- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-09-12
- Bylos Nr.
- 2A-2019-590/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-04-3-00096-2012-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Jelena Šiškina, Vidas Stankevičius (pran.)
- Ieškovas
- S. P.
- Atsakovas
- J. P.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto 30-ojo notarų biuro
- Išvadą teikia
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyrius
- Kategorijos
- 75.6.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 77.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 78.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vido Stankevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo S. P. ir atsakovės J. P. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. P. ieškinį atsakovei J. P. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo jiems priteisimo, santuokos metu įgyto turto padalijimo, ir atsakovės J. P. priešieškinį S. P. ir M. P. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo jiems priteisimo, sandorių ir paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo iš dalies negaliojančiais ir santuokos metu įgyto turto padalijimo, trečiasis asmuo Vilniaus miesto 30-ojo notarų biuro notarė R. S., institucija teikianti išvadą byloje – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas S. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas nutraukti 1999-07-31 tarp jo ir atsakovės J. P. (D.) Vilniaus m. civilinės metrikacijos skyriuje sudarytą santuoką, akto įrašo Nr.1776, dėl abiejų sutuoktinių kaltės; nustatyti nepilnamečių A. P. ir I. P. gyvenamąją vietą su vaikų motina atsakove J. P.; priteisti iš ieškovo nepilnamečiams sūnums Arnoldui ir I. P., išlaikymą periodinėmis išmokomis kiekvienam po 400 Lt per mėnesį iki vaikų pilnametystės, nustatant, kad lėšas uzufrukto teise valdys atsakovė J. P.; santuokos metu įgytą automobilį Toyota Picnic, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) palikti ieškovo nuosavybei, o atsakovei J. P. kompensuoti 4 500 Lt. Nurodė, kad santuoka faktiškai iširo prieš kelis metus dėl šalių skirtingo požiūrio į gyvenimą ir pareigos šeimai suvokimo. Prašė nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su atsakove, nes toks sprendimas atitiktų vaikų interesus ir nekliudytų su jais nepertraukiamai bendrauti ir jais rūpintis. Atsižvelgiant į šalių pajamas, ieškovas prašė vaikų išlaikymui priteisti iš jo po 400 Lt kiekvienam vaikui. Neprašė nustatyti bendravimo su vaikais tvarkos, nes tuo klausimu su atsakove sutaria. Nurodė, kad santuokoje įsigyto automobilio Toyota Picnic, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio preliminari rinkos vertė yra 9 000 Lt, negalima padalintas natūra, todėl prašė ieškovui priteisti automobilį ir iš jo kompensuoti atsakovei 4 500 Lt. Pažymėjo, jog kito nekilnojamojo turto santuokoje su atsakove neįsigijo ir kreditinių įsipareigojimų neturi.
Atsiliepimas
Atsakovė J. P. iš dalies nesutikdama su ieškinio reikalavimais, pareiškė priepriešinius reikalavimus (priešieškinį), kuriuos patikslinusi, prašė teismo nutraukti jos ir ieškovo S. P. sudarytą santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės; pripažinti šalių – J. P. ir S. P., bendrąja jungtine nuosavybe žemės sklypą, unikalus (duomenys neskelbtini), esantį sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini); pripažinti 2003-05-06 sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties Nr.3799 dėl minėto žemės sklypo (unikalus Nr. Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo šalis, sąlygas dėl pirkėjo apsimestinėmis ir pakeisti šioje sutartyje nurodytas šalis, pirkėjais nurodant J. P. ir S. P.; iš dalies panaikinti paveldėjimo teisės liudijimą Nr.30RS-532, išduotą 2007-02-13 atsakovės pagal priešieškinį M. P. vardu, t. y. dalyje dėl aukščiau nurodyto žemės sklypo paveldėjimo; priteisti atsakovei J. P. ¾ dalis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), o kitą ¼ dalį priteisti S. P.; nustatyti, kad teisiškai neregistruotas gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), yra įgytas kaip sutuoktinių S. P. ir J. P. bendroji jungtinė nuosavybė ir šį namą padalinti – J. P. asmeninės nuosavybės teise priteisiant ¾ dalis minėto namo, o S. P. – ¼ dalį minėto gyvenamojo namo; priteisti S. P. automobilį Toyota Picnic, valst., Nr. (duomenys neskelbtini) Atsakovė nurodė, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, kai S. P. 2010 m. išsikraustė gyventi į M. P. vardu registruotą butą (duomenys neskelbtini). Atsakovė su vaikais liko gyventi name, esančiame (duomenys neskelbtini), kuris yra registruotas M. P. vardu. Atsakovė sutiko, kad nepilnamečių vaikų A. P. ir I. P. gyvenamoji vieta būtų nustatyta kartu su ja, tačiau manė, kad ieškovas vaikų išlaikymui turi mokėti po 500 Lt per mėnesį, pinigus pervedant į atsakovės sąskaitą. Nurodė, kad santuokos metu su ieškovu įgijo tokį turtą: 9 000 Lt vertės automobilį Toyota Picnic, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 200 000 Lt vertės dviejų kambarių butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), įregistruotą M. P. vardu; 2003 m. įsigijo 82 099 Lt vertės 682 kv. m žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), įregistruotą J. P. vardu ir, kurį, mirus vyro tėvui, paveldėjo atsakovė (pagal priešieškinį) M. P.. Nurodė, kad su ieškovu 2005-2009 metais minėtame žemės sklype pastatė 392 000 Lt vertės gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Pažymėjo, jog 2003-05-06 aukščiau nurodyto žemės sklypo įsigijimo sandoris Nr.3799 yra apsimestinis toje dalyje, kurioje nurodyta, jog sandoris yra sudarytas J. P. vardu, kadangi 2003 m. perkant žemės sklypą, jį registruoti sutuoktinio – ieškovo S. P., vardu buvo rizikinga dėl vyro darbo pobūdžio ir tikimybės netekti turimo turto. Ieškovo motina atsakovė (pagal priešieškinį) M. P., kuri nurodyta buto ir namo savininke, faktiškai juose negyveno ir prie jų įsigijimo nėra prisidėjusi. Mokesčius sodų bendrijai moka pati atsakovė J. P., kuri kartu su ieškovu pagerino minėtą žemės sklypą, pastatė jame namą, jį įrengė ir jį išlaikė. Nutraukus santuoką atsakovė pageidavo pasilikti santuokinę pavardę.
