Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arnoldo Šukaičio (pranešėjas), teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Bronės Vidzėnienės,

nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų T. J., D. J., S. J., V. D., L. D. atstovui advokatui Žygimantui Rutkauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiųjų D. J., T. J., L. J., V. D. ir L. D. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š. išteisintas pagal BK 281 str. 5 d., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiųjų L. J., D. J., T. J., S. J., A. J., V. D., L. D., R. Š. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

R. Š. išteisintas, kaltinant jį tuo, kad jis 2009 m. sausio 7 dieną, apie 11.30 valandą (duomenys neskelbtini) aplinkkelio 7-ajame kilometre, vairuodamas gaisrinį automobilį „R. M. 220.14“, v. n. CDF 597, dėl nusikalstamo nerūpestingumo pažeidė Kelių eismo saugumo taisyklių 9, 19 ir 133 punktų reikalavimus - nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių saugumui ir aplinkai, nesiėmė visų būtinų priemonių savo ir keleivių saugumui kelionės metu užtikrinti, pasirinkdamas važiavimo greitį neatsižvelgė į važiavimo ir meteorologines sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, tai yra pasirinkdamas važiavimo greitį neatsižvelgė į slidžią kelio dangą, dėl ko įvyko eismo įvykis – jo vairuojamas automobilis esant slidžiai kelio dangai tapo nevaldomas, išvažiavo į priešingą eismo juostą, kliudė priešpriešiais važiavusį „R. T.“, v. n. AC 6982 AH, vairuojamą Ukrainos Respublikos piliečio V. T., vėliau atsitrenkė į važiuojamojoje dalyje po prieš tai įvykusio eismo įvykio stovėjusius automobilius „Audi 80“, v. n. EDN 066, kuriame sėdėjo šio automobilio vairuotojas V. Z., prieš tai eismo įvykį patyrusį „C. C.“, v. n. ZUO 752, prieš tai eismo įvykį patyrusį „Š. O.“, v. n. BFG 628, kuriame buvo mirtinai sužalotas keleivis Ž. B., greitosios pagalbos medicinos automobilį „VW Transporter“, v. n. AGV 192, bei važiuojamojoje dalyje buvusius žmones, ko pasėkoje žuvo greitosios medicinos pagalbos automobilio vairuotojai R. D. ir R. J., buvo sunkiai sutrikdyta prieš tai eismo įvykį patyrusio ir sužaloto „Š. O.“, v. n. BFG 628, vairuotojo L. Z. sveikata, nesunkiai sutrikdyta greitosios medicinos pagalbos darbuotojų R. Š. ir J. U. sveikata, nežymiai sutrikdyta V. Z. ir greitosios medicinos pagalbos darbuotojos R. R. sveikata.

Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad R. Š. veiksmuose nėra neatsargios kaltės – nusikalstamo nerūpestingumo - požymių. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. Š. nenumatė, kad jo veikimas ar neveikimas gali tapti eismo įvykio, kurio metu nukentėjo žmonės, priežastimi, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Iš R. Š. parodymų matyti, kad jis - profesionalus vairuotojas: nuo 1996 metų turi vairuotojo pažymėjimą, nuo 2002 metų dirba vairuotoju, gaisrinį automobilį, kuriuo vyko į eismo įvykio vietą, jis vairuoja jau tris metus, žino, kad viena iš pagrindinių jo pareigų yra saugiai nuvykti į įvykio vietą. Iš išteisinamojo ir kitų eismo įvykio buvusių asmenų parodymų bei kitos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad eismo įvykio metu snigo, pustė, prastas matomumas, pasak R. Š., tik apie 100 metrų, kelio danga įvykio vietoje slidi, apledėjusi, buvo apie 5 laipsnius šalčio, pūtė šoninis vėjas. Iš R. Š. parodymų matyti, kad kelias nuo išvykimo vietos iki įvykio vietos susidėjo iš trijų atkarpų: vienokia kelio danga buvo mieste, kitokia už miesto ribos iki aplinkkelio ir dar kitokia aplinkkelyje, kur ir įvyko avarija: mieste kelio danga buvo šlapia ir nuvalyta, už miesto iki aplinkkelio kelias buvo nevalytas, padengtas sniegu ir provėžuotas, aplinkkelyje kelio danga švari, be sniego. R. Š. parodė, kad, važiuojant kelio atkarpoje nuo miesto iki aplinkkelio jam teko stabdyti, tačiau automobilis stabilumo neprarado, išvažiavus į aplinkkelį jis pastebėjo, kad kelio danga yra kitokia - ji buvo nepadengta sniegu, pasirodė sausa ir neslidi. Sukdamas į aplinkkelį jis nesustojo prie STOP ženklo, įvažiavęs į aplinkkelį padidino greitį, ar greičio pedalą numynė iki galo, jis neprisimena, automobilio didžiausias ribotas greitis yra 90 km/h, važiuodamas aplinkkeliu jis nedarė jokių veiksmų, kad įsitikintų, kokia kelio danga. Tik automobiliui praradus stabilumą, jis suprato, kad kelio danga slidi. Teismas nuosprendyje nenurodė svarbios aplinkybės, kad R. Š. parodė, jog, įsukęs į aplinkelį, jis nedarė jokių veiksmų, kad įsitikintų, kokia kelio danga, nors suprato, kad aplinkelio danga skyrėsi nuo iki tol važiuotos kelio atkarpos dangos.

Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 133 p. nurodyta, kad vairuotojas, pasirinkdamas važiavimo greitį, turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Vairuotojas turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. Šiame punkte nurodyti reikalavimai įpareigoja vairuotojus būti itin dėmesingiems esant blogoms kelio ir meteorologinėms sąlygoms. Todėl ta aplinkybė, kad R. Š., vien metęs žvilgsnį į kelią ir nusprendęs, kad kelio danga neslidi ir to pasekoje pasirinko važiavimo greitį, tinkamą važiuoti sausu, o ne slidžiu keliu, nesuponuoja prielaidos išvadai, kad jis negalėjo numatyti, jog kelio danga gali būti slidi. R. Š. nepadarė jokių veiksmų, kad patikrintų kelio dangą: nemėgino pristabdyti ar kokiais nors kitokiais veiksmais patikrinti, ar kelio danga yra tikrai sausa, nors jo vairavimo patirtis, krintantis sniegas, nedidelis šaltis bei žinojimas, kad jau šiame kelyje ką tik įvyko skaudus eismo įvykis, tikrai reikalavo tai padaryti. Be to, R. Š., važiuodamas į įvykio vietą žinojo, kad avarijos vieta yra būtent aplinkelyje ir kad teks šiame kelyje sustoti. Iš to, kad R. Š. netinkamai įvertino kelio dangą ir greitį pasirinko tinkamą važiuoti sausu keliu, seka išvada, kad jis lėtino greitį ir stabdė automobilį tokiu būdu, kokiu stabdytų esant neslidžiai kelio dangai. R. Š., pasirinkdamas važiavimo greitį, turėjo atsižvelgti ir į tai, kad kelio danga slidi, ir į prastą matomumą, ir į tai, kad gaisriniam automobiliui, kurio svoris be krovinio yra 7,6 tonos (3 t., 43 b. l.), sustabdyti reikalingas didesnis atstumas, ir į tai, kad šiame kelyje eismas yra intensyvus ir kad prasilenkiant su kitais automobiliais galimi vėjo gūsiai, ir į tai kad pūtė stiprus šoninis vėjas. Tai, kad R. Š. pasirinko nesaugų važiavimo greitį, rodo pasekmės - jis nesuspėjo sustabdyti automobilio iki pirmojo eismo įvykio vietos, į kurią jis vyko, ir išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą atsitrenkė į pirmojo eismo įvykio vietoje buvusius automobilius ir žmones.

Teismas nuosprendyje neteisingai nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisme išnagrinėti duomenys nepaneigia R. Š. iškeltos versijos, jog jo vairuojama transporto priemonė stabilumą prarado, prasilenkdama su priešpriešiais važiavusiu vilkiku nuo prasilenkimo metu susidariusio vėjo gūsio arba dėl nenugalimos jėgos - šoninio vėjo gūsio. Iš R. Š. ir šalia jo sėdėjusio liudytojo E. B. parodymų matyti, kad pirmiausia jie abu pastebėjo mirksinčius švyturėlius, paskui R. Š. sumažino greitį. Dėl to, kas sekė po to, R. Š. ir E. B. parodymai nesutampa: R. Š. parodė, kad po to, kai pastebėjo švyturėlius, jo vairuojamas automobilis prasilenkė su priešpriešiais važiavusiu vilkiku ir prasilenkiant pajuto vėjo gūsį, nuo kurio gaisrinis automobilis prarado stabilumą; E. B. teismo posėdžio metu parodė, kad po to, kai pastebėjo švyturėlius, gaisrinį automobilį „ėmė mėtyti po kelią", po to prasilenkė su vilkiku, prasilenkus su vilkiku pajuto vėjo gūsį ir gaisrinis automobilis tapo nevaldomas. Ikiteisminio tyrimo metu E. B. parodė, kad, pamačius švyturėlius, R. Š. pradėjo pamažu mažinti greitį ir jų automobilis pradėjo mėtytis po kelią, prasilenkus su vilkiku nuo vėjo gūsio jų „Renault“ tapo nevaldomas, mašina slydo ir artėjo link Audi 80 automobilio ir išslydo į priešingą eismo juostą (3 t., 139-140 b. l.). R. Š. ir E. B. parodymai rodo, kad R. Š. ėmė lėtinti greitį iš kart po to, kai pamatė mirksinčius žiburėlius ir kad gaisrinis automobilis prarado stabilumą dar iki prasilenkdamas su vilkiku. Šią aplinkybę netiesiogiai patvirtina ir liudytojo V. T., važiavusio paskui vilkiką, parodymai, kad vilkiko vairuotojas prieš prasilenkdamas prisispaudė arčiau dešiniojo krašto, kaip kad ir V. T. pamatęs, kad gaisrinis automobilis, susigretinęs su krovininiu vilkiku, važiavusiu priešais juos, pradėjo mėtytis savo važiuojamojoje dalyje, pasuko arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto (3 t., 126-129 b. l.). Šie parodymai rodo, kad vilkiko vairuotojas galėjo pasitraukti arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, pamatęs, kad gaisrinis automobilis slidinėja. Aplinkybę, kad vilkikas prasilenkdamas negalėjo sukelti didelio vėjo gūsio, patvirtina tai, kad vilkikas važiavo labai mažu greičiu, nes ką tik išvažiuodamas į priešingą eismo juostą buvo apvažiavęs pirmojo eismo įvykio vietą ir nespėjęs padidinti greičio. Tai patvirtina V. T. ir A. T. parodymai. (3 t., 126-129, 131-133 b. l.) Taip pat tai patvirtina ir išteisintojo parodymai, kad vilkikas jo manymu važiavo nedideliu greičiu.

