Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI-1322-643/2018

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2018-04-25
Bylos Nr.: eI-1322-643/2018
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-04321-2017-3
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Margarita Stambrauskaitė, Rasa Ragulskytė-Markovienė, Egidija Puzinskaitė
Pareiškėjas: V. V.
Atsakovas: Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos
Trečiasis asmuo: Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eI-1322-643/2018Proceso Nr. 3-61-3-04321-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 29.1.3; 29.3; 55.1.3 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. balandžio 25 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjo V. V. atstovei advokatei Linai Šikšniutei-Vaitiekūnienei, atsakovės Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Aydai Černiauskaitei, trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovei Rūtai Slidžiauskaitei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovei Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. V. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir VAGK) 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. 3R- 354, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir ŽŪM) 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. 31N-1303 (8.1) ir Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NMA) 2017 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. SKP-49. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ 2013 m. kovo 21 d. pasirašytą paramos sutartį Nr. 2IM-KV-12-1-010634-PR001 (toliau – ir Sutartis) su NMA įgyvendino projektą „Parkas Gojaus miške“. Sutartį įgyvendino dviem etapais, teikė du mokėjimo prašymus: pagal pirmąjį mokėjimo prašymą, kurį pateikė 2014 m. gegužės 23d., už investicijas NMA išmokėjo visą prašomą sumą; pagal antrą mokėjimo prašymą, kurį pateikė 2015 m. vasario 13 d., NMA išmokėjo 10 156,85 Eur sumą, vietoj prašytos 21 947,00 Eur sumos.

Nurodė, jog, įgyvendindamas projektą, įrengė 12 akmeninių skulptūrų, kurių bendra kaina buvo 17 377,20 Eur, pavėsinę, pažintinį taką. 2015 m. kovo 13 d. pastebėjo, jog pavogta 1 skulptūra. Nedelsdamas kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Trakų rajono policijos komisariatą (toliau – ir Trakų raj. PK), kuris 2015 m. kovo 26 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą. 2015 m. gegužės 25 d. pastebėjo, kad dar 5 skulptūros pavogtos. Dėl vagystės kreipėsi į Trakų raj. PK, kuris 2015 m. gegužės 29 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą. 2015 m. liepos 12 d. pastebėjo, jog pavogtos dar 3 skulptūros, dėl to taip pat 2015 m. liepos 23 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Siekdamas, kad kuo greičiau būtų surastos pavogtos dingusios skulptūros, pareiškėjas teikė paaiškinimus policijai, paskelbė straipsnį 15 min. laikraštyje.

Nurodė, jog NMA neginčija, kad 2015 m. liepos 13 d. buvo informuota apie pavogtas skulptūras ir pradėtus ikiteisminius tyrimus. 2016 m. rugpjūčio 25 d. NMA nurodė pareiškėjui pašalinti patikros vietoje metu nustatytus neatitikimus ir apie tai informuoti NMA. 2016 m. rugsėjo 19 d. NMA prašė pateikti informaciją apie tai, kada bus atstatytos skulptūros ir sutaisytas suolas. NMA 2016 m. spalio 31 d. el. paštu paprašė iki 2016 m. lapkričio 29 d. pateikti informaciją, iki kada bus atstatytos skulptūros. 2016 m. lapkričio 30 d. pareiškėjas informavo NMA, kad atstatyti skulptūrų neturi finansinių galimybių, tačiau tikisi jas rasti. 2017 m. sausio 4 d. NMA suteikė 20 dienų terminą trūkumams pašalinti – atstatyti pavogtas skulptūras. 2017 m. sausio 23 d. NMA buvo informuota, kad pareiškėjas neturi galimybių atstatyti skulptūrų, ėmėsi veiksmų, kad jos būtų surastos, ir kad skulptūrų dingimas privalo būti traktuojamas kaip nenugalimos jėgos aplinkybė. NMA 2017 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. SKP-49 nusprendė pritaikyti sankciją – paramos dalies, t. y. 11 729,30 Eur, sugrąžinimą dėl 9 neatstatytų skulptūrų.

Pareiškėjo vertinimu, 9 skulptūrų vagystė turi būti laikoma nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybe. Nurodė, jog skulptūros yra įrengtos miške, o ne apgyvendintoje teritorijoje, todėl įrengti stebėjimo kameras ar signalizaciją yra nerealu. Skulptūros buvo akmeninės, pritvirtintos betonuojant, kad stipriai laikytųsi. Manė, jog akmeninių skulptūrų pritvirtinimas betonuojant miško parko įrengimo atveju laikytinas pakankama priemone, siekiant užkirsti kelią skulptūrų, įrengtų miške, vagystei. Ši konkreti vagystė yra neįprastai didelio masto (pavogtos net 9 skulptūros), todėl pareiškėjas to tikrai negalėjo numatyti nei tam užkirsti kelio. Pastebėjo, jog teismų praktikoje atitinkamas reiškinys pripažintinas nenugalima jėga, kai jo paplitimo mastas toks neįprastai didelis bei nebūdingas atitinkamai geografinei vietovei, kad vidutinis protingai apdairus ir rūpestingas asmuo (bonus pater familias) tokio reiškinio atitinkamomis sąlygomis negalėtų numatyti ir tikėtis. Nagrinėjamu atveju svarbu yra tai, kad tai buvo miškas, o ne apgyvendinta teritorija. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog vagystės kilimo miške rizika nėra visuotinai žinomas dalykas, nes nėra jokių galiojančių taisyklių, numatančių privalomas ar bent rekomenduojamas priemones apsaugoti miško parką nuo vagysčių, be to, nėra ir NMA patvirtintų jokių rekomendacijų dėl miško parkų apsaugos nuo vagystės. Akcentavo, jog pareiškėjo atlikti veiksmai – akmeninių skulptūrų betonavimas, yra pakankami, be to, skulptūros akmeninės sunkios, todėl tikrai nebuvo galima protingai numatyti tokio masto vagystės rizikos. Taip pat pažymėjo, jog NMA, administruodama panašius projektus, žinojo, jog draudimo bendrovės atsisako drausti miške pastatytas skulptūras, todėl apdrausti skulptūras nebuvo reikalaujama Sutartimi, tokia pareiga nebuvo numatyta teisės aktuose, mokėjimo prašymų vertinimo metu NMA informavo, jog draudimas nereikalaujamas. Todėl NMA reikalavimą apdrausti parką laiko nesąžiningu.

