- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-01-06
- Bylos Nr.
- 1A-16-64-2010
- Teisminio proceso Nr.
- 1-73-1-00366-2009-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Klavdija Kruminienė (pirm.), Zigmas Kavaliauskas, Bronius Zalaga
- Nuteistasis
- A. Z.
- Civilinis atsakovas
- A. Z.
- Nukentėjusysis
- T. Š.
- Kaltinamasis
- A. Z.
- Advokatai
- Linas Songaila
Pranešėja Klavdija Kruminienė Baudž. bylos Nr. 1A-16-64/2010
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. sausio 6 d.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Z. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 12 d. nuosprendžio, kuriuo A. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. laisvės apribojimu 7 mėnesiams;pagal Lietuvos Respublikos BK 253 str. 1 d. laisvės atėmimu 9 mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., 65 str. 1 d. 1 p. „b“ papunkčiu, bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridėjus švelnesniąją bausmę, paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas 1 metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 92 str., laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, paskiriant auklėjamojo poveikio priemones: elgesio apribojimą, įpareigojant nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti namuose (duomenys neskelbtini) bei tęsti mokslą; ir nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai, įpareigojant per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlikti 60 valandų nemokamų auklėjamojo pobūdžio darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ir nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kuriose darbas gali turėti auklėjamąjį pobūdį.
Iš kaltinamojo A. Z. ir subsidiariosios atsakomybės tvarka iš jo tėvų A. Z. bei J. S. priteistas žalos atlyginimas, išieškant tik tada, kai pats nepilnametis neturi turto ar uždarbio, pakankamo jai atlyginti, iki pasieks pilnametystę: 121,13 Lt sveikatos priežiūros išlaidų Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, 2000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam T. Š.. Likusioje dalyje ieškinys atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. Z. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis pažeidė viešąją tvarką bei neteisėtai disponavo šaunamuoju ginklu, t.y. 2009 m. gegužės 28 d. apie 00.10 val. viešoje vietoje – Mažeikių m. prie (duomenys neskelbtini) gatvėje esančios parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, įžūliu elgesiu, pasireiškusiu tuo, kad du kartus iš dujinio – garsinio, tiksliau ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nenustatyto revolverio „(duomenys neskelbtini)“ arba „(duomenys neskelbtini)“ šovė į T. Š. ir pataikė jam į nugarą bei dešinės kojos šlaunį, taip padarydamas jam šautinę krūtinės ląstos užpakalinio paviršiaus ir dešinės šlaunies žaizdas, sukėlusias T. Š. nežymų sveikatos sutrikdymą bei, neturėdamas leidimo, laikė ir nešiojo dujinį – garsinį revolverį, priskiriamą „D“ kategorijai, kuriuos pagal 2002-01-15 Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo Nr. IX-705 13 str. 10 p. be leidimų gali įsigyti fiziniai asmenys nuo 18 metų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. Z. prašo nuosprendį panaikinti ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, o civilinį ieškinį atmesti. Nurodo, kad nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas nuteisė jį už neteisėtą ginklo laikymą neesant pagrindinio ir vienintelio objektyvaus įrodymo - ginklo. Teigia, kad jis niekada jokio ginklo neturėjo ir šauti taip pat neturėjo su kuo, ginklas, iš kurio buvo šauta į T. Š. nebuvo rastas, nenustatytas asmenų ratas, kurie Mažeikiuose yra įsigiję tokius ginklus (revolverius „(duomenys neskelbtini)“ arba „(duomenys neskelbtini)“) ir kurie galėjo tokį ginklą panaudoti. Pažymi, kad byloje yra atsakymai į tyrėjos paklausimą, kad jam (apeliantui) toks ginklas nebuvo parduotas ir šis dokumentas tik patvirtina, kad jokio ginklo jis neturėjo, todėl mano, kad, nesant tokio įrodymo, jis pagal BK 253 str. 1 d. ir 284 str. 1 d. išteisintas. Taip pat nurodo, kad teismas, pripažindamas jį kaltu rėmėsi, neva, jo kaltę įrodančiais byloje surinktais įrodymais: nukentėjusiojo T. Š. parodymais, liudytojų N. U. ir L. P. parodymais, asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolu, specialistų išvadomis, tačiau mano, kad jokių objektyvių jo kaltės įrodymų šioje byloje nėra surinkta, kadangi teismas iš esmės vadovavosi tik dviejų žmonių, t.y. nuketėjusiojo T. Š. ir liudytojo N. U. parodymais, kurie buvo nenuoseklūs ir skyrėsi nuo tų, kurie buvo duoti ikiteisminio tyrimo metu. Atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojas N. U. ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas tyrėjos minučių tikslumu nupasakojo tos nakties įvykius - liudytojas šūvius išgirdo praėjus 2-5 minutėms po to, kai iš parduotuvės išėjo nukentėjusysis T. Š., kai jis tuo metu prekinosi, o išėjęs iš parduotuvės pamatė, kad nukentėjusysis bėga ir jį vejasi du asmenys, tų asmenų jis neatpažino, kaip jie buvo apsirengę, nematė, tačiau teisme šis liudytojas nurodė visiškai kitokias faktines aplinkybes: jis matė, kaip jis (apeliantas) šovė iš ginklo į nukentėjusįjį, pamena kaip jis (apeliantas) buvo apsirengęs, nors matė iš nugaros ir iš šono stovėdamas 15 metrų nuo įvykio vietos prie parduotuvės durų, tai buvo tamsus paros metas ir prie parduotuvės buvo daug žmonių, ką patvirtina liudytojų parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir per teismo posėdį, todėl teigia, kad liudytojas N. U. tamsiu paros metu stovėdamas prie parduotuvės durų negalėjo fiziškai matyti, kad būtent jis (apeliantas) turėjo ginklą ir juo šovė į T. Š.. Tokią abejonę patvirtina ir liudytojo T. V. parodymai, jog jis įvykį matė sėdėdamas automobilyje, nors automobilis buvo pastatytas galu į parduotuvę, t.y. liudytojas T. V. buvo nugara į tą pačią parduotuvę, šis liudytojas matė, kaip bėgo T. Š. ir jį vijosi kažkoks asmuo, kuris šovė į jį du kartus, tačiau T. V. nematė to asmens veido, negali jo apibūdinti ir atpažinti, nes buvo tamsu. Daro išvadą, kad liudytojas N. U. teisme melavo duodamas tokius parodymus, neigė, kad jam kažkas darė spaudimą, ar nukentėjusysis prašė tokius parodymus duoti, teigė, kad jo ikiteisminio tyrimo metu parodymai skyrėsi nuo tų, kurie buvo duoti teisme, kadangi bijojo (apelianto), kad jam nepadarytų to paties, kaip ir T. Š., nors jis (apeliantas) jo visai nepažinojo ir su juo nebendravo, dėl ko mano, liudytojo N. U. parodymai yra nelogiški, prieštaringi, ikiteisminio tyrimo metu liudytojo parodymai buvo duoti iš karto po įvykio, jie yra nuoseklūs, aiškūs, įvykiai yra išdėstyti minučių tikslumu, todėl mano, kad jie yra tikslesni, o parodymai teisme buvo duoti jau praėjus 17 mėnesių po įvykio ir akivaizdžiai kažkieno įtakoti, todėl liudytojo N. U. parodymais negalima tikėti ir jie turėjo būti vertinami kritiškai. Teigia, kad nukentėjusysis T. Š. savo parodymuose ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad ištrūkęs iš jo (apelianto), pasileido bėgti per gatvę, bėgo neatsisukdamas, išgirdo šūvį ir pajuto skausmą nugaroje, tačiau toliau bėgo neatsisukdamas, išgirdęs antrą šūvį ir pajutęs skausmą kojoje, suklupo, atsisukęs pamatė kaip jį vejasi, todėl bėgo toliau, kol pabėgo, tačiau teisme T. Š. teigė, kad bėgo atsisukdamas, matė kaip iš „tašiuko“ jis (apeliantas) išsitraukė ginklą ir jį vijosi su ginklu rankose. Mano, kad tokie nukentėjusiojo parodymai yra nenuoseklūs, prieštarauja parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu, kuriuose jis teigia, kad bėgo neatsisukdamas. Kadangi jis su nukentėjusiuoju yra seniai pažįstami, todėl mano, kad dėl šios priežasties nukentėjusysis jį atpažino iš visų incidento liudytojų ir nurodė jį (apeliantą) kaip asmenį, kuris galėjo į jį šauti. Tai, kad nukentėjusiojo ir liudytojo N. U. parodymai yra nenuoseklūs, prieštaraujantys parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu, parodo, kad nėra neginčijamai įrodyta, kad būtent jis (apeliantas) turėjo ginklą, kad būtent jis šovė į nukentėjusįjį iš nenustatyto ginklo ir kad būtent jis padarė tas veikas, dėl kurių nukentėjusysis patyrė žalą. Į nukentėjusįjį šauti jis negalėjo ir neturėjo jokio motyvo, nes su juo yra seni pažįstami, galima sakyti - draugai. Taipogi nurodo, kad liudytojas N. U. teigė matęs, jog nukentėjusįjį vijosi