Prokuroro teigimu, logika neleidžia daryti išvados, kad vėjo gūsiai, kurie įvykio vietoje nepadarę jokio poveikio nė vienam lengvajam automobiliui, o ypač V. T. vairuojamam automobiliui, kuris yra daug lengvesnis ir kuris važiavo paskui vilkiką ir kurį pirmiausia kliudė gaisrinis automobilis, galėjo tapti sunkiasvorio automobilio stabilumo praradimo priežastimi. Pagal R. Š. parodymus vėjo gūsis padarė poveikį jo vairuojamam automobiliui, tuoj prasilenkus su vilkiku, o V. T. parodo, kad važiavo paskui vilkiką. Taigi abu automobilius skyrė labai mažas atstumas ir taip negalėjo būti, kad į vieną automobilį vėjas pūtė, o į kitą automobilį nepūtė.

Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nėra neginčijamų įrodymų apie tai, kieno veiksmai buvo tiesiogine sąlyga eismo įvykiui kilti, motyvuodamas tuo, kad ir kiti eismo dalyviai padarė KET pažeidimus. Iš bylos medžiagos matyti, kad nėra jokių duomenų, kad kitų eismo dalyvių, o ne gaisrinio automobilio vairuotojo R. Š., veiksmai būtų buvusi tiesiogine sąlyga eismo įvykiui kilti. Pirma, prieš tai avariją patyrę automobiliai, įvykio vietoje buvę kiti automobiliai bei į įvykio vietą atvykę greitosios pagalbos automobiliai stovėjo priešpriešinėje eismo juostoje ir niekaip negalėjo tapti susidūrimo priežastimi. Gaisrinis automobilis skersas įčiuožė į priešingą eismo juostą ir nušlavė ten buvusius automobilius. Antra, greitosios pagalbos automobiliai stovėjo su įjungtais švyturėliais ir pagal (duomenys neskelbtini) p. jie, kaip specialiosios transporto priemonės, turėjo teisę ten stovėti.

Nepagrįsti teismo argumentai, kad kartu su išteisintuoju važiavę vyresni pagal rangą darbuotojai neliepė sumažinti greičio, nes už saugų vairavimą vienareikšmiškai atsako tik vairuotojas. Aplinkybės, kad R. Š., vykdydamas savo profesinę pareigą, vyko atlikti skubių ir būtinų veiksmų ir tai, kad teko vairuoti esant sudėtingoms važiavimo sąlygoms, gali būti pripažintos atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, tačiau jos jokiu būdu negali būti pripažintos baudžiamąją atsakomybę šalinančiomis aplinkybėmis.

Prokuroras daro išvadą, kad būtent nesaugus greitis buvo eismo įvykio kilimo pagrindinė priežastis: R. Š. dėl nusikalstamo nerūpestingumo tinkamai neįvertinęs kelio dangos būklės aplinkkelyje pasirinko nesaugų greitį, tinkamą važiuoti neslidžiu keliu, pamatęs pirmojo eismo įvykio vietoje greitosios pagalbos automobilių švyturėlius ėmė stabdyti automobilį tokiu būdu, kokiu stabdytų esant sausai kelio dangai, ko pasekoje automobilis prarado stabilumą ir, išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą, atsitrenkė į pirmojo eismo įvykio vietoje buvusius automobilius ir žmones. Pirmosios instancijos teismas R. Š. išteisino nepagrįstai, todėl jis turi būti pripažintas kaltu pagal BK 281 str. 5 d.

R. Š. atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra ta, kad jis veiką padarė pažeisdamas profesinės pareigos vykdymo teisėtumo sąlygas - vykdydamas savo profesinę pareigą vyko atlikti skubių ir būtinų veiksmų, t. y. gelbėti į avariją patekusių žmonių, tačiau skubėdamas pažeidė kelių eismo saugumo taisykles. Atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažintina tai, kad R. Š. automobilį vairavo esant sudėtingoms važiavimo sąlygoms. Byloje pareikšti nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintini, nustatant mažesnius atlygintinos neturtinės žalos dydžius, priteisiant iš Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos. Nustatant priteistinus neturtinės žalos dydžius, atsižvelgtina į neturtinės žalos pasekmes, t. y. kad visi civiliniai ieškovai, išskyrus R. Š., išgyveno dvasinį netekties skausmą žuvus artimam žmogui, R. Š. nukentėjo tiesiogiai, į kiekvieno civilinio ieškovo, išskyrus R. Š., buvusius santykius su žuvusiaisiais, jų giminystės ryšį; į žalą padariusio asmens kaltę, nusikaltimo padarymo aplinkybes, į išmokėtas pinigų sumas nukentėjusiesiems, į ekonominę šalies padėtį ir į civilinio atsakovo finansines galimybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus: į tai, kad dabar mūsų valstybė išgyvena finansinę krizę, Panevėžio Priešgaisrinė gelbėjimo valdyba yra biudžetinė įstaiga, finansuojama iš LR valstybės lėšų ir nevykdo veiklos, už kurią gaunamos pajamos, smarkiai yra sumažintas finansavimas biudžetinėms įstaigoms.

