Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Audrius Grauželis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvijoje kolonijoje netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 21 d. iki 2017 m. spalio 17 d.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš gyvenamojo ploto normos trūkumo patalpose.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m. vienam žmogui. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Pažymėtina, kad teisės aktai nereglamentuoja, kiek koridoriaus ploto turi tekti vienam nuteistajam.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2016 m. sausio 21 d. iki 2017 m. spalio 17 d. pareiškėjas buvo paskirtas į šias gyvenamąsias patalpas: 2016 m. sausio 21 d. iki 2016 m. sausio 28 d. – karantino patalpoje, nuo 2016 m. sausio 28 d. iki 2016 m. balandžio 7 d. – 1 būrio 2 brigadoje, kurios plotas 66,73 kv. m., buvo laikoma 15 nuteistųjų, taigi vienam asmeniui teko 4,44 kv. m. (66,73/15) ploto; nuo 2016 m. balandžio 7 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. – 4 būrio 4 brigadoje, kurios plotas 23,03 kv. m., buvo laikomi 5 nuteistieji, t. y., vienam asmeniui teko 4,60 kv. m. (23,03/5) ploto; nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d. – 16 būrio 6 brigadoje, kurios plotas 51,76 kv. m., buvo laikoma 14 nuteistųjų, t. y., vienam asmeniui teko 3,69 kv. m. (51,76/14) ploto; nuo 2016 m. lapkričio 30 d. iki 2016 m. spalio 17 d. - 16 būrio 2 brigadoje, kurios plotas 51,91 kv. m., buvo laikoma 16 nuteistųjų, t. y., vienam asmeniui teko 3,24 kv. m. (51,91/16) ploto (b. l. 21, 22, 23-24). Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad didelę gyvenamųjų patalpų ploto dalį užėmė baldai. Tačiau, teismas pažymi, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. ir 11¹.2 punktus, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas (toliau – ir LVAT) vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį Nr. A-575-1731/2014). Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl neužtikrintos minimalios gyvenamojo ploto normos atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad dėl didelio nuteistųjų skaičiaus prie sanitarinių mazgų susidarydavo eilės, nebuvo galimybės nusiprausti po dušu.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktas numato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde neginčija aplinkybės, kad jam buvo suteikta galimybė nusiprausti po dušu, tačiau pažymi, kad dėl didelio nutiestųjų skaičiaus ne visada spėdavo pasinaudoti sanitariniais įrenginiais bei laukdavo eilėse. Bylos duomenimis pareiškėjas nesikreipė į atsakovą dėl nepatogumų naudojantis sanitariniu mazgu, dėl vietos trūkumo prausiantis duše. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl prausimosi laiko pratęsimo, todėl suteikti jam ilgesnį prausimosi laiką atsakovo atstovas neturėjo pagrindo. Byloje taip pat nenustatyta, kad karšto vandens tiekimas pataisos namuose būtų nutrūkęs, o pats pareiškėjas skunde nedetalizavo ir aiškiai nenurodė, kada konkrečiai pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu dėl karšto vandens netiekimo, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Kita vertus, teismas pažymi, kad sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimą byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmetami.

Pareiškėjas nurodo, kad dušo patalpose nebuvo pakabų asmeniniams drabužiams pasikabinti. Pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 (akto redakcija nuo 2010 m. kovo 3 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) prausykloje turi būti sieninė drabužių pakaba. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentus dėl neįrengtos pakabos prausykloje paneigia Pravieniškių PN-AK 2018 m. sausio 4 d. pažyma (b. l. 23-24), iš kurios matyti, kad dušinėje yra patalpa su suolais ir pakabomis.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Pravieniškių PN-AK gyvenamosios patalpos vėdinamos per atveriamus langus, o sanitariniame mazge įrengta mechaninė vėdinimo sistema (b. l. 23-24, 25-27), kas atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punktą, pagal kurį, patalpos vėdinamos per langus, išskyrus tas, kuriose veikia mechaninė vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Pagal Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2011 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. V-416 patvirtinto Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo 4 punktą, gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, pagal patvirtintą ir iškabintą patalpos budėjimo tvarkaraštį (b. l. 46-48). Taigi, pareiškėjo teiginys, kad gyvenamosios patalpos netvarkingos, apipelijusios, patvirtina aplinkybę, jog atsakingas už patalpos tvarkymą asmuo tinkamai neatliko savo pareigų. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo patalpas, neturi problemų dėl nešvaros, pelėsio ir nemalonaus kvapo patalpose. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų priimtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpų higieninė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų. Bylos duomenimis, priešingai nei nurodo pareiškėjas, Visuomenės sveikstos centro 2017 m. birželio 20 d. 16 būrio 6 brigadoje atlikto patikrinimo metu pelėsio gyvenamojoje patalpoje nėra, o patalpas nuteistieji valo pagal nustatytą grafiką (b. l. 25-27). Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius dėl netinkamos gyvenamųjų patalpų būklės, nedetalizavo, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad patalpos apleistos, netvarkingos, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikomi deklaratyviais ir atmetami.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl neremontuotų patalpų.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad įstaigos patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į gyvenamųjų patalpų būklę. Teismas pažymi, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus, pagal pareiškėjo skundus, ar pareiškėjo kreipimąsi į pataisos namų administraciją dėl minėtų aplinkybių, byloje nėra. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius dėl netinkamos patalpų būklės. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas būriuose, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas šiuo atveju neįrodė kaltų atsakovo veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.

Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad pastatų stoguose buvo asbesto, kuris žalojo sveikatą. Atsakovo atstovas patvirtino, kad minėtų patalpų stogai dengti šiferiu, tačiau asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant, apdorojant. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad įstaigoje darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių, nebuvo vykdomi. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo duomenimis, todėl jais remiasi. Byloje nėra duomenų apie pataisos namuose ginčo laikotarpiu vykdytus remonto darbus. Byloje taip pat nėra jokių konkrečių įrodymų (rašytinių duomenų, susijusių su tam tikrais pareiškėjo susirgimais, diagnozėmis ar kt.) dėl asbesto tiesioginės įtakos pareiškėjo sveikatai. Atsižvelgiant į išdėstytą, minėti argumentai dėl asbesto dulkių vertintini kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, todėl atmestini.

Pareiškėjas tvirtino, kad patalpose plito kenkėjai, o jų naikinimas nepakankamas.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 20 punktą, laisvės atėmimo vietoje neturi būti kenkėjų. Bylos duomenys patvirtina, kad pataisos namai yra sudarę paslaugų teikimo sutartį su UAB „Utenos deratizacija“, pagal kurią įstaigos objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos (b. l. 25-27, 34-37). Pagal minėtą sutartį, paslaugos teikiamos du kartus per mėnesį ir pagal poreikį. Apie pastebėtus kenkėjus informuojama įmonė, kuri atlieka dezinfekciją, dezinsekciją ir deratizaciją. Kaip matyti iš bylos duomenų, sutartiniai įsipareigojimai vykdomi (b. l. 28-31, 32-45). Teismo vertinimu, atsakovo atstovo pateikti duomenys apie kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbus paneigia pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo jų naikinimo. Byloje nenustatyta, kad pastebėti kenkėjai nebūtų naikinami. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, minėti pareiškėjo argumentai vertintini kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, todėl atmestini.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė neigiamais dvasiniais išgyvenimais, depresija, išgyvenimais, sveikatos pablogėjimu. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos išrašo matyti, kad pareiškėjas dėl blakių įkandimų į sveikatos priežiūros tarnybą nesikreipė (b. l. 19). Byloje nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Pravieniškių PN-AK) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo T. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.