Šiaulių apygardos teismo nutartis

Nukentėjusieji nurodo, kad pagal teismų praktiką tais atvejais, kai kaltininkas BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padaro šiurkščiai, sąmoningai pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo taisykles ir dėl to žūsta žmonių arba būna sunkiai sutrikdyta kitų žmonių sveikata, skiriamos griežtos bausmės, nes priešingu atveju būtų ignoruojamos ar neįvertinamos dėl šio nusikaltimo prarastos įstatymų ginamos vertybės. Paprastai tokie atvejai vertinami ir kaip paneigiantys galimybę taikyti asmeniui bausmės vykdymo atidėjimą, nes nesudaro pagrindo manyti, kad bausmės paskirtis bus pasiekta be realaus bausmės atlikimo – atidėjus bausmės vykdymą, ji iš esmės yra nevykdoma.

Nuteistosios įsitikinimu, nukentėjusiojo R. P. parodymai yra subjektyvūs, nes jis įvykio nematė, todėl jo manymas neatitinka faktinių bylos aplinkybių, juolab, kad visi liudytojai patvirtino, jog mergaitė per gatvę bėgo, o ne ėjo. Jeigu E. P. būtų ne bėgusi, o ėjusi per gatvę, nelaimė nebūtų įvykusi. Mano, kad dėl įvykio kaltas ir neatsakingas mergaitės tėvų elgesys, nes jie 7 metų mergaitę gatvėje paliko be priežiūros ir sudarė galimybę jai atsirasti važiuojamojoje kelio dalyje be suaugusiųjų priežiūros, ko pasėkoje ji išbėgo į gatvę.

Atkreipia dėmesį, kad tyrimo veiksmų eigos ir rezultatų fiksavimą reglamentuoja BPK 179 straipsnis. Teigia, kad šiuo atveju atliekant KEĮ vietos apžiūrą, bei surašant 2010-09-14 (apžiūros pradžia 17.40 val., baigta 18.20 val.) eismo įvykio vietos apžiūros protokolą, nebuvo nurodyti visi apžiūros dalyviai, o tiksliau – nebuvo nurodytas nei vienas dalyvavęs apžiūros metu pareigūnas, nors Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos to reikalauja. Nenurodžius kitų įvykio vietos apžiūros dalyvių, nebuvo galimybės juos apklausti teisme ir išaiškinti kaip, pavyzdžiui, buvo nustatytas jos automobilio stabdymo kelias važiuojant 30 km/h greičiu. Pažymi, kad bandyme nustatant automobilio „Mazda 6“ stabdymo kelią ji nedalyvavo. 2010-09-14 jokių bandymų dėl stabdymo kelio nustatymo atlikta nebuvo, toks bandymas buvo atliktas praėjus mėnesiui po autoįvykio, tačiau tuomet buvo kitokios oro sąlygos nei įvykio dieną. Mano, jog tam, kad nustatyti jos automobilio „Mazda 6” stabdymo kelią važiuojant 30 km/h greičiu, ikiteisminio tyrimo pareigūnai turėjo atlikti eksperimentą, daryti ne vieną bandymą, o mažiausiai 3 bandymus, surašyti atitinkamą protokolą, aprašant kaip, kokiu būdu buvo atliekamas eksperimentas, kokie jo rezultatai, kaip – iki priekinių ar iki galinių ratų buvo matuojamas stabdymo kelias.

