Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Vyto Miliaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. M. ir atsakovo uždarosios akcinės draudimo bendrovės ,,Ergo Lietuva“ apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. birželio 27 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-246-259/2006 pagal ieškovės V. M. ieškinį atsakovams I. M. ir uždarajai akcinei draudimo bendrovei ,,Ergo Lietuva“ dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atsakovas I. M. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo, dėl ieškinio pagrįstumo nepasisakė.

Ieškovės V. M. apeliacinis skundas atmestinas.

Atsakovo UADB ,,Ergo Lietuva“ apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Kaip žinoma, sutartis šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str.), o civiliniai įstatymai negalioja atgaline data (CK 1.7 str.), nebent tokį jų galiojimą tiesiogiai numatytų naujasis įstatymas. Kartu, atsižvelgiant į tai, jog sutarčių laisvės principas negali būti absoliutus, įstatymų leidėjas CK 6.157 straipsnio pirmojoje dalyje nustatė, kad šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų įstatymo normų galiojimo ir taikymo. Taigi nors sutarčių laisvės principas yra vienas iš pačių svarbiausių civilinių teisinių santykių principų ir būtina vengti nereikalingų bei nepagrįstų jo ribojimų, šias ribas nustato imperatyvios teisės normos, teisės principai, viešosios tvarkos bei geros moralės reikalavimai. Paminėto CK 6.157 straipsnio antrojoje dalyje nurodyta, kad imperatyvių teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms. Todėl svarbu nustatyti ar naujos redakcijos Privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio nuostata, apribojusi atlygintinos neturtinės žalos dydį 500 EUR, yra laikytina imperatyvia įstatymo norma, automatiškai pakeičiančia jau sudarytos ir galiojančios sutarties sąlygas, kaip tai tvirtina apeliantas atsakovas UADB ,,Ergo Lietuva“, ar ne. Apeliantas teisingai nurodo, kad sutarties vykdymas turi atitikti imperatyvias teisės normas, galiojančias vykdant, o ne sudarant sutartį, tačiau teisėjų kolegija, remdamasi anksčiau išdėstytomis aplinkybėmis, sprendžia, kad Privalomojo draudimo įstatymo naujosios redakcijos 11 straipsnio norma iki 500 EUR apribojusi atlygintinos neturtinės žalos dydį, yra norma, pakeičianti esmines galiojančios sutarties sąlygas, todėl, sutinkamai su paminėta CK 6.157 straipsnio antrąja dalimi, ji negali būti taikoma automatiškai (CK 6.987, 6.991, 6.997, 6.998 str.). Iš tiesų, kaip teigia apeliantas atsakovas UADB ,,Ergo Lietuva“, automobilio valdytojo atsakovo I. M. transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartyje, sudarytoje 2004 m. balandžio 29 d., draudimo sumos, tai yra 500 000 EUR asmeniui ir 100 000 EUR turtui, iš esmės atitinka naujos redakcijos Privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio reikalavimus. Tačiau nei minimo įstatymo redakcija, galiojusi sudarant šią civilinės atsakomybės draudimo sutartį, nei pati galiojanti sutartis 500 EUR suma neribojo draudimo išmokos atlyginant neturtinę žalą. Taigi turi būti pripažinta, kad naujos redakcijos įstatyme numatytas neturtinės žalos atlyginimo dydžio ribojimas nustatė ne sutarties vykdymo ypatumus, kurie turėtų būti taikomi, nes sutartys yra vykdomos pagal vykdymo metu galiojančias teisės normas, o toks ribojimas numatė naujas, šalių neaptartas esmines draudimo sutarties sąlygas – atsakovo UADB ,,Ergo Lietuva“ (draudiko) atsakomybės ribojimą neturtinės žalos atlyginimo atveju. Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2006 m. balandžio 11 d. nutartyje aiškindamas neturtinės žalos atlyginimo klausimus transporto priemonės savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo atveju (civilinė byla Nr. 3K-7-155/2006), yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai draudiko įsipareigojamos atlyginti žalos asmeniui rūšis (turtinė, neturtinė) neaptarta transporto priemonės savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartyje, kaip yra nagrinėjamu atveju, draudikas atsako asmeniui už abiejų rūšių žalą – turtinę ir neturtinę. Tokiais atvejais draudiko atsakomybę už nukentėjusiajam padarytą žalą, neatsižvelgiant į jos rūšį, riboja tik sutartyje nurodytas draudimo išmokų dydis (CK 6.250 str. 2 d., 6.254 str. 1 d., 6.283 str. 1 d.). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. vasario 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2005 yra nurodęs, kad draudimo kompanija ir žalą padaręs asmuo atsako kaip solidarieji skolininkai (CK 6.254 str. 2 d.). Draudikas, draudimo sutartimi įsipareigojęs esant draudiminiam įvykiui atlyginti 1 725 400 Lt žalą asmeniui, privalo, neviršydamas šio įsipareigojimo, atlyginti nukentėjusiam asmeniui atsiradusią neturtinę žalą, o žalą padaręs asmuo privalo atlyginti tik tą žalos dalį, kuri viršija minėtą draudimo sumą. Atsižvelgdama į šias aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog atsakovų sudarytoje civilinės atsakomybės draudimo sutartyje draudimo išmoka už neturtinę žalą nėra ribojama 500 EUR suma, todėl už atsakovo I. M. veiksmais padarytą neturtinę žalą, kuri neviršija sutartyje numatytos 1 725 400 Lt dydžio žalos asmeniui, yra atsakingas draudikas atsakovas UADB ,,Ergo Lietuva“. Minėtam naujos redakcijos įstatymui nustačius neturtinės žalos atlyginimo dydžio ribas, sutarties šalys turėjo aptarti tokį esminį sutarties sąlygų pasikeitimą.