Apibendrindamas daro išvadą, jog šis atvejis atitinka nenugalimos jėgos požymius: 1) aplinkybių nebuvo sudarant Sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti; 2) dėl susidariusių aplinkybių Sutarties objektyviai negalima vykdyti; 3) šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio; 4) šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių ar jų padarinių rizikos.

Nurodė, jog VAGK analizavo pareiškėjo atsakomybę tik nenugalimos jėgos aplinkybių atžvilgiu, tačiau neatsižvelgė į jo argumentus dėl administracinės atsakomybės be kaltės negalimumo ir neindividualizavo pareiškėjo atsakomybės sąlygų. Teigė, jog kadangi Sutartyje bei Administravimo ir Įgyvendinimo taisyklėse įtvirtintos sankcijos laikytinos viešosios teisės nustatyta atsakomybe, nes jos įtvirtintos administracinėje sutartyje ir administracinio pobūdžio teisės aktuose, kaltę turi įrodyti kompetentingi pareigūnai. Atsakomybė už Europos Sąjungos paramos panaudojimo pažeidimus be kaltės atsirasti negali. Darė išvadą, kad pareiškėjui atsakomybė negali kilti, nes jo kaltės dėl pavogtų skulptūrų nėra, skulptūros buvo pavogtos dėl trečiųjų asmenų neteisėtos veikos. Priežastinis ryšys egzistuoja tik tarp trečiųjų asmenų neteisėtos veikos (vagystės) ir pasekmių (skulptūrų vagystės). Pažymėjo, jog net ir sutartinės atsakomybės atveju, atsakomybė už tai, kad žala yra padaryta nusikaltimu dėl trečiųjų asmenų nusikalstamos veikos, yra netaikoma.

Nesutiko su NMA ginčijamo sprendimo argumentais, kad pareiškėjas neįgyvendino Projekto taip, kaip numatyta Paramos paraiškoje, miškotvarkos projekte, neįvykdė įsipareigojimų, susijusių su Projekto rezultatais ir pasiekimais, t. y. neatstatė akmeninių skulptūrų (9 vnt.) – nepašalino 2016 m. rugpjūčio 11 d. patikros vietoje metu nustatytų neatitikimų, todėl pažeidė Sutarties 17.1 ir 17.9 papunkčius. Teigė, jog pareiškėjas įgyvendino projektą tinkamai ir įrengė parką (įskaitant ir skulptūrų pastatymą) pagal Projektą, finansavo projektą savo lėšomis, o NMA turėjo jam kompensuoti 90 proc. išlaidų. Aplinkybės, jog skulptūros dingo dėl nusikalstamų kitų asmenų veikos, o ne dėl pareiškėjo kaltės, yra labai svarbios. Dėl vagystės pareiškėjas, kaip miško savininkas ir parko projekto valdytojas, nukentėjo ne tik finansiškai (finansavo 10 proc. skulptūrų įsigijimo išlaidų), bet ir morališkai. Į Projektą investavo savo asmeninį laiką bei lėšas, patyrė žalą. NMA reikalavimas sugrąžinti išmokėtą paramą dėl to, kad parkas neatitinka projekte nustatytų tikslų dėl kitų asmenų nusikalstamos veikos, prieštarauja bendriesiems atsakomybės taikymo bei protingumo principams.

Dėl NMA nurodyto Sutarties 26.16 papunkčio pažeidimo, nes pareiškėjas nevykdė reguliarios Projekto įgyvendinimo stebėsenos, kad užtikrintų Projekto įgyvendinimą, kaip numatyta Paraiškoje, paaiškino, jog parkas yra nuolat prižiūrimas: pjaunama žolė, remontuojami sulūžę objektai. Tik dėl to, kad buvo vykdoma nuolatinė stebėsena, pareiškėjas pastebėjo skulptūrų vagystes, apie kurias informavo nedelsiant ikiteisminio tyrimo institucijas. NMA vertinimu, pareiškėjas taip pat pažeidė Sutarties 26.19 papunktį, kuriame nustatyta, jog Sutarties pažeidimas gali būti nustatomas tuomet, kai Paramos gavėjas pažeidžia kitas Sutarties, Paramos skyrimo bei naudojimo sąlygas. Tačiau, pareiškėjo teigimu, jis jokių Sutarties nuostatų nepažeidė, skulptūros buvo pavogtos ne dėl jo kaitės, o dėl trečiųjų asmenų nusikalstamos veikos. Pateikė analogiškus nesutikimo motyvus dėl NMA, priimant skundžiamą sprendimą, taikytų Įgyvendinimo taisyklių 120 punkto ir Administravimo taisyklių 123.7 punkto nuostatų.

Pažymėjo, jog ikiteisminis tyrimas dėl pavogtų skulptūrų yra sustabdytas, jis nėra nutrauktas, be to, pranešime pareiškėjui nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo institucija imsis visų įstatymuose nustatytų galimybių, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų surastas. Ši aplinkybė patvirtina, jog miško parkui žala yra padaryta ne dėl pareiškėjo kaltės, o dėl trečiųjų asmenų, kurių teisėsaugos institucijos kol kas nenustatė, nusikalstamų veiksmų.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, remdamasi jame išdėstytais argumentais.