Atskirtimais į apeliacinius skundus išteisintasis R. Š. ir Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas prašo atmesti apeliacinius skundus ir palikti galioti išteisinamąjį nuosprendį.

Teismo posėdyje, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiųjų apeliacinius skundus tenkinti iš dalies, nukentėjusieji prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, advokatas Ž.Rutkauskas prašė jo atstovaujamų nukentėjusiųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroro apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Skundžiamu nuosprendžiu R. Š. išteisintas, kaltinant jį pažeidus KET 9, 19 ir 133 p. reikalavimus, t. y. tuo, kad, pasirinkdamas važiavimo greitį, neatsižvelgė į slidžią kelio dangą, dėl to jo vairuojamas automobilis, tapęs nevaldomu ir išvažiavęs į priešingą eismo juostą, kliudė priešpriešais važiavusį automobilį, o vėliau atsitrenkė į dar keturis kelyje stovėjusius automobilius ir ten buvusius žmones, dėl to du žmonės žuvo, vienas sužalotas sunkiai, du – nesunkiai ir du – nežymiai. Teismas A. Š. išteisino, argumentuodamas tuo, kad jo veikoje nebuvo nei objektyviosios pusės požymio – priežastinio ryšio tarp veikos ir pasekmių, nei subjektyviosios pusės požymio – kaltės. Vienas pagrindinių įrodymų šaltinių, kuriais teismas rėmėsi nuosprendyje, buvo išteisintojo parodymai, kurių esmė ta, kad jis buvo pasirinkęs saugų greitį, tačiau jo vairuojamas gaisrinis automobilis prarado stabilumą dėl nuo nenugalimos jėgos – stipraus vėjo gūsio, susidariusio automobiliui prasilenkiant su vilkiku. Iš esmės šie parodymai teismui suteikė pagrindą spręsti, jog išteisintojo veika nebuvo būtinąja eismo įvykio kilimo sąlyga, o išteisintasis neturėjo ir negalėjo suprasti, kad jo pasirinktas greitis nesaugus ir gali sukelti eismo įvykį. Tuo tarpu kitą duomenų šaltinį – eismo įvykį tyrusių specialistų išvadą, kuri buvo viena pagrindinių išteisintajam pareikštą kaltinimą pagrindžiančių duomenų – teismas laikė netinkamu įrodymu, nes ši išvada gauta, remiantis išteisintojo vairuojamame automobilyje buvusio tachografo – prietaiso, braižančio greičio diagramą – parodymais, kurie yra nepatikimi. Spręsdamas apie šių parodymų nepatikimumą, teismas vadovavosi 2009-01-16 tachografo apžiūros metu pateikta specialisto R. V. išvada, kurioje nurodyta, kad prieš eismo įvykį neatlikta šio prietaiso metrologinė patikra, jis Lietuvoje papildomai nekalibruotas, į jį neįdėta vairuotojo kortelė (1 t., 118 b. l.). Tačiau šie specialisto išvardinti tachografo priežiūros pažeidimai yra iš esmės formalūs, todėl būtina išsiaiškinti, kokią reikšmę jie turėjo prietaiso veikimo ir juo užfiksuotų rezultatų patikimumui. Specialistas toje pačioje išvadoje nurodė, kad R. Š. vairuotame automobilyje buvo skaitmeninis tachografas, kuris plombuotas ir ši plomba nepažeista. Šios specialisto nurodytos aplinkybės rodo, kad nuo įvykio iki prietaiso apžiūros parodymai negalėjo būti koreguojami. Specialistas apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad jis, patikrinęs tachografą, nustatė, jog tachografui buvo atliktas pirminis kalibravimas jo pagaminimo metu, nekalibruotas jis nebūtų fiksavęs jokių duomenų. Tachografas buvo sujungtas su automobiliu ir įvykio metu veikė. Specialistas nenustatė jokių tachografo pažeidimų. Vairuotojo neįdėjimas savo kortelės į prietaisą lėmė tik tai, kad neatsispindėjo, kas automobilį vairavo važiuojant. Iš paaiškinimų matyti, kad prietaisas įvykio metu veikė ir buvo gamintojo kalibruotas, o kortelės neįdėjimas neturi reikšmės jo veiklai, o tik vairuotojo pavardės identifikavimui, t.y. šioje byloje neginčijamai aplinkybei. Šios specialisto nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad įvykio metu tachografas fiksavo tikslius automobilio veiklos parametrus, jo parodymai patikimi, todėl, priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, specialisto išvadą pateikę eismo įvykį tyrę specialistai visiškai pagrįstai rėmėsi juo užfiksuota išteisintojo vairuoto automobilio greičio diagrama. Esant tokioms aplinkybėms, kolegija laiko neteisingu pirmosios instancijos teismo sprendimą laikyti nepatikimu įrodymu remiantis šiais tachografo parodymais atliktus specialistų tyrimus ir jų pateiktą išvadą ir nagrinėjamoje byloje vadovaujasi šia išvada.