Kaip, kokiu būdu buvo atliktas bandymas nustatyti stabdymo kelią su automobiliu „VW Golf“, apeliantės teigimu, jai nėra žinoma, 2010-09-14 protokole apie transporto priemonės apžiūrą ir automobilio „VW Golf“ techninės būklės patikrinimą yra nurodyta, kad stabdžių sistemos būklė: a) kojinio stabdžio vizualiai apžiūrėjus skysčių prasisunkimo nesimato, važiuojant 30 km/h greičiu stabdymo kelias 1,7 m. Kodėl buvo nustatytas toks didelis stabdymo kelio skirtumas tarp jos automobilio „Mazda 6“ ir automobilio „VW Golf“, jai nesuprantama ir atrodo nelogiška. Mano, jog automobilio, važiuojančio 30 km/h greičiu, stabdymo kelio nustatymas yra labai reikšmingas ir svarbus, nes specialistas autotechnikas pagal jį nustatė lėtėjimo greitį ir, panaudodamas atitinkamą formulę, nustatė jos automobilio bei automobilio „VW Golf“ važiavimo greitį prieš pat autoįvykį. Tokiu būdu buvo nustatyta, kad jos automobilis važiavo 76 km/h greičiu.

Anot D. P., atbuline data į 2010-09-14 protokolą įrašant apie transporto priemonės apžiūrą ir automobilio „Mazda 6“ techninės būklės patikrinimą, policijos pareigūnas R. S. suklastojo oficialų dokumentą, o remtis neteisėtu dokumentu atlikdamas autotechninį tyrimą specialistas autotechnikas negalėjo, todėl jo išvada yra neteisėta, jos automobilio „Mazda 6“ ir automobilio „VW Golf“ važiavimo greitis buvo nustatytas neteisėtai ir neteisingai. Taip pat atkreipia dėmesį, kad visi aukščiau paminėti protokolai pareigūno R. S. buvo surašyti vienu laiku, kas fiziškai neįmanoma. Jos prašymą teisminio nagrinėjimo metu papildomai apklausti R. S. apie stabdymo kelio nustatymo aplinkybes teismas atmetė. Teismas taipogi netenkino prašymų skirti pakartotiną autotechninį tyrimą, pavedant jį atlikti LTEC specialistams autotechnikams bei atlikti eksperimentą.

Apeliantės manymu, liudytojo K. C. parodymus reikia vertinti kritiškai, nes jie yra prieštaringi.

Taip pat nurodo mananti, kad E. P. judėjimo tempas prieš pat įvykį, taip pat ir atstumas, kurį mergaitė spėjo perbėgti iki partrenkimo, turi reikšmės, todėl kyla klausimas, ar ekspertas autotechnikas skaičiavo tą atstumą, įskaitant stovėjimo aikštelę, ar skaičiavo tik važiuojamosios dalies plotį. Mano, kad E. P. veiksmai buvo priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis. Atkreipia dėmesį, kad į pirmos mergaitės atsiradimą važiuojamojoje kelio dalyje ji sureagavo tinkamai, kaip į pavojų, nes mergaitė nebuvo partrenkta. Teigia, kad tuo atveju, jeigu E. P. būtų tinkamai sureagavusi ir nebėgusi per gatvę iš paskos pirmajai mergaitei, eismo įvykis nebūtų įvykęs. Teigia, kad atliekant tyrimą buvo vertinami tik jos (D. P.) veiksmai, o mergaitės veiksmai visiškai nebuvo vertinami, ekspertui buvo nesvarbu, ar mergaitė per pėsčiųjų perėją ėjo ar bėgo.

Anot nuteistosios, jos parodymus, kad ji savo automobilio iki partrenkimo nestabdė, kas reiškia, kad įvykio vietoje užfiksuoti stabdymo pėdsakai priklauso ne jos automobiliui, patvirtina teisme apklaustų liudytojų E. A., J. S., S. Z., Z. V., A. B. K., O. P. parodymai.

Teigia, kad specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) tėra tikėtina, kategoriškai tvirtinti, kad stabdymo pėdsakus paliko būtent jos automobilis „Mazda 6“, nėra pagrindo, be to paliktos stabdymo žymės yra būdingos visoms tos pačios markės padangoms.

Atkreipia dėmesį, kad sprendžiant jos kaltės klausimą, teismas nurodė, kad svarbu atskleisti KET 37 punkto ir 75 punkto sampratą.