Atsiliepimas

Pateiktame atsiliepime atsakovė NMA su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad vagystė nepatenka tarp aplinkybių, numatytų 2006 m. gruodžio 15 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1974/2006, nustatančio išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai taikymo taisykles (toliau – ir Reglamentas), 47 straipsnyje, todėl rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.212 straipsnio 1 dalimi ir ja aiškinančia teismų praktika. Atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotus reikalavimus dėl aplinkybių pripažinimo nenugalimos jėgos aplinkybėmis, teigė, jog pareiškėjas galėjo dėti pastangas ir labiau rūpintis skulptūrų apsauga ir priežiūra, pavyzdžiui, įrengti kameras, signalizacijas ar tvirčiau pritvirtinti pačias skulptūras. Vagystės atvejis taip pat nereiškia, kad pareiškėjas negali prisiimtų įsipareigojimų įvykdyti, nupirkdamas naujas, tolygias buvusiosioms, skulptūras, kad Projektu siekti tikslai būtų įvykdyti ir skulptūros vėl stovėtų. Taip pat vagystės galimybės faktą buvo galima numatyti iki sutarties sudarymo, nes parkas įrengtas miško teritorijoje ir laisvai prieinamas lankytojams, ir imtis priemonių, kad būtų užkirstas kelias vagystei. Darė išvadą, jog šiuo atveju nėra aplinkybių, kurios galėtų būti pripažįstamos nenugalimos jėgos aplinkybėmis.

Pažymėjo, jog NMA nėra atsakinga už kitų asmenų padarytą turtinę / neturtinę žalą. Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo (CK 6.263 str. 2 d.).

Pareiškėjas neįgyvendino Projekto taip, kaip numatyta Paramos paraiškoje, miškotvarkos projekte, neįvykdė įsipareigojimų, susijusių su Projekto rezultatais ir pasiekimais, t. y. neatstatė akmeninių skulptūrų (9 vnt.); nepašalindamas 2016 m. rugpjūčio 11 d. patikros vietoje metu nustatytų neatitikimų, pažeidė Sutarties 17.1 ir 17.9 papunkčius. Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, vadovaujantis Sutarties 20.1, 26.16 ir 26.19 papunkčiais, Įgyvendinimo taisyklių 120 punktu, 123.4, 123.7 ir 123.10 papunkčiais, Administravimo taisyklių 197, 255 ir 256 punktais, 197.3.1, 197.3.5, 197.3.14, 253.2, 253.4 papunkčiais, pritaikyta sankcija – paramos dalies susigrąžinimas, t. y. 11 729,30 Eur dėl neatstatytų akmeninių skulptūrų (9 vnt.) (už akmenines skulptūras (12 vnt.) pareiškėjui išmokėta 15 639,06 Eur parama).

Pažymėjo, jog pareiškėjas, nesutikdamas su NMA, ŽŪM ir VAGK sprendimais, skundą teismui grindė tais pačiais argumentais, kaip ir VAGK, todėl atsakovei neaišku, kokiu pagrindu yra nesutinkama su VAGK sprendimu.

Dėl galimybių apsaugoti investicijas nurodė, jog rinkoje esama begalė alternatyvų jau atgyvenusioms signalizacijoms ar kameroms, kurios yra jungiamos prie elektros tinklų. Galima įsigyti belaidžių, elementais kraunamų, elektra kraunamų (įkraunamų) ir kt. kamerų, kurios nereikalauja tiesioginio kontakto su elektros linija. Tokios kameros nereikalauja itin daug lėšų jų išlaikymui ar techninės priežiūros – jos fiksuoja vaizdus tik esant tam tikram šiluminių kūnų judėjimui, t. y. tokios kameros nefilmuoja vaizdo visą laiką, tačiau užfiksuojami vaizdai tik tuomet, kai kameros teritorijoje juda šilti organizmai (žmonės ar gyvūnai). Be to, belaidės ir mobilios kameros yra susaistomos (susaistymas ryšiu) su kitais įrenginiais (kompiuteriais, mobiliaisiais telefonais, ekranais ir kt.). Pastebėjo, kad tiek NMA atstovė, tiek ŽŪM atstovė VAGK posėdžio metu paaiškino, kad yra ne viena alternatyva pareiškėjo minimai signalizacijai ar laidinėms kameroms, tiesiogiai prijungtoms prie elektros. Sutiko su VAGK išvadomis, kad pareiškėjas turėjo būti apdairus ir jau po pirmos vagystės imtis atitinkamų priemonių, rūpintis skulptūrų apsauga.

Pažymėjo, jog pareiškėjo teiginiai, kad jis ėmėsi pakankamų priemonių skulptūroms apsaugoti, prieštarauja faktinei situacijai. Nei skulptūroms parinktas akmuo, nei įbetonavimas nesutrukdė iš parko išgabenti net 9 skulptūras, todėl natūraliai kyla klausimas, ar iš tiesų 9 skulptūros buvo pritvirtintos prie pagrindo tinkamai. Be to, teikdamas Paraišką, pats pareiškėjas nusimatė investicijas, medžiagas, iš kurių jos pagamintos. Jokių apribojimų, kiekių ar pan. teisės aktai nenumato. Pats pareiškėjas turėjo įsivertinti rizikas ir pasekmes. Akmeninės skulptūros yra brangesnės, nei medinės, todėl ir vagysčių rizika yra didesnė. Kadangi po pirmos vagystės pareiškėjas nesiėmė jokių veiksmų (nurodė, kad pastebėjo vagystes, tačiau jokių papildomų apsaugos priemonių nesiėmė, tokius veiksmus grįsdamas tuo, kad investicijos yra parke, o ne gyvenvietėje), NMA pareiškėjo teiginį, kad jis ėmėsi pakankamų priemonių, laikė nepagrįstu.

Nurodė, jog NMA apie galimai įvykdytas vagystes buvo informuota tik 2015 m. liepos 14 d., po to, kai pati NMA pasiteiravo, kodėl parke nėra skulptūrų, t. y. pareiškėjas net įvykus vagystei apie tai neinformavo NMA. Laikėsi pozicijos, kad vidutiniškai apdairus ir protingas asmuo jau po pirmos vagystės galėjo numatyti, kad be pavogtos skulptūros dar yra 12 skulptūrų, todėl kyla reali grėsmė, kad ir jos gali būti pavogtos.