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyrius pateiktoje išvadoje neprieštaravo, kad būtų patenkinti ieškinio reikalavimai dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su atsakove J. P.. Taip pat nurodė, kad ieškovas, prašydamas priteisti iš jo nepilnamečių vaikų išlaikymui periodinėmis išmokomis po 400 Lt kiekvienam vaikui, nenukrypo nuo orientacinio kriterijaus, tačiau atsižvelgiant į tai, kad toks ieškinio reikalavimas siejamas tik su būtinų vaikų poreikių tenkinimu, minėta suma gali būti didinama.
Atsiliepimas
Ieškovas S. P. atsiliepimu į atsakovės priešpriešinius reikalavimus nesutiko su J. P. reikalavimais dėl turto, nes atsakovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog ji minėtą turtą įsigijo ir neįrodė, jog ginčijamas sandoris buvo apsimestinis. Kitiems atsakovės reikalavimams iš esmės neprieštaravo.
Atsakovė pagal priešieškinį M. P. atsiliepime nesutiko su priešieškinyje išdėstytais reikalavimais ir J. P. pretenzijomis į jai – M. P., teisėtai priklausantį turtą, įgytą su sutuoktiniu J. P. iki jo mirties. Minėtas sklypas ir jame esantis namas buvo statomas ne sūnaus (ieškovo) ir marčios (J. P.) lėšomis, bet jos – M. P. ir mirusio sutuoktinio J. P. lėšomis. J. P. nėra ir niekada nebuvo SB (duomenys neskelbtini) nare, minėtu sklypu ir jame statomu namu tik naudojosi, o butą (duomenys neskelbtini), S. P. įsigijo dar iki santuokos su atsakove. Prašė priešieškinio reikalavimus jos atžvilgiu atmesti.
Vilniaus m. 30-ojo notarų biuro notarė R. S. atsiliepime į priešieškinį nurodė, kad 2007-02-13 Paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą M. P. išduotas laikantis visų Lietuvos Respublikos įstatymų, todėl yra teisėtas ir pagrįstas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-03-14 sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies: nutraukė S. P. ir J. P. (D.) santuoką, sudarytą 1999-07-31 Vilniaus m. civilinės metrikacijos skyriuje, akto įrašo Nr.1776, dėl abiejų sutuoktinių kaltės; po santuokos nutraukimo paliko atsakovei santuokinę pavardę P; nustatė nepilnamečių vaikų A. P. ir I. P. gyvenamąją vietą kartu su jų motina J. P., bute, esančiame (duomenys neskelbtini); priteisė iš ieškovo S. P. nepilnamečių vaikų A. P. ir I. P. išlaikymui kiekvienam vaikui po 550 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2012-02-23, iki vaikų pilnametystės, indeksuojant šią sumą Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją; skyrė J. P. nepilnamečių vaikų A. P. ir I. P. išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise; likusioje dalyje atsakovės priešieškinio reikalavimus atmetė; priteisė iš atsakovės J. P. ieškovo S. P. naudai 306,75 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš ieškovo S. P. atsakovės J. P. naudai 1 168,50 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šalys jau daugiau nei vienerius metus kartu negyvena, įvertinęs šalių pateiktus įrodymus, konstatavo, kad šalių šeima faktiškai iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Teismas, įvertinęs suformuotą teismų praktiką, taip pat šalių nuomonę dėl priteistino išlaikymo dydžio, priteisė iš ieškovo nepilnamečių vaikų išlaikymui po 550 Lt kiekvienam vaikui periodinėmis išmokomis, mokamomis kas mėnesį nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2012-02-23, iki vaikų pilnametystės, nustatant, kad lėšas uzufrukto teise valdys atsakovė J. P.. Teismo nuomone, toks priteisto išlaikymo dydis nepažeis ieškovo teisių ir nebus jam nepakeliama našta. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šalys sutarė, kad nutraukus santuoką šalių nepilnamečių vaikų A. P. ir I. P. gyvenamoji vieta būtų nustatyta su motina, su kuria vaikai šiuo metu gyvena, vaikų gyvenamąją vietą nustatė kartu su jų motina atsakove J. P.. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė asmeninės nuosavybės teise neturi jokio turto, sprendė, jog atsakovė, neturėdama nuosavo būsto, negali patenkinti vaikų ir savo būsto poreikių, todėl vaikų gyvenamąją vietą nustatė bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Teismas nurodė, kad dviejų kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini), kuris yra mažesnio ploto, išlaikymas yra pigesnis nei namo, taip pat sprendė, kad atsakovei su vaikais gyvenant minėtame bute, nepilnamečių vaikų poreikiai nebus pažeisti, o tuo pačiu iš esmės nebus pažeisti ir M. P., turinčios dvi gyvenamąsias patalpas – keturių kambarių butą Šopeno g. (kur ji realiai gyvena), tiek ir gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), interesai. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovė teismui nepateikė neginčytinų įrodymų, kad 2003-05-06 žemės sklypo įsigijimo sandoris yra nepagrįstai sudarytas J. P. vardu. Teismo vertinimu, byloje esantys rašytiniai įrodymai byloja priešingai, kad būtent J. P. ir atsakovė (pagal priešieškinį) M. P. tuo laikotarpiu turėjo pakankamai lėšų ir galimybių sudaryti tokį sandorį. Teismas nustatė, kad kitų pajamų šalys neturėjo, todėl laikė, kad jos neturėjo galimybės pagal šią sutartį įsigyti nurodytą turtą. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti atsakovės reikalavimą panaikinti turto – žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sandorį pirkėjo dalyje kaip apsimestinį ir nustatyti, kad minėtą turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise po ½ dalį nupirko atsakovė J. P. ir ieškovas S. P.. Teismas laikė, kad J. P. neįrodė, jog ji ir jos sutuoktinis (ieškovas) derėjosi dėl sutarties sąlygų, įgijo bei vykdė pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį. Įvertinęs nurodytas aplinkybes ir motyvus, teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstą atsakovės reikalavimą iš dalies panaikinti paveldėjimo teisės liudijimą Nr.30RS-532, išduotą 2007-02-13 M. P. vardu, dalyje dėl minėto žemės sklypo paveldėjimo. Teismas nurodė, kad atmetus atsakovės reikalavimus dėl sandorio nuginčijimo ir paveldėjimo teisės liudijimo dalies panaikinimo, nėra pagrindo tenkinti ir atsakovės reikalavimo padalinti turtą – gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), priteisiant J. P. po ¾ dalis minėto žemės sklypo ir namo, o S. P. po ¼ dalį nurodyto žemės sklypo ir namo, todėl šį reikalavimą taip pat atmetė.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-04-14 priėmė papildomą sprendimą, kuriuo santuokos metu įgytas automobilis Toyota Picnic, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) paliktas ieškovo S. P. nuosavybei, atsakovei J. P. priteisiant iš ieškovo 4 500 Lt dydžio kompensaciją.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas S. P. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-14 sprendimą iš dalies pakeisti, priteisiant iš ieškovo S. P. nepilnamečių vaikų A. P. ir I. P. išlaikymui kiekvienam vaikui po 550 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo teismo sprendimo priėmimo dienos, t. y. nuo 2014-03-14 iki vaikų pilnametystės; taip pat paršo sprendimo dalį, kur nurodyta, kad sprendimui įsiteisėjus panaikinamos 2012-09-29 Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – iš atsakovo S. P. priteistas laikinas išlaikymas po 400 Lt kiekvienam vaikui, panaikinti; kitoje dalyje prašo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas visiškai nepagrįstai išlaikymą priteisė nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2012-02-23, nes per visą bylinėjimosi laikotarpį vaikams išlaikymą ieškovas teikė, vaikais rūpinosi. Pagal nusistovėjusią faktinę situaciją šalių šeimoje, ieškovas ir atsakovė vaikais rūpinasi ir juos išlaiko vienodai, nes vaikai penkiolika dienų per mėnesį gyvena su ieškovu, o kitas penkiolika dienų gyvena su motina, t. y. tiek ieškovas, tiek atsakovė lygiai vykdo savo pareigas savo nepilnamečiams vaikams. Šių aplinkybių neginčijo ir pati atsakovė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pažymi, jog teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šalys abipusiu susitarimu, kol bus priimtas procesinis sprendimas byloje, išsprendė nepilnamečių vaikų išlaikymo klausimą, nutarė, kad yra pagrindas panaikinti ieškovo atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones ir 2012-11-20 nutartimi panaikino 2012-09-26 nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę – laikino išlaikymo priteisimą nepilnamečiams vaikams. Nutartis įsiteisėjo, todėl visiškai be pagrindo teismas 2014-03-14 sprendime nurodė, kad sprendimui įsiteisėjus panaikinamos 2012-09-29 nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Šioje dalyje sprendimas turi būti panaikintas.
