Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danutės Giačaitės, teisėjų Jurgio Kiškio ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Ritai Raulynaitienei, išteisintojo E. B. gynėjui advokatui E. L., viešame teisiamajame posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Ritos Raulynaitienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nuosprendžio, kuriuo E. B. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

E. B. skundžiamu nuosprendžiu išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 str. 1 d.. Jis buvo kaltinamas tuo, kad 2014-01-20 tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, turėdamas tikslą savo naudai įgyti svetimą turtą, veikdamas per ne subjektą – M. O., kuris nesuprato savo nusikalstamų veiksmų esmės, apgaulės būdu, melagingai nurodęs M. O., kad yra gautas UAB (duomenys neskelbtini) vadovybės leidimas pasiskolinti statybinio vagono prikabinimo įtaisą, nurodė M. O. nuvykti į (duomenys neskelbtini) esantį UAB (duomenys neskelbtini) objektą bei pasiskolinti minėtą įtaisą, o M. O., 2014-01-20 laikotarpiu nuo 15 val. iki 17.00 val. nuvykus į UAB (duomenys neskelbtini) ir nurodžius šios įmonės darbuotojams, jog dėl statybinio vagono prikabinimo įtaiso paskolinimo suderinta su vadovybe, bei įmonės darbuotojams tariamai paskolinus minėtą įtaisą, M. O. pristačius šį įtaisą E. B., tokiu būdu jis užvaldė UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį statybinio vagono prikabinimo įtaisą, tuo padarė UAB (duomenys neskelbtini) 3000 litų vertės turtinę žalą.

Motyvuojamoji dalis

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas netenkintinas.

Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą nuosprendį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, tinkamai įgyvendino BPK 20 str. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, tai yra tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Esminių BPK pažeidimų, dėl kurių turėtų būti keičiamas ar naikinamas teismo sprendimas, nenustatyta. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu E. B. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį išteisino pagrįstai, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Apeliaciniame skunde iš esmės yra nesutinkama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teismo padarytomis išvadomis dėl faktinių bylos aplinkybių.

Prokurorė skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 str. reikalavimus, nepagrįstai nevertino juridinio asmens UAB (duomenys neskelbtini) atstovės J. S., liudytojų J. A., B. V., G. S. parodymų, taip pat liudytojo M. O. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu (kuriuos jis patvirtino teisme), juos ignoravo ir nemotyvuotai atmetė. Teismas teikė prioritetą kaltinamojo E. B. parodymams, kurie prieštaravo byloje surinktų duomenų visumai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokia prokurorės pozicija nesutinka ir pažymi, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-509/2010). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-179-895/2015). Be to, vertinant, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrindimas E. B. bei liudytojo M. O. parodymais nereiškia viršenybės suteikimo vieniems įrodymams prieš kitus. Kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyviai gali išsakyti savo nuomonę dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas savo išvadas motyvuotai pagrindė byloje esančiais įrodymais, todėl apelianto teiginiai atmestini dėl žemiau nurodytų argumentų.

Pagal BK 182 str. 1 d. atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Esminis sukčiavimo, kaip BK 182 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos, požymis yra apgaulės panaudojimas, siekiant savo ar kitų naudai įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti. Apgaulė suprantama kaip turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, taip pat kitų asmenų, priimančių atitinkamus sprendimus, suklaidinimas dėl aplinkybių ar faktų, kurie yra esminiai, lemiantys šių asmenų apsisprendimą dėl turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ir pan.. Sukčiavimo atveju kaltininkas suvokia, kad suklaidino kitą asmenį, numato, kad dėl jo veikimo gali atsirasti BK 182 straipsnyje numatyti padariniai, ir to nori. Apgaulė, kaip nusikalstamos veikos padarymo būdas, yra įtraukta į sukčiavimo sudėtį, todėl kvalifikuojant asmens veiką pagal BK 182 straipsnį turi būti nustatoma visais atvejais. Teismų praktikoje išskiriami šie apgaulės kriterijai: 1) objektyvios tiesos iškraipymas; 2) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); 3) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją (kasacinė nutartis Nr. 2K-335/2010).

