Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-05-27 · Administracinė byla Nr. A-502-760-13

Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2012-11-26Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-05-27Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-05-27
Bylos Nr.
A-502-760-13
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01698-2012-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Dalia Višinskienė
Pareiškėjas
P. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Administracinė byla Nr. A502-760/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01698-2012-2Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.1;15.2.3.2. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gegužės 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. K. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas P. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 301 465,25 Lt turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.

Skunde (t. I, b. l. 1-18) pareiškėjas nurodė, kad 43 paras, t. y. nuo 2011 m. gruodžio16 d. iki 2012 m. sausio 27 d. kalėjo ir buvo kankinamas Lukiškių TI-K. Lukiškių TI-K laikinojo sulaikymo kamera Nr. 6, kurioje minėtu laikotarpiu buvo laikomas apie dvi valandas, neatitiko nustatytų higienos normų reikalavimų. Kameros plotas – 0,73 kv. m, apšvietimas blogas, sąlygos antisanitarinės. Iš laikinojo sulaikymo kameros buvo perkeltas į karantino kamerą Nr. 121, kurioje buvo kankinamas tris paras – iki 2011 m. gruodžio 19 d. Kamera neatitiko higienos normų reikalavimų, joje buvo nepakenčiamai šalta, peršalo nugarą, atsinaujino skausmai. Raštu bei žodžiu prašė duoti antrą čiužinį, kadangi išduotasis buvo drėgnas, tačiau prašymas nebuvo patenkintas. Kamera Nr. 121 buvo šešiavietė, ant grindų matėsi kraujo lašų, todėl kilo realus pavojus užsikrėsti venerinėmis, infekcinėmis ir kitokiomis plintančiomis ligomis. Prieš uždarant pareiškėją į šią kamerą, ji nebuvo nei išvalyta, nei kvarcuota. Pareiškėjui pirmąją parą nebuvo išduoti būtiniausieji higienos reikmenys: dantų šepetėlis, skutimosi priemonės ir tualetinis popierius. Kriauklė buvo užkimšta. Paaiškino, kad buvo sulaikytas teismo salėje ir iš karto pristatytas į Lukiškių TI-K. Jam nebuvo suteikta teisė susitikti su artimaisiais, paskambinti gynėjui. Skelbiant nuosprendį, valstybės paskirtas gynėjas nedalyvavo, nors privalėjo dalyvauti. Negalėjo parašyti laiško ar prašymo, administracija į jo prašymus nereagavo. Tik po kurio laiko gavo tušinuką ir du popieriaus lapus. Pavojaus mygtukas, skirtas išsikviest pagalbą, neveikė, todėl į duris beldė šaukštu. Jam nebuvo leista perduoti sutuoktinei buto raktų ir ji buvo priversta su dviem mažamečiais vaikais būti laiptinėje keliolika valandų, kol specialistai išlaužė duris. Buvo padaryta turtinė žala. Medicinos darbuotojai P. K. apžiūrėjo tik trečią parą. Teigė, kad pareiškėją buvo siekta sužlugdyti kaip asmenybę. Nuo 2011 m. gruodžio 19 d. iki 2012 m. sausio 27 d. buvo laikomas kameroje Nr. 377, kurios plotas 7,33 kv. m. Šioje kameroje buvo laikomi keturi kaliniai. Kamera įrengta pastato pusrūsyje, o tai draudžia įstatymai. Kameros dieninis ir naktinis apšvietimas, temperatūra neatitiko keliamų reikalavimų. Po Vilniaus visuomenės sveikatos centro nurodymo pašalinti trūkumus kalėjimo administracija pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad pažeidimai buvo pašalinti, tačiau to padaryta nebuvo. Dėl netinkamo apšvietimo kamerose, patirto streso, kitų sąlygų pablogėjo jo regėjimas, reikia įsigyti akinius, taigi padaryta apie 800 Lt turtinė žala bei didžiulė neturtinė žala. Nuo pat pradžių tiek žodžiu, tiek raštu prašė duoti bent striukę ir kepurę, kad galėtų realizuoti teisę vieną kartą per dieną bent vieną valandą pasivaikščioti lauke, tačiau jie duoti tik po daugiau nei mėnesio, todėl buvo pasivaikščioti tik tris kartus. Kepurė buvo akivaizdžiai per maža, kalėjimo ne civilinė, ji žemino pareiškėjo orumą. Būdamas Lukiškių TI-K, dėl patirto streso, emocinių bei asmeninių išgyvenimų, žiauraus elgesio, žmogaus orumą žeminančių aplinkybių, kreipėsi pagalbos į psichiatrą, tačiau buvo priimtas tik po keliolikos dienų. Buvo paskirtas gydymas. Iki patekdamas į kalėjimą psichikos bei kraujospūdžio sutrikimais nesiskundė. Daugiau nei 14 metų dirbo policijoje, jo sveikata buvo nuolat tikrinama, pareiškėjas buvo tinkamas tarnauti. Patekus į kalėjimą, kraujospūdis buvo nepastovus. Lukiškių TI-K buvo ignoruojama valstybinė kalba, prižiūrėtojai dažnai vartojo necenzūrinius žodžius, barbarizmus, skolinius, kriminalinės subkultūros žargoną. Tai žeidė pareiškėją, žemino jo, kaip asmens bei lietuvio, garbę ir orumą. Dėl Lukiškių TI-K perpildymo nebuvo tinkamai organizuojamas prausimasis duše. Ribotas prausimosi laikas, per kurį dar reikdavo ir drabužius