Dėl pareiškėjo atsakomybės už Projektą nurodė, jog, visų pirma, pats pareiškėjas turėjo elgtis racionaliai ir rūpestingai, siekdamas apsaugoti parke esančias skulptūras, nes šiuo atveju susidaro situacija, kad pareiškėjas, nesiimdamas jokių aktyvių veiksmų, neįgyvendino projekto ir reikalauja, kad paramos lėšos vis tiek būtų išmokamos (ar nesusigrąžinamos). NMA yra atsakinga už tinkamą valstybės ir Europos Sąjungos paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai lėšų administravimą bei jų panaudojimo kontrolę. NMA negali skirti paramos lėšų tuomet, kai projektas nėra įgyvendintas, arba nesusigrąžinti paramos lėšų, kai nepasiekti jo tikslai, o pareiškėjai absoliučiai nesirūpina investicijų saugumu, kaip yra šiuo atveju. Jeigu būtų laikomasi pareiškėjo skunde pateiktų teiginių, susidarytų situacija, kad nei vienas pareiškėjas, įgyvendindamas projektą, nebūtų atsakingas už tokio projekto įgyvendinimą pilna apimtimi.

Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad jo atvejis atitiko nenugalimos jėgos požymius, atkreipdama dėmesį į tai, kad viena iš sąlygų – šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas galėjo kontroliuoti situaciją ir užkirsti kelią vagystėms (jei jos iš tikrųjų buvo įvykdytos), kurios, pasak pareiškėjo, įvyko ne vienu metu, o net tris kartus. Teigė, kad pareiškėjo teiginiai dėl to, jog jis neva negalėjo tikėtis vagysčių, nes skulptūros sunkios, yra nepagrįsti, nes jau galimai nuo 2015 m. kovo 13 d., kai pirmoji skulptūra buvo išnešta, buvo akivaizdu, kad jos nėra tokios sunkios, kad negalėtų būti transportuojamos. Be to, iš patikros vietoje metu užfiksuotų nuotraukų yra matoma, kad pareiškėjas jas pritvirtino tik vienu armatūros kaiščiu, todėl jau po pirmos vagystės galėjo imtis priemonių, ir tvirtinant skulptūrą prie pagrindo, ją įtvirtinti daugiau nei vienu kaiščiu. Taip pat nėra aišku, kaip stipriai skulptūros buvo pritvirtintos prie pagrindo, tačiau iš to, kad jos dingo iš projekto įgyvendinimo vietos, darė išvadą, jog jos nebuvo pritvirtintos pakankamai tvirtai.

Kodėl pareiškėjo situacija negali būti prilyginama force majeure buvo išsamiai, detaliai ir motyvuotai paaiškinta ginčijamame NMA sprendime. Yra aplinkybių, kuomet sunaikintos investicijos yra gamtos reiškinių – vėtrų, audrų ir kt., tuomet yra akivaizdu, kad pareiškėjas nebūtų galėjęs sumažinti vėtros padarinių, nes tokie reiškiniai visiškai nepriklauso nuo pareiškėjo. Tačiau vagystė yra toks reiškinys, kad po to, kai pavagiama viena skulptūra bei žinant, kad parke dar yra 12 skulptūrų, akivaizdu, kad galima suvokti, jog vagystė gali pasikartoti. Pažymėjo, kad priešingai, nei kad nurodė pareiškėjas, teismų praktika nėra formuojama taip, kad visais atvejai vagystė prilyginama nenugalimai jėgai. Atkreipia dėmesį į tai, kad vagystė pati savaime, negali būti laikoma nenugalima jėga, nes vagystės faktą galima numatyti ir tam pasiruošti, t. y. sudaryti tokias sąlygas, kad ji neįvyktų. Šiuo atveju nenustatyta, jog pareiškėjas po pirmosios vagystės (kuomet dar buvo likę 12 skulptūrų) ėmėsi visų reikalingų priemonių, kad vagystė neįvyktų.

Nurodė, jog pareiškėjas turi pareigą nuo Sutarties pasirašymo dienos užtikrinti, kad visą šį laiką investicijos (t. y. skulptūros), kurių įsigijimui buvo skirtos paramos lėšos, būtų projekto įgyvendinimo vietoje, o jų buvimas užtikrintų miško rekreacinę funkciją bei didintų miško visuomeninę estetinę vertę. Pažymėjo, jog tik pastatyti skulptūras (kurios vietoje numatytų 5 metų projekto įgyvendinimo vietoje išbuvo vos keletą mėnesių, o kitos galimai vos keletą savaičių) nereiškia, kad projektas yra įgyvendintas. Atkreipė dėmesį į tai, kad Projekto priežiūra yra ne tik žolės nupjovimas ar lentelės prie suoliuko prikalimas – tai yra ir nuolatinis saugumo užtikrinimas. Visus penkerius Projekto kontrolės metus turėjo būti vykdomi priežiūros darbai, tačiau šiuo atveju Projektas dėl nepriežiūros ir aplaidumo nepasiekė tikslų. Nurodė, kad pareiškėjas, teikdamas Paraišką, savo parašu patvirtino pareiškėjo deklaraciją (Paraiškos XII dalis), kur patvirtino, kad įgaliotai institucijai pareikalavus (šiuo atveju NMA) įsipareigoja grąžinti gautą paramą, jei projektas nebuvo įgyvendintas taip, kaip numatyta. Akivaizdu, kad šiuo atveju Projektas neįgyvendintas, tikslai nepasiekti, todėl NMA teigimu, ji turėjo pagrindą priimti skundžiamą sprendimą. Pažymėjo, jog pareiškėjo teiginius, kad jis prižiūri parką, paneigia NMA 2017 m. liepos 11 d. atlikta Projekto patikra vietoje, kurios metu nustatyta, jog trūksta akmeninių skulptūrų (9 vnt.), informaciniuose stenduose nėra jokios informacijos apie tai, kad tame miške yra koks nors parkas, ant rekreacinio tako yra užkritusi didelė pušis, šiukšlių dėžės, suoliukai nustelbti žolių, apaugę. Be to, toje vietoje, kur turi būti laužavietė, net neaišku kas yra, nes viskas apaugę žolėmis. Bendrą vaizdą gadina nesurinktos miško kirtimo atliekos.

