Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eglės Kiaurakytės (pirmininkaujanti ir pranešėja), Dalios Gumuliauskienės, Laimutės Jokubauskaitės, sekretoriaujant Vidai Rutkauskienei, dalyvaujant pareiškėjui J. S. teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovei Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu pareiškėjas J. S. skundą palaiko skunde ir teismo posėdžio metu išdėstytų argumentų pagrindu.

Konstatuojama.

Motyvuojamoji dalis

Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl 2013-01-10 Klaipėdos VGTPT sprendimo Nr. (1.31)-TPB-5-13, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – Įstatymas ir VGTPĮ) 3 straipsnyje įtvirtintinais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 punktai). Taigi, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas numato tam tikrus apribojimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011, 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010).

Byloje nustatyta, kad 2013-01-07 pareiškėjas kreipėsi į Klaipėdos VGTPT (b.l. 14-18), prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje Nr. 1A-877-245-2012, rengiant kasacinį skundą bei pareiškėją atstovaujant kasaciniame procese Lietuvos Aukščiausiajame Teisme.

Byloje ginčijamu sprendimu buvo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, vadovaujantis VGTPĮ 3 straipsnio 4 punktu, 11 straipsnio 6 dalies 8 punktu, 18 straipsniu bei 23 straipsnio 1 dalies 6 punktu.

Nagrinėjamu atveju aktualus Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 8 punktas, įtvirtinantis, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiomis ar procesinėmis teisėmis.

Nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010) yra akcentavęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (Įstatymo 9 straipsnis), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju, ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir Įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant paminėto Įstatymo 3 straipsnyje numatytus teisinės pagalbos teikimo principus.

Įstatymo 3 straipsnio 4 punktas draudžia piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis, 4 straipsnio 1 punktas, įpareigoja asmenį bendradarbiauti su institucijomis, priimančiomis sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, taip pat su asmenimis, teikiančiais valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, 11 straipsnio 6 dalies 8 punktas, numato, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, kai pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiomis ar procesinėmis teisėmis.

Vertinant teisinius pagrindus, kuriais pareiškėjui buvo atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog Įstatymą priėmęs teisinis vienetas nepateikė piktnaudžiavimo valstybės garantuojama teisine pagalba, materialiomis ar procesinėmis teisėmis sąvokos. Minėta definicija, o ypač aspektas dėl piktnaudžiavimo susijęs su valstybės garantuojama teisine pagalba turi būti aiškinama pasitelkiant teisės aiškinimo taisykles. Vienas iš dažniausiai taikomų teisės aiškinimo būdų – kalbinis. Kalbinio teisės aiškinimo būdu aiškinant žodžius, sakinius reikia atsižvelgti į jų vartojimo kontekstą, kuris lemia žodžio ar sakinio prasmę (kontekstinio aiškinimo taisyklė). Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (kompiuterinis variantas) žodžio „piktnaudžiauti“ reikšmę pateikia kaip naudojimąsi kuo piktam, neleistiną naudojimąsi turimomis teisėmis. Tai reiškia, kad toks elgesys, kai siekiama pasinaudoti turimomis arba galimai suteiktinomis teisėmis, nors tai neleistina ar siekiama pasinaudoti teisėmis piktam (žr.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A556 - 964/2010, nutartis administracinėje byloje Nr. A556-964/2010).

Pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis matyti, kad Kauno miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. I-411-311/2012, kurioje J. S. buvo kaltinamas dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalyje, įvykdymo. Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, 2012-03-13 Kauno miesto apylinkės teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Kauno apygardos teisme apeliacine tvarka išnagrinėjus nuteistojo J. S. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012-03-13 nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. I-411-311/2012, jis buvo atmestas.