išsiskalbti. Į dušą dažniausiai vesdavo po du, dažniausiai veikdavo vienas dušas. Dušų maišytuvai dažnai neveikdavo, nebuvo lentynėlių daiktams pasidėti, nebuvo kur padžiauti drabužių. Kalėjime buvo žiurkių. Kamerose buvo pelėsių, kurie gali sukelti trumpalaikį ir ilgalaikį poveikį sveikatai. Tualetas kamerose Nr. 121 ir Nr. 377 neatskirtas nuo gyvenamosios patalpos. Sienelės neatitinka higienos normų reikalavimų, dažniausiai nesiekia 1,5 m aukščio. Gamtinius reikalus buvo priverstas atlikti matant ir girdint kitiems nuteistiesiems bei prižiūrėtojams ir prižiūrėtojoms. Kartais naktį būdavo nuolat atidarytas kameros duryse įrengtas langelis, skirtas kalinamiesiems stebėti. Iš tualeto nėra jokios atskiros ventiliacijos. Buvo priverstas uždegti smilkalus, kad nesijaustų blogo kvapo. Ventiliacija Lukiškių TI-K bei Laisvės atėmimo vietų ligoninėje labai prasta, kameros nevėdinamos. Tai galėjo sutrikdyti pareiškėjo sveikatą ir ateityje gali kilti problemų. Kamerose Nr. 121 ir 377 langai bei orlaidės neatsidaro – nėra rankenėlių, jie nepasiekiami dėl vidinių grotų. Maistas buvo prastos kokybės, todėl jį teko pirkti parduotuvėje. Spintelėse mažai vietos, nebuvo įmanoma susidėti reikiamų daiktų. Kameroje Nr. 121 nebuvo kėdžių, taburečių, staliuko. Kameroje Nr. 377 buvo tik dvi kėdės. Du kartus per mėnesį vienam asmeniui buvo išduodami du prasčiausios kokybės tualetinio popieriaus ritinėliai. Lukiškių TI-K nebuvo organizuojama jokio užimtumo. Tik vieną kartą buvo nuvestas į sporto salę. Nepalaikant fizinės formos, pablogėjo sveikata. Nebuvo leidžiama pasirinkti knygų, atnešdavo seną spaudą. Prašymai leisti nuvykti į biblioteką nebuvo patenkinti. Prašė nuvesti į koplyčią, tačiau to nebuvo padaryta. Taip buvo pažeista pareiškėjo teisė dalyvauti religinėse apeigose. Buvo registruojami tik skundai, palankesni administracijai, į kitus nebuvo atsižvelgiama. P. K. nurodė, kad sutuoktinė buvo atvykusi tik vieną kartą. Reikėjo teismo sutikimo ir praėjo nemažai laiko, kol jį gavo. Teismas atsiuntė nepatvirtintą nutarimo kopiją, todėl susitikimas ir skambinimai užsitęsė. Trumpalaikis pasimatymas vyko per stiklą. Labai išgyveno prieš susitikimą ir po jo. Pasijuto sistemos auka, su sutuoktine bendravo lyg svetimi. Nebuvo užtikrinta jokio intymumo. Pasimatymų kambaryje buvo daug lankytojų ir nuteistųjų, jie blaškė dėmesį, trukdė normaliai bendrauti. Jautė prižiūrėtojų žvilgsnius, girdėjo replikas. Dėl bendravimo stokos, glaudaus abipusio ryšio nebuvimo pašlijo santykiai su sutuoktine. Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo bei nacionalinių teismų praktika, tvirtino, kad teismas turėtų konstatuoti, jog buvo pažeista P. K. konstitucinė teisę į orumą, taip pat padaryta žala civilinės teisės saugomam gėriui – asmeniui jaustis oriu, visaverčiu ir lygiateisiu Lietuvos Respublikos piliečiu. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas turėtų atsižvelgti į pažeidžiamos vertybės pobūdį, pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam tinkamomis sąlygomis, atitinkančiomis Lietuvos Respublikos higienos normas. Dėl kankinimo, žiauraus ir nežmoniško, žeminančio elgesio ir spaudimo būdamas Lukiškių TI-K patyrė didelį stresą ir negatyvias emocijas. Iki šiol negali pamiršti, kaip su juo buvo elgiamasi, prastai miega, teko kreiptis į psichiatrą. Paskirti vaistai nelabai padeda. Pareiškėją kamuoja iškilusios psichologinės problemos, jo psichika yra sužalota. Kreipėsi pagalbos į psichologą, buvo paskirtas reabilitacinis gydymas. Prarado bendravimo galimybes su artimaisiais, draugais, pažįstamais. Dėl sutrikusio regėjimo yra priverstas nešioti akinius. Sveikata ir organizmas yra suluošinti. Mano, kad niekuomet negalės gyventi tokio gyvenimo, kokį gyveno iki patekdamas į kalėjimą. Reikalingas aplinkos pakeitimas, užsimiršimas, ilgalaikė reabilitacija. Nusivylė teisėsauga bei teisine sistema, prarado pasitikėjimą valstybe, negali susirasti normalaus, gerai mokamo darbo. Turtinei žalai priskiria pašto korespondencijos siuntimą, kuro išlaidas, dokumentų spausdinimo ir kopijavimo išlaidas, kanceliarinių prekių, vaistų išlaidas ir pan. Iš viso šios išlaidos sudaro 1 066,25 Lt. Rašydamas ir siųsdamas tiek paštu, tiek elektroniniu paštu pareiškimus, skundus, peticijas, prašymus dėl Lukiškių TI-K, sugaišo apie 30 darbo dienų. Atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga – 800 Lt, vidutinis darbo užmokestis – apie 2 151 Lt), prašo teismo priteisti jo naudai iš atsakovo 2 151 Lt. Iš viso turtinę žalą sudaro 3 217,25 Lt. Patirtą neturtinę (moralinę) žalą taip pat vertina pinigine išraiška. Kalėjime buvo laikomas 43 paras, kiekvieną kalinimo parą vertina 2 000 EUR (6 936 Lt), taigi iš viso prašo 86 000 EUR (298 248 Lt) neturtinės žalos atlyginimo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepimas

