Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Vinco Versecko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. lapkričio 9 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-767-109/2006 pagal ieškovės M. B. ieškinį atsakovams V. V. ir M. Ž. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustat ė:

Ieškovė M. B. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio antrosios dalies, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 47 straipsnio antrosios dalies, CK 1.5, 1.137-1.138, 6.245-6.250, 6.279 straipsnių pagrindu kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo priteisti iš atsakovų M. Ž. ir V. V. solidariai jos naudai 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo už tėvo J. A. žūtį ir 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo už dėdės A. A. žūtį, taip pat priteisti iš atsakovų M. Ž. ir V. V. solidariai jos naudai 16 600 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2004 m. vasario 4 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-62/2004 atsakovai šioje civilinėje byloje - V. V. ir M. Ž., buvo pripažinti kaltais padarę nusikaltimą, numatytą BK 24 straipsnio šeštojoje dalyje, 99 straipsnyje ir nuteisti laisvės atėmimo bausme. Pagal BK 76 straipsnį nuteistieji nuo bausmės dėl ligos atleisti, o ieškovei pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, jo dydžio klausimą paliekant nagrinėti civilinio proceso tvarka. Dėl tyčinių atsakovų veiksmų ieškovė neteko tėvo J. A. ir dėdės A. A. , dėl ko jai ir jos šeimos nariams teko patirti didžiulius dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, teko keisti pavardę, slapstytis, nuolat keisti gyvenamąsias vietas, patirti įtampą ir stresą, kęsti nuolatinį nepriteklių. Didžiulę nuoskaudą ieškovė teigė jaučianti ir dabar, nes atsakovai nenurodo, kur yra nužudytųjų palaikų palaidojimo vieta. Kadangi atsakovai pripažinti kaltais nusikalstamos veikos padarymu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu, kuris įsiteisėjo 2004 m. rugsėjo 21 d., ieškovė mano, kad ši data laikytina teisės į ieškinį dėl genocido nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo atsiradimo momentu. Tačiau jeigu teismas manytų, kad terminas ieškiniui pareikšti praleistas, prašė jį atnaujinti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių. Atsakovų jai padarytą neturtinę žalą dėl tėvo J. A. nužudymo vertino 200 000 Lt, o dėl šeimos nario dėdės A. A. nužudymo – 50 000 Lt. Tėvo žūties dieną jai buvo beveik septyneri metai. Žuvus tėvui, neteko ne tik savo, bet ir visos šeimos maitintojo, tapo našlaite, todėl iki savo pilnametystės 1964 m. vasario 28 d. ji 133 mėnesius augo be tėvo. Nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo galiojusios teisės normos, nustatančios tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus, numatė, jog minimali pinigų suma, skirtina vieno nepilnamečio vaiko išlaikymui negali būti mažesnė kaip 125 Lt. Ieškovės nuomone, tokia suformuota teisės praktika bei CK 1.5 straipsnyje įtvirtinti teisingumo ir protingumo kriterijai leidžia padaryti išvadą, kad tėvas J. A. jos išlaikymui nuo 1953 m. sausio 2 d. iki 1964 m. vasario 28 d. būtų skyręs po 125 Lt kiekvieną mėnesį, iš viso 16 600 Lt.

