Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė viešame teismo posėdyje, dalyvaujant pareiškėjo UAB „Vilokta“ atstovui – advokato padėjėjui Tomui Petrauskui, atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento atstovui – šios institucijos Tabako ir alkoholio kontrolės skyriaus vyriausiajam specialistui Jurgiui Kazlauskui, išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Vilokta“ skundą dėl nutarimo panaikinimo atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai. Pareiškėjo atstovas teismo posėdyje palaikė pareiškėjo skundą ir prašė jį tenkinti.

Teismo posėdyje Departamento atstovas palaikė atsiliepimo argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas netenkintinas.

Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl Departamento nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš skundžiamo Departamento nutarimo (t. I, b. l. 28–32) matyti, kad ekonominė sankcija – 362,00 Eur dydžio bauda – pareiškėjui paskirta už AKĮ 18 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos pareigos nesilaikymą. Minėta teisės akto nuostata (redakcija, galiojusi pareiškėjo patikrinimų metu) nustato, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais leidžiama stacionariosiose alkoholinių gėrimų parduotuvėse, stacionariųjų parduotuvių alkoholinių gėrimų skyriuose, stacionariosiose viešojo maitinimo vietose, kaimo gyvenamosiose vietovėse esančių stacionariųjų parduotuvių nespecializuotuose skyriuose, tarptautinio susisiekimo traukiniuose, siaurojo geležinkelio traukiniuose ir laivuose, kuriuose yra atskirai įrengtos viešojo maitinimo vietos, orlaiviuose, vežančiuose keleivius tarptautiniais maršrutais, parodose ir mugėse, vykstančiose stacionariuose pastatuose, viešbučių kambariuose įrengtuose minibaruose, taip pat specialiosiose prekybos vietose.

Pagal Departamento nutarimą, nurodytas AKĮ nuostatos nesilaikymas pasireiškė tuo, kad nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 26 d. pareiškėjui priklausančioje kavinėje, įrengtoje pastate, kurio unikalus Nr. 4400-1565-8722, esančiame adresu Dariaus ir Girėno g. 17, Vilnius (toliau – pastatas Nr. 1), prekiaujama visų rūšių alkoholiniais gėrimais (juos pilstant). Šioje kavinėje esančiame kasos aparate atsiskaitoma už alkoholinius gėrimus ir kartu už dujas, kurias įsipilama šalia esančiose dujų kolonėlėse (unikal. Nr. 1099-5027-9033). Departamentas nustatė, kad dalį sklypo su 5 kuro rezervuarais minėtoje degalinės teritorijoje pareiškėjas yra išnuomojęs UAB „Neste Lietuva“. AKĮ nesilaikymas pasireiškė taip pat ir tuo, kad 2016 m. sausio–vasario mėnesiais pareiškėjas prekiavo alkoholiniais gėrimais pareiškėjui priklausančiame bare, įrengtame pastate, kurio unik. Nr. 1999-4001-2019, esančiame adresu Ateities pl. 50B, Kaunas (toliau – pastatas Nr. 2). Šiame bare buvo taip pat atsiskaitoma už suskystintas dujas, įsipiltas netoli esančiose dujų kolonėlėse (unikal. Nr. 1999-4001-2040). Departamentas nustatė, kad dalį sklypo su 8 kuro rezervuarais pareiškėjas yra išnuomojęs UAB „Neste Lietuva“, kurios benzino ir dyzelino kolonėlės yra po viena stogine, jungiančia ir pastatą Nr. 2. AKĮ nesilaikymas taip pat pasireiškė ir tuo, kad pareiškėjas 2016 m. vasario mėn. jam priklausančioje kavinėje, įrengtoje pastate, kurio kadastr. Nr. 1300-0032-8019, esančiame adresu Lukšio g. 22, Vilnius (toliau – pastatas Nr. 3) prekiavo visų rūšių alkoholiniais gėrimais. Už gėrimus buvo atsiskaitoma tame pačiame kasos aparate kaip ir už suskystintas dujas iš šalia esančių dujų kolonėlių. Departamentas nustatė, kad dalį šios teritorijos su dujų ir kuro kolonėlėmis pareiškėjas yra išnuomojęs UAB „Neste Lietuva“. Skundžiamame nutarime Departamentas darė išvadą, kad pareiškėjas alkoholiniais gėrimais prekiavo kavinėse, kurios yra įrengtos degalinėse (t. I, b. l. 30). Atsižvelgiant į tai, kad degalinės nėra įtrauktos į baigtinį sąrašą vietų, kuriose leidžiama prekyba alkoholiniais gėrimais (AKĮ 18 straipsnio 1 dalies 1 punktas), Departamentas konstatavo, kad pareiškėjas nesilaikė AKĮ įpareigojimo alkoholiniais gėrimais prekiauti tik leidžiamose vietose.