Specialisto išvada konstatuota, kad, remiantis tachografe užfiksuotais duomenimis, R. Š. vairuojamo automobilio greitis, artėjant prie eismo įvykio vietos, galėjo būti apie 90 km/h. Pagrindine eismo įvykio kilimo sąlyga techniniu požiūriu buvo R. Š. vairuojamo automobilio važiavimo stabilumo praradimas, priartėjus prie eismo įvykio vietos. Pagrindinės eismo įvykio priežasties dėl duomenų trūkumo nustatyti negalima. Galima tik teigti, kad techniniu požiūriu tam įtakos turėjo ir buvo priežastiniame ryšyje su važiavimo stabilumo praradimu R. Š. netinkamai pasirinktas buvusiomis eismo įvykio vietoje kelio ir meteorologinėmis sąlygomis važiavimo greitis, priartėjus prie įvykio vietos, o taip pat galimai – šio eismo įvykio metu buvę vėjo gūsiai iki 19 m/s (1 t., 103-116 b. l.). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje specialistas M.Možeiko paaiškino, kad dėl pasirinkto netinkamo greičio įtakos stabilumo praradimui pateikta išvada yra kategoriška, o dėl greičio – tikimybinė. Iš šių duomenų matyti, kad techniniu požiūriu išteisintojo automobilio nesuvaldymą ir eismo įvykio kilimą sąlygojo dvi aplinkybės, kurių pagrindinė – išteisintojo netinkamai pasirinktas greitis ir papildoma – vėjo gūsiai. Šios dvi aplinkybės nurodo buvus priežastinį ryšį tarp išteisintojo veiksmų, nesilaikant KET reikalavimų, ir jais sukeltų eismo įvykio pasekmių. Tačiau priežastinio ryšio buvimas techniniu požiūriu dar nereiškia priežastinio ryšio buvimo teisiniu požiūriu. Eismo dalyvio veika, kuria padaromas KET pažeidimas, eismo įvykio priežastimi teisiniu požiūriu yra tuo atveju, jeigu analogiškoje situacijoje laikantis taisyklių reikalavimų įvykis nebūtų įvykęs. Teisinė išvada apie priežastinio ryšio buvimą daroma, įvertinus tiek specialisto išvadą, tiek faktines eismo įvykio aplinkybes, atsižvelgiant į kaltininko galimybę pastebėti pavojų keliančias aplinkybes ir adekvačiai į jas sureaguoti.

Šioje byloje R. Š., be bendrųjų inkriminuotas specialus, t. y. (duomenys neskelbtini) p. pažeidimas. Šiame punkte nurodyta, kad vairuotojas, pasirinkdamas važiavimo greitį, turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Vairuotojas turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. Prokuroras skunde teisingai nurodo, kad iš byloje esančių įrodymų matyti, kad išteisintajam buvo žinoma visa reikiama informacija apie eismo įvykio metu buvusias oro sąlygas ir su jomis susijusią kelio dangos būklę, jo vairuojamo automobilio techninius duomenis, galutinį atvykimo tikslą ir vietą, kad artėdamas prie jos, jis galėtų laiku pastebėti eismo saugumui pavojų keliančias aplinkybes ir imtis papildomų atsargumo priemonių. R. Š. ir kartu su juo automobiliu vykę liudytojai E. B., D. K., A. B. nurodė, kad važiuojant į įvykio vietą pustė, buvo vėjo gūsiai, artėjant link aplinkelio, vėjo kryptis buvo šoninė, matomumas blogas, apie 100-200 metrų, artėjant link įvykio vietos – apie 100 metrų. Vykdami jie aptarinėjo blogas eismo sąlygas ir sprendė, kad reikia važiuoti lėčiau. Išteisintasis apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė žinojęs, kad, esant slidžiai kelio dangai ir pučiant šoniniam vėjui automobilis gali prarasti stabilumą, tokios pat pasekmės gali kilti ir prasilenkiant su sunkiasvoriais automobiliais. Išteisintasis žinojo, kad vyksta į applinkelyje įvykusios avarijos vietą, reikės sustoti ir gelbėti nukentėjusius žmones. Jam, kaip keletą metų vairuojančiam gaisrinį automobilį, sveriantį kelias tonas, turėjo būti žinomas ir šio automobilio stabdymo kelias. Tai, kad R. Š. suprato būtinybę važiuojant nuolat vertinti kelio dangos būklę ir pasirinkti saugų greitį, patvirtina jo paties ir liudytojo E. B. parodymai, kad miesto ribose, kuriose kelias buvo šlapias, ir už miesto, kur kelio danga buvo provėžuota, vietomis – slidi, jis kelis kartus stabdė automobilį, tačiau automobilis neprarado stabilumo. Išdėstytos aplinkybės rodo, kad R. Š., artėdamas link aplinkelio ir įvažiavęs į jį, privalėjo ir turėjo visas galimybes elgtis labai atidžiai – įvertinti kelio dangą, pasirinkti saugų greitį ir reikiamą stabdymo atstumą. Tačiau iš R. Š. parodymų matyti, kad įsukęs į aplinkelį, nesiėmė jokių atsargumo veiksmų. Jis parodė, kad iki avarijos vietos likus 100-200 metrų, buvo pasirinkęs saugų - 30-60 km/h greitį, tačiau šiuos teiginius paneigia specialisto išvada, kuria nustatyta, kad tuo metu automobilio greitis buvo didesnis – apie 90 km/h. Išteisintasis pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė supratęs, kad kelio danga aplinkelyje skyrėsi nuo slidžios kelio dangos mieste, t. y. ji pasirodė neslidi, tačiau jis neatliko jokių veiksmų, kad įsitikintų kelio dangos būkle, ir, įsukęs į aplinkelį, padidino greitį iki techniškai maksimalaus greičio ribotuvu nustatyto šiam automobiliui. Tai akivaizdžiai matyti iš tachografo rodmenų. Kelio dangos slidumą R. Š. įvertino tik prasilenkęs su vilkiku. Atsižvelgiant į išteisintojo nurodytas aplinkybes, kad aplinkeliu jis važiavo apie 1-2 kilometrus, o prasilenkimas įvyko jam iš 100-200 metrų atstumo pamačius avarinius švyturėlius, akivaizdu, kad išteisintasis didesnę aplinkelio atkarpos dalį važiavo taip, kaip važiuotų jo klaidingai manytu esant neslidžiu keliu.