Teismas, spręsdamas, ar ieškovė turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą, netaikė CK 6.250 straipsnio antrosios dalies, nurodydamas, kad civiliniai įstatymai atgaline tvarka negalioja. Teismas taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio pirmosios dalies, 11 straipsnio, 47 straipsnio antrosios dalies nuostatas, kuriose nustatyta, kad CK taikomas civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems jam įsigaliojus, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis; žala, padaryta neteisėtais veiksmais, atliktais iki įsigaliojant 2000 m. CK, pagal šį kodeksą atlyginama tuo atveju, jei ji atsirado ir nukentėjęs asmuo dėl jos atlyginimo kreipiasi jau galiojant 2000 m. CK; šiame kodekse nustatytos taisyklės dėl neturtinės žalos atlyginimo taikomos tiems civiliniams santykiams, kurių faktinis pagrindas atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui. Teismas konstatavo, kad šioje byloje negalima taikyti Konstitucijos 30 straipsnio antrosios dalies, numatančios asmens teisę į neturtinės žalos atlyginimą įstatymo nustatyta tvarka, nes atsakovų veiksmai, iš kurių ieškovė kildina jai padarytą neturtinę žalą, atlikti 1953 m. sausio 2 d., kai Lietuvos Respublikos Konstitucija negaliojo. Kadangi atsakovų veiksmų atlikimo metu galioję civiliniai įstatymai neturtinės žalos atlyginimo instituto nenumatė, teismas ieškovės reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo laikė nepagrįstu ir jį atmetė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio pirmąją dalį, CK taikomas civiliniams teisiniams santykiams, atsirandantiems jam įsigaliojus, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis, o 47 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad CK šeštosios knygos XXII skyriaus trečiojo skirsnio normos dėl deliktinės atsakomybės taikomos, kai žala asmeniui, turtui padaroma ir atsiranda įsigaliojus CK. Jeigu žala asmeniui, turtui buvo padaryta iki CK įsigaliojimo, tačiau žala atsiranda ir nukentėjęs asmuo kreipiasi dėl žalos atlyginimo įsigaliojus CK, žala atlyginama pagal CK normas, išskyrus atvejus, kai iki CK įsigaliojimo padaryti veiksmai, dėl kurių atsiranda žala įsigaliojus CK, pagal jų padarymo metu galiojusius įstatymus nebuvo pagrindas atsakomybei atsirasti. Taigi sprendžiant klausimą dėl to, kokios teisės normos taikytinos ginčo materialiniams teisiniams santykiams, būtina nustatyti, kada buvo padaryta ir atsirado žala bei ieškovė kreipėsi į teismą dėl šios žalos atlyginimo.

Pagal bylos duomenis nustatyta, kad ieškovė 2005 m. sausio 14 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė atlyginti genocido nusikaltimu, įvykdytu 1953 m. sausio 2 d., padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Ieškinio reikalavimai grindžiami tuo, kad įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2004 m. vasario 4 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-62/2004, atsakovai buvo pripažinti kaltais dėl ieškovės tėvo J. A. ir dėdės A. A. nužudymo. Tuo pačiu nuosprendžiu atsakovai pagal BK 76 straipsnį nuo bausmės dėl ligos buvo atleisti, o ieškovei pripažinta teisė į ieškinio, pareikšto 2001 m. balandžio 12 d., patenkinimą, jo dydžio klausimą perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad atsakovė M. Ž. 1953 m. sausio 2 d. suteikė duomenis LTSR Valstybės saugumo ministerijos Kauno srities Šakių rajono darbuotojams apie politinės grupuotės, kuriai priklausė pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyviai ieškovės tėvas J. A. ir dėdė A. A. , buvimo vietą, o atsakovas V. V. , pasinaudojęs šiais duomenimis, su kitais asmenimis šią vietą apsupo, ir šio užpuolimo metu Lietuvos partizanai ieškovės tėvas J. A. ir dėdė A. A. buvo nužudyti.

Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, pirmosios instancijos teismas rėmėsi principu, jog civiliniai įstatymai atgal negalioja, tai yra šioje byloje CK 6.250 straipsnio antroji dalis, numatanti neturtinės žalos atlyginimą, negali būti taikoma, nes atsakovų nusikalstami veiksmai, iš kurių ieškovė kildina jai padarytą neturtinę žalą, atlikti 1953 m. sausio 2 d., o tuo metu galioję civiliniai įstatymai neturtinės žalos atlyginimo instituto nenumatė. Teisėjų kolegijos nuomone, toks teisės normų aiškinimas neatitinka šioje byloje susiklosčiusios išskirtinės faktinės situacijos, taip pat CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų, kurie taikytini sprendžiant ginčus teismine tvarka, nepaisant to, kada yra atsiradę civiliniai santykiai, iš kurių yra kilęs ginčas (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 str. 4 d.).