Atsiliepimas
Atsakovė J. P. atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti iš ieškovo atsakovės naudai bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovas paliko šeimą ir išvyko gyventi atskirai nuo šeimos nuo 2010 m. birželio mėnesio. Santuokos nutraukimo bylą inicijavo ieškovas S. P. 2012-02-23 pareiškimu. Tik po to, kai atsakovė pareiškė priešieškinį ir paprašė teismo įpareigoti ieškovą mokėti laikinąjį išlaikymą vaikams (2012-09-26 nutartis), ieškovas ėmėsi iniciatyvų, kad vaikai pas jį praleistų kas antrą savaitę (arba pusę mėnesio). Atsakovė neprieštaravo tėvo norui bendrauti su vaikais. Iškart po to, ieškovas ėmė spausti, kad atsakovė atsisakytų reikalavimo gauti vaikams skirtą laikinąjį išlaikymą. Nors atsakovei atsisakymas gauti laikinąjį išlaikymą reiškė itin didelius suvaržymus dėl atsakovės gaunamo minimalaus atlyginimo, atsakovė sutiko, kad būtų panaikinta teismo nutartis dėl laikinojo išlaikymo. Po teismo sprendimo paskelbimo vaikai pas tėvą nebuvo nuvažiavę. Per Kalėdas ir Velykas, kai būna vaikų atostogos, vaikai praleidžia pas tėvą vieną dieną. Pažymi, jog atsakovė, rašydama 2012-10-17 patvirtinimą, kad ji neperduos vykdomojo rašto dėl laikinojo išlaikymo nustatymo antstoliams, sutiko neimti laikinojo išlaikymo, kol nebus priimtas teismo sprendimas. Teismo nutarties dėl laikinojo išlaikymo priteisimo panaikinimas savaime nepanaikina teisės reikalauti išlaikymo priteisimo. Nurodo, kad ieškovas negali nesuprasti, kad atsakovė atsisakė laikinojo išlaikymo laikinai, tik bylinėjimosi metu, ir kad tai padarė savo asmeninių poreikių sąskaita, nes savo asmeninius poreikius atsakovė esminiai apribojo. Atsakovė nesirengia toliau atsisakyti įstatymais garantuoto išlaikymo vaikams sumų ir dėl to riboti savęs taip, kad nebelieka lėšų asmeninių būtiniausių poreikių tenkinimui.
Šalies argumentai
Atsakovė J. P. taip pat pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-14 sprendimą dalyje, kurioje atmestas atsakovės J. P. priešieškinis ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – atsakovės priešieškinį tenkinti; ištaisyti teismo sprendimo motyvacinėje ir rezoliucinėje dalyse neteisingai nurodytas pavardes iš „P“ bei „P“ į „P“ bei „P“; pakeisti ieškovo S. P. naudai priteisto iš J. P. žyminio mokesčio dydį, sumažinant iš atsakovės priteistą 306, 75 Lt sumą iki 171, 75 Lt; pakeisti teismo sprendimo rezoliucinę dalį dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, pašalinant iš šios dalies žodžius „bute, esančiame (duomenys neskelbtini)“; priteisti iš ieškovo S. P. ir atsakovės pagal priešieškinį M. P. atsakovės J. P. naudai bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad šalys santuokoje pragyveno daugiau kaip 10 metų, susilaukė dviejų vaikų, todėl teismas turėjo laikyti labiau tikėtinu, nei mažiau tikėtinu, kad žemės sklypas įsigytas ir gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) buvo pastatytas sutuoktinių J. P. ir S. P. šeimos ir jų bei jų vaikų gyvenamojo būsto poreikiams tenkinti, ir kad žemės sklypo pirkimo sandoryje pirkėjais iš tikrųjų turėjo būti Jurgita ir S. P.. Apeliantės įsitikinimu, teismo išvada, kad ginčo sklypą ir ginčo gyvenamąjį namą įsigijo uošviai Jonas ir M. P., pagal byloje surinktą medžiagą, šalių paaiškinimus byloje yra mažiau tikėtina, ne tik dėl to, kad sutuoktiniai neturi kreditorių, bet ir dėl to, kad uošvių P. metinės pajamos nebuvo didelės (kiekvieno pajamos apie 1000 Lt per mėnesį), tuo pat metu uošviai finansavo ir kito gyvenamojo namo SB (duomenys neskelbtini) statybas, be to, J. P. ir M. P. ginčo namu ir žemės sklypu apskritai niekada nesinaudojo, gyvenamajame name negyveno, jo neišlaikė. Todėl tiek žemės sklypo prikimo-pardavimo sandorio pripažinimą apsimestiniu pirkėjų dalyje, tiek gyvenamojo namo pripažinimą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir M. P. asmeninės nuosavybės ginčo turtui panaikinimą atsakovė J. P. įrodinėjo tinkamai, o teismas neatskleidė bylos esmės šioje bylos dalyje, netinkamai ištyrė surinktus byloje įrodymus ir nepagrįstai suteikė didesnę įrodomąją reikšmę atsakovės M. P. ir ieškovo S. P. pateiktiems įrodymams, tuo pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles iš šalių dispozityviškumo principą. Pažymi, jog nors teismas tinkami nurodė nepilnamečių teisės į gyvenamąjį būstą teisines garantijas, tačiau teismo išvados, kad nepilnamečių vaikų gyvenimui yra tinkamas M. P. priklausantis butas (duomenys neskelbtini), ir kad šio buto