Nuteistosios teigimu, dėl KET 37 punkto aiškinimo jai yra aišku, tačiau ką mintyje turėjo teismas, aiškindamas KET 75 punkto reikalavimus, ji nesuprato, nes KET 75 punkte nurodyta: „<...> vadeliojant, varant gyvulius ar paukščius keliais tamsiuoju paros metu... ir t. t.“.

Atkreipia dėmesį, kad 2009-03-24 Teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (BK 281 str.) baudžiamosiose bylose apžvalgoje yra nurodyta, kad „...sudėtinis vairavimo etapas yra tinkamas transporto priemonės sustojimas, todėl laikoma, kad asmuo vairavo transporto priemonę ir tada, kai baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių kilo dėl to, kad vairavimo procesas buvo baigtas pažeidžiant transporto priemonių sustojimo ir stovėjimo taisykles (pvz.: sustojimas neleistinoje vietoje, avarinės šviesos signalizacijos neįjungimas transporto priemonei priverstinai sustojus, jos durelių atidarymas neįsitikinus, kad tai netrukdys kitiems eismo dalyviams).

Pažymi, kad stovėjimo aikštelėje prie parduotuvės stovėjo ne vienas autobusiukas, buvo daug kitų automobilių, kurie stovėjo prie pėsčiųjų perėjos arčiau negu 5 metrai ir mergaičių atsiradimas važiuojamojoje dalyje jai buvo netikėtas, nenumatomas. Teismas visų šitų aplinkybių visiškai nevertino.

Nuteistoji atkreipia dėmesį ir į tai, kad baudžiamojoje byloje nukentėjusieji S. P. ir R. P. pareiškė civilinį ieškinį dėl 200 000 litų neturtinės žalos atlyginimo ir dėl 1104,90 Lt turtinės žalos atlyginimo iš jos bei AB (duomenys neskelbtini).

Nurodo, kad teisme, prieš pradedant įrodymų tyrimą, buvo pareikštas prašymas byloje patraukti atsakovu Šiaulių miesto savivaldybę. Kaip pagrindas patraukti byloje civiliniu atsakovu šią instituciją buvo nurodyta aplinkybė, kad įvykio vietoje, prie parduotuvės „Centas“, yra įrengta automobilių stovėjimo aikštelė. Per automobilių stovėjimo aikštelę yra pažymėta „Pėsčiųjų perėja“ (zebras), kas prieštarauja elementariai logikai ir KET reikalavimams. KET 155 punkte yra nurodyta, kad „...sustoti ir stovėti draudžiama: 155.4. pėsčiųjų perėjose ir arčiau kaip 5 m atstumu prieš jas; 155.10. ten, kur sustojusi transporto priemonė užstotų kitiems vairuotojams šviesoforo signalus ar kelio ženklus arba kliudytų kitų transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui“.

Pagal bylos medžiagą, apeliantės teigimu, buvo nustatyta, kad stovėjimo aikštelėje prie parduotuvės sustojęs autobusiukas trukdė eismui, nes buvo išsikišęs į važiuojamąją kelio dalį ir dėl to automobilio „VW Golf“ vairuotojas M. B. buvo priverstas išvažiuoti net į priešpriešinę judėjimo juostą, ir tai, jos manymu, turėjo įtakos pasekmėms, kurios atsirado po mergaitės partrenkimo, nes nuo jos automobilio smūgio ji pakliuvo po automobilio „VW Golf“ ratais, kas galimai nebūtų įvykę, jeigu automobilis „VW Golf“ būtų važiavęs kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, kaip to reikalauja KET.