Kaip matyti iš ieškinio turinio, juo prašoma neturtinės žalos, padarytos nusikalstamais veiksmais, atlyginimo. Šie veiksmai buvo įvykdyti 1953 m. sausio 2 d., nors nusikalstamais jie pripažinti tik 2004 m. vasario 4 d. priimtu Kauno apygardos teismo nuosprendžiu. CK 6.250 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Pagal baudžiamajame procese galiojantį konstitucinį nekaltumo prezumpcijos principą, kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Atsakovai buvo pripažinti kaltais nusikaltimo, dėl kurio padarymo atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo prašo ieškovė šioje byloje, padarymu 2004 m. vasario 4 d. priimtu Kauno apygardos teismo nuosprendžiu. Taigi apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu buvo konstatuoti nusikalstami veiksmai ir nustatyti kalti nusikaltimo padarymu asmenys. Beje, minėtu teismo nuosprendžiu ieškovei pripažinta teisė į ieškinio, pareikšto 2001 m. balandžio 12 d., patenkinimą, jo dydžio klausimą paliekant nagrinėti civilinio proceso tvarka. Tokį įstatymų aiškinimą suponuoja tai, kad norint asmeniui pritaikyti deliktinę civilinę atsakomybę, būtina konstatuoti esant teisės pažeidimo sudėtį, nes būtent teisės pažeidimas yra prievolės dėl žalos atlyginimo atsiradimo pagrindas. Deliktinės civilinės atsakomybės sąlygomis, kaip ir teisės pažeidimo sudėties elementais, yra žalą padariusio asmens neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtą žalą padariusio asmens veiksmų ir žalos bei žalą padariusio asmens kaltė. Nagrinėjamu atveju visi deliktinės atsakomybės taikymui būtini teisės pažeidimo sudėties elementai, kitaip tariant civilinės atsakomybės sąlygos, buvo nustatyti 2004 m. vasario 4 d. apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu. Pažymėtina, kad įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytos aplinkybės yra prejudiciniai faktai ir civilinio proceso tvarka jie nėra peržiūrimi (CPK 182 str. 3 p.). Taigi būtent nuo šio teismo nuosprendžio įsiteisėjimo atsirado pagrindas ieškiniui dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo. Tai kartu yra pagrindas spręsti, kad susiklosčiusiai faktinei situacijai pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 47 straipsnio antrąją dalį taikytinos 2000 m. CK normos. Taip pat pažymėtina, kad atsižvelgiant į tai, kad pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), įvertinus faktines bylos aplinkybes, konstatuotina, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti.

Pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovų veiksmų atlikimo metu galioję civiliniai įstatymai neturtinės žalos atlyginimo instituto nenumatė, dėl ko ieškovės reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo teismo laikytas nepagrįstu, neatitinka reikalavimo teisės normas aiškinti laikantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų (CPK 3 str. 1 d.). Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo šioje byloje, būtina įvertinti istorines aplinkybes - Lietuvos okupaciją ir aneksiją, kuriomis buvo padaryti nusikalstamais pripažinti atsakovų veiksmai nukreipti prieš Lietuvos partizanų kovas už Lietuvos valstybės laisvę ir nepriklausomybę. Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d., 2005 m. vasario 7 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad „asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai“. Taigi istorinių aplinkybių kontekste teiginys, jog ieškovė turėjo teisę į žalos atlyginimą po nusikalstamų veiksmų atlikimo, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, nes ši teisė Lietuvos okupacijos sąlygomis negalėjo būti įgyvendinama.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 str. 2 d.). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama CK 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį, tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Neturtinės žalos, atsirandančios dėl neturtinio pobūdžio praradimų, kai pakenkiama nematerialioms, tai yra ekonominės vertės neturinčioms, vertybėms, neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais, ir šios žalos piniginė išraiška nustatoma vadovaujantis kriterijais, kurių nebaigtinis sąrašas įtvirtintas CK 6.250 straipsnyje. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (lot. restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes šios žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Materialios kompensacijos už moralinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas – joks materialus turtas – negali atstoti (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, tai yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK 6.250 str.). Taigi teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje K. R. v. Lietuvos Respublika (bylos Nr. 3K-3-604/2005 m.)). Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo pinigais, vadovaujasi ne tik CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais bei CK 6.251 straipsnio antrojoje dalyje ir 6.282 straipsnyje įtvirtintais kriterijais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į didžiulius dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, kuriuos ieškovei sukėlė šeimos narių ir artimųjų giminaičių netektis, o taip pat įvertinusi tai, kad nusikalstami veiksmai turėjo masinį pobūdį ir buvo nukreipti iš esmės ne prieš konkrečius asmenis, o visus asmenis, kovojusius už Lietuvos nepriklausomybę, taip pat atsižvelgdama į sunkią atsakovų sveikatos būklę, į tai, kad nuo nusikaltimo padarymo praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas, sprendžia, kad 150 000 Lt neturtinės žalos dydis atitinka konstitucinį teisingo žalos atlyginimo principą (Konstitucijos 30 str. 2 d.) ir CK 6.250 straipsnio antrojoje dalyje įtvirtintus neturtinės žalos nustatymo kriterijus.