Laikėsi pozicijos, kad pareiškėjo kaltė yra tame, jog jis nesiėmė visiškai jokių veiksmų investicijoms apsaugoti ir savo neveikimu sudarė esamą situaciją. Jeigu pareiškėjas po pirmos vagystės būtų informavęs NMA ir ėmęsis papildomų saugumo priemonių, galimai įvykdytų kitų vagysčių būtų buvę galima išvengti. Todėl pareiškėjo aplaidumas, neveikimas ir nerūpestingumas savo esme suponuoja kaltę dėl susidariusios situacijos.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, akcentavo, jog pareiškėjas niekada pats NMA nebuvo informavęs apie susidariusią situaciją – tai padarė tik tuomet, kai NMA paklausė, kur dingo skulptūros. NMA nėra aišku, kodėl pareiškėjas nesiėmė jokių veiksmų, siekdamas apsaugoti likusias investicijas. Projektas nepasiekė nustatytų tikslų, todėl pareiškėjo teiginiai, kad Projektas tinkamai įgyvendintas, nepagrįstas. Pareiškėjo situacija negali būti prilyginta nenugalimos jėgos atvejui – pareiškėjas galėjo ir turėjo numatyti, kad skulptūros gali dingti iš Projekto įgyvendinimo vietos, kadangi naivu ir neapdairu yra tikėtis, jog nieko nedarant po pirmos vagystės, skulptūros liks Projekto įgyvendinimo vietoje. Faktas, kad draudimo bendrovės nedraudė investicijų akivaizdžiai suponuoja išvadą, kad jau Sutarties sudarymo dieną pareiškėjas galėjo numatyti galimą skulptūrų sugadinimą ar dingimą.

Atsiliepimas

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė su skundu nesutiko iš esmės atsiliepime išdėstytų argumentų pagrindu ir prašė skundą atmesti.

Pateiktame atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo ŽŪM su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog nors pareiškėjas skunduose ŽŪM, VAGK ir teismui nurodė tas pačias aplinkybes – negalimumą įrengti stebėjimo kamerų ar signalizacijos, tačiau šių teiginių nepagrindė jokiais įrodymais. Atkreipė dėmesį į tai, kad šiuolaikinės technologijos leidžia įrengti tiek stebėjimo kameras, tiek signalizaciją nebūtinai apgyvendintoje teritorijoje (pavyzdžiui, įrengiamos stebėjimo kameros saugant sodybas, stebint laukinius gyvūnus ir pan.).

Pažymėjo, kad Reglamento 47 straipsnio 1 dalyje pateiktas baigtinis nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių sąrašas, tarp kurių vagystė nėra įtraukta. Manė, jog skulptūrų vagystė neatitinka nenugalimos jėgos požymių pagal CK 6.212 straipsnį ir kad vidutinis protingai apdairus ir rūpestingas asmuo (bonus pater familias) galėjo numatyti tokios vagystės riziką. Sutiko su VAGK sprendimu, kuriame buvo įvertinta, kad po kiekvieno skulptūrų dingimo pareiškėjas kreipėsi į teisėsaugos instituciją, tačiau pats jokių papildomų apsaugos priemonių, siekdamas užkirsti kelią galimai likusių skulptūrų vagystei, nesiėmė, taip pat neinformavo NMA apie vagystes. VAGK taip pat konstatavo, jog pareiškėjui, kaip atsakingam subjektui už tinkamą projekto įgyvendinimą, tenka atsakomybė ir pareiga rūpintis bei užtikrinti projekto investicijų apsaugą, įvertinti galimas rizikas, imtis reikiamų priemonių, leidžiančių maksimaliai užtikrinti atliktų darbų išsaugojimą (b. l. 147–152).

Teismo posėdžio metu trečiojo suinteresuoto asmens atstovas su skundu nesutiko iš esmės atsiliepime išdėstytų argumentų pagrindu ir prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad:

2012 m. birželio 5 d. pareiškėjas pateikė paraišką paramai pagal Lietuvos kaimo plėtros 207-2013 metų programos priemonę „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ (Paraiška). 2012 m. lapkričio 30 d. tikslindamas Paraišką (VAGK bylos I tomas, b.l. 85-96) pareiškėjas nurodė, kad ketinama įrengti 12 vnt. akmeninių skulptūrų, kurios numatytos miškotvarkos projekte ir bendrojoje architektūrinėje projekto dalyje, kaip rekreacinės infrastruktūros įrengimas didinantis miško visuomeninę estetinę vertę, skirtas aplinkos įvairinimui miške. Paraiškoje aprašydamas Projekto esmę pareiškėjas nurodė, kad įgyvendinus Projektą bus padidinta miško visuomeninė estetinė vertė, išplėtojant rekreacinę infrastruktūrą: numatomas įrengti pasivaikščiojimo takas, einantis pagal sklypo perimetrą sudarydamas kilpą, kurio trasoje įrengiami akmeniniai suoliukai. Siekiant paįvairinti pasivaikščiojimą taku išdėstomos akmeninės skulptūros, kurios dėstomos po vieną arba grupėmis. Pildydamas deklaraciją (Paraiškos XII dalis) pareiškėjas įsipareigojo vykdyti reguliarią Projekto įgyvendinimo stebėseną, kad užtikrinti Projekto įgyvendinimą, kaip numatyta Paraiškoje. Įgaliotai institucijai pareikalavus, grąžinti gautą paramą, jei projektas nebuvo įgyvendintas taip, kaip numatyta, ir nebuvo tinkamai įforminti pakeitimai arba buvo pažeistos kitos paramos gavimo taisyklės. Pareiškėjas išreiškė sutikimą, kad visi jo prisiimti įsipareigojimai bus patikrinti NMA nustatytais terminais.

2013 m. kovo 21 d. pareiškėjas su NMA pasirašė Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ paramos sutartį (Sutartis) (VAGK bylos I tomas, b.l. 1-26), kuria pareiškėjas įsipareigojo įgyvendinti projektą „Parkas Gojaus miške“ Nr. 2IM2-KV-12-1-010634-PR001 (Projektas), nepažeisdamas Sutarties, Europos Bendrijos ir Lietuvos Respublikos teisės aktų, kiek jie susiję su Projekto įgyvendinimu, reikalavimų, o NMA įsipareigojo vykdyti Projekto įgyvendinimo priežiūrą, įvertinti pateiktus mokėjimo prašymus, ir, jei su mokėjimo prašymais pateikti dokumentai ir duomenys atitinka Sutartyje nustatytas sąlygas, užsakyti paramos lėšas, bei, gavus lėšas, jas pervesti pareiškėjui. Sutarties 5.1 punkte apibrėžtas Projekto įvykdymo terminas iki 2015 m. kovo 1 d.