Kaip minėta, pareiškėjas su tokiu Departamento vertinimu nesutinka. Pareiškėjo atstovas teismo posėdyje atkreipė dėmesį į tai, kad jokie teisės aktai nedraudžia pareiškėjui kartu vykdyti ir viešojo maitinimo paslaugų teikimo veiklą ir mažmeninės prekybos naftos produktais veiklą. Paaiškino, kad pareiškėjas turi visas tokioms veikloms vykdyti būtinas licencijas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2006 m. gegužės 31 d. neterminuotam laikui išdavė licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais (išsinešimui) (t. I, b. l. 33). Licencijoje nurodyta prekybos vieta – „parduotuvė degalinėje P. Lukšio g. 22, Vilnius“. 2009 m. kovo 2 d. licencija patikslinta, nustatant, kad prekybos laikas yra ne visą parą, o nuo 8 val. iki 22 val. (t. I, b. l. 34). Nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija pareiškėjui 2010 m. spalio 18 d. išdavė naują licenciją, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas gali neterminuotai verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais (pardavimo būdas: visą parą vartoti vietoje ir išsinešti). Licencijoje nurodyta pardavimo vieta – „kavinė-kebabinė P. Lukšio g. 22, Vilnius“ (t. I, b. l. 36). Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2010 m. liepos 15 d. taip pat išdavė pareiškėjui neterminuotą licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais (pardavimo būdas toks pat) kavinėje, esančioje adresu Dariaus ir Girėno g. 17, Vilnius (t. I, b. l. 39). Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad Kauno miesto savivaldybė 2011 m. kovo 17 d. išdavė pareiškėjui neterminuotą licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais (pardavimo būdas toks pat) kavinėje, esančioje adresu Ateities pl. 50B, Kaune (t. I, b. l. 37).

Nekilnojamojo turto registro duomenimis nustatyta, kad pastatas Nr. 1 yra registruotas kaip autoservisas su operatorine-parduotuve ir moteliu (t. II, b. l. 70). Šiuo adresu (Dariaus ir Girėno g. 17, Vilnius) pareiškėjui (taip pat ir UAB „Neste Lietuva“) yra išduotos licencijos verstis mažmenine prekyba naftos produktais (t. II, b. l. 12, 64).

Nekilnojamojo turto registro duomenimis taip pat nustatyta, kad pastatas Nr. 2 yra registruotas kaip parduotuvė-baras (t. I, b. l. 101). Tuo pačiu adresu (Ateities pl. 50B, Kaunas) taip pat yra registruoti pareiškėjo inžineriniai statiniai – suskystintų dujų kolonėlė su rezervuarais (2 vnt.) (t. I, b. l. 102). Šiuo adresu taip pat yra UAB „Neste Lietuva“ iš pareiškėjo išsinuomota degalinė, kurioje vykdoma mažmeninė prekyba naftos produktais (t. I, b. l. 101–102, 111).

Nustatyta, kad pastatas Nr. 3 yra registruotas kaip degalinės operatorinė (t. I, b. l. 192). Tuo pačiu adresu (P. Lukšio g. 22, Vilnius) taip pat yra registruoti pareiškėjo inžineriniai statiniai – dujų ir kuro kolonėlės ir rezervuarai (t. I, b. l. 193). Šiuo adresu pareiškėjui (taip pat ir UAB „Neste Lietuva“) yra išduotos licencijos verstis mažmenine prekyba naftos produktais (t. I, b. l. 184, 187).

Kaip minėta, Departamentas ginčijamame nutarime padarė išvadą, kad alkoholiniais gėrimais buvo prekiaujama kavinėse, kurios buvo įrengtos degalinėse. Atsižvelgiant į tai, kad degalinės nėra įtrauktos į AKĮ 18 straipsnio 1 dalies 1 punktą, numatantį sąrašą vietų, kuriose leidžiama prekyba alkoholiniais gėrimais, pareiškėjui buvo skirta bauda.

Pareiškėjas neneigia, kad jo kavinėse galima nusipirkti tiek alkoholinių gėrimų, tiek ir atsiskaityti už suskystintas dujas, tačiau pareiškėjas mano, kad aplinkybė, kaip nekilnojamojo turto registre yra įregistruoti pastatai, kuriuose veikia kavinės, šiuo atveju nėra teisiškai reikšminga.

