti iš atsakovo 20 000 Lt neturtinės žalos; priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjo manymu, atliekant tarnybinį patikrinimą nebuvo įrodyta jo kaltė. Tarnybinio patikrinimo išvada surašyta remiantis prieštaringais, neatitinkančiais tikrovės liudytojų parodymais, dokumentais bei duomenimis, esančiais jam iškeltoje baudžiamojoje byloje. Nurodė, kad ikiteisminis tyrimas byloje buvo nutrauktas dėl pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės. Pabrėžė, kad tarnybinis patikrinimas, kaip vienintelis būdas išsiaiškinti jo kaltės buvimą ar nebuvimą, turi būti grindžiamas ne prielaidomis bei nepagrįstais abejotinų liudytojų parodymais, o faktiniais įrodymais. Tokių nesant, konstatavo, kad patikrinimo išvada surašyta nepagrįstai, o jos pagrindu priimtas ginčijamas įsakymas dėl atleidimo – neteisėtas. Moralinės žalos atlyginimą pareiškėjas grindė tuo, jog dėl nepagrįsto atleidimo sužlugo jo reputacija tiek tarp pažįstamų, tiek tarp šeimos narių, nes visą laiką jį pažinojo kaip sąžiningą ir dorą pilietį, pareigingą pareigūną. Didelę moralinę žalą pareiškėjui padarė apkaltinimas be kaltės laikraščių straipsniuose, kuriuose kaip neginčijama tiesa nurodomas faktas, jog jis paėmė kyšį.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2009 m. balandžio 1 d. sprendimu nusprendė pareiškėjo skundą bei patikslintą skundą patenkinti iš dalies, atsakovo 2007 m. vasario 14 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 73-IS-06 dalį dėl T. P. ir atsakovo 2007 m. vasario 15 d. įsakymo Nr. 73-TE-23 dalį, kurioje nuspręsta T. P. atleisti iš vidaus tarnybos, panaikinti, įsiteisėjus teismo sprendimui grąžinti pareiškėją į ankstesnes pareigas, priteisti pareiškėjui iš atsakovo už priverstinės pravaikštos laiką – 39 525,36 Lt, moralinę žalą – 10 000 Lt, bylinėjimosi išlaidas – 2 000 Lt.