Teigia, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos akivaizdžiai matyti, jog stovėjimo aikštelė yra įrengta vietoje, neatitinkančioje KET reikalavimų. Įvykio metu stovėjimo aikštelėje prie parduotuvės stovėjo daug automobilių, jie stovėjo ir pėsčiųjų perėjoje, tarp tų automobilių buvo ir autobusiukas, būtent jis stovėjo pėsčiųjų perėjoje. Pažymi, kad lengvieji automobiliai taip pat riboja matomumą eismo dalyviams, ypač dėl jų ūgio trukdo matyti vaikus, o E. P. ūgis buvo 132 cm. Vaiko tarp automobilių pamatyti neįmanoma, kol jis neatsiduria važiuojamojoje kelio dalyje. Teigia, kad taip organizuoti eismą įvykio vietoje Vytauto gatvėje Šiaulių miesto savivaldybė negalėjo. Tai, kad po autoįvykio prie parduotuvės buvo perdaryta automobilių stovėjimo aikštelė (buvo pastatytos betoninės rumbos ir dabar automobiliai negali parkuotis pėsčiųjų perėjoje), liudija, kad tas, kas organizavo transporto eismą įvykio vietoje, pasielgė neteisėtai, nes sudarė sąlygas, dėl kurių įvyko nelaimė – autoįvykio metu buvo mirtinai sužalota mergaitė.

Apeliantės manymu, į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus skundžiamame nuosprendyje visiškai nebuvo atsižvelgta. Be to, nebuvo atsižvelgta į jos turtinę padėtį – net jeigu ji mokės nukentėjusiesiems kiekvieną mėnesį visą savo atlyginimą, sau nepasilikdama nei vieno cento, turės mokėti virš 7 metų.

Prašo atsižvelgti ir į tai, kad teismo nurodytoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-173/ 2010 asmuo buvo nuteistas pagal BK 281 straipsnio 6 dalį, ir iš civilinio atsakovo, juridinio, o ne fizinio asmens, buvo priteista 150 000 Lt, t. y. mažesnė pinigų suma, nei teismas nukentėjusiesiems priteisė iš jos. Mano, kad esant tokioms aplinkybėms, iš jos priteistos neturtinės žalos dydis turi būti sumažintas.

Atsikirtimu į nuteistosios D. P. apeliacinį skundą nukentėjusieji S. P. ir R. P. prašo atmesti nuteistosios skundą kaip nepagrįstą.

Teismo posėdyje nukentėjusioji S. P. ir jos atstovas prašė nukentėjusiųjų apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistosios apeliacinį skundą atmesti. Nuteistoji ir jos gynėjas prašė nuteistosios apeliacinį skundą patenkinti, o nukentėjusiųjų apeliacinį skundą atmesti. Prokuroras prašė nuteistosios ir nukentėjusiųjų apeliacinius skundus atmesti, priteisti iš nuteistosios nukentėjusiajai 1000 Lt išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti.

Nuteistosios argumentus, kad ji mergaites pamatė labai arti savo automobilio ir automobilio nestabdė dėl to, kad tam nebebuvo galimybės, automobilį stabdyti pradėjo tik po smūgio, paneigia ir įvykį mačiusių liudytojų O. P. ir G. G. parodymai. Teisiamojo posėdžio metu minėti liudytojai nurodė matę, kad iki susidūrimo su mergaite automobilio „Mazda“ vairuotoja automobilį pristabdė, po to vėl padidino greitį. Taip pat parodė, kad matomumo įvykio vietoje niekas neužstojo, jie matė dvi mergaites, kurių viena suspėjo perbėgti gatvę, o antrąją automobilis partrenkė (3 t. 23 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas O. P. nurodė matęs, kad pirmajai mergaitei bėgant per gatvę automobilio vairuotoja jį pradėjo stabdyti, o antrajai mergaitei sustojus, iš karto buvo smūgis (1 t. 162-164 b. l.). Iš esmės analogiškus parodymus ikiteisminio tyrimo metu davė ir liudytojas G. G.. Jis ir ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodė po įvykio girdėjęs automobilio „Mazda“ vairuotoją sakant žodžius „galvojau, kad pravažiuosiu“, taip pat nurodė, kad automobiliui „Mazda“ stabdant, jis išgirdo trenksmo garsą, stabdymo metu „Mazdos“ ratai garsiai cypė (1 t. 171-173 b. l., 3 t. 23 b. l.).

