- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-16
- Bylos Nr.
- 2-49/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Marytė Mitkuvienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „MOLESTA“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „MSOLUTIONS“
- Kategorijos
- 110.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Marytė Mitkuvienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „MOLESTA“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 16 d. nutarties, kuria iš dalies patenkintas prašymas dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, užtikrinimo civilinėje byloje Nr. 2-4814-431/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „MOLESTA“ ieškinį dėl netesybų priteisimo, pareikštą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „MSOLUTIONS“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „MOLESTA“ kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo UAB „MSOLUTIONS“ 151000 Lt dydžio netesybas, 6 proc. metines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimo įvykdymo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones (1 t., 1-5 l.). Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 1 d. nutartimi atmetė ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (1 t., 46-47 l.). Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 1 d. nutartį ir išsprendė klausimą iš esmės - patenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atsakovas pateikė prašymą, kuriame prašė taikyti atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą ir įpareigoti ieškovą per teismo nustatytą terminą įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą ieškinio sumos dydžio įmoką, skirtą atsakovo nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo užtikrinimui. Nurodė, jog vykdo specifinę veiklą, susijusią su gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų statyba, su tinkamu klientų ir trečiųjų asmenų (subrangos sutarčių sudarymo atveju) statybos užsakymų vykdymu, darbų planavimu, statybos projektų įgyvendinimu, todėl pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės galėjo apsunkinti atsakovo sudarytų sutarčių ir įsipareigojimų kreditoriams vykdymą (1 t., 114-116 l.).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 16 d. nutartimi iš dalies patenkino atsakovo prašymą dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, užtikrinimo. Įpareigojo ieškovą per 10 dienų terminą nuo priimtos nutarties įteikimo ieškovui dienos pateikti teismui dokumentus, patvirtinančius atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, įmokant į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą piniginį užstatą 10000 Lt atsakovo galimų nuostolių atlyginimui užtikrinti arba pateikti šiai sumai banko garantiją. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo atsakovo pateiktas statybos subrangos sutartis bei ieškovo pateiktus atsakovo finansinės atskaitomybės dokumentus ir darė išvadą, jog ieškovo prašymu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės realiai galėjo padaryti nuostolių atsakovui. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs Turto arešto akto duomenis, nustatė, jog Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartimi areštuotą atsakovo turtą sudarė kelios transporto priemonės bei kitas atsakovui nuosavybės teise priklausantis registruose neregistruotinas turtas. Atsižvelgdamas į tai, darė prielaidą, jog areštas buvo galimai pritaikytas ir atsakovo piniginėm lėšoms, reikalingoms atsakovo įsipareigojimų klientams vykdymui. Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkindamas atsakovo prašymą motyvavo tuo, kad pastarasis neįrodė, jog dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovas galimai patirtų 151000 Lt nuostolius. Be to, atsakovas toliau vykdė veiklą, pagal teismui pateiktas subrangos sutartis numatė 293001,50 Lt atlygį už atliktus darbus.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartį ir atsakovo prašymą atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais motyvais:
1. Atsakovas įrodinėdamas galimus nuostolius dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių nepateikė teismui jokių preliminarių paskaičiavimų, jokių įrodymų, pagrindžiančių aiškų, konkretų ir pagrįstą galimų nuostolių dydį, nenurodė nuostolių susidarymo mechanizmo, todėl teismas pažeidė CPK 270 straipsnį ir priėmė nepagrįstą nutartį.
2. Atsakovo pridedamos statybos subrangos sutartys negali būti laikomi tinkamais įrodymais, patvirtinančiais galimus kilti nuostolius. 2013 m. vasario 4 d. statybos subrangos sutartyje nustatyta, jog darbai turi būti baigti iki 2013 m. balandžio 22 d., t.y. dar iki ieškovui paduodant ieškinį dėl netesybų priteisimo. Taip pat 2013 m. rugpjūčio 5 d. statybos subrangos sutartis taip pat turėjo būti įvykdyta iki 2013 m. rugsėjo 23 d.
