Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Liudmilos Zaborovskos,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. E. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) Imigracijos reikalų skyrius 2016 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. (15/4-1)3I-750(00125) atsisakė pakeisti (duomenys neskelbtini) piliečiui D. E. leidimą laikinai gyventi.

panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-750(00125); perduoti klausimą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo spręsti iš naujo;priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad atsakovas nesigilina ir neatsižvelgia į šiuolaikinio verslo realijas, nors atsakovui buvo pateiktas išrašas iš (duomenys neskelbtini) juridinių asmenų registro bei pateikti paaiškinimai. Pareiškėjas yra vienintelis akcininkas ir tuo pačiu vadovas (duomenys neskelbtini) veikiančio juridinio asmens. Šiame technologijų amžiuje kalbėti apie būtinybe įmonės vadovui ir savininkui betarpiškai būti pagrindinėje įmonėje ne visuomet yra būtina ir juo labiau neprivaloma. Juridinio asmens vadovas gali pasinaudoti tiek telekomunikacinėmis priemonėmis organizuodamas įmonės veiklą, tiek pasitelkti civilinės teisės atstovavimo institutą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė dokumento, kad buvo kreiptasi į vietos Valstybinės darbo inspekcijos teritorinį skyrių dėl „Tbilinvest JSC“ filialo darbuotojams taikomų Lietuvos Respublikos garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo 4 straipsnio 1 punkto nuostatų. Tačiau atsakovas nenurodo, kokiu teisiniu pagrindu minimas dokumentas turėtų būti pateiktas kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi. Atsakovas net nesikreipė ir neinformavo apie šio dokumento poreikį sprendžiant leidimo laikinai gyventi pakeitimo klausimą. 2016 m. gegužės 22 d. paaiškinime nurodoma, kad individualios įmonės veikla bus stabdoma po to, kai bus priimtas sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo ir pareiškėjas pradės dirbti „Tbilinvest JST“ atstovybėje.

Vadovaudamasis 2005 m. birželio 16 d. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymo Nr. A1-169 „Dėl informavimo apie komandiruojamus darbuotojus tvarkos aprašo patvirtinimo“ 5 punktu, teigia, kad atitinkamas pranešimas Valstybinei darbo inspekcijai būtų pateiktas po sprendimo pakeisti leidimą laikinai gyventi priėmimo ir ne vėliau kaip likus 5 dienoms iki faktiško pareiškėjo darbo įmonės filiale pradžios. Atsakovo motyvas atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi yra nepagrįstas ir negali būti vertinamuoju kriterijumi vien dėl to, kad joks teisės aktas nenustato pareigos ar prievolės pareiškėjui šį dokumentą pateikti Migracijos departamentui kartu su prašymu pakeisti leidimą gyventi.

Pareiškėjas rūpinasi savo vaikais, dukrai šiuo metu yra 14 metų, sūnui 8 metai, jie privalo lankyti mokyklą, todėl vaikų perkėlimas į kitą valstybę sukeltų daugiau neigiamų nei teigiamų pasekmių. Sprendimas kartu pasiimti vaikus yra tėvų reikalas, neturėtų būti vertinamuoju kriterijumi sprendžiant leidimo laikinai gyventi išdavimo klausimą Migracijos departamente. Todėl lieka neaišku kokia konkrečiai informacija yra prieštaringa ir neatitinka tikrovės, ką konkrečiai atsakovas vertino ir kokiais pagrindais priėjo išvadą, kad užsienietis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 58 straipsnio 5 punkto reikalavimų, todėl šis motyvas taip pat turėtų būti pripažintas nepagrįstu ir atmestinas.

Pareiškėjo atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 77 str.).

Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjas yra siunčiančiosios įmonės „Tbilinvest“ direktorius, t. y., jis pats save komandiravo dirbti atstovybėje Lietuvos Respublikoje. Dėl minimų priežasčių Migracijos departamentui kilo abejonių, kaip siunčiančioji įmonė toliau vykdys veiklą, jeigu siunčiančios įmonės direktorius gyvens Lietuvos Respublikoje ir dirbs įmonės filiale Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas Migracijos departamentui siųstame 2016 m. gegužės 22 d. paaiškinime teigė, kad šiuo metu yra steigiamos „Tbilinvest JSC“ atstovybės Leipcige ir Briuselyje. Taigi, šios aplinkybės tik patvirtina Migracijos departamento abejones dėl pareiškėjo ketinimų ir galimybių vykdyti veiklą „Tbilinvest JSC“ filiale, jam esant pagrindinės įmonės „Tbilinvest JSC“ vadovu ir vieninteliu akcininku, tuo pačiu dirbant Lietuvos Respublikoje įregistruoto „Tbilinvest JSC“ filialo direktoriumi bei „Tbilinvest JSC“ steigiant dar dvi atstovybes Leipcige ir Briuselyje.

Migracijos departamentui pateiktų „Tbilinvest JSC“ filialo nuostatų 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad filialo vadovą skiria, atleidžia ir jo atlyginimą nustato steigėjas („Tbilinvest JSC“), o su filialo vadovu sudaroma darbo sutartis, kurią pasirašo steigėjo įgaliotas asmuo, tačiau tokia sutartis Migracijos departamentui pateikta nebuvo (Migracijos departamentui buvo pateiktos tik dvi darbo sutartys, sudarytos tarp „Tbilinvest JSC“ ir pareiškėjo, kuriomis pareiškėjas buvo paskirtas „Tbilinvest JSC“ direktoriumi). Aplinkybę, kad pareiškėjas iš tikrųjų neketino dirbti „Tbilinvest JSC“ filiale, patvirtina ir tai, kad jis Migracijos departamentui nepateikė jokios informacijos apie planuojamą „Tbilinvest JSC“ filialo veiklą (2016 m. balandžio 12 d. „Tbilinvest JSC“ patvirtinimo rašte buvo nurodyta tik tai, kad „Tbilinvest JSC“ ir „Tbilinvest JSC“" filialo pagrindinė veikla yra tarpininkavimas, konsultacinė veikla, farmacinių prekių gamyba).

Informavimo apie komandiruojamus darbuotojus tvarkos aprašas nustato tik vėliausią pranešimo pateikimo Valstybinės darbo inspekcijos teritoriniam skyriui datą, tačiau nenustato momento, nuo kurio toks pranešimas gali būti pateiktas. Migracijos departamentas ginčijamame sprendime nebuvo konstatavęs, kad nepateikimas Migracijos departamentui savaime sudaro pagrindą atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, ši aplinkybė buvo vertinama surinktų duomenų visumoje.

Migracijos departamento vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjas su sutuoktine ketino gauti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o jų du nepilnamečiai vaikai (8 ir 14 metų) liko gyventi (duomenys neskelbtini), patvirtina ginčijamo sprendimo išvadą, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė, o jo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas yra ne vystyti „Tbilinvest JSC“ filialo veiklą, bet legalizuoti savo buvimą Europos Sąjungoje. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas ir tuo pagrindu, kad pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas).

Teismo posėdyje atsakovo atstovė prašė skundą atmesti atsiliepime išdėstytais argumentais.

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2016 m. birželio 10 d. sprendimo, kuriuo (duomenys neskelbtini) piliečiui D. E. atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindus. Įstatymo 26 straipsnyje išdėstytos leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo ir keitimo sąlygos, o Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, nustatanti, kada išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma. Todėl leidimas laikinai gyventi užsieniečiui išduodamas ar keičiamas, jeigu yra bent vienas iš Įstatymo 40 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindų, užsienietis atitinka Įstatymo 26 straipsnyje nustatytas leidimo gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių leidimas gyventi užsieniečiui gali būti neišduotas ar nepakeistas. Pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje vadovaujantis Įstatymo 44 straipsniu. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktuose nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu pagal šio Įstatymo 58 straipsnio 5, 6 punktus jis yra atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti. Įstatymo 58 straipsnio 5 punktas numato, kad nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti yra atleidžiamas užsienietis, kuris atvyksta į Lietuvos Respubliką ne ilgiau kaip trejiems metams dirbti užsienio valstybės įmonės filiale, kaip vadovas, jeigu iki atvykimo į Lietuvos Respubliką dienos užsienietis ne mažiau kaip pastaruosius vienerius metus dirbo toje įmonėje. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindai. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi. Pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, kai yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, arba pareiškėjas neatitinka Įstatyme numatytų sąlygų leidimui gauti (Įstatymo 35 str. 1 d. 12, 14 p.).