Aplinkybę, kad D. P. savo vairuojamą automobilį „Mazda 6“ pradėjo stabdyti tik prieš pat pėsčiųjų perėją, t. y. jau per vėlai, kad išvengti susidūrimo su pėsčiąja, patvirtina, ir pastarosios parodymus, kad ji automobilį pradėjo stabdyti tik po smūgio, paneigia liudytojais apklaustų policijos pareigūnų R. S., A. D. ir V. L. parodymai.

Liudytojas R. S. teisiamajame posėdyje parodė, kad gavęs pranešimą apie eismo įvykį, jis su kolegomis nuvyko į vietą ir įformino įvykį. Įvykio vietą aprašė teisingai. Pamena, kad ant kelio buvusios automobilio stabdymo žymės buvo ilgos ir vedė link „Mazda 6“ automobilio. Šio automobilio vairuotoja sakė, kad dvi mergaitės ėjo per gatvę, viena iš jų stabtelėjo (3 t. 17 b. l.). Minėto liudytojo parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl netikėti jais nėra pagrindo. Ikiteisminio tyrimo metu minėtas liudytojas paaiškino, kad nuo „Medelyno“ gatvės vidurio matėsi stabdymo žymė, kuri vedė iki automobilio „Mazda“ galinių ratų. Moteris jam teigė bandžiusi išvengti susidūrimo, stabdydama bandžiusi išsukti mašiną (1 t. 140-142 b. l., parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme). Duomenų, patvirtinančių apeliantės skundo argumentą, kad policijos pareigūnas R. S. į 2010 m. rugsėjo 14 d. protokolą atbuline data įrašė duomenis apie automobilio „Mazda 6“ apžiūrą ir techninės būklės patikrinimą, ir taip suklastojo oficialų dokumentą, byloje nėra, todėl šį skundo argumentą teisėjų kolegija laiko deklaratyviu ir jį atmeta. Nuteistosios skundo argumentas, kad policijos pareigūnas tą pačią dieną fiziškai negalėjo surašyti kelių procesinių dokumentų, vertinamas kaip niekuo nepagrįsta pastarosios prielaida. Be to, teisiamojo posėdžio protokole užfiksuoti duomenys liudija, kad liudytojas R. S. buvo apklausiamas teisiamajame posėdyje ir D. P. bei jos gynėjas turėjo galimybę užduoti šiam liudytojui klausimus bei išsiaiškinti visas jiems rūpimas ir liudytojui R. S. žinomas aplinkybes.