du asmenys, tačiau dėl kito asmens tapatybės nei liudytojas, nei nukentėjusysis apklausti nebuvo, šio asmens nemėginta nustatyti ir jokiais kitais būdais. Teritorija, kurioje įvyko įvykis yra filmuojama, tačiau video įrašas nebuvo rastas, kiti asmenys, kurie galėtų patvirtinti nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, nėra apklausti, nors žmonių įvykio vietoje buvo ir daugiau (byloje yra tik tarnybinė pažyma, kad tokie asmenys nėra nustatyti). Dėl šių nurodytų aplinkybių, tvirtina, kad jo (apelianto) parodymuose išdėstytos aplinkybės, jog į nukentėjusįjį šovė jam (apeliantui) iš matymo pažįstamas asmuo, pravardė „A.“, nėra ištirtos ir paneigtos, nors pareigūnams jis apibūdino šio asmens išvaizdą ir amžių. Jo parodymus iš dalies patvirtina nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai apie tai, kad nukentėjusįjį vijosi du asmenys. Mano, kad įsigyjant specialisto išvadoje paminėtų rūšių ginklus, reikia pateikti asmens dokumentą, o pagal asmenų, įsigijusių tokius ginklus sąrašą buvo galima identifikuoti jo minėtą „A.“, tačiau tyrėja tokio sąrašo neišsireikalavo. Atsižvelgęs į šias paminėtas aplinkybes, daro išvadą, kad nuosprendis pagrįstas prieštaringais ir nenuosekliais liudytojo ir nukentėjusiojo parodymais, ne visos aplinkybės buvo išsamiai ir visapusiškai ištirtos, dėl jo kaltės liko pagrįstų abejonių, kurios, jo teigimu, turėjo būti aiškinamos jo naudai.
Taip pat skunde apeliantas nurodo, kad tiek skundžiamas nuosprendis, tiek ir kaltinimas yra ydingi ir kritikuotini, kadangi yra nekonkretūs, nes nuosprendyje nenurodyta, kokio ginklo laikymu ir panaudojimu jis yra kaltinamas, nes konstatavimas, kad jis laikė arba vienokį, arba kitokį ginklą, apskritai negalimas, nes pažeidžia jo teisę į gynybą ir teisę žinoti kuo konkrečiai yra kaltinamas, todėl tokia byla negalėjo būti pradėta nagrinėti teisme, kol kaltinimas nekonkretus. Be to, baudžiamajame procese įrodinėjimo našta tenka valstybiniam kaltintojui, o ne kaltinamajam, o nuosprendyje pasisakyta, kad jis savo teiginių nepagrindė įrodymais, tuo teismas visapusiškai ir išsamiai neištyręs bylą, įrodinėjimo naštą perkėlė jam, kas pažeidė jo teises.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų. Kolegijos nuomone, sprendžiant apelianto kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių pažeidimų nepadarė, pagrįstai pripažino A. Z. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. ir 253 str. 1 d.
Motyvuojamoji dalis
Dėl kaltės
Nors nuteistasis A. Z. neigia savo kaltę padarius viešosios tvarkos paržeidimą, kurio metu buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata bei neigia kaltę turėjus ir panaudojus neteisėtai laikytą šaunamąjį ginklą, teigia, kad jam inkriminuotų nusikaltimų nepadarė, kadangi neturėjo tikslo šauti į senai pažįstamą T. Š., tačiau jo kaltė yra grindžiama byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais.
BPK 301 str. numato, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Pagal BPK 20 str. 5 d. teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal teismų praktiką, duomenys, kurie teismo nuosprendžio priėmimo metu pripažintini įrodymais vertinami bendrame bylos kontekste ir jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios. Taigi, ikiteisminio tyrimo metu prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinkti duomenys įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį neturi, tačiau teismas į tokius duomenis atsižvelgia ir juos vertina bendrame kontekste su teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Kaip teismo posėdyje prokurorė pagrįstai pastebėjo, ikiteisminio tyrimo metu nei nukentėjusysis, nei liudytojai nebuvo apklausti pas ikiteisminio tyrimo teisėją, todėl pagrįstai apylinkės teismas nuosprendį grindė tik teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais – teisiamajame posėdyje apklaustų asmenų parodymais bei kitais rašytiniais duomenimis (specialistų išvadomis). Dėl minėtos priežasties ir, nesant nuteistojo bei jo gynėjo prašymų atlikti apeliacinės instancijos teisme įrodymų tyrimą, teisėjų kolegija liudytojo T. V. parodymais, duotais ikiteisminiame tyrime, nesiremia ir jų nevertina bendrame kontekste.