2012-03-22 sprendimu Nr. (1.31)-TPA-469-12 Klaipėdos VGTPT nusprendė teikti antrinę teisinę pagalbą J. S. baudžiamojoje byloje Nr.I-411-311/2012, rengiant procesinius dokumentus ir atstovaujant pareiškėją apeliacinės instancijos teisme (b.l. 30-31). 2012-10-01 Klaipėdos VGTPT sprendimu Nr. (1.31)-TPD-94-12 antrinės teisinės pagalbos teikimas apeliacinėje instancijoje nutrauktas, vadovaujantis VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 10 punktu, tai yra kai pareiškėjas nebendradarbiauja su antrinę teisinę pagalbą teikiančiu advokatu bei VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 6 punktu. Šis sprendimas buvo apskųstas Klaipėdos apygardos administraciniam teismui, kuris išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-786-162/2012, 2012-12-07 sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013-05-22 nutartimi sprendimą paliko nepakeistu. Tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismų konstatuota, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui buvo nutrauktas pagrįstai, paaiškėjus, kad pareiškėjo elgesys nagrinėjant baudžiamąją bylą turi piktnaudžiavimo valstybės garantuojama teisine pagalba, savo procesinėmis teisėmis požymių.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalis numato, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Įsiteisėjusiu 2012-12-07 Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-786-162/2012 (b.l. 40-55) nustatyta, jog pareiškėjas piktnaudžiavo jam suteikta antrine teisine pagalba būtent baudžiamojoje byloje Nr. 1A-877-245. Pareiškėjas siekia antrinės teisinės pagalbos toje pačioje baudžiamojoje byloje, kurioje antrinės teisinės pagalbos teikimas buvo nutrauktas konstatavus, kad jis šioje byloje piktnaudžiavo antrine teisine pagalba, todėl Tarnyba 2013-01-10 sprendimu Nr. (1.31)-TPB-5-13 pagrįstai atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą ir šį atsisakymą grindė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 3 straipsnio 4 punktu, numatančiu bendrąsias pareigas, bei 11 straipsnio 6 dalies 8 punkte numatytuoju pagrindu. Priešingu atveju, antrinės teisinės pagalbos suteikimas prieštarautų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos instituto paskirčiai bei pagrindiniams jos principams, leistų asmenims neribotai piktnaudžiauti valstybės finansuojama antrine teisine pagalba.

Vertinant teisinę situaciją ir sprendžiant ar atsakovui buvo suteikta diskrecija išnagrinėjus administracinę bylą dėl ankstesniojo sprendimo teisėtumo, vėlgi priimti naują sprendimą suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai, pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nuostatas paaiškėjus, kad asmuo piktnaudžiauja antrine teisine pagalba ir asmuo dėl to neturi teisės gauti antrinę teisinę pagalbą, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos ne tik teisė, bet ir pareiga nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą nustačius įvardijamus pagrindus (žr.: LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A6-1826/2006). Šios aplinkybės gali būti nustatytos net tik jau paskyrus antrinę teisinę pagalbą, bet ir sprendžiant dėl jos paskyrimo, todėl įvardijamas antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindas gali būti taikomas atsisakant suteikti antrinę teisinę pagalbą, jei tokia informacija paaiškėja iki antrinės teisinės pagalbos suteikimo. Todėl atsakovas nustatęs, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu pareiškėjas pripažintas piktnaudžiavęs antrine teisine pagalba, neturėjo diskrecijos priimti kitokį nei ginčijamas sprendimas.

Pareiškėjas taip pat reiškė reikalavimą dėl bylinėjimo išlaidų atlyginimo. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 ir 6 dalis, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, taip pat turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Vadovaujantis šia teisės norma, įstatymų leidėjas numato galimybę proceso dalyviui atlyginti jo turėtas teismo išlaidas, jeigu sprendimas administracinėje byloje yra priimtas jo naudai. Nagrinėjamu atveju, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundo reikalavimai yra nepagrįsti ir netenkintini, todėl pagal ABTĮ 44 straipsnio 2 dalies nuostatas negali būti pripažįstama, kad sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, todėl pareiškėjas negali pretenduoti į išlaidų atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant apeliacinės instancijos teismui tiesiogiai arba per Klaipėdos apygardos administracinį teismą.