Liudytojai, policijos pareigūnai A. D. ir V. L., tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamojo posėdžio metu parodė, kad įvykio vietoje matė automobilio stabdymo žymes, kurios prasidėjo prieš pėsčiųjų perėją ir tęsėsi iki pat automobilio „Mazda 6“ ratų (1 t. 143-144, 145-146 b. l., 3 t. 17-18 b. l.). Liudytojas K. C. teisiamajame posėdyje parodė, kad automobilio stabdymo žymės buvo prieš perėją, jo manymu, žymės buvo paliktos mergaitę kliudžiusio automobilio (3 t. 18-19 b. l.). Eismo įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad iki automobilio „Mazda 6“ veda dvigubos stabdymo žymės, kurių ilgis – 35 m. Stabdymo pradžia – nuo Vytauto gatvės dešiniojo bortelio 0,4 m atstumu (1 t. 4-56 b. l.). Transporto priemonės apžiūros protokole užfiksuota, kad automobilio „Mazda 6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stabdymo kelias važiuojant 30 km/h greičiu yra 4, 8 m (1 t. 61-62 b. l.). Specialisto 2011 m. sausio 5 d. išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad eismo įvykio vietoje paliktų 35 m ilgio stabdymo pėdsakų būdingi požymiai yra automobilio „Mazda 6“ padangų protektoriaus rašte; eismo įvykio vietoje užfiksuota automobilio „Mazda 6“ padėtis ir stovėjimo kryptis neprieštarauja užfiksuotai stabdymo pėdsakų padėčiai ir krypčiai; tikėtina, kad eismo įvykio vietoje užfiksuotus 35 m ilgio stabdymo pėdsakus paliko automobilio „Mazda 6“ ratai (1 t. 63-67 b. l.). Kolegijos nuomone, minėti įrodymai neginčijamai paneigia D. P. parodymus, kad ji savo vairuojamą automobilį pradėjo stabdyti tik po susidūrimo su pėsčiąją, o po to jos automobilis riedėjo nestabdomas, taip pat paneigia jos parodymus, kad įvykio vietoje užfiksuotos automobilio stabdymo žymės priklauso ne jos vairuotam automobiliui „Mazda 6“. Pažymėtina, kad ir specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) aprašomojoje dalyje nurodyta, jog eismo įvykio vietoje užfiksuoti automobilio „Mazda 6“ pėdsakai prasideda prieš pėsčiųjų perėją ir rodo, kad automobilio „Mazda 6“ vairuotoja D. P. reagavo stabdydama automobilį neprivažiavus pėsčiųjų perėjos (2 t. 90 b. l.). Nors, kaip teisingai savo skunde pažymėjo nuteistoji, eismo įvykio vietos apžiūros protokole yra netikslumų – jame, kaip to reikalauja BPK 179 straipsnio nuostatos, nenurodyti visi šio tyrimo veiksmo metu dalyvavę asmenys, t. y. policijos pareigūnai, nepažymėta prie eismo įvykio vietos buvusi automobilių stovėjimo aikštelė, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad minėti formalūs netikslumai neturi įtakos bylos aplinkybių vertinimui bei specialisto išvados teisėtumui ir pagrįstumui. D. P. teiginys, kad eismo įvykio vietos apžiūros protokole nenurodžius šio procesinio veiksmo atlikimo metu dalyvavusių pareigūnų, nebuvo galimybės juos apklausti teisme, negali būti pripažįstamas teisingu, nes į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai buvo apklausti tiek ikiteisminio bylos tyrimo metu, tiek ir teisiajame posėdyje. Teigti, kad automobilio „Mazda 6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stabdymo kelias važiuojant 30 km/h greičiu (1 t. 61-62 b. l.) nustatytas neteisingai, nėra pagrindo. To nepatvirtina ir apeliantės manymas, kad tarp jos automobilio „Mazda 6“ ir automobilio „VW Golf“ nustatytas per didelis stabdymo kelio skirtumas.