išlaikymas yra pigesnis, yra nepagrįstas, motyvuotas tik teismo prielaidomis. Iš viso (duomenys neskelbtini) gatvėje ne žiemos sezono metu nepilnamečių vaikų ir jų motinos pragyvenimas gali kainuoti apie 400 Lt per mėnesį, o žiemos mėnesiais – apie 800 Lt per mėnesį. Gyvenamojo namo išlaidos sudaro apie 300 Lt žiemos mėnesiais ir apie 150 Lt vasaros mėnesiais. Todėl iš tikrųjų 6 kambarių (apie 120 kv.m naudingo ploto) išlaikymas gyvenamajame name yra žymiai pigesnis, nei 41 kv.m ploto butas (duomenys neskelbtini). Be to, teismas neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad butas (duomenys neskelbtini). atitinka nepilnamečių vaikų poreikius. (duomenys neskelbtini) gatvės butas yra labai ankštas ir nepatogus. Tuo tarpu gyvenamajame name yra 6 atskiri kambariai, vaikai turi po atskirą kambarį, turi savo privačias erdves, tinkamas sąlygas pamokų ruošai, laisvalaikiui lauke ir namo viduje. Nurodo, kad teismas 2014-04-14 papildomu sprendimu pašalino teismo sprendimo trūkumą ir rezoliucinėje dalyje nurodė, kad ieškovo vardu registruotas automobilis Toyota Picnic, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priteisiamas ieškovui, o šio automobilio 1/2 dalį arba 4 500 Lt šio turto rinkos kainos (9 000 Lt) ieškovas turi kompensuoti atsakovei J. P.. Todėl teismo sprendimo rezoliucinė dalis turi būti papildyta atitinkamai nusprendžiant dėl minėto turto ir šiam turtui tenkančio žyminio mokesčio, apie ką teismas nepasisakė teismo sprendimo dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Atsižvelgiant į tai, kad šį automobilį ieškovas įvertino 9 000 Lt, šiai sumai tenkantis žyminis mokestis sudarytų 270 Lt arba po 135 Lt kiekvienai šaliai, nes ieškovui priteistas automobilis, o atsakovei jo 1/2 dalies kompensacija. Atitinkamai ieškovui priteisto iš atsakovės žyminio mokesčio suma turi būti sumažinta nuo 306, 75 Lt iki 171,75 Lt.
Atsiliepimas
Ieškovas S. P. ir atsakovė pagal priešieškinį M. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atsakovės J. P. apeliacinį skundą tenkinti tik dalyje, kurioje prašoma ištaisyti teismo motyvacinėje ir rezoliucinėje dalyse neteisingai nurodytas pavardes; likusioje dalyje apeliacinį skundą prašo atmesti. Nurodo, kad visos atsakovės ginčijamos sutartys yra notariškai patvirtintos, nustatyta tvarka atlikta jų teisinė registracija. Atsakovė, bandydama įrodinėti, kad šie sandoriai buvo apsimestiniai, nepateikia jokių argumentų bei juos patvirtinančių įrodymų, kokiai sutarčiai sudaryti buvo nukreipta šalių valia sandorių sudarymo metu. Šioje byloje niekas nepatvirtina, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu juos sudarę šalys būtų siekę kitų tikslų, nei nurodyta sutartyse. Atsakovei nepateikus įrodymų, paneigiančių rašytinėse sutartyse bei valstybės įgalioto asmens – notaro, patvirtintose sutartyse esančių duomenų, nėra pagrindo daryti išvados apie jos reikalavimų pagrįstumą, todėl konstatuotina, kad nagrinėjamos bylos atveju apsimestinio sandorio sudarymo faktas nenustatytas. Pažymi, jog viską, ką atsakovė pagal priešieškinį M. P., yra įgijusi santuokoje su savo 2006-10-23 mirusiu sutuoktiniu J. P., buvo jos ir jos vyro nuosavybė. Visos sudarytos ir J. P. ginčijamos sutartys yra teisėtos, nėra jokio pagrindo jas keisti ir/ar naikinti, nes J. P. prie turto įgijimo neprisidėjo. Ieškovo ir atsakovės J. P. šeima pajamų turėjo tik pragyvenimui, todėl atsakovė M. P. leido J. P. (kaip sūnaus sutuoktinei) naudotis savo turtu. Faktas, kad atsakovė J. P. naudojasi M. P. nuosavybe, nesudaro pagrindo tenkinti atsakovės reikalavimus. Nurodo, kad J. P. teiginiai, kad M. P. su sutuoktiniu neturėjo lėšų turto įgijimui yra nepagrįsti byloje esančiais duomenimis. Visas apeliantės pareiškime minimas turtas, dėl kurio yra pareikšti jos reikalavimai, buvo įgytas visiškai teisėtai ir niekas byloje nepatvirtina atsakovės dalyvavimo šio turto įgijime, sukūrime. Nurodo, kad su apeliaciniu skundu atsakovė pateikė neva jos visiškai atsitiktinai surastus darbų atlikimą ir medžiagų įgijimą patvirtinančius dokumentus. Tačiau šie įrodymai negali būti priimti, nes pirmosios instancijos teismui J. P. jų neteikė, nors tokią galimybę turėjo ir garažą (kuriame šie dokumentai esą buvo) tvarkyti galėjo jau seniai, nes ieškinys teismui buvo pateiktas dar 2012-02-23 ir byla teisme buvo nagrinėjama net pora metų. Apeliantės pateiktuose dokumentuose nėra nurodytas nei pirkėjas, nei gavėjas, nei prekių pristatymo adresas. Tik su apeliaciniu skundu atsakovei