Kaip jau minėta, E. B. buvo kaltinamas apgaulės panaudojimu per ne subjektą – M. O., kuris nesuprato savo nusikalstamų veiksmų esmės, melagingai šiam nurodęs kad yra gautas UAB (duomenys neskelbtini) vadovybės leidimas pasiskolinti statybinio vagono prikabinimo įtaisą, nurodė M. O. nuvykti į (duomenys neskelbtini), esantį UAB (duomenys neskelbtini)“ objektą bei pasiskolinti minėtą įtaisą, ką šis ir padarė.

Byloje surinkti bei teisminio nagrinėjimo metu ištirti ir įvertinti įrodymai patvirtina, jog E. B. viso proceso metu teigė, kad jam reikėjo nuosavą vagonėlį pertempti iš vienos vietos į kitą, todėl jam buvo reikalingas tempimo įtaisas, kurio jis neturėjo. Atsitiktinai važiuodamas pro stovinčius vagonėlius, kurių vienas turėjo tempimo įtaisą, sustojo, jį išsimatavo bei su ten buvusiu vyriškiu sutarė, kad tempimo įtaisą kuriam laikui pasiskolins. Kitą dieną darbuotojo M. O. paprašė nuvažiuoti ir parvežti tempimo įtaisą, sakydamas, kad jis yra susitaręs dėl tempimo įrenginio pasiskolinimo kelioms dienoms( t.1.b.l.35-37,53-54,132-133). Tokias faktines aplinkybes be E. B. parodymų patvirtina ir liudytojo M. O. parodymai. E. B., tai yra įmonės kurioje jis dirba direktorius, paprašė nuvažiuoti ir parvežti vagonėlio tempimo įtaisą. Minėjo jog yra sutarta. Jis nuvyko ir užėjęs pas darbininkus pasakė jog atvažiavo tempimo įtaiso dėl kurio jo valdžia tarėsi. Iš darbininkų reakcijos suprato, jog kalba apie tai buvo. Pažadėjo savaitės bėgyje grąžinti. Paėmė tempimo įtaisą ir išvažiavo. Praėjus kelioms savaitėms sužinojo, jog ieškomas tempimo įtaisas, jis paskambino E. B. ir pastarasis liepė gražinti įtaisą. Jis nuvežė dienos metu, įtaisą prikabino prie vagonėlio ir išvažiavo ( t.1.b.l. 146-147). Liudytojas J. A. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad atvyko į (duomenys neskelbtini). pamatė, kad ant vagonėlio nėra tempimo įtaiso. Paklausė darbuotojų. B. V. ir G. S. pasakė, kad atvažiavo F. T., pasakė, kad suderinta su valdžia ir jie leido nusiimti tempimo įrenginį. Grįžęs į ofisą, klausė direktorės ir kitos įmonės direktoriaus bei savininko J. J., visi sakė nieko nežino, niekas leidimo nedavė. <...> Telefonu EB sakė, kad pasiskolino tempimo įrenginį, nes jų dingo ir jiems reikia vagonėlį perkelti. Egidijus buvo nustebęs, kad pranešta policijai, sakė atveš. Liudytojo J. A. vertinimu tai buvo nesusikalbėjimas(T.2, b.l. 9). UAB (duomenys neskelbtini) atstovė J. S. panašiai kaip ir J. A. nurodė aplinkybes ir teisme teigė nežinanti, ar E. B. grąžino įtaisą dėl to, kad pareiškimas buvo policijoje ar tiesiog įvyko nesusikalbėjimas. Rašė prašymą pas tyrėją, kad pretenzijų neturi, nes įrenginį grąžino, jokia žala nepadaryta (T.1, b.l. 144-145). Liudytojai B. V., G. S. ir V. S. tvirtino, jog jiems M. O. pasakė, jog dėl skolinimosi buvo suderinta su valdžia ir jie leido išsivežti tempimo įtaisą (T.2, b.l. 9-10). Tokias pačias įvykio aplinkybes liudytojas B. V. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (T.1, b.l. 27-29). Liudytojai G. S. ir V. S. taip pat parodė, jog asmuo, kuriam buvo paskolintas įrenginys, sakė, jog viskas suderinta su jų valdžia (T.1., b.l.31, 33). Teisiamajame posėdyje liudytojas G. S. patikslino, kad atvykęs asmuo sakė, kad su J susitarė. Su kokiu nežino. Pas juos du J : generalinis direktorius ir J. A., su kuriuo tarėsi nežino (T. 1, b.l. 145).

