Kauno apygardos teismo nutartis

2019-06-07 · Civilinė byla Nr. 2A-931-773/2019

Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-06-07
Bylos Nr.
2A-931-773/2019
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-14812-2018-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Egidijus Tamašauskas, Mindaugas Šimonis, Diana Labokaitė
Ieškovas
V. R. P.
Atsakovas
kooperatinei bendrovei „Kauno kredito unijai“
Civilinė byla Nr. 2A-931-773/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-14812-2018-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.11.1.; 2.8.2.1.; 2.6.29.4.; 3.1.7.11.; 3.3.1.19.8.; 3.3.1.18.1.; 3.3.1.20. (S)
Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. birželio 7 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Labokaitės, Mindaugo Šimonio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas) ir Egidijaus Tamašausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. R. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. R. P. ieškinį atsakovei kooperatinei bendrovei „Kauno kredito unijai“ dėl vartojimo kredito sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu, vartojimo kredito sutarčių sąlygų dėl vienašališko sutarties nutraukimo prieš terminą pripažinimo nesąžiningomis ir negaliojančiomis nuo kredito sutarčių sudarymo dienos, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje – E. P..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas V. R. P. 2018 m. rugsėjo 5 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu (1 t., b. l. 3-12), kuriuo prašė pripažinti vienašalį 2006 m. balandžio 20 d. ir 2007 m. liepos 17 d. vartojimo paskolos sutarčių nutraukimą atsakovės iniciatyva neteisėtu ir pripažinti 2006 m. balandžio 20 d. ir 2007 m. liepos 17 d. vartojimo paskolos sutarčių nutraukimo sąlygą, įtvirtintą sutarčių 5.6.1 punktuose nesąžininga ir negaliojančia nuo jų sudarymo momento. Ieškinys grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Ieškovas ir atsakovė 2006 m. sausio 30 d. sudarė vartojimo paskolos sutartį Nr. 06-00054 pagal kurią atsakovė ieškovui suteikė 19 308,97 Eur paskolą (tuo metu 66 670 Lt), paskolos grąžinimą užtikrinant E. P. laidavimu bei hipoteka. Tarp tų pačių šalių 2006 m. balandžio 20 d. buvo sudaryta vartojimo paskolos sutartis Nr. 06-00270 pagal kurią atsakovė suteikė ieškovui 138 148,75 Eur (tuo metu 477 000 Lt) vartojimo paskolą kaimo turizmo sodybos įrengimui, paskolos grąžinimą užtikrinant E. P. laidavimu ir hipoteka. Tos pačios šalys 2007 m. liepos 17 d. sudarė trečią vartojimo paskolos sutartį Nr. 07-00346 pagal kurią atsakovė ieškovui paskolino 35 261,24 Eur (tuo metu 121 750 Lt), paskolos grąžinimą užtikrinant E. P. laidavimu ir hipoteka. Taigi, ieškovas su atsakove sudarė tris ilgalaikio vartojimo kredito sutartis, kurių trukmė ne trumpesnė nei 20 metų, kadangi 2006 m. sudarytose vartojimo kredito sutartyse Nr. 06-00054 ir Nr. 06-00270 nustatytas draudimas ieškovui anksčiau termino grąžinti 19308,97 Eur bei 138 148,75 Eur vartojimo paskolas. Ieškovas 2008 m. rugpjūčio 7 d. gavo iš atsakovės pranešimus, kad pagal 2006 m. sausio 30 d. sutartį jis yra atsakovei skolingas 393,56 Eur, pagal 2006 m. balandžio 20 d. sutartį įsiskolinimas sudaro 6 719,23 Eur ir pagal 2007 m. liepos 17 d. sutartį yra skolingas 773,28 Eur. Minėtuose pranešimuose buvo nustatytas 7 dienų terminas ieškovui skolai apmokėti informuojant, jog priešingu atveju atsakovė kreipsis į teismo institucijas dėl visos sumos (paskolos, palūkanų, delspinigių) išieškojimo teismine tvarka

1.2. Atsakovė 2008 m. rugsėjo 3 d. savo valdybos posėdyje nutarė nutraukti prieš laiką visas tris su ieškovu sudarytas paskolos sutartis, o 2008 m. rugsėjo 8 d. surašė pranešimą apie šių sutarčių nutraukimą, nurodydama, kad sutartys buvo nutrauktos vadovaujantis sutarčių 5.6.1 punktu. Nurodė, kad ieškovas yra skolingas atsakovei 199 368 Eur (688 377,83 Lt) bei nustatė terminą iki 2008 m. rugsėjo 15 d. sumokėti visą paskolų pagrindu suteiktą kreditą. Su šiuo pranešimu ieškovas pasirašytinai buvo supažindintas 2008 m. rugsėjo 16 d. Toks atsakovės elgesys prieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams.