Pagal išteisintojo viso proceso metu duotus parodymus, būtent prasilenkiant su vilkiku šio automobilio sukeltas stiprus vėjo gūsis lėmė tai, kad jo vairuojamas automobilis prarado stabilumą, ėmė slysti ir tapo nevaldomas. Pirmosios instancijos teismas šią išteisintojo versiją laikė bylos įrodymais nepaneigta ir tai buvo viena pagrindinių aplinkybių, dėl kurios teismas sprendė, jog nėra priežastinio ryšio tarp išteisintojo veikos ir eismo įvykio pasekmių. Tokia išvada nėra teisinga. Iš šiame sprendime aptartos specialisto išvados matyti, kad eismo įvykio metu buvę vėjo gūsiai nebuvo pagrindine eismo įvykio priežastimi. Liudytojas E. B., automobilyje sėdėjęs greta R. Š., proceso metu nuosekliai teigė, kad R. Š., priekyje pamatęs mirksinčius švyturėlius, sumažino greitį, tada prieš prasilenkimą su vilkiku gaisrinės automobilį sumėtė, o po prasilenkimo automobilis tapo visiškai nevaldomas ir išvažiavo į priešingą eismo juostą. Taigi pagal liudytojo parodymus, gaisrinės automobilis prarado stabilumą ne išteisintojo nurodytu prasilenkimo su vilkiku metu, o jau prieš šį prasilenkimą. Be to, pagal išteisintojo ir liudytojų E. B. ir V. T. parodymus vilkikas prasilenkimo metu važiavo nedideliu greičiu, o tai reiškia, kad didelio vėjo gūsio jis negalėjo sukelti. Išdėstytos aplinkybės rodo, kad išteisintojo parodymų apie prasilenkiančio vilkiko sukeltą stiprų vėjo gūsį, dėl kurio jis nebesuvaldė automobilio, kiti bylos įrodymai nepatvirtina, todėl šie išteisintojo parodymai atmestini. Atsižvelgiant į tai, kad stiprus vėjas pūtė nuo pat automobilio išvykimo ir R. Š. žinojo jo įtaką, esant slidžiai kelio dangai, stiprus vėjas nebuvo jam netikėta aplinkybė ir jis ją turėjo įvertinti, pasirinkdamas važiavimo greitį.

Teismas skundžiamame nuosprendyje antra aplinkybe, patvirtinančia priežastinio ryšio nebuvimą, laikė kitų eismo dalyvių padarytus KET pažeidimus: greitosios pagalbos automobilio pastatymą važiuojamoje kelio dalyje, įvykio vietos nepažymėjimą. Tačiau specialisto išvada nustatyta, kad R. Š. vairuojamas automobilis, išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą, pirmiausia atsitrenkė ne į greitosios, bet į automobilį ,,R. T.“, po to sekęs gaisrinės automobilio susidūrimas su kitais nuosprendyje išvardintais automobiliais taip pat įvyko priešpriešinėje eismo juostoje. Po pirmojo eismo įvykio aplinkelyje stovėję greitosios pagalbos automobiliai buvo įjungę šviesinius signalus, taigi jie, vykdydami (duomenys neskelbtini)2 p. reikalavimus, ėmėsi reikiamų priemonių eismo saugumui užtikrinti. Specialisto išvadoje nėra jokių duomenų, kad kitų eismo dalyvių veiksmai būtų sudarę sąlygas eismo įvykio kilimui, todėl teismo išvada, jog ne tik išteisintasis, bet ir kiti asmenys pažeidė KET reikalavimus ir šie pažeidimai lėmė eismo įvykį, yra neteisinga.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, kad jei R. Š. būtų laikęsis (duomenys neskelbtini) p. reikalavimo ir pasirinkęs saugų buvusiomis eismo sąlygomis greitį, o ne važiavęs 90 km/h greičiu, t. y. maksimaliu, kurį išvysto gaisrinis automobilis, jis, pamatęs greitosios pagalbos švyturėlius, būtų galėjęs saugiai sustabdyti gaisrinį automobilį, kuris stabdymo metu nebūtų praradęs stabilumo, išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą ir eismo įvykis nebūtų kilęs. Vadinasi, R. Š. veika buvo eismo įvykio metu kilusių padarinių pagrindinė priežastis.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad R. Š. nenumatė, kad dėl jo veiksmų gali kilti BK 281 str. numatyti padariniai. Tačiau, įvertinus eismo įvykio situaciją, išteisintasis turėjo, o įgijęs pakankamą gaisrinio automobilio vairavimo patirtį – gaisrinį automobilį vairavo aštuntus, o dalyvavusiu eismo įvykyje – trečius - ketvirtus metus, jis galėjo numatyti, kad esant byloje nustatytoms eismo sąlygoms, jis, nesilaikydamas (duomenys neskelbtini) p. reikalavimo, gali nesuvaldyti automobilio ir sukelti eismo įvykį, kurio metu gali žūti žmonės, todėl veikė dėl nusikalstamo nerūpestingumo.