Nuteistosios skundo argumentą, kad ji važiavo iki 50 km/h greičiu, taip pat paneigia byloje surinkti įrodymai. 2011 m. sausio 12 d. specialisto išvadoje konstatuota, kad prieš pat stabdymą D. P. vairuojamas automobilis „Mazda 6“ važiavo 76 km/h greičiu; susidūrimo su pėsčiąja E. P. momentu D. P. vairuojamo automobilio „Mazda 6“ greitis buvo 59÷60 km/h; automobilio „Mazda 6“ vairuotoja D. P. važiavo didesniu nei leistinu 50 km/h greičiu, dėl to neteko techninės galimybės išvengti pėsčiosios E. P. partrenkimo, ją kliudė pėsčiųjų perėjoje, ir tai techniniu požiūriu buvo pagrindine sąlyga šiam eismo įvykiui kilti (2 t. 77-82 b. l.). Iš specialisto išvados taip pat akivaizdu, jog pėsčiosios judėjimo greitis eismo įvykiui kilti šiuo atveju reikšmės neturėjo. Teisiamojo posėdžio metu apklaustas ekspertas paaiškino, kad automobilio „Mazda 6“ greitis buvo apskaičiuotas imant nelygią, šlapią dangą, tuo atveju, jei skaičiavimai būtų buvę atliekami imant sausą, lygią dangą, automobilio greitis būtų buvęs dar didesnis. Taip pat patvirtino, kad D. P., važiuodama leistinu 50 km/h greičiu, būtų laiku sureagavusi į susidariusią situaciją, sustabdžiusi automobilį ir išvengusi eismo įvykio (3 t. 19-20 b. l.). Specialisto išvadą patvirtina ir kiti bylos duomenys. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas M. B. nurodė pagal tai, kad automobilio „Mazda“ partrenkta mergaitė „skrido“, jis padarė išvadą, kad minėto automobilio greitis buvo didelis (3 t. 20-21 b. l.). Aplinkybę, kad automobilio „Mazda“ greitis buvo didesnis nei leistinas 50 km/h greitis, nurodė ir liudytojai E. A., J. S., Z. V., A. B. K. (3 t. 21-23 b. l.). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad byloje nustatyta, jog mažametė pėsčioji E. P. į pėsčiųjų perėją išbėgo, todėl nuteistosios skundo argumentas, kad iš skundžiamo nuosprendžio neaišku, ar mergaitė į perėją išbėgo, ar išėjo, atmetamas kaip nepagrįstas.

Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad D. P. nurodė, jog įvykio metu ant pėsčiųjų perėjos stovėjo automobilis „kablukas“, kurio galinė dalis buvo išsikišusi į gatvę ir mergaitės išbėgo būtent iš už šio automobilio. Skundu apeliantė teigia, kad teismas nepagrįstai atmetė jos parodymus, jog jai matomumą užstojo įvykio metu ant perėjos stovėjęs didesnis automobilis, taip vadinamas „kablukas“, kurio galas buvo išsikišęs į gatvę. Pažymi, kad minėto automobilio stovėjimo faktą patvirtino ir liudytojas M. B., nurodęs, kad jam vaizdą užstojo „furgonas“, todėl jam reikėjo važiuoti šiek tiek arčiau ištisinės linijos.