3. Atsakovas nepateikė teismui jokių duomenų apie savo finansinę padėtį, informacijos, ar jis turi pakankamai lėšų banko sąskaitoje, įrodymų, jog realiai piniginės lėšos yra areštuotos, todėl be šių duomenų teismas negalėjo įvertinti ir konstatuoti, jog atsakovas neturi pakankamai piniginių lėšų ieškinio reikalavimui užtikrinti, jog atsakovo turimų piniginių lėšų, esančių bankuose, nepakaks ir ieškinio reikalavimų užtikrinimui ir ūkinės veiklos vykdymui.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas prašo ieškovo atskirąjį skundą atmesti kaip neteisėtą ir nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 16 d. nutarties, kuria patenkintas atsakovo prašymas dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
CPK 146 straipsnio 1 dalis įtvirtina atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo institutą. Jei dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovas gali patirti nuostolių, būtina ne tik numatyti tokių nuostolių atlyginimo galimybę, bet ir užtikrinti, kad tokių nuostolių atlyginimas nepasunkėtų. Tuo tikslu CPK 146 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalies prašymu teismas nutartimi gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padavęs asmuo per teismo nustatytą terminą pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kuriuo taip pat gali būti ir banko garantija. Turi būti užtikrinamas atsakovo tikėtinų ir realiai prognozuojamų nuostolių atlyginimas, jei tik atsakovas įrodo, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jam ateityje iš tiesų gali atsirasti nuostolių, t. y. tikėtinų nuostolių susidarymo mechanizmas turi būti a priori aiškus ir pagrįstas bei priežastiniu ryšiu susijęs su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Teismas, spręsdamas tokių nuostolių atlyginimo užtikrinimo klausimą, turi įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių rūšį, jų taikymo mastą, poveikį atsakovui, jo įprastinės veiklos pobūdį ir mastą, laikinųjų apsaugos priemonių padarinius ribojant veiklą, galimų nuostolių susidarymo mechanizmą, konkrečių būsimų nuostolių (jeigu apie juos yra duomenų) dydį ir kitas reikšmingas aplinkybes. (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1302/2012).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino atsakovo prašymą dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo ir įpareigojo ieškovą įmokėti į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą piniginį užstatą 10000 Lt sumai atsakovo galimų nuostolių atlyginimui užtikrinti arba pateikti šiai sumai banko garantiją.
Apeliantas atskirajame skunde nurodo, jog atsakovas nepateikė preliminarių paskaičiavimų, įrodymų pagrindžiančių aiškų, konkretų ir pagrįstą galimų nuostolių dydį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog užtikrinant galimų atsakovo nuostolių atlyginimą pakanka pateikti įrodymus, kad nuostoliai gali atsirasti ateityje, tačiau nebūtina pagrįsti nuostolių konkretaus dydžio. Tai reiškia, kad teismas, skirdamas CPK 146 straipsnio pirmojoje dalyje nurodytas priemones, nebūtinai turi turėti įrodymus, jog tam tikro dydžio nuostoliai ateityje tikrai atsiras. Teismui pakanka įsitikinti vien tuo, kad susidariusioje situacijoje nuostoliai gali atsirasti. Nagrinėjamu atveju, atsakovas – statybų įmonė, įgyvendinanti statybų projektus, planuojanti darbus bei vykdanti užsakymus, todėl darytina išvada, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės gali sukelti nuostolių atsiradimą atsakovui, nes gali būti apsunkintas sudarytų sutarčių bei prisiimtų įsipareigojimų kreditoriams vykdymas.
Apelianto argumentai, jog atsakovas neįrodė savo sunkios finansinės padėties laikytini nepagrįstais. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, rėmėsi apelianto pateiktais atsakovo finansinę padėti atspindinčiais dokumentais. Kaip matyti iš atsakovo 2013 m. balandžio 10 d. balanso už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., didžiąją dalį atsakovo turto sudaro trumpalaikis turtas: atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys - 262 Lt bei per vienerius metus gautinos sumos - 108036 Lt, atsakovo ilgalaikio turto vertė sudaro tik 21932 Lt: materialusis turtas - 21932 Lt, pinigai ir pinigų ekvivalentai – 5223 Lt, atsakovo įsipareigojimai vien per vienerius metus viršija 155926 Lt. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, jog atsakovo finansinė padėtis nėra stabili, todėl ieškovo prašymu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės realiai gali padaryti nuostolių atsakovui.
Iš atsakovo pateiktų subrangos sutarčių matyti, jog 2013 m. vasario 4 d. statybos subrangos sutartyje nustatyti darbai turėjo būti baigti iki 2013 m. balandžio 22 d. (1 t., 117-127 l.), 2013 m. rugpjūčio 5 d. statybos subrangos sutartis taip pat turėjo būti įvykdyta iki 2013 m. rugsėjo 23 d. (1 t., 129-139 l.). Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog minėtos statybos subrangos sutartys negali būti laikomos tinkamais įrodymais, patvirtinančiais galimus kilti nuostolius. Be to, atsakovas nepateikė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui duomenų, apie minėtų sutarčių įvykdymą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog vien šiuo pagrindu skundžiamos nutarties panaikinimas prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.
Atkreiptinas dėmesys, jog iš byloje esančių 2013 m. spalio 2 d. antstolio patvarkymų matyti, jog pastarasis vykdo Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartį, kuria atsakovui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės visai ieškinio sumai, t.y. 151000 Lt (2 t., 15-17 l.), tuo tarpu, pirmosios instancijos teismas tik iš dalies patenkino atsakovo prašymą ir įpareigojo ieškovą įmokėti į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą piniginį užstatą 10000 Lt sumai atsakovo galimų nuostolių atlyginimui užtikrinti arba pateikti šiai sumai banko garantiją.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog dėl atskirajame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.