2014 m. gegužės 23 d. pareiškėjas pateikė NMA pirmąjį mokėjimo prašymą 71 550 Lt sumai (VAGK bylos I tomas, b.l. 27-29), o 2015 m. vasario 13 d. – antrąjį mokėjimo prašymą 21 947 Eur sumai (VAGK bylos I tomas, b.l. 33-37). Šie mokėjimo prašymai pareiškėjui buvo apmokėti ir ginčo dėl to tarp proceso šalių nėra.

2015 m. vasario 11 d. pareiškėjas pateikė Projekto įgyvendinimo galutinę ataskaitą Nr. 1 (VAGK bylos II tomas, b.l. 90-92), kurioje nurodyti pasiekti Projekto tikslai ir uždaviniai – pagerinta aplinkos ir kraštovaizdžio kokybė, padidinta miško visuomeninė estetinė vertė, pagerinta medelynų ekologinė vertė, sklypas pritaikytas viešiesiems rekreaciniams poreikiams, įrengta rekreacinė infrastruktūra.

2015 m. vasario 24 d. surašyta mokėjimo prašymo patikros vietoje ataskaita Nr. _V-VV-0723432_ (VAGK bylos I tomas, b.l. 38-44), kurioje, be kita ko, nuotraukomis užfiksuotos ir 12 akmeninių skulptūrų.

2015 m. kovo 13 d. pareiškėjas pateikė Trakų rajono policijos komisariatui pranešimą apie vagystę, nurodydamas, kad 2015 m. kovo 13 d. apie 16 val. pastebėjo, kad iš jam nuosavybės teise priklausančio miško sklypo (duomenys neskelbtini), (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pavogta skulptūra – ežiukas (VAGK bylos I tomas, b.l. 12). 2015 m. gegužės 25 d. pranešimu pareiškėjas Trakų rajono policijos komisariatą informavo apie dar vieną vagystę – penkių skulptūrų (VAGK bylos I tomas, b.l. 13), o 2015 m. liepos 10 d. – apie dar trijų skulptūrų vagystę (VAGK bylos I tomas, b.l. 16). Šių pranešimų pagrindu pradėti ikiteisminiai tyrimai Nr. 01-1-17515-15, Nr. 01-1-30187-15 ir Nr. 011-41144-15 (VAGK bylos I tomas, b.l. 13-18).

2016 m. rugpjūčio 9 d. surašyta paraiškos patikros vietoje ataskaita Nr. _V-VV-0856152_(VAGK bylos I tomas, b.l. 136-148), kurioje fiksuota, kad Projekto įgyvendinimo vietoje trūksta 9 skulptūrų.

2016 m. rugpjūčio 25 d. raštu Nr. BRK-4592 (VAGK bylos II tomas, b.l. 128), 2016 m. rugsėjo 19 d. el. laišku (VAGK bylos II tomas, b.l. 129), 2016 m. spalio 31 d. el. laišku (VAGK bylos II tomas, b.l. 132) ir 2017 m. sausio 4 d. raštu Nr. BRK-46 (VAGK bylos II tomas, b.l. 130) pareiškėjas buvo informuojamas apie patikros metu nustatytus trūkumas ir jam pasiūlyta atstatyti trūkstamas arba sugadintas investicijas. Pareiškėjas NMA pateikė sutaisyto suoliuko nuotraukas ir 2017 m. sausio 23 d. raštu (VAGK bylos II tomas, b.l. 135) nurodė nesutinkantis su NMA pozicija, kad jis, kaip paramos gavėjas, nevykdo reguliarios Projekto įgyvendinimo stebėsenos ir tokiu būdu pažeidžia Sutartį. Be to, nurodė, kad akmeninių skulptūrų vagystė, turėtų būti pripažįstama force majeure aplinkybe, nes jis negalėjo to numatyti, šių aplinkybių kontroliuoti bei užkirsti joms kelią. El. susirašinėjimas patvirtina, kad pareiškėjas 2015 m. liepos 13 d., t.y. jau po visų trijų vagysčių, kreipėsi į BTA su paklausimu ar yra galimybė apdrausti miško sklype Gojaus k., Trakų r. įrengtas 12 akmeninių skulptūrų. Pareiškėjui buvo atsakyta, kad pagal jo užklausą BTA draudimo pasiūlyti negali. Šie duomenys NMA pateikti 2017 m. sausio 26 d. el. laišku (VAGK bylos II tomas, b.l. 136-137).

2017 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. SKP-49 (VAGK bylos I tomas, b.l. 10-11) vadovaudamasi Sutarties 17.1, 17.9, 20.1, 26.16 ir 26.19 punktais, Įgyvendinimo taisyklių 120, 123.4 123.7 ir 123.10 punktais, Administravimo taisyklių 197.3.1, 197.3.5, 197.3.14, 253.2, 253.4, 255 ir 256 punktais, dėl neatstatytų akmeninių skulptūrų (9 vnt.) NMA pareiškėjui pritaikė sankciją – paramos dalies susigrąžinimą 11 729,30 Eur sumoje.

2017 m. liepos 10 d. surašyta rizikingų projektų patikros vietoje ataskaita Nr. _V-VV-0942125_ (VAGK bylos I tomas, b.l. 175-185), kurioje konstatuota, kad apžiūrėjus projekto įgyvendinimo vietą ir suskaičiavus jo objektus, nustatyti trūkumai: nėra 9 akmeninių skulptūrų, informaciniai stendai stovi be jokios informacijos, ant rekreacinio tako užvirtusi pušis, suoliukas ir šiukšlių dėžė apaugę krūmais. Bendrą vaizdą gadina nesurinktos miško kirtimo atliekos.