Apeliantas savo nekaltumą grindžia tik ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis – liudytojų N. U. bei T. V. parodymais, tačiau liudytojas T. V. teisiamajame posėdyje nebuvo apklaustas. Taigi, pagrįstai pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl A. Z. kaltės, nesirėmė ikiteisminio tyrimo metu liudytojo T. V. duotais parodymais. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad pats apeliantas ir jį gynęs advokatas A. J. neprašė iškviesti ir apklausti minėto liudytojo.
Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusysis T. Š. pareiškimą-protokolą dėl jo sužalojimo pasirašė po įvykio nepraėjus trims valandoms – 2009-05-28 02:55 val. (b.l. 7). Šiame procesiniame dokumente užfiksuota, jog į nukentėjusįjį du kartus šovė ir jį vijosi jam iš matymo pažįstamas vaikinas, pravarde „A.“. Tokias pat esmines įvykio aplinkybes nukentėjusysis T. Š. parodė bei patikslino apklaustas ikiteisminio tyrimo metu po įvykio praėjus beveik mėnesiui bei teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismo posėdyje nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės, jog jis bėgdamas atsisukdavęs bei matęs kaip apeliantas iš „rankinuko“ išsitraukė ginklą, kuriuo ir šovė į jį, nėra pakankamos konstatuoti, kad nukentėjusiojo parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi bei jais negalima grįsti A. Z. kaltės, kadangi įvykio metu nukentėjęs buvo išsigandęs, buvo šoke, jautė skausmą po patirtų sužalojimų, todėl logiška, jog nukentėjęs pirminėse apklausose ir nenurodė tokių detalių. Be to, pastebėtina, kad nukentėjusysis A. Z., kaip asmenį, kuris į jį šovė ir vijosi, atpažino asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu (b.l. 41-42). Taigi, teismas daro išvadą, kad nukentėjusiojo parodymai apie esmines jo sužalojimo aplinkybes yra nuoseklūs, neprieštaringi ir jais netikėti nėra pagrindo.
Tai, kad nukentėjusysis T. Š. buvo sužalotas patvirtina ne tik specialisto išvada, jog nukentėjusiajam nustatytos šautinės krūtinės ląstos užpakalinio paviršiaus ir dešinės šlaunies žaizdos, kurios jam sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą (b.l. 13), bet ir liudytojų N. U., L. P. parodymai, kurie rado nukentėjusįjį sužalotą, kruviną bei nuvežė į ligoninę. Nors liudytojas N. U. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog nematė kaip buvo šauta į nukentėjusįjį, tačiau apklaustas teisiamajame posėdyje liudytojas paaiškino, jog bijojo nurodyti matęs kaip A. Z. šovė į nukentėjusįjį, kadangi nuteistasis galėjo taip pat pasielgti ir su juo kaip su nukentėjusiuoju. Kadangi šio liudytojo teisme duotus parodymus patvirtina nukentėjusiojo parodymai bei kita bylos medžiaga, todėl teismas neturi pagrindo šio liudytojo parodymų vertinti kritiškai ir juos laikyti melagingais. Be to, apklausta liudytoja L. P. parodė, jog būdama parduotuvėje girdėjo du šūvius, po ko išėjusi į lauką iš N. U. sužinojo, kad reikia važiuoti ieškoti T. Š., nes pastarasis bėgo, į jį šovė, gal nugriuvęs yra. Taigi, vertinant šių liudytojų parodymus bendrame bylos kontekste darytina išvada, jog jie nėra prieštaringi, o tik patvirtina vieni kitus ir pagrįstai šių liudytojų parodymais, duotais teisiamajame posėdyje, pirmosios instancijos teismas grindė A. Z. kaltę. Pastebėtina tai, kad byloje nenustatyta, jog liudytojas N. U. ar liudytoja L. P., o juo labiau nukentėjusysis turėjo pagrindą apkalbėti nuteistąjį.