Atsiliepime (b. l. 136-139) paaiškino, kad nuo 2011 m. gruodžio 16 d. vakaro iki 2011 m. gruodžio 30 d. ryto, 2012 m. sausio 9 d. ryte, 2012 m. sausio 10 d. ryte, nuo 2012 m. sausio 14 d. vakaro iki 2012 m. sausio 21 d. ryto vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytą reikalavimą. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Taip pat pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys yra perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, kadangi už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius visą laiką yra pristatomas į kameras, išduodama kalcinuota soda, skirta kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti. Už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su valikliais. Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotimi. Ši sutartis kiekvienais metais pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamera Nr. 377 buvo dezinfekuojama 2012 m. kovo 1 d. ir 2012 m. gegužės 10 d., o kamera Nr. 121 – 2012 m. sausio 2 d. ir 2012 m. balandžio 27 d. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, stiklus, klozetus, laužo langus, griauna sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, ir pan. Visiškai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai tenka daryti pakartotiną remontą. Vilniaus visuomenės sveikatos centro darbuotojai 2012 m. kovo 20 d. atliko kamerų Nr. 121 ir Nr. 377 patikrinimą. Nurodyti trūkumai nedelsiant buvo pašalinti ir apie tai raštu informuotas Vilniaus visuomenės sveikatos centras. Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2012 m. gegužės 25 d. atliko minėtų kamerų grįžtamąjį patikrinimą ir nustatė, kad visi HN 76:2010 reikalavimai atitiko normas. Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinti, todėl jos vėdinamos natūraliai ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“ Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka HN 76:2010 reikalavimus. Kamerose pavojaus mygtukai yra įrengti, tačiau labai dažnai juos gadina ir laužo suimtieji bei nuteistieji. Tvirtino, kad pareiškėjas neįrodė žalos fakto.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimu pareiškėjo P. K. skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui P. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 5 000 Lt (penkis tūkstančius litų) neturtinei žali atlyginti (t. II, b. l. 114-128).