Šiuo atveju būtina išsiaiškinti, ar nagrinėjamoje situacijoje paminėtos kavinės gali būti laikomos viešojo maitinimo vietomis, nesusietomis su degalinėmis. Būtent šiuo aspektu ir yra teisiškai reikšminga aplinkybė dėl pastatų, kuriose yra įrengtos pareiškėjo kavinės, registracijos. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį, visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Šių faktinių aplinkybių teisinį vertinimą yra pateikęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) administracinėje byloje Nr. A-1843-143/2016, kurioje LVAT 2016 m. lapkričio 8 d. priėmė nutartį, konstatuodamas, kad nekilnojamojo turto registre kaip degalinės operatorinė registruoto pastato visos patalpos laikytinos degalinės operatorinės patalpomis, todėl jau vien dėl to Departamentas turėjo pagrindą prekybą alkoholiniais gėrimais šiame pastate įrengtoje kavinėje laikyti kaip stacionarioje degalinėje vykdoma ir AKĮ 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo požiūriu neleidžiama viešojo maitinimo veikla. LVAT konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo kavinė, kaip prekybos vienetas, negali būti atskirta nuo degalinės. Atsižvelgdamas į tai, kad minėtoje byloje buvo vertinta pastate Nr. 3 veikianti pareiškėjo kavinė, teismas neturi pagrindo šioje byloje tas pačias faktines aplinkybes vertinti kitaip nei jau yra įvertinęs LVAT. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Atsižvelgdamas į tai, teismas nagrinėjamoje byloje vadovaujasi minėtoje LVAT nutartyje suformuota praktika ir konstatuoja, kad Departamentas šiuo aspektu (dėl alkoholinių gėrimų, parduodamų pastate Nr. 3) ginčijamame nutarime padarė pagrįstas išvadas. Atitinkamai tokia pati išvada daroma ir dėl pastato Nr. 1, kuris nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas kaip autoservisas su operatorine-parduotuve ir moteliu. Atsižvelgdamas į tai, kad pastatas Nr. 1, be kita ko, įregistruotas ir kaip operatorinė, teismas daro išvadą, kad šiame pastate veikianti pareiškėjo kavinė taip pat negali būti visiškai atskirta nuo šalia esančios pareiškėjui priklausančios suskystintų dujų degalinės. Atitinkamai, konstatuotina, kad Departamentas pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas šiame pastate vykdė prekybą alkoholiniais gėrimais, nesilaikydamas AKĮ 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto.

Pastatas Nr. 2, kuriame taip pat yra įrengta pareiškėjo kavinė, nekilnojamojo turto registre yra registruotas kaip parduotuvė-baras. Departamentas ginčijamame nutarime padarė išvadą, kad šiame pastate įrengta kavinė iš esmės veikia degalinėje. Tokią išvadą Departamentas grindė tuo, kad šalia pastato yra pareiškėjui priklausančios dujų kolonėlės (su rezervuarais), o už jose įsipiltas dujas atsiskaitoma būtent kavinėje esančiame kasos aparate, kuriame atsiskaitoma ir už alkoholinius gėrimus. Departamento nuomone, tai yra nesuderinama su AKĮ tikslais. Departamentas ginčijamame nutarime nurodo, kad degalinė pagal Degalinių eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2009 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 1-37, 5 punktą, tai – statiniai ir (ar) įrenginiai ir specialiai įrengta teritorija, skirta degalams, suskystintoms naftos dujoms, suslėgtoms gamtinėms dujoms priimti, laikyti, perpilti į kelių transporto priemonės kuro bakus, kilnojamąsias talpyklas ir (ar) balionus, o pagal Prekybos naftos produktais taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 1-41, 2 punktą – tai specialiai įrengta teritorija kartu su įrenginių ir statinių kompleksu, skirtu degalams priimti, laikyti, perpilti į kelių transporto priemonės kuro bakus ir (ar) kilnojamąsias. Minėtuose apibrėžimuose degalinės teritorija nėra siejama su adresu, nurodytu licencijoje verstis mažmenine prekyba naftos produktais. Degalinė minėtose sąvokose yra siejama su specialiai degalų priėmimui, laikymui ir perpylimui įrengta teritorija su tam skirtais statiniais ir įrenginiais. Atsižvelgiant į tai, negalima teigti, kad pastatas Nr. 2, kuris registruotas kaip parduotuvė-baras, yra degalinė, kurioje veikia kavinė. Pastatas taip pat negali būti ir prilyginamas degalinei, jei to pastato (net ir esančio šalia kuro kolonėlių) paskirtis nėra niekaip susijusi su degalų prekyba. Vis dėlto, pareiškėjas pripažįsta, kad pastate Nr. 2 veikiančioje kavinėje buvo atsiskaitoma už šalia iš pareiškėjui priklausančių kuro kolonėlių įsipiltas suskystintas dujas. Taigi, nagrinėjamoje situacijoje pastate Nr. 2 veikianti pareiškėjo kavinė negali būti laikoma viešojo maitinimo vieta, visiškai nesusieta su degaline.