pateikus šiuos dokumentus nėra galimybės ištirti jų pagrįstumo. Nurodo, kad nepilnamečiai vaikai daugiau laiko praleidžia būtent bute, esančiame (duomenys neskelbtini) g., nes jie lanko netoliese esančią mokyklą, sporto klubą, būtent čia gyvena visi jų draugai. Vaikai su ieškovu S. P. būna nei kiek ne mažiau nei su motina, yra ieškovo išlaikomi. Vaikų gyvenamoji vieta yra deklaruota būtent (duomenys neskelbtini), šiame bute yra visos jų gyvenimui skirtos sąlygos, nes vaikai jame gyvena daugiau nei pusę laiko. Iš skundo teiginių galima suprasti, jog kažkas kitas privalo pasirūpinti J. P. ir sukurti jai tokias gyvenimo sąlygas, kokių ji pageidauja. Taikus susitarimas byloje neįvyko būtent dėl to, jog J. P. reikalavimai visiškai neatitiko realios situacijos. Taip pat pažymi, jog reikalavimas dėl iš atsakovės ieškovo naudai priteisto žyminio mokesčio sumažinimo negali būti tenkinamas, nes yra pagrindas teigti, jog teismas apskritai neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Iš esmės visi ieškovo S. P. pareikšti reikalavimai buvo patenkinti. Tuo tarpu atsakovės reikalavimai buvo atmesti, o patenkinti tik tie, kurie sutapo su ieškovo pareikštais reikalavimais. Taigi, nėra jokio pagrindo atsakovei kompensuoti už tai, kas buvo tenkinta, nes tai realiai yra ieškovo reikalavimų patenkinimas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.
Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Dėl ieškovo S. P. apeliacinio skundo
Tenkinamas ieškovo apeliacinio skundo reikalavimas pakeisti priteisto nepilnamečiams vaikams išlaikymo terminą, nurodant, kad išlaikymas priteisiamas nuo sprendimo priėmimo dienos. CK 3.192 straipsnio 1 dalis nustato, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Išlaikymo tvarka ir forma nustatoma bendru tėvų susitarimu. Pagal CK 3.194 straipsnio 1 dalį, jeigu nepilnamečio vaiko tėvai (ar vienas iš jų) nevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, teismas išlaikymą priteisia pagal vieno iš tėvų ar vaiko globėjo (rūpintojo) ar valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ieškinį. CK 3.200 straipsnyje numatyta, kad išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos. Taigi pagal išlaikymo nepilnamečiams vaikams teisinį reglamentavimą, išlaikymas nepilnamečiam vaikui gali būti priteisiamas iš vieno ar iš abiejų tėvų tik tuo atveju, kai nepilnamečio vaiko tėvas ir /arba motina nevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnametį vaiką. Todėl kiekvienu atveju būtina nustatyti, nuo kada tokia įstatymo numatyta pareiga nevykdoma. Nagrinėjamu atveju atsakovė J. P. priešieškinį dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo ieškovui S. P. pareiškė 2012-03-13. (t.1, b.l. 54-62). Pirmosios instancijos teismas 2012-09-26 nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones, iš atsakovo S. P. jo nepilnamečių vaikų – A. P., gim. 2000-11-19, ir I. P., gim. 2003-02-26, išlaikymui priteisė periodines išmokas po 400 Lt kiekvienam vaikui kas mėnesį nuo 2012-09-26 iki galutinio teismo procesinio sprendimo priėmimo (t. 1, b.l. 154-156). 2012-10-17 atsakovė J. P. patvirtino, kad yra susitarusi su S. P., jog jų nepilnamečiai vaikai A. ir I. gyvena pas tėtį S. P. 15 dienų per mėnesį, ir kad per tą laiką S. P. vaikus pilnai išlaiko (t 2, b.l. 29). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šalys abipusiu susitarimu kol bus priimtas procesinis sprendimas, byloje išsprendė nepilnamečių vaikų išlaikymo klausimą, 2012-11-20 nutartimi panaikino taikytas laikinąsias apsaugos priemones dėl laikino vaikų išlaikymo (t. 2, b.l. 44-45). Atsakovė J. P. atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą nurodo, kad vaikai pas tėvą važinėjo nuo 2012 m. spalio mėnesio iki teismo sprendimo paskelbimo, todėl darytina išvada, kad šalių susitarimas dėl vaikų išlaikymo, apie kurį atsakovė patvirtino 2012-10-17, buvo vykdomas iki sprendimo priėmimo. Aptartų įrodymų pagrindu kolegija sprendžia, kad ieškovas S. P. iki teismo sprendimo priėmimo 2014-03-14 vykdė CK 3.192 straipsnio 1 dalyje ir šalių susitarimu nustatytą pareigą materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo išlaikymą priteisti nuo 2012-02-23 dienos, juolab, kad atsakovė dėl vaikų išlaikymo į teismą kreipėsi tik 2012-03-13. Dėl išdėstytų aplinkybių pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, nustatant, kad išlaikymas nepilnamečiams vaikams priteisiamas nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos – 2014-03-14.