Teismas nustatė, kad laikant pareiškėją kameroje Nr. 377 nuo 2011 m. gruodžio 19 d. iki 2012 m. sausio 27 d., iš viso – 39 dienas, buvo pažeista jo teisė būti kalinamam kameroje, kurioje tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Pareiškėjo nurodytos kameros Nr. 6 sąlygos negali būti laikomos saugiomis, kadangi nuo žmogaus išskyrų galima užsikrėsti ligomis. Jos pažeidžia žmogaus orumą, kurį gina Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalis. Lukiškių TI-K turi elementarias galimybes užtikrinti kameros tinkamumą, valydamas šią kamerą ne po darbo, o pagal poreikį dieną. Švaros neužtikrinimas kameroje Nr. 6 yra HN 76:2010 54 punkto pažeidimas. Įvertinęs Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. kovo 20 d. patikrinimo akte Nr. 13(13–3)-13.16-251 bei rašte Nr. 13-15-(2-1)-2-987 nurodytus faktus nustatė, kad kameros Nr. 121, kurioje pareiškėjas buvo kalinamas nuo 2011 m. gruodžio 16 d. vakaro iki 2011 m. gruodžio 18 d. vakaro, būklė neatitinka 5 HN 76:2010 punktų – apšviestumas dieną ir naktį (22, 23 punktai), temperatūra (26 punktas), remontas (62 punktas), pelėsis (56 punktas). Asmens apgyvendinimas netvarkingoje ir pavojingoje aplinkoje, verčiant pačiam ją tvarkyti, prieštarauja HN 76:2010 6 punktui, kadangi neužtikrinama saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pažymėjo, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. kovo 20 d. patikrinimo akte Nr. 13(13–3)-13.16-251 nurodyta, kad kameros Nr. 121 langai pritaikyti vėdinti ir tai atitinka HN 76:2010 24 punktą. Lukiškių TI-K pripažino, kad kameros vėdinamos per langus, o rankenėlės buvo išimtos dėl saugumo. Duomenų, kad pareiškėjas buvo supažindintas su tokia situacija ir žinojo, kur reikia kreiptis, kad galėtų gauti lango rankenėlę ir užtikrinti kameros vėdinimą, byloje nėra, todėl susidariusi padėtis teismo vertinta kaip pareiškėjo laikymas nevėdinamoje patalpoje. Teismas, remdamasis minėtu Vilniaus visuomenės sveikatos centro aktu sutiko, kad pareiškėjo teiginys dėl per žemos oro temperatūros kameroje yra teisingas ir pripažino šią aplinkybę bei pareiškėjo laikymą antisanitarinėmis sąlygomis Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimu. Nustatė, kad kameroje neveikė pavojaus mygtukas. Teismas sprendė, jog būdas, kuriuo pareiškėjas turėjo susisiekti su pareigūnais – šaukštu maistui ar maisto dubenėliu, kaip nurodė per teismo posėdį, yra nepriimtinas ir pažeidžia saugumo reikalavimus, žeidžia orumą ir gali būti kliūtis pranešti apie pavojų. Lukiškių TI-K nepaneigus higieninių priemonių išdavimo momento, kurį nurodė pareiškėjas, teismas laikė, kad higienos reikmenys pareiškėjui išduoti pažeidžiant HN 76:2010 63 punktą. Fakto, kad pareiškėjas turėjo miegoti drėgnoje patalynėje teismas nenustatė. Aplinkybių dėl susisiekimo su artimaisiais pareiškėjas prašė nenagrinėti. Įvertinęs Vilniaus visuomenės sveikatos centro nustatytus faktus teismas sprendė, kad kameros Nr. 377, kurioje pareiškėjas buvo kalinamas nuo 2011 m. gruodžio 19 d. ryto iki 2012 m. sausio 27 d., būklė neatitinka 3 HN 76:2010 punktų – apšviesta dieną ir naktį (22, 23 punktai), temperatūra (26 punktas). Sprendė, jog higienos norma 76:2010 dėl draudimo įrengti gyvenamąsias patalpas rūsiuose ir cokoliniuose aukštuose taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, todėl nagrinėjamu atveju ši norma netaikytina. Vertino, jog aprangos neplovimas daro neigiamą įtaką aplinkai ir sveikatai, sąlygų plauti ir džiovinti drabužius nesudarymas pažeidžia HN 76:2010 6 punkto reikalavimus. Teismas