Įvertinusi pirmiau aptartus liudytojų ir E. B. parodymus, teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad nėra objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų kaltinamojo E. B. tyčią apgaule pasisavinti UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį statybinio vagono prikabinimo įtaisą. Teismo vertinimu, liudytojų B. V., G. S. ir V. S. duoti parodymai vienareikšmiai nepaneigia fakto, jog E. B. pats asmeniškai nesitarė su kažkuriuo iš jų dėl tempimo įtaiso paskolinimo. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pakankamai ištirtos E. B. nurodytos aplinkybės, kad su asmeniu su kuriuo jis susitarė dėl įtaiso pasiskolinimo už „butelį“, apsikeitė telefono numeriais, tačiau numerio priklausomybė nustatyta nebuvo( b.l.36). Akivaizdu, kad nei vienas iš darbuotojų buvusių vagonėlyje, neturėjo teisės skolinti tempimo įtaiso, kuris priklausė ne jiems asmeniškai, o įmonei, todėl G. S., V. S. ir B. V. parodymai yra labiau subjektyvūs, kurie vertintini tik kitų įrodymų kontekste.

Bylos aplinkybės nepaneigia, kad įvykiai iš tiesų galėjo klostytis taip, kaip nurodo E. B.. Kartu sutiktina ir su prokurorės skunde atliktu svarstymu, kad tam tikros parodymų detalės (pvz., kodėl E. B. nesiaiškino, kam priklauso įrenginys, o dėl nuomos tarėsi su pirmu sutiktu asmeniu, nepasiteiravo ar įrenginys gali kurį laiką būti pas E. B. dėl nenumatytų kliūčių) gali kelti tam tikrų abejonių, tačiau jos negali būti vertinamos išimtinai kaltinamojo nenaudai ir nulemti kaltės pripažinimo klausimą.

Prokurorė tyčios E. B. veiksmuose buvimą grindžia tokiomis aplinkybėmis: kad M. O. neprisistatė, nenurodė, jog dirba UAB (duomenys neskelbtini), nedavė savo telefono numerio, dėl ko UAB (duomenys neskelbtini) pradėjo ieškoti savo tempimo įtaiso ne įmonėje (duomenys neskelbtini), ne M. O. tariamai nurodytu telefono numeriu, o kreipėsi į policiją su pareiškimu, nurodydama automobilio, su kuriuo buvo atvykęs M. O. valstybinius numerius, kuriuos dėl visa ko buvo užsirašęs liudytojas B. V.. Tačiau kolegijos nuomone, UAB (duomenys neskelbtini) vadovybės veiksmus tai yra kreipimąsi į policiją pareiškimu dėl įvykdytos vagystės, lėmė vagonėlyje buvusių asmenų paaiškinimai darbdaviui, nes teisiamojo posėdžio metu UAB (duomenys neskelbtini) vadovai J. A. ir J. S. šį įvykį, kreipimąsi į policiją, įvardijo kaip nesusikalbėjimą ( t. 2.b.l.9; t.1.b.l. 144-145). Priešingai nei teigia prokurorė, tyčios E. B. veiksmuose nebuvimą rodo J. A. parodymai duoti teisme, kad paskambinus telefonu E. B., šis nustebęs pasakė: „ ir kas čia tokio, pasiskolino tempimo įrenginį ir atveš“. J. A. teigimu, jie buvo nustebę ir žadėjo atvežti. Jis tuomet neklausė iš ko gi pasiskolino įrenginį( t.2 b.l.9). Be to, kolegijos vertinimu šioje situacijoje buvo nesunku identifikuoti įrenginį pasiskolinusį subjektą pagal automobilio valstybinius numerius, todėl turint tikslą atlikti kokius nors neteisėtus veiksmus, mažai tikėtina, kad E. B. naudotųsi įmonės darbuotojo M. O. paslaugomis, kviestų dar kitus asmenis, kurie padėtų pargabenti tempimo įtaisą, o paskambinus įtaiso savininkui, pripažintų pasiskolinimo faktą ir žadėtų nedelsiant grąžinti. Gi J. A. teigimu jie pirmi be policijos pagalbos susirado E. B. ir įrenginys nedelsiant buvo grąžintas. Šios aplinkybės visiškai paneigia tai, jog E. B. turėjo tikslą apgaulės būdu užvaldyti svetimą turtą.