Pažymėtina, kad draudimo sutartis yra fiduciarinė sutartis, tai yra tokia sutartis, kurios šalis sieja tarpusavio pasitikėjimu grindžiami santykiai; draudimo sutarties šalių santykiuose, be kitų bendrųjų prievolių vykdymo principų (CK 6.38 str.), yra ypač svarbus draudimo sutarties šalių bendradarbiavimo (kooperavimosi) principas, pagal kurį šalys privalo padėti įgyvendinti viena kitai savo teises ir vykdyti pareigas (CK 6.38 str. 3 d.)(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-600/2006). Be to, draudikas, kurio draudimo veikla yra profesinė, privalo paaiškinti draudėjui visus su draudimo sutartimi susijusius klausimus. Dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad būtent draudimo bendrovė turėjo pareigą pasirūpinti tarp šalių sudarytos draudimo sutarties suderinimu su naujos redakcijos įstatymo nuostatomis, nes, kaip minėta, draudimo išmoką už neturtinę žalą apribojus 500 EUR suma, pasikeičia draudiko civilinės atsakomybės už neturtinę žalą ribos, tai yra tokios atsakomybės dydis apribojamas 500 EUR suma taip pabloginant draudėjo padėtį neturtinės žalos padarymo atveju. Tačiau byloje nėra duomenų, kad tai buvo padaryta, tai yra kad draudimo bendrovė atliko minėtą savo prievolę pasirūpinti sutarties pakoregavimu (CPK 185 str.).

Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo teigti, jog minėtos įstatymų nuostatos, nurodančios, kad naujos redakcijos įstatymą iš esmės atitinkanti draudimo sutartis, kokia yra ginčo sutartis, lieka galioti ir įsigaliojus naujai įstatymo redakcijai, taip pat automatiškai apima naujos redakcijos įstatyme numatytą draudiko atsakomybės ribojimą neturtinės žalos atlyginimo atveju. Atsižvelgiant į neturtinės žalos specifiką, draudiko veiklos profesionalų pobūdį, teisėjų kolegija sprendžia, jog, kaip minėta, nagrinėjamu atveju draudikas turėjo vadovautis nurodyta Įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio antrąja dalimi, tai yra pranešti draudėjui apie pareigą pakeisti draudimo sutartį dėl to, kad keičiasi esmines draudimo sutarties sąlygas reglamentuojančios įstatymo nuostatos, arba bent informuoti silpnesnę sutarties šalį apie naujų įstatymo nuostatų įtaką galiojantiems sutartiniams santykiams (CPK 185 str.). Be to, apeliantas be pagrindo remiasi CK 1.6 straipsnio nuostata, kad įstatymo nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo juose numatytų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju įstatymo taikymo problema yra susijusi ne su sankcijomis ar įstatymų reikalavimų nevykdymu ar netinkamu jų vykdymu, o su naujų įstatymo nuostatų ir galiojančios sutarties esminių sąlygų sąveika.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta apelianto UADB ,,Ergo Lietuva“ argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, įskaitydamas ieškovei atsakovo sumokėtą draudimo išmokos sumą, skirtą neturtinės žalos atlyginimui, iš esmės pripažino skundo argumentus, susijusius su minėtų įstatymų naujos ar senos redakcijos nuostatų taikymu. Akivaizdu, kad tokiu būdu teismas tiesiog konstatavo, kad dalis neturtinės žalos ieškovei jau yra atlyginta, todėl šis faktas nesusijęs su argumentais teisės taikymo klausimu.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei 9 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Dėl jau anksčiau šioje nutartyje nurodytų motyvų atmetamas atsakovo UADB ,,Ergo Lietuva“ argumentas, jog šis neturtinės žalos atlyginimas turėjo būti priteistas iš asmens, kurio civilinė atsakomybė yra apdrausta minima sutartimi, nes, kaip minėta, priteistinos neturtinės žalos dydis yra ribojamas draudėjo įmokų dydžiu pagal draudimo sutartį, o sutartyje nurodyta draudimo suma yra didesnė nei ieškovės prašoma atlyginti žala.

Teismo sprendimą neturtinės žalos atlyginimo dalyje skundė ir ieškovė. Jos nuomone, teismas nustatė akivaizdžiai per mažą neturtinės žalos atlyginimo dydį, neatsižvelgė į neturtinės žalos pasekmes bei formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką.

Kaip žinoma, teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d.), o neturtinė žala CK 6.250 straipsnio pirmojoje dalyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.). Svarbu turėti galvoje, kad pati neturtinės žalos prigimtis lemia tai, jog nėra galimybės šią žalą tiksliai apibrėžti, ją apčiuopti, grąžinti nukentėjusį asmenį į buvusią padėtį ar rasti tokios žalos tikslų piniginį ekvivalentą. Kartu, vienintelis tinkamas šios žalos įvertinimo ir kompensavimo kelias yra įvertinti ją pinigais, kuris toli gražu nereiškia, kad tai yra asmens išgyvenimų, skausmo, kančios kaina. Kaip nurodė Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialaus toks moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Dėl to, kaip jau minėta, įstatymas nustato tik kriterijus, į kuriuos turi atsižvelgti teismas. Teisėjų kolegija pažymi, jog tik paminėtų aplinkybių visumos įvertinimas leidžia įgyvendinti įstatymo reikalavimą, kad žala turi būti atlyginama teisingai, nustatant protingą jos dydį, siekiant nukentėjusiojo ir žalą padariusiojo asmens interesų pusiausvyros.