2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimu Nr. 31N-1303(8.1) (VAGK bylos I tomas, b.l. 6-8) ŽŪM netenkino pareiškėjo skundo ir pripažino NMA 2017 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. SKP-49 teisėtu ir pagrįstu.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro NMA 2017 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. SKP-49 ir ŽŪM 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. 31N-1303(8.1) teisėtumas bei pagrįstumas. Teismas įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektai neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktai neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 str. 2 d.). Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo panaikinti ginčijamus sprendimus pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti ginčijamų sprendimų, kurie laikytini viešojo administravimo aktais, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Viešojo administravimo įstatymo (VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra ABTĮ 91 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių ginčijamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Ginčijamu NMA 2017 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. SKP-49 pareiškėjui buvo pritaikyta sankcija – paramos dalies susigrąžinimas. Ginčijamu sprendimu NMA nusprendė susigrąžinti pareiškėjui išmokėtą paramą už 9 akmenines skulptūras, kurios nebuvo rastos Projekto įgyvendinimo vietoje.

Pareiškėjas, nesutikdamas su jam pritaikyta sankcija, nurodo, kad ginčo skulptūrų vagystė turėtų būti vertinama kaip force majeure aplinkybė. Tuo pačiu, pareiškėjo vertinimu, turėtų būti atsižvelgta, kad dėl dingusių akmeninių skulptūrų nėra jo kaltės, ir administracinė atsakomybė jo atžvilgiu netaikytina. Pareiškėjas teigia Sutarties sąlygų nepažeidęs, todėl sankcija jam paskirta neteisėtai ir nepagrįstai.

Pareiškėjas skundu teismui nurodo, kad nagrinėjamu atveju yra taikytina 2006 m. gruodžio 05d Komisijos reglamento (EB) Nr. 1974/2006, nustatančio išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai paramos kaimo plėtrai tvarkymo taisykles, 47 straipsnyje įtvirtinta išlyga, nustatanti, kad valstybė gali nereikalauti iš paramos gavėjo grąžinti dalį ar visą gautą paramą, jeigu jis negali toliau vykdyti projekto dėl force majeure ar išimtinių aplinkybių. Pareiškėjas siekia, kad akmeninių skulptūrų (9 vnt.) vagystė būtų pripažinta force majeure aplinkybe.

Tiek NMA, tiek ŽŪM, tiek ir VAGK vagystės nelaikė force majeure aplinkybe.

Byloje nustatyta, kad Sutartis pasirašyta ir jos vykdymas kontroliuojamas, vadovaujantis Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos administravimo taisyklėmis, patvirtintomis Žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153 (Administravimo taisyklės), Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ įgyvendinimo taisyklėmis, patvirtintomis Žemės ūkio ministro 208 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 3D-163 (Įgyvendinimo taisyklės) bei kitais teisės aktais.

Įgyvendinimo taisyklės patvirtintos, be kita ko, vadovaujantis ir 2006 m. gruodžio 15 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1974/2006, nustatančiu išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai taikymo taisykles (OL 2006 L 368, p. 15), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2013 m. balandžio 12 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentu (EB) Nr. 335/2013 (OL 2013 L 105, p. 1), 2006 m. gruodžio 15 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1998/2006 dėl Sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo de minimis pagalbai (OL 2006 L 379, p. 5), 2013 m. gruodžio 18 d. Komisijos reglamentu (ES) Nr. 1407/2013 dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 ir 108 straipsnių taikymo de minimis pagalbai (OL 2013 L 352, p. 1) (toliau – Reglamentas) (ŽŪM 2008-03-20 įsakymo Nr. 3D-163 preambulė, Įgyvendinimo taisyklių 1 p.)

Įgyvendinimo taisyklių 113. 7 punkte įtvirtinta, kad paramos susigrąžinimas taikomas, kai paramos gavėjas nustojo vykdyti projektą, negali pasiekti sutartyje nustatytų projekto uždavinių, tikslų, išskyrus atvejus dėl nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių. Kaip teisingai nurodė NMA ginčijamame sprendime force majeure aplinkybės yra apibrėžtos Reglamento 47 straipsnyje. Šioje nuostatoje įtvirtinta, kad valstybės narės gali pripažinti toliau nurodytas force majeure ar išimtinių aplinkybių kategorijas, kurioms esant jos nereikalaus iš paramos gavėjo grąžinti dalį ar visą gautą paramą. Toliau force majeure yra apibrėžtos kaip: paramos gavėjo mirtis; ilgalaikis paramos gavėjo profesinis nedarbingumas; didelės valdos dalies konfiskavimas, jei to nebuvo įmanoma numatyti įsipareigojimo prisiėmimo dieną; didelės stichinė nelaimė, rimtai pakenkusi valdos žemei; nenumatytas gyvuliams skirtų pastatų sugriuvimas valdoje; epizootinė liga, paveikusi visą ar dalį ūkininko gyvulių. Pabrėžtina, kad Reglamente yra įtvirtintas baigtinis force majeure laikomų aplinkybių, dėl kurių NMA galėtų (bet neprivalėtų) nereikalauti grąžinti dalį ar visą paramą, sąrašas ir pareiškėjo nurodyta aplinkybė apie akmeninių skulptūrų, kurioms buvo skirta ir išmokėta Parama, vagystė į šį sąrašą nepatenka. Todėl NMA, ŽŪM ir VAGK pagrįstai šių aplinkybių nelaikė force majeure. Svarbu pažymėti tai, kad Reglamento 47 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta ir paramos gavėjo ar jo įgalioto atstovo pareiga apie force majeure ar išimtines aplinkybes pranešti kompetentingai institucijai, kartu pateikiant šiai institucijai priimtinus atitinkamus įrodymus, per 10 darbo dienų nuo dienos, kurią paramos gavėjas ar jo įgaliotas asmuo gali tai padaryti. Kompetentinga institucija laikytina ta institucija, kuri turi valstybės narės įgalinimus spręsti dėl paramos susigrąžinimo. Nagrinėjant bylą nustatyta, kad šios pareigos pareiškėjas neįvykdė. Kaip ir neįvykdė Sutarties 17.3 punkte nustatytos pareigos raštu pranešti NMA Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamento Projektų administravimo skyrių apie visus galimus nukrypimus nuo planuoto Projekto įgyvendinimo. Pareiškėjo argumentai, kad jis apie vagystę informavo ikiteisminio tyrimo instituciją ir spaudą, nevertintini, kaip tinkami pagrįsti tinkamą pareigos vykdymą.