Pabrėžtina, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, tačiau tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. E. Ž. Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (žr., Barbera, Messegue and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Tefner v. Austria, no. 33501/9620,20 March 2001 ir kt.), o nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (žr., LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-446/2013).

Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (žr., kasacinės nutartys Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009, 2K-429/2013).

Nagrinėjamoje byloje kolegija mano esant pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad byloje nėra patikimų įrodymų jog E. B. turėjo tikslą ne pasiskolinti įrenginį, o jį užvaldyti apgaulės būdu. Išnaudojus visas įmanomas įrodinėjimo priemones, negalima daryti patikimų išvadų apie tai, kad E. B. padarė nusikalstamą veiką numatytą LR BK 182 straipsnio 1 dalyje.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nevertino nuoseklių liudytojo J. A. ir UAB „(duomenys neskelbtini) atstovės J. S. parodymų. Atkreiptinas dėmesys, jog minėtieji asmenys nebuvo tuo metu, kai M. O. atvyko pasiskolinti įtaiso, todėl negirdėjo pokalbio apie susitarimą dėl tempimo įtaiso paskolinimo, todėl iš esmės jie jokių reikšmingų aplinkybių apie šį momentą nurodyti ir negalėjo. Nors J. S. ir J. A. parodė, kad nei su jais, nei su įmonės savininkais dėl tempimo įrenginio skolinimosi tartasi nebuvo, tačiau ir pats E. B. nenurodė nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme, jog tarėsi su vadovybe.

Nesant duomenų, neginčijamai patvirtinančių kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką, tai yra nenustačius subjektyvaus požymio - tyčios kaltinamojo veiksmuose siekiant apgaule užvaldyti svetimą turtą, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad kaltinamojo veiksmuose nebuvo nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teisėjų kolegija sutinka su tokia išvada ir mano, kad prokurorė nepagrįstai prašė atnaujinti įrodymų tyrimą ir aiškintis aplinkybes dėl turto vertės, kurios šiuo konkrečiu atveju nėra esminės. Nesant bent vieno nusikaltimo sudėties požymio, negalima ir baudžiamoji atsakomybė.

Apeliaciniame skunde iš esmės yra cituojamas pirmosios instancijos nuosprendis bei liudytojų ir kaltinamo parodymai bei pasisakoma dėl jų vertinimo, tačiau įrodymų vertinimas baudžiamajame procese yra teismo prerogatyva, teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 str. 5 d.). Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo pagrindinius prašymus ar esminius argumentus. Vien tai, kad prokurorė nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodama byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertina, nėra pagrindas tenkinti prokurorės apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau aptartas aplinkybes, daro išvadą, jog Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo jį naikinti ar keisti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Ritos Raulynaitienės apeliacinį skundą atmesti.