nustatė, kad pareiškėją sulaikius jam nebuvo išaiškintos jo teisės. Nustatytas užimtumo nebuvimas kalėjime. Pareiškėjas turėjo visą laiką praleisti užrakintas kameroje ir negalėjo atlikti religinių apeigų, kas prieštarauja teisės aktų reikalavimams. Nenustatyta, kad maistas kalėjime neatitiko higienos normos 76:2010 reikalavimų. Higienos normos 76:2010 50 punkte nustatytas medicininio patikrinimo terminas nebuvo pažeistas. Teismui nenustačius jokių ypatingų priežasčių, dėl kurių pareiškėjo medicininėje apžiūroje dalyvavo kalėjimo prižiūrėtojas, buvo sprendžiama, kad tokiu veiksmu pažeisti Komiteto prieš kankinimą nustatyti standartai ir sudaryta Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo galimybė. Teismas sprendė, jog nevalstybinės kalbos vartojimas duodant reikalavimus nuteistiesiems neatitinka Lietuvos Respublikos Valstybinės kalbos įstatymo 7 straipsnio nuostatų. Pareiškėjui nenurodžius aplinkybių, kokius skundus ir kada, kokiam pareigūnui pateikė ir kada, kaip buvo atsisakyti skundą registruoti, teismas nurodė neturintis faktinio pagrindo konstatuoti, kad buvo registruojami tik kalėjimo administracijai palankūs jo skundai. Teismas nustatė kalėjimo perpildymo faktą, kas lemia HN 76:2010 6 punkto, įpareigojančio užtikrinti sveikatai saugią aplinką, pažeidimą, nes mažėja vienam asmeniui skiriamas plotas, blogėja aprūpinimas, trumpėja maudymosi duše galimybė, tenka mažiau darbuotojų, juos sunkiau pakviesti, gauti reikalingas paslaugas. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas nurodė, jog Lukiškių TI-K pareigūnai pažeidė daugybę teisės aktų reikalavimų, o jų veiksmai buvo neteisėti. Sprendė, jog nesant galimybės identifikuoti, kad pareiškėjo prašoma atlyginti patirta turtinė žala yra išimtinai susijusi tik su nagrinėjama byla, šios išlaidos negali būti laikomos pagrįstomis, todėl nėra pagrindo jas atlyginti. Pareiškimų, skundų, peticijų bei prašymų rašymas negali būti laikomas pareiškėjo darbu ar jam prilyginama veikla. Šiais veiksmais pareiškėjas siekė apginti savo galimai pažeistas teises. Už minėtų dokumentų rengimą P. K. negali būti mokamas darbo užmokestis ar jam prilyginamos išmokos. Be to, galima atlyginti tik nuostolius, kurie tiek faktiškai, tiek teisiškai pagrįsti, įrodyti. Taigi, šios, pareiškėjo P. K. nuomone, patirtos išlaidos (turtinė žala) negali būti laikomos pagrįstomis, todėl nėra pagrindo jas atlyginti. Sprendė, jog iš byloje nustatytų aplinkybių negalima daryti išvados, kad pareiškėjo regėjimas pablogėjo ir žala jam buvo padaryta būtent dėl netinkamo kamerų apšvietimo, todėl šis P. K. teiginys atmestas kaip nepagrįstas. Teismas nustatė, kad P. K., būdamas Lukiškių TI-K, turėjo nusiskundimų dėl sveikatos (psichologinės, psichikos ir kraujotakos problemos, nugaros bei galvos skausmai, miego sutrikimai). Sprendė, jog Lukiškių TI-K pažeidus asmens teisę į tinkamas kalinimo sąlygas ir taip sukėlus jam nepatogumus bei emocinį sukrėtimą, pareiškėjui buvo padaryta žala. Atsižvelgdamas į pažeidžiamos vertybės pobūdį, pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam tinkamomis sąlygomis, atitinkančiomis Lietuvos Respublikos higienos normas, – pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką bylose Labzovas vs Rusija, Dmitrijus Rožinas vs Rusija, Longinas vs Kroatija, Melnitis vs Latvija, Modarca vs Moldova sprendė, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 5 000 Lt. P. K. reikalavimas priteisti 298 248 Lt neturtinės žalos atlyginimo neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų.