Tenkinamas apelianto prašymas panaikinti teismo sprendimą dalyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Kolegija sutinka su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2014-03-14 sprendimą, neturėjo pagrindo panaikinti 2012-09-26 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones dėl nepilnamečių vaikų laikino išlaikymo, nes šios laikinosios apsaugos priemonės jau buvo panaikintos 2012-11-20 nutartimi.
Dėl atsakovės J. P. apeliacinio skundo
Atmetami atsakovės apeliacinio skundo reikalavimai pripažinti 2003-05-06 žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį dalyje dėl pirkėjo apsimestiniu sandoriu ir pripažinti S. P. ir J. P. tikraisiais žemės sklypo pirkėjais. Apsimestinio sandorio negaliojimą reglamentuoja CK 1.87 straipsnis, kurio 1 dalis numato, kad, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Atsakovės nurodomas aplinkybes, kad žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio sodininkų bendrijoje (duomenys neskelbtini), tikraisiais pirkėjais buvo sutuoktiniai S. P. ir J. P., o ne 2003-05-06 pirkimo - pardavimo sutartyje nurodytas J. P., privalo įrodyti atsakovė (CPK 178 str.). Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad žemės sklypo pirkimo – pardavimo sandoris atsakovės nurodomoje dalyje buvo apsimestinis. 2003-05-06 pirkimo - pardavimo sutartyje pirkėju yra nurodytas J. P., kuris tiesiogiai dalyvavo sudarant sutartį, ją pasirašė, priėmė parduodamą žemės sklypą, sumokėjo už jį 10000 Lt sutartyje nurodytą kainą (t. 1, b.l. 165-167). Atsakovė nepaneigė nurodytų aplinkybių. Atsakovės nurodomos aplinkybes, kad ji su sutuoktiniu turėjo lėšų žemės sklypo įsigijimui paneigia pažyma apie atsakovės socialinį draudimą, iš kurios matyti, kad iki sandorio sudarymo atsakovė 2002 m. gavo 210,52 Lt, o 2003 m. - 3331,32 Lt pajamų (t. 2, b.l. 75). Įrodymų, kad S. P. būtų galėjęs sumokėti žemės sklypo kainą byloje nėra pateikta. Kolegija sprendžia, kad atsakovė neįrodė apsimestinio sandorio fakto, todėl pripažinti ginčijamą sandorį apsimestiniu nėra jokio pagrindo. Dėl tų pačių aplinkybių nėra pagrindo tenkinti ir išvestinius atsakovės reikalavimus dėl paveldėjimo liudijimo, kurio pagrindu žemės sklypą Nr. 256, esantį sodininkų bendrijoje (duomenys neskelbtini), po J. P. mirties paveldėjo M. P., pripažinimo negaliojančiu, pripažinti minėtą žemės sklypą bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe ir jį padalinti.