Dėl akmeninių skulptūrų vagystės priskyrimo prie išimtinių aplinkybių, leidžiančių valstybei nesusigrąžinti išmokėtos paramos (jos dalies), kategorijos Reglamento 47 straipsnio taikymo prasme, svarbu pažymėti, kad Sutarties 17.1 punktu pareiškėjas įsipareigojo siekdamas numatytų Projekto rezultatų, tikslų ir uždavinių, įgyvendinti Projektą taip, kaip aprašyta Paraiškoje, miškotvarkos projekte. Sutarties 17.9 punktu pareiškėjas įsipareigojo įvykdyti Paraiškoje (miškotvarkos projekte) numatytus įsipareigojimus, susijusius su Projekto rezultatais ir pasiekimais. Tai reiškia, kad pareiškėjas prisiėmė įsipareigojimus ir imtis visų įmanomų priemonių rezultatui ne tik pasiekti, tačiau ir išsaugoti. Sutarties 24 punkte nustatyta, kad kontroliuojančios institucijos turi teisę audituoti ir kontroliuoti, kaip įgyvendinamas Projektas, taip pat audituoti ir kontroliuoti Paramos gavėjo finansinę ar ūkinę veiklą, kiek ji susijusi su Projektu, visas kitas aplinkybes, susijusias su Projektu bei Sutartimi, projekto vykdymo laikotarpiu ir 10 metų nuo Sutarties pasirašymo dienos. Pareiškėjo argumentas, kad jis ėmėsi pakankamų priemonių, kad skulptūros būtų apsaugotos, t.y. pastatė akmenines skulptūras, kad jas būtų sunku išgabenti ir pavogti, nagrinėjamų aplinkybių kontekste vertintinos kritiškai. Pastebėtina, kad akmeninės skulptūros pareiškėjo buvo numatytos aprašant Projekto esmę – pareiškėjas nurodė, kad akmuo pasirinktas norint visus įrenginius padaryti kaip galima ilgaamžiškesnius, bet nekontrastuojančius su aplinka. Taigi, skulptūrų medžiagiškumas nėra sietinas su jų saugumu. Kad skulptūrų įbetonavimas buvo akivaizdžiai nepakankama saugumo priemonė, pareiškėjas turėjo realią galimybę įsitikinti jau po pirmosios vagystės (2015-03-13), tačiau, sutiktina su NMA argumentu, kad pareiškėjas nesiėmė jokių priemonių, kad Projekto uždaviniai būtų pasiekti ir skulptūros išsaugotos. Svarbu ir tai, kad pareiškėjas ne tik, kad nesiėmė priemonių skulptūras apsaugoti, tačiau nepašalino Projekto vykdymo trūkumų ir kitu būdu, t.y. skulptūrų neatstatė, nors Sutarties 17.17 punktu prisiėmė įsipareigojimą NMA nustačius Sutarties vykdymo pažeidimus, per nustatytą terminą padarytus pažeidimus ištaisyti. Tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas įsipareigojimus, susijusius su Projekto rezultatais ir pasiekimais, vykdė netinkamai ir to nelėmė aplinkybės, kurias galima būtų vertinti kaip išimtines Reglamento 47 straipsnio taikymo prasme.

Kaip šiame teismo sprendime jau minėta, pagal Sutarties 17.1 punktą pareiškėjas įsipareigojo siekdamas numatytų Projekto rezultatų, tikslų ir uždavinių, įgyvendinti Projektą taip, kaip aprašyta paraiškoje, miškotvarkos projekte. Sutarties 17.9 punkte įtvirtinta pareiškėjo pareiga įvykdyti Paraiškoje (miškotvarkos projekte) numatytus įsipareigojimus, susijusius su Projekto rezultatais ir pasiekimais. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, jog Projekto įgyvendinimo vietoje nėra Paraiškoje nurodytų skulptūrų, už kurias pareiškėjui buvo suteikta ir išmokėta parama, leidžia konstatuoti Sutarties 17.1 ir 17.9 punktų pažeidimus, už kuriuos tiek Sutartyje (20.1, 26.16, 26.19 p.), tiek Įgyvendinimo taisyklėse (113.4, 123.7, 123.10 p.), tiek Administravimo taisyklėse (197, 197.3., 197.3.5, 197.3.14, 255, 256 p.) yra numatytos sankcijos, ir NMA teisė aktais yra įgaliota tokias sankcijas taikyti. Kaip visiškai nepagrįsti nagrinėjamų aplinkybių kontekste vertintini pareiškėjo argumentai dėl CK 6.253 straipsnio nuostatų dėl civilinės atsakomybės netaikymo ir atleidimo nuo civilinės atsakomybės sąlygų taikymo.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes (paraiškos patikros vietoje metu nustačius, kad trūksta 9 akmeninių skulptūrų, per NMA nustatytą terminą pareiškėjui šių trūkumų nepašalinus/neištaisius), remiantis anksčiau teismo sprendime išdėstytais motyvais ir vadovaujantis Sutarties, Administravimo taisyklių ir Įgyvendinimo taisyklių aptartomis nuostatomis, darytina išvada, kad NMA 2017 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. SKP-49 teisėtai ir pagrįstai paskyrė pareiškėjui sankciją – paramos dalies susigrąžinimą. Ginčijamas sprendimas yra pagrįstas tiek faktinėmis aplinkybėmis (dėl kurių iš esmės ginčo tarp proceso šalių nėra), tiek aktualiomis teisės aktų nuostatomis ir yra tinkamai motyvuotas. Teismas nenustatė ir kitų Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti NMA 2017 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. SKP-49. Atitinkamai atmestini ir reikalavimai panaikinti ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka išnagrinėjus pareiškėjo skundus priimti ŽŪM 2017 m. liepos 7 d. sprendimas Nr. 31N-1303(8.1) ir VAGK 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimas Nr. 3R-354(AG-276/03-2017), kuriais ginčijamas NMA sprendimas taip pat buvo pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. V. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Egidija PuzinskaitėRasa Ragulskytė-MarkovienėMargarita Stambrauskaitė