Ieškovė taip pat prašo priteisti jos naudai solidariai iš atsakovų M. Ž. ir V. V. 16 600 Lt turtinės žalos atlyginimo dėl to, kad po tėvo netekties iki savo pilnametystės ji negavo tėvo išlaikymo. Sprendžiant dėl šio ieškinio reikalavimo pagrįstumo, atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos Seimas 1998 m. spalio 6 d. priėmė Valstybės paramos žuvusių pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms įstatymą, pagal kurį žuvusiųjų tėvams (įtėviams), kitos santuokos iki kario savanorio ar laisvės kovų dalyvio žūties nesudariusiems sutuoktiniams, vaikams (įvaikiams), taip pat broliams ir seserims, jeigu jie pasipriešinimo okupacijoms dalyvio žuvimo metu buvo jaunesni kaip 18 metų ir tuo metu neturėjo abiejų tėvų, lygiomis dalimis išmokama vienkartinė šiame įstatyme nustatyto dydžio pašalpa (Įstatymo 2 str. 2 d.). Tokiu būdu buvo įgyvendinta Konstitucijos 146 straipsnio antrojoje dalyje įtvirtinta įstatymų leidėjo pareiga įstatymu nustatyti asmenis, kuriuos valstybė aprūpina kaip piliečių, žuvusių ar mirusių ginant valstybę, šeimų narius, nustatyti sąlygas, kurioms esant minėti asmenys yra valstybės aprūpinami, taip pat nustatyti aprūpinimo dydį, tvarką, reguliuoti kitus esminius minėtų asmenų aprūpinimo santykius, bei Konstitucijos 52 straipsnio nuostata, jog valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais (Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 30 d. nutarimas). Taigi anksčiau minėtu įstatymu buvo nustatyta valstybės paramos teikimo tvarka žuvusiųjų pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms metu vaikams, jeigu jie pasipriešinimo okupacijoms dalyvio žuvimo metu buvo jaunesni kaip 18 metų, šios paramos rūšis, tai yra vienkartinė pašalpa, ir dydis, kitaip tariant, šis teisės aktas buvo nukreiptas į žalos nepilnamečiams asmenims, atsiradusios jiems netekus materialinės paramos dėl pasipriešinimo okupacijoms dalyvio žuvimo, atlyginimą. Ieškovei 2000 m. lapkričio 24 d. šio įstatymo pagrindu išmokėjus vienkartinę 20 000 Lt dydžio pašalpą už žuvusį tėvą karį savanorį J. A. (t. 2, b. l. 14), buvo įgyvendintas valstybės konstitucinis įsipareigojimas atlyginti turtinę žalą, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškinio reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo pirmosios instancijos teismo buvo atmestas pagrįstai.

Ieškinį patenkinus iš dalies, ieškovės M. B. naudai priteistina dalis jos turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti (t. 1, b. l. 168; t. 2, b. l. 13).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,

n utaria:

Kauno apygardos teismo 2006 m. lapkričio 9 d. sprendimą pakeisti.

Ieškovės M. B. ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovės M. B. (a/k (duomenys neskelbtini) naudai solidariai iš atsakovų V. V. (a/k (duomenys neskelbtini) ir M. Ž. (a/k (duomenys neskelbtini) 150 000 (vieną šimtą penkiasdešimt tūkstančių) Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Priteisti ieškovės M. B. (a/k (duomenys neskelbtini) naudai solidariai iš atsakovų V. V. (a/k (duomenys neskelbtini) ir M. Ž. (a/k (duomenys neskelbtini) 1 000 (vieną tūkstantį) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria atsakovės M. Ž. naudai iš ieškovės M. B. priteista 1 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybės naudai iš atsakovų V. V. (a/k (duomenys neskelbtini) ir M. Ž. (a/k (duomenys neskelbtini) po 9 (devynis) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, turėtų apeliacinės instancijos teisme.