Atmetami ir atsakovės apeliacinio skundo reikalavimai panaikinti M. P. asmeninės nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą, esantį žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) sodininkų bendrijoje (duomenys neskelbtini), pripažinti gyvenamąjį namą bendrąją jungtine sutuoktinių S. P. ir J. P. nuosavybe ir jį padalinti. Byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad gyvenamojo namo projekto užsakovais buvo J. P. ir M. P., J. P. sudarė gyvenamojo namo kompleksinės statybos priežiūros sutartį, M. P. pateikė prašymą projektavimo sąlygų sąvadui gauti, jai buvo išduotas pastarasis sąvadas ir statybos leidimas. M. P. sudarė sutartis dėl vandentiekio ir elektros tinklų įrengimo, prijungimo ir naudojimosi (t. 2, b.l. 30). Paminėti įrodymai patvirtina, kad gyvenamąjį namą statė ieškovo S. P. tėvai J. P. ir M. P.. Liudytojo A. K. parodymai (t. 3, b.l. 34), kad prie namo statybų dirbo ir atsakovė nėra pakankami, kad paneigtų aukščiau paminėtus rašytinius įrodymus. Aplinkybė, kad gyvenamajame faktiškai gyveno ir juo naudojosi ieškovo ir atsakovės šeima, kad po faktinio santuokos iširimo atsakovė toliau gyvendama name 2012 metais mokėjo sodo namo mokesčius ir už elektros energiją (t. 1, b.l. 92-97), 2013 m. pirko akmens anglį (t. 3, b.l. 131) taip pat nesudaro pagrindo M. P. asmeninės nuosavybės nuginčijimui. Iš absoliučios daugumos apeliacinės instancijos teismui pateiktų atsakovės kvitų ir sąskaitų (3 t., b.l. 101-131) nėra matyti, koks asmuo mokėjo už juose nurodytas prekes ir paslaugas bei kad tos prekės ir paslaugos buvo susiję su ginčo namo statyba. Kolegija sprendžia, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog gyvenamasis namas buvo pastatytas ir įrengtas ieškovės ir atsakovo bendromis lėšomis, todėl pripažinti šį daiktą bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe ir jį padalinti nėra pagrindo (CK 3.88 str., 3.116 str.).
Tenkinamas atsakovės apeliacinio skundo reikalavimas pakeisti sprendimo dalį dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 2 dalis pareigą aprūpinti nepilnametį vaiką gyvenamuoju būstu nustato vaiko tėvams. Kiti asmenys, įskaitant ir nepilnamečio vaiko senelius, tokios pareigos neturi. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nepilnamečių vaikų A. P., gim. 2000-11-19, ir I. P., gim. 2003-02-26, gyvenamąją vietą su motina nustatyti M. P. nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini) (1 t., b.l. 149). Minėtas butas nėra nepilnamečių vaikų tėvo ieškovo S. P. nuosavybė, nėra šeimos turtas, todėl nustatyti atsakovei J. P. CK 3.86 straipsnio 2 dalyje ir 3.71 straipsnio 1 dalyje numatytą uzufrukto teisę nėra pagrindo. Pažymėtina, kad ieškovas ir atsakovė prašė vaikų gyvenamąją vietą nustatyti su motina. Dėl šių reikalavimų nebuvo jokio ginčo, todėl nagrinėjamu atveju nebuvo jokio pagrindo spręsti dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo konkrečiame bute, juolab kad to nereikalauja nei teisės normos nei teismų praktika. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo turi būti pakeičiamas iš rezoliucinės dalies pašalinant „bute, esančiame (duomenys neskelbtini) “.
Kolegija atmeta atsakovės apeliacinio skundo reikalavimą ištaisyti teismo sprendime neteisingai nurodytas ieškovo ir atsakovės pavardes, nes rašymo apsirikimų taisymas yra sprendimą priėmusio pirmosios instancijos teismo prerogatyva (CPK 276 str. 2 d.).
Byloje nebuvo ginčo dėl automobilio padalinimo, todėl pirmosios instancijos teismas 9000 Lt vertės automobilį Toyota Picnic priteisė ieškovui, o atsakovei iš ieškovo 4500 Lt kompensaciją. Pirmosios instancijos teismas sutuoktinių turtą padalino lygiomis dalimis. Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį bylinėjimosi išlaidos šalims priteisiamos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai. Nagrinėjamu atveju ieškovui iš atsakovės priteistina ½, t.y. 135 Lt žyminio mokesčio dalis už 9000 Lt vertės turto padalinimą. Atsižvelgiant į tai, tenkinamas atsakovės apeliacinio skundo reikalavimas sumažinti iš atsakovės priteistų bylinėjimosi išlaidų dalį nuo 306,75 Lt iki 171,75 Lt.
Atsakovė J. P. pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme už advokato pagalbą sumokėjo 1000 Lt. Kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo apeliacinės instancijos teisme atsakovės patirtas išlaidas priteisti iš ieškovo, nes ieškovo apeliacinis skundas yra patenkintas visa apimtimi, o atsakovės apeliacinis skundas yra iš esmės atmestas ir patenkintas tik dėl labai nedidelės dalies reikalavimų (CPK 98 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Ieškovo apeliacinį skundą patenkinti, o atsakovės apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 14 d. sprendimą pakeisti iš dalies:
Pakeisti sprendimo dalį dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo nustatant, kad išlaikymas nepilnamečiams vaikams A. P., gim. 2000-11-19, ir I. P., gim. 2003-02-26, iš ieškovo S. P. priteisiamas nuo 2014-03-14.
Panaikinti sprendimo dalį dėl 2012 m. rugsėjo 29 d. Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo.
Pakeisti sprendimo dalį dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo iš rezoliucinės dalies pašalinant „bute, esančiame (duomenys neskelbtini)“.
Pakeisti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, iš atsakovės J. P., ieškovo S. P. naudai priteistas 306,75 Lt bylinėjimosi išlaidas sumažinant iki 171,75 Lt.
Kitoje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.