1.3. Atsakovės elgesio nesąžiningumą ieškovo atžvilgiu rodo tai, kad ji atsiųsdama ieškovui pranešimus apie įsiskolinimus nenurodė, kad ketina nutraukti sutartis 5.6.1 punkto pagrindu. Ieškovo vėlavimas grąžinti paskolas ir mokėti palūkanas negalėjo būti laikomas esminiu vartojimo sutarčių pažeidimu, atsižvelgiant ne tik į vartojimo kredito sumas, bet ir kredito trukmę, palūkanų dydį ir itin nedidelius įsiskolinimus. Tokiu būdu atsakovė siekė perimti didelės vertės įkeistą turtą. Be to, atsakovė, nutraukdama su juo sudarytas sutartis, pažeidė pareigą pranešti jam apie kredito sutarčių nutraukimą. Su sprendimu nutraukti sutartis supažindino jau po to, kai buvo pasibaigę terminai visai paskolų sumai pagal visas kredito sutartis mokėti.

1.4. CK 6.217 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Remiantis teismų praktika pagal CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu. Pažymėtina, jog esant nedideliam ieškovo įsiskolinimui, nėra jokio pagrindo išvadai, jog kredito davėjas iš esmės negavo to, ko tikėjosi gauti pagal sutartį, todėl ir nebuvo pagrindo sutarčių pažeidimo vertinti kaip esminio. Ieškovo padarytas kredito sutarčių pažeidimas (termino mokėti įmokas praleidimas) neatitiko įstatymo reglamentuojamų esminio sutarties pažeidimo sąlygų, nes nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta.

1.5. Kadangi šalis siejančios paskolos sutartys pripažintinos vartojimo sutartimis, todėl ieškovui taikytinos vartotojų apsaugą reglamentuojančios teisės normos, t.y. kredito sutarčių sąlygų sudarymo metu galiojęs CK 6.188 straipsnis (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija, galiojusi iki 2014 m. birželio 13 d.), įtvirtinantis nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse draudimą ir sąžiningumo kontrolę. Iš vartojimo kredito sutarčių sąlygų analizės akivaizdu, jog sutartinė sąlyga 5.6.1 punkte, leidžianti atsakovei vienašališkai nutraukti sutartį, jeigu kredito gavėjas ilgiau kaip vieną mėnesį delsia sumokėti pagal sutartį įmokas ir nesumoka šių įmokų per 15 kalendorinių dienų nuo kredito unijos rašytinio reikalavimo dienos suformuluota taip, kad kredito davėjui (atsakovei) suteikia didesnę apsaugą nei numatyta CK 6.889 straipsnyje, t.y neriboja minimalios nesumokėtos sumos, todėl ieškovo nuomone, tokia sutartinė sąlyga pripažintina nesąžininga ir pernelyg apribojanti ieškovo kaip vartotojo teises (CK 6.188 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Taip pat ieškovo su atsakove sudarytų sutarčių 5.6.1 punktas laikytinas nesąžininga vartojimo sutarties sąlyga ir tuo pagrindu, kad ieškovas visas kredito sutartis su atsakove sudarė prisijungimo būdu, nesuteikiant jam galimybės derėtis, t.y. vartojimo sutarčių sąlygos, iš esmės pažeidžiančios šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus, nebuvo individualiai aptartos. Be to, atsakovei nutraukiant sutartis nustačius netgi ne 15, o 7 dienų terminą skoliniams įsipareigojimams įvykdyti, ieškovas patyrė itin didelių nuostolių, kuriuos privalėjo įvertinti atsakovė kaip profesionali finansų rinkos dalyvė.