Dokumentų leidimui laikinai gyventi gauti pateikimą, leidimų laikinai gyventi užsieniečiams išdavimą ar pakeitimą reglamentuoja Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-10-12 įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas). Aprašas numato, kad užsienietis, norintis gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, kartu su prašymu išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi turi pateikti Aprašo 17 ir 22 punkte nurodytus dokumentus, patvirtinančius Įstatyme nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, kuriuo užsienietis siekia gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi.

Taigi, šios teisės normos aiškiai patvirtina, kad pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, kai yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, arba pareiškėjas neatitinka Įstatyme numatytų sąlygų leidimui gauti. Vertinant užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, būtina ne tik formaliai įsitikinti, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui - užtikrinti Šengeno erdvės valstybių narių interesus ir užkirsti kelią atvykti nepageidaujamiems asmenims į Lietuvos Respubliką bei Šengeno erdvę. Todėl yra pagrindas vadovautis šiomis leidimų gavimo ar keitimo nuostatomis.

Nustatyta, kad atsakovas 2016 m. balandžio 15 d. iš Migracijos valdybos gavo pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi ir prie jų pridedamus dokumentus sprendimui dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo priimti. Atsakovas išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, pateiktus dokumentus, ginčijamu sprendimu atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

Pareiškėjas teigia, kad atsakovas neatsižvelgė į šiuolaikinio verslo realijas, nes pareiškėjui, kaip (duomenys neskelbtini) įregistruotos pagrindinės įmonės vadovui ir vieninteliam akcininkui, nėra būtina visą laiką būti (duomenys neskelbtini), jis gali organizuoti šios įmonės darbą telekomunikacinėmis priemonėmis arba pasitelkdamas civilinės teisės atstovavimo institutą, tuo tarpu pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje organizuojant ir vystant „Tbilinvest JSC“ filialo veiklą yra būtinas.

Teismas negali sutikti su šiais pareiškėjo teiginiais, nes bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas yra siunčiančiosios įmonės „Tbilinvest“ vienintelis akcininkas ir direktorius, pats save komandiravo dirbti atstovybėje „Tbilinvest JSC“ Lietuvos Respublikoje, šiuo metu yra steigiamos „Tbilinvest JSC“ atstovybės Leipcige ir Briuselyje. Pagal „Tbilinvest JSC“ filialo Nuostatų 3 straipsnio 2 dalį filialo vadovą skiria, atleidžia, atlyginimą nustato steigėjas, o su filialo vadovu sudaroma darbo sutartis, kurią pasirašo steigėjo įgaliotas asmuo, tačiau tokia sutartis atsakovui pateikta nebuvo. Aplinkybę, jog su filialo vadovu nebuvo sudaryta darbo sutartis patvirtina 2016 m. balandžio 12 d. „Tbilinvest JSC“ filialo tarpininkavimo raštai, kurie buvo surašyti lietuvių kalba, nors pareiškėjas lietuvių kalbos nemoka. Šiuose raštuose buvo nurodyta, kad už darbą Lietuvoje pareiškėjui bus mokamas 2260 Eur per mėnesį darbo užmokestis, tačiau pagal 2016 m. vasario 22 d. darbo sutarties, sudarytos tarp „Tbilinvest JSC“ ir pareiškėjo, 4.1 punktą „už darbą darbuotojui bus mokamas 6000 (šeši tūkstančiai) Gel atlyginimas, atskaičiavus pajamų mokestį“, o atskira darbo sutartis tarp „Tbilinvest JSC“ filialo ir pareiškėjo nesudaroma. Todėl šios aplinkybės aiškiai patvirtina, kad pareiškėjas neketino dirbti „Tbilinvest JSC“ filiale, jis nepateikė atsakovui jokios informacijos apie planuojamą „Tbilinvest JSC“ filialo veiklą.