Teismas sutinka su pareiškėjo atstovo teismo posėdyje išsakytais argumentais, kad teisės aktai nedraudžia pareiškėjui kartu vykdyti ir viešojo maitinimo veiklą ir mažmeninę prekybą naftos produktais, tačiau, vykdant šias veiklas, pareiškėjas turi laikytis šioms veikloms keliamų reikalavimų. Kaip teisingai nurodo Departamentas, AKĮ pakeitimai, uždraudžiantys prekybą alkoholiniais gėrimais degalinėse, buvo atlikti dar 2011 m. gruodžio 23 d., o įsigaliojo tik 2016 m. sausio 1 d., todėl pareiškėjas turėjo pakankamai laiko savo ūkinės veiklos organizavimą pakeisti taip, kad jam priklausančios kavinės nebūtų niekaip susijusios su jam priklausančiomis suskystintų dujų degalinėmis. Atsižvelgiant į tai, kad degalinėse prekyba alkoholiniais gėrimais yra neleidžiama, Departamentas pagrįstai nustatė AKĮ 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto nesilaikymą ir kavinėje, esančioje pastate Nr. 2.

Pareiškėjas skunde nurodo LVAT praktiką, kurioje konstatuota, kad teisės aktuose nėra įtvirtintas aiškus ir konkretus reikalavimas stacionariąją viešojo maitinimo vietą atskirti nuo degalinės operatorinės (LVAT 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1452-14). AKĮ nuostatų taikymo ir aiškinimo aspektais teismas minėta LVAT praktika nesivadovauja, nes ši LVAT nutartis buvo priimta dar iki įsigaliojant AKĮ 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto pakeitimams (t. y. iki 2016 m. sausio 1 d.), aktualiems nagrinėjamoje situacijoje.

Pareiškėjo turimos licencijos (išduotos dar iki minėto teisinio reguliavimo įsigaliojimo) taip pat nepanaikina pareiškėjo pareigos savo veiklą vykdyti, nepažeidžiant AKĮ reikalavimų (AKĮ 18⁶ straipsnio 1 dalis).

Departamentas atsiliepime atkreipė dėmesį į aiškinamajame rašte nurodytus įstatymų leidėjo tikslus, kurių jis siekė iš AKĮ 18 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto baigtinio prekybos vietų, kuriose leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, sąrašo pašalindamas degalines, t. y. siekis kuo plačiau įgyvendinti AKĮ 1 straipsnyje įtvirtintą tikslą (mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui) ir kartu apriboti galimybes vartoti alkoholinius gėrimus iš degalinių išvykstančiuose automobiliuose. Teismas sutinka su Departamento argumentais, kad galimybė toje pačioje vietoje atsiskaityti ir už alkoholinius gėrimus ir už transporto priemonių degalus būtų nesuderinama su AKĮ tikslais, kurių buvo siekiama, iš leidžiamų alkoholio prekybos vietų sąrašo pašalinant degalines. LVAT savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad alkoholiu prekiaujantis ūkio subjektas, kaip prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojas, turi pareigą imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti AKĮ reikalavimai (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-351/2013). Toks AKĮ nuostatų aiškinimas teismų praktikoje grindžiamas poreikiu užtikrinti būtinumą alkoholinius gėrimus pardavinėjančiam subjektui laikytis aukštesnių atidumo ir rūpestingumo standartų, atsižvelgiant į šiuo įstatymu siekiamų tikslų ypatingą svarbą visuomenei (LVAT 2015 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1708-142/2015). Prekybos alkoholiniais gėrimais specifika reiškia, kad šioje ypatingo reglamentavimo (licencijuojamos veiklos) srityje reikia veikti ypač atsakingai, kad būtų išvengta su alkoholio vartojimu susijusios žalos.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Departamentas pagrįstai konstatavo AKĮ 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto nesilaikymą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą skirti pareiškėjui baudą. Pagal AKĮ 34 straipsnio 3 dalį, už AKĮ 18 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų nesilaikymą įmonės baudžiamos nuo 144,00 Eur iki 579,00 Eur bauda. Pagal AKĮ 34 straipsnio 7 dalį, konkretus skiriamos baudos dydis nustatomas atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį ir atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o jeigu yra sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo. Departamentas nei atsakomybę sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių nenustatė, todėl pareiškėjui skyrė baudos vidurkį, t. y. 362,00 Eur. Pareiškėjui skirta bauda dera su Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintais teisingumo ir teisinės valstybės principais, yra adekvati teisės pažeidimui, atitinka siekiamus, visuotinai svarbius tikslus. Ypatingų aplinkybių, lemiančių paskirtos sankcijos akivaizdų neteisingumą, byloje nenustatyta. Panaikinti ginčijamą nutarimą pagrindo nėra, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo UAB „Vilokta“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 1 mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.