Atsižvelgdama į tai, kas paminėta, įvertinusi aplinkybę, jog neturtinė žala yra tokia, kurios neįmanoma atlyginti pinigais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes (ieškovės patirtus dvasinius išgyvenimus, aplinkybes, jog ieškovė su pilnamečiu sūnumi gyveno kartu, palaikė glaudžius ryšius, kad I. M. neatsargumas vertintinas kaip didelis neatsargumas), svarbias sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, ir atsižvelgęs į ieškovei jau išmokėtą išmokos dalį šiai žalai atlyginti, pagrįstai priteisė jai iš atsakovo UADB ,,Ergo Lietuva“ 9 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo (CPK 185 str.). Ieškovės apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad dėl sūnaus netekties patirtas skausmas ir išgyvenimai pablogino jos sveikatos būklę, yra akivaizdžios ir suprantamos, tačiau, atsižvelgiant į anksčiau šioje nutartyje išdėstytų argumentų visumą, neduoda pagrindo kitaip vertinti priimto iš esmės pagrįsto teismo sprendimo šiuo klausimu. Todėl ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio paliktinas nepakeistu (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

Dėl turtinės žalos atlyginimo dydžio.

Pirmosios instancijos teismas patenkino ieškinio dalį dėl turtinės žalos atlyginimo ir, kaip minėta, priteisė ieškovei iš atsakovo UADB ,,Ergo Lietuva“ 3 453,68 Lt. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovės prašomą priteisti turtinės žalos atlyginimą iš esmės sudaro laidojimo išlaidos ir 865,42 Lt išlaidos vaistų įsigijimui. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas UADB ,,Ergo Lietuva“, nesutikdamas su teismo sprendimu šioje dalyje, pagrįstai nurodė, jog 750 Lt dydžio miesto savivaldybės sumokėta pašalpa mirus asmeniui turėjo būti atimama iš bendros nuostolių sumos. Pagal CK 6.291 straipsnio antrąją dalį, įstatymų nustatytais atvejais mokama laidojimo pašalpa įskaitoma į laidojimo išlaidas, o laidojimo išlaidos iš žalos padariusio asmens išieškomos tik tiek, kiek jų nepadengia išmokėta laidojimo pašalpa. Tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. gegužės 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2004 nurodė, kad į žalos, padarytos asmens gyvybės atėmimu, dydį įeinančių laidojimo išlaidų atlyginimą turi būti įskaitoma paskirta laidojimo pašalpa, atlygintinas laidojimo išlaidas sumažinant laidojimo pašalpos dydžio suma. Laidojimo išlaidos iš už žalą atsakingo asmens bei jo draudėjo išieškomos tik tokia apimtimi, kiek jų nepadengia laidojimo pašalpa. Nagrinėjamu atveju atlygintinos laidojimo išlaidos ir išmokėta pašalpa patenka į CK 6.291 straipsnio antrosios dalies reguliavimo sritį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką, 1997 m. sausio 16 d. Senato nutarimo Nr. 2 27 punkte yra nurodęs, kad įstatymų nustatytais atvejais (pavyzdžiui, 1993 m. gruodžio 23 d. įstatyme ,,Dėl paramos mirties atveju“, Vyriausybės 1995 m. kovo 1 d. nutarimu Nr. 289 patvirtintuose ,,Valstybinio socialinio draudimo pašalpų nuostatuose“) ir kita žuvusį laidojusiems išmokėta laidojimo pašalpa turi būti įskaitoma į laidojimo išlaidas. Nagrinėjamu atveju 750 Lt dydžio pašalpa ieškovei turėjo būti sumokėta remiantis minėtu įstatymu ,,Dėl paramos mirties atveju“ (b. l. 13).