R. Š. kaltinamajame akte, be specialaus, t. y. (duomenys neskelbtini) p. pažeidimo, inkriminuoti ir du bendrieji – KET 9 ir 19 p. reikalavimų pažeidimai. Tačiau šiame sprendime jau aptarta, kad tik (duomenys neskelbtini) p. numatyto reikalavimo pažeidimas buvo priežastiniu ryšiu susijęs su kilusiomis pasekmėmis, todėl kiti du KET reikalavimų pažeidimai iš kaltinimo šalintini.

Esant tokioms aplinkybėms, kolegija laiko įrodyta, kad R. Š. 2009 m. sausio 7 dieną, apie 11.30 valandą (duomenys neskelbtini) aplinkkelio 7-ajame kilometre, vairuodamas gaisrinį automobilį „R. M. 220.14“, v. n. CDF 597, dėl nusikalstamo nerūpestingumo pažeidė KET 133 p. reikalavimą – pasirinkdamas važiavimo greitį, neatsižvelgė į važiavimo ir meteorologines sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, tai yra pasirinkdamas važiavimo greitį neatsižvelgė į slidžią kelio dangą, dėl ko įvyko eismo įvykis – jo vairuojamas automobilis esant slidžiai kelio dangai tapo nevaldomas, išvažiavo į priešingą eismo juostą, kliudė priešpriešiais važiavusį „R. T.“, v. n. AC 6982 AH, vairuojamą Ukrainos Respublikos piliečio V. T., vėliau atsitrenkė į važiuojamojoje dalyje stovėjusį automobilį „Audi 80“, v. n. EDN 066, kuriame sėdėjo šio automobilio vairuotojas V. Z., po to atsitrenkė į prieš tai eismo įvykį patyrusį „C. C.“, v. n. ZUO 752, prieš tai eismo įvykį patyrusį „Š. O.“, v. n. BFG 628, kuriame buvo mirtinai sužalotas keleivis Ž. B., greitosios pagalbos medicinos automobilį „VW Transporter“, v. n. AGV 192, bei važiuojamojoje dalyje buvusius žmones, ko pasėkoje žuvo greitosios medicinos pagalbos automobilio vairuotojai R. D. ir R. J., buvo sunkiai sutrikdyta prieš tai eismo įvykį patyrusio ir sužaloto „Š. O.“, v. n. BFG 628, vairuotojo L. Z. sveikata, nesunkiai sutrikdyta greitosios medicinos pagalbos darbuotojų R. Š. ir J. U. sveikata, nežymiai sutrikdyta V. Z. ir greitosios medicinos pagalbos darbuotojos R. R. sveikata.

R. Š. veikoje yra visi objektyvieji ir subjektyvieji kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimo požymiai, todėl jo veika, atsižvelgiant į sunkiausias iš sukeltų pasekmių – žmonių žūtį, kvalifikuojama pagal BK 281 str. 5 d. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo R. Š. išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, naikintinas, ir priimtinas naujas – apkaltinamasis nuosprendis ( BPK 329 str. 2 p.).

Kolegija, skirdama R. Š. bausmę, vadovaujasi BK 54 str. 1-2 d. išdėstytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir BK 61 str. 1-3 d. nurodytomis bausmės skyrimo taisyklėmis. BK 281 str. 5 d. sankcija numato vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą, todėl jam ir skiriama ši bausmė. R. Š. padarė neatsargų nusikaltimą, esant sudėtingoms eismo sąlygoms: slidžiai kelio dangai, pustymui, blogam matomumui. Jis KET reikalavimus pažeidė, atlikdamas profesines pareigas – vykdamas gelbėti eismo įvykyje nukentėjusių žmonių, todėl jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažintina tai, kad veika padaryta pažeidžiant profesinės pareigos teisėtumo sąlygas (BK 59 str. 1 d. 8 p.). R. Š. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. R. Š. charakterizuojamas gerai: darbovietės pateiktoje charakteristikoje apibūdinamas kaip pareigingas ir gerai atliekantis savo darbą (3 t., 20-21 b. l.), neteistas, nusikaltimo padarymo metu galiojančių administracinių nuobaudų neturėjo (4 t., 63-65 b. l.). Byloje nėra duomenų, kad po šio nusikaltimo būtų padaręs administracinius teisės pažeidimus, susijusius su KET nesilaikymu. Įvertinus šias aplinkybes, R. Š. bausmės dydis nustatytinas mažesnis nei sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis.

Atsižvelgiant į R. Š. padaryto nusikaltimo aplinkybes, jį apibūdinančius duomenis, akivaizdu, kad jo padarytas nusikaltimas nebuvo dėsninga jo ankstesnio elgesio, vairuojant kelių transporto priemonę, pasekmė, šis nusikaltimas yra atsitiktinio pobūdžio, todėl daroma išvada, kad bausmės tikslai R. Š. bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, nustačius dviejų metų bausmės vykdymo atidėjimo terminą, bei paskiriant įpareigojimą.