Teismas nustatė, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje nėra jokių duomenų, išskyrus V. B. parodymus, kurie patvirtintų, jog tarp jo ir nukentėjusiojo įvyko susitarimas dėl 200 Lt kyšio priėmimo, todėl atsakovas negalėjo remtis vien tik V. B. parodymais. Atmetė trečiojo suinteresuoto asmens Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – trečiasis suinteresuotas asmuo, Policijos departamentas) motyvus, kad pareiškėjas nepasinaudojo teise teikti prašymus, įrodymus tarnybinio patikrinimo metu. Nustatė, kad pareiškėjas pateikė paaiškinimą, kitokių įrodymų esamoje situacijoje pareigūnas pateikti ir įrodyti savo veikimo ar neveikimo negalėjo, kadangi šiuo atveju pareiškėjo tariamą kaltę turėjo tinkamai įrodyti atsakovas. Pažymėjo, kad atsakovas, gindamasis nuo pareikšto skundo, šioje byloje turėjo įrodyti, jog jo priimtas individualus administracinis sprendimas buvo pagrįstas teisingai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. Institucijos pareigūnas, paskyręs nuobaudą pareiškėjui – atleidimą iš tarnybos, turėjo remtis faktinėmis aplinkybėmis, šiuo atveju tokių aplinkybių nebuvo nustatyta. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo kaltė nebuvo įrodyta, todėl tarnybinio patikrinimo išvadą bei ginčijamo įsakymo dalį panaikino kaip neteisėtus. Vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, teismas konstatavo, kad turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Neturtinė žala turi būti vertinama kaip materialinė kompensacija už patirtą moralinę žalą dėl neteisėtų veiksmų. Nurodė, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog atsakovas pareiškėją nušalino nuo tarnybos 2006 m. liepos 11 d. priimtu įsakymu, nuo tos dienos pareiškėjui buvo sustabdytas mokėjimas ir jis negavo tarnybinio atlyginimo. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad priimtas įsakymas naikintinas, vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 59 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui priteisė sumą už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2006 m. liepos 11 d. iki 2009 m. balandžio 1 d. Pareiškėjo reikalavimo priskaičiuoti 0,06 procentų palūkanas nepatenkino, kadangi delspinigiai už pavėluotą atsiskaitymą gali būti priteisti tik tuomet, kai yra nustatyta darbdavio kaltė dėl pavėluoto darbo užmokesčio išmokėjimo. Šiuo atveju teismas nenustatė atsakovo kaltės dėl pavėluoto darbo užmokesčio išmokėjimo. Nurodė Civilinio kodekso 6.250 straipsnį ir pažymėjo, kad apie pareigūno veiką buvo informuota visuomenė, kai dar nebuvo nustatyta jokių faktinių aplinkybių. Padarė išvadą, kad dėl to pareiškėjas galėjo patirti moralinę žalą. Nustatė, kad pareiškėjas nuo pareigų buvo nušalintas nuo 2006 m. liepos 11 d., net ir nutraukus ikiteisminį tyrimą 2007 m. sausio 9 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nutartimi, nebuvo grąžintas į tarnybą ir tik 2007 m. vasario 15 d. buvo atleistas iš pareigų dėl pareigūno vardo diskreditavimo. Teismas konstatavo, kad dėl atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė moralinių išgyvenimų ir visą laikotarpį nuo nušalinimo, atleidimo iki teismo sprendimo priėmimo dienos jam buvo suvaržytos teisės eiti bet kokias pareigas valstybės tarnyboje bei gauti pajamas, todėl ne dėl paties pareiškėjo kaltės, o dėl atsakovo priimto naikintino įsakymo priėmimo patyrė neturtinę žalą.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 1 d. sprendimu atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinius skundus patenkino. Teismas panaikino Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 1 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57, 81, 143, 86, 87 str.). Nurodė, kad nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės kilo dėl Mažeikių rajono policijos komisariato viršininko 2007 m. vasario 15 d. įsakymo Nr. 73-TE-23 dalies, kurioje nurodoma atleisti iš vidaus tarnybos policininką T. P. iš Mažeikių rajono policijos komisariato Viešosios policijos Viešosios tvarkos skyriaus Viešosios tvarkos ir eismo priežiūros poskyrio patrulio pareigų už pareigūno vardo pažeminimą Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu. Šis atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas Statute nurodytas tarp kitų atleidimo iš tarnybos pagrindų kaip savarankiškas ir pakankamas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas. Pažymėjo, jog Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto turinį atskleidžia Statuto 2 straipsnio 7 dalis, kurioje yra pateiktas sąvokos ,,Pareigūno vardo pažeminimas“ išaiškinimas. Pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su šių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pirma, turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos (veikimo ar neveikimo), priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo. Antra, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Be to, autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs. Pabrėžė, jog pareigūno atsakomybė pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą yra galima, kai yra nustatoma visuma paminėtų aplinkybių. Todėl, nesant bent vieno iš šių elementų, atsakomybė šiuo pagrindu yra negalima. Taigi ne kiekvienas kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas sudaro pagrindą jį atleisti iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, jei nėra nustatomos paminėtos pasekmės – akivaizdus vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimas, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimas arba jos kompromitavimas. Reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio bei sietinas su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu. Todėl šios pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų. Teismas pažymėjo, jog ginčijamas įsakymas priimtas remiantis Mažeikių rajono policijos komisariato 2007 m. vasario 14 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 73-IS-6, kuri laikytina pareiškėjo skundžiamo įsakymo sudedamąja dalimi, kurioje pateiktos faktinės aplinkybės ir nuorodos į taikytinas materialinės teisės normas. Tai, kad pareiškėjas tarnybinio patikrinimo išvados neskundė, nereiškia, jog ginčijamo įsakymo pagrįstumas ir teisėtumas turi būti nagrinėjami atskirai nuo tarnybinio patikrinimo išvados. Teismas nurodė, kad tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniuose skunduose pažymėjo, jog tarnybinio patikrinimo išvada bei įsakymas yra pagrįsti nustatytais faktais ir teisės aktų nuostatomis. Tarnybinio patikrinimo išvadoje buvo nustatyta, jog dėl galimai iš piliečio reikalauto kyšio ir jo paėmimo yra pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje. Tačiau pirmosios instancijos teismas, tinkamai išaiškinęs Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymo ypatumus ir administracinių teismų suformuotą praktiką šios teisės normos taikymo srityje, konstatavo, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje nėra jokių duomenų, išskyrus V. B. parodymus, kurie patvirtintų, jog įvyko susitarimas dėl 200 Lt kyšio paėmimo. Tai nustatęs pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo kaltė nebuvo įrodyta, ir tarnybinio patikrinimo išvadą bei ginčijamo įsakymo dalį panaikino kaip neteisėtus. Teismas atkreipė dėmesį, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje buvo pateikti tokie pagrindiniai motyvai, dėl kurių pareiškėjas pripažintas 2006 m. liepos 7 d. pažeminęs pareigūno vardą: nustatyta tvarka V. B. administracinio teisės pažeidimo neįforminimas, leidimas jam važiuoti toliau, nesiėmimas neatidėliotinų priemonių naujai daromam teisės pažeidimui užkardyti (nebuvo įsitikinta vairuotojo blaivumu, faktiškai leista vairuoti automobilį), tarnybinio patikrinimo ir ikiteisminio tyrimo metu netiesos sakymas, siekiant išvengti atsakomybės. Teismas vadovavosi Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 4.6, 4.9 punktais. Pažymėjo, jog pareiškėjas pasirašė vidaus tarnybos sistemos (policijos) pareigūno priesaiką, taip pat pareigybės aprašyme. Nurodė, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuoti nurodytų teisės normų pažeidimai, vadovaujantis surinktų įrodymų visuma. Baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai atitinka jiems keliamus leistinumo ir liestinumo kriterijus, todėl jie laikytini tinkamais įrodymais nagrinėjamoje byloje. Pabrėžė, kad būtent pareiškėjas bendravo su V. B., įtarė jį vairuojant transporto priemonę esant neblaiviam, tačiau nesiėmė jokių priemonių užkirsti kelią daromam pažeidimui ir jį užfiksuoti. Pareiškėjo atstovė advokatė pirmosios instancijos teismo posėdyje neteisingai nurodė, kad baudžiamoji byla pareiškėjui buvo iškelta dėl tų pačių veikų kaip ir tarnybinio patikrinimo metu nagrinėtos veikos. Šiaulių apygardos teismas 2009 m. vasario 12 d. priėmė nuosprendį išteisinti pareiškėją tik pagal Baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 2 dalį, neįrodžius, kad jis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Tačiau šiame teismo nuosprendyje nurodytos faktinės aplinkybės nepaneigia tarnybinio patikrinimo metu surinktų įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas, įtaręs vairuotoją esant neblaiviam, nepatikrino jo blaivumo, leido vairuoti. Statuto 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pareigūnai už tarnybinius nusižengimus tarnybinėn atsakomybėn traukiami neatsižvelgiant į baudžiamosios ar administracinės atsakomybės taikymą. Nagrinėjamu atveju Institucijai užteko duomenų atleisti pareiškėją už pareigūno vardo pažeminimą. Tarnybinio patikrinimo išvada patvirtina, kad atleisti iš tarnybos buvo siūloma būtent už pareigūno vardo diskreditavimą. Be to, masinėse visuomenės informavimo priemonėse buvo pateikta informacija apie netinkamus pareiškėjo veiksmus. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo veika – įtarus vairuotoją esant neblaiviam, nepatikrintas jo blaivumas, nustatyta tvarka neužfiksuotas ir neįformintas padarytas administracinis teisės pažeidimas, leista įtariamai neblaiviam asmeniui vairuoti automobilį, taip leidžiant jam tęsti galimai neteisėtus veiksmus ir neužkertant kelio galimai grėsmei eismo saugumui ir jo dalyvių sveikatai bei gyvybei – rodo nepagarbą visuomenei, žemina pareigūno vardą, diskredituoja vidaus reikalų instituciją ir yra nesuderinami su pareiškėjo einamomis pareigomis. Paminėtų veikų visuma akivaizdžiai menkina policijos autoritetą, griauna visuomenės pasitikėjimą policija, o toks pareiškėjo elgesys akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš policijos pareigūno. Apeliantai nurodė, kad termino nuobaudai skirti nepraleido, tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklės nebuvo pažeistos. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą teisingai pastebėjo, kad šis klausimas byloje net nebuvo keliamas, taigi nenagrinėtinas ir apeliacine tvarka. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti skundžiamą įsakymo dalį dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos neteisėtu. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas priešingą sprendimą, netinkamai pritaikė materialinės teisės normas (Statuto 53 str. 1 d. 7 p.). Todėl teismo priimtas sprendimas naikintinas, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 143 str., 88 str. 1 d. 1 p.). Kadangi priimtas sprendimas ne pareiškėjo naudai, tai jis neturi teisės ir į turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 44 str. 1 d.).