Ieškovė nurodė, kad jos patirta turtinė žala yra 8 695,92 Lt, tai yra: 2000,50 Lt laidojimo reikmenys (b. l. 12, 13), 693 Lt gedulingi pietūs (b. l. 11), 350 Lt vainikai, puokštės (b. l. 10), 287,70 Lt kapavietė, keleivių vežimas (b. l. 9), 4 500 Lt paminklo įsigijimas ir jo montavimas (b. l. 14) bei 865,42 Lt vaistai (b. l. 15-16, 102-106). Iš šių rašytinių įrodymų matyti, kad ieškovė iš prašomo priteisti turtinės žalos atlyginimo neatėmė pašalpos, kurią gavo iš savivaldybės. Atsakovas UADB ,,Ergo Lietuva“ atlygino dalį šios žalos, tai yra 5 242,24 Lt. Šią sumą atsakovas nustatė iš nurodytų laidojimo išlaidų bei išlaidų už paminklą atėmęs ieškovei priklausiusią pašalpą (2000,50 Lt + 693 Lt + 350 Lt + 287,70 + 2661,74 -750 Lt)(b. l. 17, 18). Ieškovė reikalavo priteisti likusius 3 453,68 Lt. Pirmosios instancijos teismas visiškai patenkino šią ieškinio reikalavimo dalį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas UADB ,,Ergo Lietuva“ pagrįstai nurodė, jog iš priteistinos sumos turi būti atimamas ieškovei išmokėtos pašalpos dydis, todėl iš atsakovo UADB ,,Ergo Lietuva“ ieškovei priteistinas turtinės žalos atlyginimas mažintinas iki 2 703,68 Lt (3 453,68 Lt – 750 Lt). Dėl šių aplinkybių, teismo sprendimas šioje dalyje keistinas (CPK 330 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą iš esmės, proporcingai patenkintų bei atmestų reikalavimų daliai tarp šalių paskirsto ir bylinėjimosi išlaidas. Apeliantės V. M. apeliacinis skundas atmestas ir todėl jai neatliginamos išlaidos, turėtos advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme, o apeliantas UADB ,,Ergo Lietuva“ nepateikė teismui prašymo dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str.). Dėl to nagrinėjamu atveju turi būti sprendžiamas klausimas dėl žyminio mokesčio bei išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, paskirstymo.

Nagrinėjamu atveju atsakovas UADB ,,Ergo Lietuva“ apeliaciniu skundu ginčijo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuriomis ieškovei priteista 9 500 Lt neturtinės žalos atlyginimas ir 750 Lt turtinės žalos atlyginimas. Už šį skundą atsakovas sumokėjo 307,50 Lt žyminio mokesčio (b. l. 156)(CPK 80 str. 1 d. 1 p., 4 d.). Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas šį skundą patenkino iš dalies, tai yra sumažino iš atsakovo priteisto turtinės žalos atlyginimo dydį 750 Lt, tai yra apeliacinės instancijos teismas patenkino apie septynis procentus atsakovo apeliacinio skundo. Dėl to proporcingai patenkintai apeliacinio skundo daliai atsakovui iš ieškovės turi būti priteista dalis sumokėto žyminio mokesčio, tai yra 22 Lt (CPK 88, 93 str. 1, 3 d.).

Proporcingai patenkintiems bei atmestiems reikalavimams tarp šalių taip pat yra paskirstomos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 93, 96 str.). Nagrinėjamu atveju tokių išlaidų buvo 15 Lt (b. l. 175), todėl teisėjų kolegija valstybei priteisia iš apeliantų V. M. ir UADB ,,Ergo Lietuva“ po 7,5 Lt išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, atlyginti (CPK 93, 88, 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2006 m. birželio 27 d. sprendimą pakeisti. Iš atsakovo uždarosios akcinės draudimo bendrovės ,,Ergo Lietuva“ ieškovei V. M. priteistą turtinės žalos atlyginimą sumažinti iki 2 703,68 Lt (du tūkstančiai septyni šimtai trys litai, 68 ct).

Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės V. M. atsakovui uždarajai akcinei draudimo bendrovei ,,Ergo Lietuva“ 22 Lt (dvidešimt du litai) žyminio mokesčio.

Priteisti iš ieškovės V. M. ir atsakovo uždarosios akcinės draudimo bendrovės ,,Ergo Lietuva“ valstybei po 7,5 Lt (septyni litai, 50 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.