Šioje byloje nukentėjusieji pareiškė civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo. Nukentėjusieji A. J. ir S. J. prašė priteisti po 20 000 Lt, L. J., T. J., D. J. ir R. Š. – po 60 000 Lt, V. D. – 30 000 Lt, L. D. – 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Kolegija, nustatydama nukentėjusiesiems priteistinos neturtinės žalos dydį, vadovaujasi CK 6.250 str. pateikiama neturtinės žalos sąvoka ir jos įvertinimo kriterijais, CK 6.264 str., 6.280 str. nuostatomis. Žmogaus gyvybė ir sveikata yra svarbiausios įstatymų saugomos vertybės, todėl jų gynimo atveju pagrindiniu neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijumi yra jos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į nukentėjusiųjų patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką darbinei veiklai, šeiminiam gyvenimui. Vertinant fizinio pobūdžio pasekmes, pirmiausia atsižvelgiama į sveikatos sutrikdymo sunkumą, jo pobūdį, trukmę, pasveikimo galimybę, liekamuosius reiškinius. Nustatant neturtinės žalos dydį, atsižvelgiama į žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, galimybę atlyginti žalą, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes.

Nukentėjusieji, netekę savo artimųjų – A. J. ir S. J. – sūnaus, T. J., D. J., L. D. – tėvo, L. J. ir V. D. – sutuoktinio – patyrė stiprius dvasinio pobūdžio išgyvenimus. Nukentėjusiųjų parodymais nustatyta, kad jie visi – tiek gyvenę kartu su žuvusiaisiais, tiek atskirai – bendravo labai artimai, su žuvusiaisiais siejo ateities planus. Žuvusieji visiems nukentėjusiesiems teikė tiek emocinę, tiek reikiamą materialinę paramą. Netikėta artimųjų mirtis jiems sukėlė ilgalaikį dvasinį skausmą, kuris dėl nepataisomų nusikaltimo pasekmių yra itin didelis. Diferencijuojant neturtinės žalos dydį, atsižvelgiama į tai, kad nukentėjusioji L. D. tėvo neteko būdama nepilnamete, kuomet jos besiformuojančiai asmenybei tėvo parama buvo itin reikalinga, todėl jai priteistina didžiausia suma. Nukentėjusiajai V. D. AB ,,Lietuvos draudimas“ išmokėjo 1726,4 Lt (500 eurų) draudimo išmoką neturtinei žalai atlyginti, todėl jai priteistinos žalos dydis mažintinas šia suma.

Nukentėjusioji R. Š. dėl eismo įvykio metu lūžusio žastikaulio patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą, jai taip pat diagnozuotas galvos ir kojų sumušimas (1 t., 164 b. l.). Nukentėjusiajai atlikta operacija, buvo taikomas stacionarinis ir ambulatorinis gydymas, kurio metu ji patyrė fizinį skausmą, o dėl sugipsuotos dešiniosios rankos – buitinius nepatogumus. Pagal nukentėjusiosios pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, ji sunkiai valdo traumuotą ranką, jai bus atliekama dar viena operacija. Kita vertus, byloje nėra duomenų, kad žastikaulio lūžis ir kūno sumušimai nukentėjusiosios sveikatai sukėlė negrįžtamus pakitimus, nuolatinį darbingumo netekimą ar kitas itin sunkias pasekmes.

Nustatant neturtinės žalos dydį, atsižvelgiama į šiuo aspektu reikšmingas byloje nustatytas nusikaltimo padarymo aplinkybes. R. Š. įvykdytas nusikaltimas neatsargus, padarytas, vykdant tarnybines pareigas, siekiant kilnaus tikslo – kuo greičiau padėti nukentėjusiesiems eismo įvykyje. CK 6.280 str. numato, jog atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, todėl Panevėžio priešgaisrinė gelbėjimo valdyba, atlyginusi žalą nukentėjusiesiems, įgis teisę išmokėtą sumą regreso tvarka prisiteisti iš R. Š.. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, sprendžiant priteistinos neturtinės žalos dydžio klausimą, įvertintina R. Š. turtinė padėtis. R. Š. yra jauno amžiaus, vedęs, jo darbo užmokestis nėra didelis.

Kolegija, įvertinusi aptartų kriterijų visumą, siekdama skirtingų interesų pusiausvyros, sprendžia, kad nukentėjusiajai L. D. priteistina 40 000 Lt, nukentėjusiesiems L. J., T. J. ir D. J. – po 30 000 Lt, V. D. – 28 273,6 Lt, nukentėjusiesiems S. J. ir A. J. – po 20 000 Lt, nukentėjusiajai R. Š. – 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Be to, R. Š. privalo nukentėjusiesiems atlyginti jų išlaidas advokato, teikusio jiems teisinę pagalbą, paslaugoms apmokėti (BPK 106 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

NUSPRENDĖ:

Panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį.

R. Š. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 281 str. 5 d., ir jį nubausti laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p., bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams, įpareigojant šiuo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Priteisti iš Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos neturtinės žalos atlyginimui: 30 000 Lt L. J., 30 000 Lt D. J., 30 000 Lt T. J., 20 000 Lt S. J., 20 000 Lt A. J., 28 273,6 Lt V. D., 40 000 Lt L. D., 10 000 Lt R. Š..

Išieškoti iš R. Š. nukentėjusiųjų turėtoms išlaidoms advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiųjų atstovas, paslaugoms apmokėti: D. J. – 1 300 Lt, A. J. – 50 Lt, S. J. – 50 Lt, V. D. – 500 Lt.