IV.

Pareiškėjas 2010 m. birželio 1 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išsiuntė paštu prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-453/2010 vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsakovas pažeidė Statuto 26 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą tarnybinei nuobaudai paskirti, kadangi įsakymo dėl atleidimo iš tarnybos priėmimo dieną buvo praėję daugiau kaip 30 dienų nuo tarnybinio nusižengimo išaiškėjimo dienos. Šio atsakovo pažeidimo skunde pirmosios instancijos teismui nenurodė, tačiau ABTĮ 136 straipsnis reikalauja, kad apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas patikrintų tiek apskųstosios, tiek ir neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, bet teismas šios pareigos neįvykdė.

2. Teismas netinkamai pritaikė Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, nes netinkamai įvertino įrodymus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Prašymas atmestinas.

Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).

Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą. Vadovaujantis šia teisės norma, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Pareiškėjas nepateikė akivaizdžių įrodymų, jog buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą. Prašymą atnaujinti procesą jis iš esmės motyvuoja procesinės teisės normų pažeidimu (ABTĮ 136 straipsnio, reglamentuojančio bylos nagrinėjimo ribas, ir ABTĮ 57 straipsnio, nustatančio įrodymų vertinimo taisykles (įvertinus įrodymus, nustatomos bylai reikšmingos aplinkybės ir taikoma konkreti materialinės teisės norma)). Taigi pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą yra nepagrįstas.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima konstatuoti, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-453/2010 pagal pareiškėjo T. P. skundą atsakovui Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl atleidimo iš tarnybos pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į ankstesnes pareigas bei darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, delspinigių, neturtinės žalos priteisimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasArtūras DrigotasVaida Urmonaitė-Maculevičienė