Nuteistojo pateikta versija, jog nukentėjusysis buvo skolingas neįrodyta. Pats apeliantas painiojosi sakydamas, kad T. Š. buvo skolingas jo pažįstamam, nors to pažįstamo neįvardino, vėliau A. Z. teigė, kad nukentėjusysis buvo skolingas kaip ir jam porą šimtų litų, kadangi tas pažįstamas išvyko į užsienį ir ta skola liko jam, tačiau nukentėjusysis nurodė, kad jis nebuvo niekam skolingas.
BK 284 str. numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymis yra – vieša vieta. Byloje nustatyta, kad prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ buvo iššauti du šūviai, nors ikiteisminio tyrimo metu apklausti asmenys, tame tarpe ir liudytoja L. P., parodė pamanę, jog buvo iššauti fejerverkai. Tai, kad byloje nėra vaizdo įrašo, patvirtinančio nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybių, nereiškia, kad nukentėjusysis toje vietoje nebuvo sužalotas. Byloje yra tarnybiniai pranešimai, kuriuose nurodytos priežastys, dėl kurių nebuvo užfiksuotas vaizdo įrašas apie nukentėjusiojo sužalojimą prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“. Nors iš liudytojų, nukentėjusiojo ir paties nuteistojo parodymų matyti, kad įvykio vietoje buvo daugiau asmenų, parduotuvės klientų, tačiau byloje esančiuose tarnybiniuose pranešimuose nurodyta, kad asmenų, kurie įvykio metu buvo prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ nenustatyti, taip pat ikiteisminio tyrimo pareigūnams nepavyko nustatyti A. Z. apibudinto asmens, kuris, anot apelianto, ir šovė į nukentėjusįjį bei jį vijosi. Taigi, nesant nustatytų kitų asmenų, kurie patvirtintų nuteistojo parodymus, jog ne jis šovė į nukentėjusįjį ir nes jis vijosi nukentėjusįjį, teismas vertino visus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus bei įrodymus įvertino nepažeisdamas įstatymo reikalavimų. Duomenų, kurie leistų suabejoti nuteistojo nekaltumu, nėra surinkta, apelianto nurodytos aplinkybės dėl kitų asmenų dalyvavimo nukentėjusiojo sužalojime, kelia abejonių, pvz., kaip pažįstamo asmens, su kuriuo bendravo internetiniame pažinčių puslapyje (duomenys neskelbtini), negalėjimas surasti, ar kaip asmens, vardu „A.“ ieškojimas per draugų draugus, nors nei vieno iš minimų draugų draugo, kurių klausinėjo apie asmenį, vardu „A.“ neįvardino ir pan. Taigi, teismas, atsižvelgęs į paminėtas aplinkybes, daro išvadą, kad pats apeliantas nesiėmė priemonių, kad būtų surasti ir apklausti jo nurodyti asmenys, tad nuteistojo parodymus apie nusikalstamas veikas padariusius kitus asmenis, teismas pagrįstai vertino kritiškai, kaip A. Z. pasirinktą gynybos versiją, kurios nepatvirtina jokie byloje surinkti duomenys.
Nepagrįstas nuteistojo skundo argumentas, kad jis jokio ginklo neturėjo ir juo nešovė į nukentėjusįjį, kadangi jie yra draugai ir neturėjo jokio motyvo, kadangi byloje neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusiajam sužalojimai buvo padaryti šaunamojo įtaiso elementais (0,5 cm skersmens), liudytojai patvirtino girdėję du šūvius, ką iš viso neigė nuteistasis. Nukentėjusiojo nuosekliais parodymais bei kitais byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad į nukentėjusįjį viešoje vietoje šovė būtent nuteistasis A. Z.. Taigi, šaunamojo ginklo panaudojimas viešoje vietoje ir nukentėjusiajam padarytas sveikatos sužalojimas atitinka BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos dispoziciją, dėl ko A. Z. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas už viešosios tvarkos pažeidimą.
Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo rastas nusikalstamos veikos įrankis – ginklas, iš kurio buvo du kartus šauta į nukentėjusįjį, nepaneigia fakto, kad nukentėjusysis bei liudytojas N. U. matė kaip A. Z. šovė į T. Š.. Iš specialisto išvados Nr. 40-25-IS1-0924 matyti, kad tirti pateiktas šratas nėra šovinio sudėtinė dalis ir šį šratą galima iššauti iš 9 mm kalibro dujinių-garsinių revolverių „(duomenys neskelbtini)“ ar „(duomenys neskelbtini)“, šratą naudojant kaip neunitarinio šovinio sviedinį (b.l. 17-18). Lietuvos Respublikos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas numato, kad dujiniai pistoletai (revolveriai) priskiriami „D“ kategorijos šaunamiesiems ginklams (minėto įstatymo 2 ir 6 str.), o pagal 13 str. 10 d. D kategorijos ginklus, jų šaudmenis be leidimų gali įsigyti ir turėti juridiniai asmenys bei fiziniai asmenys nuo 18 metų, jais prekiaujančiai įmonei pateikę asmens dokumentus, o asmenys nuo 16 metų šiai kategorijai priskirtus pneumatinius ginklus gali įsigyti be leidimo, jeigu jie yra šaudymo sporto organizacijos nariai, pateikę sporto organizacijos tarpininkavimo raštą bei galiojantį šios organizacijos nario pažymėjimą. Byloje nustatyta, kad įvykio metu A. Z. buvo 17 metų amžiaus ir byloje esančiais UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ raštuose nurodyta, jog šių įmonių parduotuvėse A. Z. šaunamasis ginklas nebuvo parduotas. Įvertinus paminėtas aplinkybes, teismas daro išvadą, jog A. Z. šaunamąjį ginklą turėjo neteisėtai, nes byloje nėra duomenų, jog jis priklausė kokia nors šaudymo sporto organizacijai, todėl pagrįstai A. Z. inkriminuotas neteisėtas šaunamojo ginklo laikymas ir nešiojimas. Tai atitinka Lietuvos Respublikos BK 253 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos dispoziciją.
Nepagrįstai apeliantas teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo aiškintasi, kas galėjo įsigyti nurodytus šaunamuosius ginklus, nes pagal Lietuvos Respublikos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 13 str. 10 d. D kategorijos ginklai, jų šaudmenys nurodytų asmenų kategorijos įsigyti be leidimų yra neregistruojami, tad nebuvo tikslinga nustatinėti asmenų, oficialiai šaunamaisiais ginklais prekiaujančiose parduotuvėse įsigijusių būtent dujinius-garsinius revolverius „(duomenys neskelbtini)“ ar „(duomenys neskelbtini)“.
Byloje specialisto išvada nustatyta, kad iš nukentėjusiojo dešinės kojos šlaunies išimtas šratas galėjo būti iššautas iš 9 mm kalibro dujinių-garsinių revolverių „(duomenys neskelbtini)“ ar „(duomenys neskelbtini)“, o kadangi šaunamasis ginklas nebuvo rastas, pagrįstai kaltinime nurodyti abu šaunamieji ginklai, iš kurių buvo galima iššauti rastą ir tyrimui pateiktą šratą. Taigi, A. Z. pareikštas kaltinimas yra konkretus ir aiškus, ką teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir pats A. Z., jog suprato jam pareikštą kaltinimą (b.l. 126).
Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantas pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. ir 253 str. 1 d., jo teisės tiek žinoti kuo yra kaltinamas, tiek teisė įrodinėti nekaltumą nebuvo pažeistos. Taigi, pirmosios instancijos teismo skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo naikinti.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. Z. bausmę už jo padarytas nusikalstamas veikas, nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, atsižvelgė į bausmių skyrimo nepilnamečiams ypatumus, į byloje nustatytas aplinkybes ir A. Z. paskyrė bausmes, kurios savo dydžiais nėra aiškiai per griežtos. A. Z. paskirta subendrinta bausmė taip pat nėra per griežta ir pagrįstai nuteistajam bausmės vykdymas atidėtas. Taigi, nėra pagrindo keisti nuosprendį dalyje dėl A. Z. paskirtos bausmės.
Taip pat pagrįstai iš A. Z., o jam neturint savų lėšų, subsiadiarinės atsakomybės pagrindu iš nuteistojo tėvų, priteista atlyginti nukentėjusiajam padarytą neturtinę žalą bei Valstybinės ligonių kasų turėtas išlaidas už nukentėjusiajam suteiktas medicinos paslaugas. Nesant pagrindo nuteistojo išteisinti dėl jam pareiktų kaltinimų, nėra pagrindo ir byloje pareikštų bei skundžiamu nuosprendžiu priteistų civilinių ieškinių atmesti.
Remiantis išdėstytu, nuteistojo A. Z. apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo A. Z. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 12 d. nuosprendžio atmesti.