Kaip matyti iš liudytojo M. B. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, tąkart jis, važiuodamas automobiliu „Golf“ iš Kuršėnų, prie parduotuvės, netoli perėjos, pamatė dvi mergaites. Viena mergaitė prabėgo, o antroji bėgo, po to stabdė, lyg rankomis „stūmėsi“. Jis matė abi mergaites, jas pamatęs, sumažino savo vairuojamo automobilio greitį. Nors jam vaizdą užstojo „furgonas“, jis matė abi mergaites. Paaiškino, kad „furgonas“ „Mazdai“ užstoti vaizdo negalėjo (3 t. 20-21 b. l.). Liudytojas K. C. parodė, kad automobilis „Mazda 6“ važiavo prieš jo vairuojamą automobilį, tarpe tarp jo automobilio ir automobilio „Mazda 6“ galėjo būti dar du automobiliai. Mergaites jis pamatė ant perėjos parduotuvės (duomenys neskelbtini) pusėje. Matyti mergaites niekas netrukdė, tokios kliūties, kuri būtų galėjusi trukdyti vaikus, nebuvo. Mergaitės ramiai nestovėjo, jos „keistai mėtėsi“. Jam kaip vairuotojui, kilo mintis, kad mergaitės gali bėgti, nes vaikai yra vaikai (3 t. 18-19 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas K. C. nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes (1 t. 159-161 b. l., parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme), todėl nuteistosios D. P. skundo argumentas, kad minėto liudytojo parodymai yra prieštaringi ir turi būti vertinami kritiškai, negali būti laikomas pagrįstu. Be to, kaip minėta, pati D. P. ir ikiteisminio tyrimo metu ir teisme patvirtino mačiusi dvi mergaites, nurodė, kad mergaitės bėgo viena paskui kitą, viena jų spėjo perbėgti gatvę. Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, teigti, kad nuteistoji neturėjo galimybės pamatyti abiejų per gatvę bėgančių mergaičių, mergaičių atsiradimo važiuojamojoje kelio dalyje nebuvo įmanoma numatyti, nėra pagrindo. Pastebėtina, kad ir pati apeliantė apylinkės teismo posėdžio metu patvirtino, kad ta pačia gatve važiuodavo beveik kasdien, žinojo, koks toje vietoje yra eismas ir į pėsčiųjų perėjas atkreipdavo ypatingą dėmesį (3 t. 15-16 b. l.). Taip pat pastebėtina, jog prie eismo įvykio vietos apžiūros protokolo esančiose fotonuotraukose užfiksuoti duomenys rodo, kad prieš pėsčiųjų perėją, kur įvyko eismo įvykis, yra kelio ženklas „Pėsčiųjų perėja“, įpareigojantis vairuotojus būti itin atidiems. Tuo pačiu pažymima, kad Kelių eismo taisyklės reikalauja artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos sulėtinti transporto priemonę, nepriklausomai nuo to, ar joje yra pėsčiųjų, ar ne (KET 37 punktas), taigi, nuteistoji D. P. bet kuriuo atveju turėjo laikytis šio reikalavimo. Pažymėtina ir tai, kad KET 135 punkte nurodyta, jog gyvenvietėse galima važiuoti ne didesniu kaip 50 km/h greičiu, o byloje nustatyta, kad D. P. važiavo didesniu nei leistina greičiu – prieš pat stabdymą D. P. vairuojamas automobilis „Mazda 6“ važiavo 76 km/h greičiu, o susidūrimo su pėsčiąja E. P. momentu D. P. vairuojamo automobilio „Mazda 6“ greitis buvo 59÷60 km/h. Eismo įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad kelio danga įvykio vietoje – bebaigiantis nudžiūti nuo lietaus asfaltas. Taigi, esant tokiai situacijai, nuteistoji D. P., artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos turėjo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, pasirinkti saugų važiavimo greitį, o esant reikalui sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinusi, kad nėra pėsčiojo, kuriam ji galėtų sukelti pavojų, ar kitokios kliūties. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra ne kartą pažymėjęs, kad KET 133 (anksčiau galiojusios KET redakcijos 172 p.) punkto pažeidimas gali būti nustatomas ir tada, kai vairuotojas neviršija maksimalaus leistino greičio, tačiau jo pasirinktas greitis konkrečiomis eismo sąlygomis yra nesaugus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-678/2010). Be to, pagal teismų praktiką eismo įvykių bylose vertinant KET esančias nuostatas, nors pėstieji, kirsdami nereguliuojamą pėsčiųjų, privalo įvertinti atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį bei pradėti eiti perėja tik įsitikinę, kad tai daryti yra saugu, pėsčiųjų perėjoje pirmenybė teikiama pėstiesiems (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-196/2009). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika ir skundžiamame nuosprendyje pagrįstai pažymėjo, jog partrenkęs žmogų pėsčiųjų perėjoje ar jos zonoje vairuotojas negali teisintis, kad buvo nepalankios oro sąlygos, nepakankamas matomumas ar jam matomumą užstojo kita eismo juosta važiavusi ar sustojusi mašina. Teismas nuosprendyje nurodė, kad nagrinėjamu atveju būtina atskleisti KET 37 punkto ir 75 punkto reikalavimus, tik akivaizdu, jog cituodamas KET 75 punkto nuostatas, teismas nepažymėjo, jog cituoja ankstesnės, t. y. 2006 m. spalio 12 d. KET redakcijos 75 punktą, kurio nuostatas atitinka šiuo metu galiojančios KET redakcijos 37 punkto nuostatos.