III.

Pareiškėjas P. K. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimo dalį ir priimti naują sprendimą – jo skundą patenkinti.

Apeliaciame skunde (t. II, b. l. 141-145) nurodo, kad teismas nesiėmė pakankamų veiksmų nustatyti faktinėms aplinkybėms, susijusioms su kameros Nr. 121 šildymu. Nepasisakė dėl kepurės. Neišreikalavo iš atsakovo pareiškėjo prašymo dėl čiužinio išdavimo. Nesiėmė veiksmų nustatyti faktinėms aplinkybėms, susijusioms su vėdinimu, maistu. Paviršutiniškai analizavo aplinkybę dėl pareiškėjo laikymo pusrūsiuose įrengtose kamerose. Pasisakydamas dėl pareiškėjo pasivaikščiojimo gryname ore teismas tik išdėstė savo samprotavimus, tačiau nepadarė jokių išvadų. Teismas netinkamai įvertinos aplinkybes, susijusias su pareiškėjo patirta neturtine bei turtine žala. Nepagrįstai atsisakė priteisti turtinės žalos atlyginimą. Neatsižvelgė į skunde nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliaciame skunde (t. III, b. l. 5-8) nurodo, kad iš byloje esančių duomenų matyti kamerų skaičiai, jų plotai, taip pat jose buvusių asmenų skaičius, tačiau šių duomenų negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kamerose kaita labai didelė, dažni atvejai, kai per vieną dieną asmenų skaičius, o kartu ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas kameroje kinta keletą kartų. Dėl šių priežasčių negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį, galimai mažesnį kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinio ir intensyvaus pažeidimo, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą. Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pažymėjo, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjo sveikata pablogėjo dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Teismas, konstatuodamas pažeidimus, vadovavosi prielaidomis. Pareiškėjui priteistos sumos neturtinei žalai atlyginti dydis neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų.

Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriuo prašo jo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjo nuomone atsakovo apeliacinis skundas yra nepagrįstas, nenurodyti teismo sprendimo apskundimo pagrindai (t. III, b. l. 16-17).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konsta tuoja:

IV.

Apeliaciniai skundai netenkintini.

Byloje sprendžiama dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui jo patirtą turtinę ir neturtinę žalą, kuri kildinama iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos neteisėtų veiksmų, pasireiškusių pareiškėjo kalinimu kamerose, neatitinkančiose nustatytų reikalavimų, bei kitais veiksmais ir neveikimu.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą bei šalių argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu vertinimu ir jo detaliai nekartoja. Spręstina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo situaciją bei tinkamai pasinaudojo savo prerogatyva, nustatydamas konkrečioje situacijoje pareiškėjui atlygintiną neturtinės žalos dydį.

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtu aktu pagal CK 6.271 straipsnio 3 dalį laikomas ir neteisėtas veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pažymėtina, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2692/2012).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo ruožtu yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog egzistavo visos trys kumuliatyviosios sąlygos viešajai atsakomybei kilti. Pirmosios instancijos teismas, detaliai ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pripažino pažeidimus dėl kalinimo metu pareiškėjui tekusio netinkamo kameros ploto, švaros neužtikrinimo, netinkamo apšviestumo dieną ir naktį, patalpos temperatūros bei kokybės, kameros vėdinimo, pavojaus signalo, higienos reikmenų išdavimo, aprangos skalbimo, pagal sezoną tinkamų drabužių išdavimo, teisės į pasivaikščiojimą gryname ore, dėl užimtumo ir religinių apeigų atlikimo galimybių, tinkamo pareiškėjo teisių išaiškinimo, kalėjimo prižiūrėtojo dalyvavimo pareiškėjo medicininėje apžiūroje, nevalstybinės kalbos vartojimo duodant reikalavimus nuteistiesiems, sveikatai saugios aplinkos užtikrinimo. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog tuo pasireiškė atsakovo veiksmų neteisėtumas. Taip pat pažymėtina, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (pvz. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2644/2012), nors proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo atliktam surinktų ir ištirtų įrodymų vertinimui.

Be to pabrėžtina, kad aukščiau aptartas reguliavimas nenumato kiekvienu atskiru teisės pažeidimu padarytos neturtinės žalos įvertinimo. CK 6.250 straipsnio 1 dalis neturtinę žalą įvertinti pinigais paveda teismui. Tai buvo atlikta atsižvelgiant į byloje nustatytų reikšmingų faktinių aplinkybių visumą, į pažeidžiamos vertybės pobūdį, pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką.

Reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas nenustačius nors vienos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6.271). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė priežastinio ryšio tarp jo įvardintos materialinės žalos ir teismo nustatytų teisės aktų pažeidimų įkalinimo metu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį reikalavimą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su šia sprendimo dalimi nurodo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-3731-244/2012, kuris buvo paliktas nepakeistas LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A525-197/2013). Tačiau nurodytoje byloje reikalavimas dėl turtinės žalos nebuvo tenkintas, dalinai patenkintas tik pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pagal ABTĮ 45 straipsnį reikalavimo dėl bylinėjimosi išlaidų nėra pareiškęs.

Dėl paminėto Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo P. K. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusArtūras DrigotasDalia Višinskienė