Pareiškėjo teigimu, atsakovas viršijo savo įgaliojimus, nes sprendimą motyvavo tuo, kad pareiškėjas nepateikė dokumento, kuriuo buvo kreiptasi į vietos Valstybinės darbo inspekcijos teritorinį skyrių dėl „Tbilinvest JSC“ filialo darbuotojams taikomų Lietuvos Respublikos garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo nuostatų, nors pareigos teikti šį dokumentą neturėjo.

Pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. Al-169 patvirtinto Informavimo apie komandiruojamus darbuotojus tvarkos aprašo 5 punktu, pranešimas paštu, faksu arba naudojantis Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Elektroninių paslaugų darbdaviams sistema turi būti pateiktas ne vėliau kaip likus 5 dienoms iki komandiruojamo darbuotojo darbo Lietuvos Respublikos teritorijoje pradžios. Taigi Aprašas nustato tik vėliausią pranešimo pateikimo Valstybinės darbo inspekcijos teritoriniam skyriui datą, tačiau nenustato momento, nuo kurio toks pranešimas gali būti pateiktas. Atsakovas ginčo sprendime nekonstatavo, kad nurodyto pranešimo nepateikimas savaime sudaro pagrindą atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, tačiau teismas laiko, jog atsakovas šią aplinkybę vertino kitų surinktų duomenų visumoje.

Pareiškėjas nesutinka su atsakovo teiginiu, jog nelegalios migracijos grėsmę patvirtina aplinkybė, jog prašymus dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo pateikė tik pareiškėjas ir sutuoktinė, o jų nepilnamečių vaikų prašymai dėl leidimų laikinai gyventi pateikti nebuvo. Pažymėjo, kad nepilnamečiams vaikams šiuo metu yra 8 ir 14 metų, jie mokosi mokykloje, todėl jų perkėlimas į kitą valstybę turėtų daugiau neigiamų nei teigiamų pasekmių.

Pažymėtina, kad pareiškėjas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikė 2016 m. balandžio 12 d., o prašymo nagrinėjimo terminas baigėsi 2016 m. birželio 12 d., todėl jo vaikai galėtų baigti mokslo metus, persikelti gyventi į Lietuvos Respubliką, čia pradėti lankyti mokyklą. Vadinasi, pareiškėjas su sutuoktine ketino gauti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o jų du nepilnamečiai vaikai (8 ir 14 metų) liktų gyventi (duomenys neskelbtini), kas aiškiai patvirtina nelegalios migracijos grėsmę, o pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas yra ne vystyti „Tbilinvest JSC“ filialo veiklą, bet legalizuoti savo buvimą Europos Sąjungoje. Pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės (pareiškėjas ketino dirbti Lietuvos Respublikoje „Tbilinvest JSC“ filialo direktoriumi, nors tuo pačiu metu yra (duomenys neskelbtini) įregistruoto „Tbilinvest JSC“ vienintelis akcininkas ir vadovas; pareiškėjas atsakovui ir teismui nepateikė apskritai jokių dokumentų, patvirtinančių „Tbilinvest JSC“ vykdomos veiklos; pareiškėjo ketinimai vystyti „Tbilinvest JSC“ filialo veiklą realumą) aiškiai patvirtina, kad pareiškėjas neturi rimtų ketinimų apsigyventi Lietuvos Respublikoje kartu su visa šeima, nes prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi pateikė tik sutuoktiniai, tačiau nepilnamečių vaikų kartu atsivežti gyventi į Lietuvą neketino, pareiškėjo tikslai labiau siejasi ne su darbu „Tbilinvest JSC“ atstovybėje Lietuvos Respublikoje, o su siekiu legalizuoti savo buvimą Europos Sąjungoje, gali kilti nelegalios migracijos grėsmė.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas, teikdamas dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi, informaciją apie vykdomą veiklą Lietuvos Respublikoje bei (duomenys neskelbtini) pateikė prieštaringą ir tikrovės neatitinkančią informaciją, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl jo darbo siunčiančioje įmonėje „Tbilinvest JSC", nes užsienietis turėjo leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu Lietuvoje iki 2016 m. birželio 16 d. Pagal Įstatymo 58 straipsnio 5 punkto nuostatas, viena iš sąlygų, kada užsienietis atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti, jeigu iki atvykimo į Lietuvos Respubliką dienos ne mažiau kaip pastaruosius vienerius metus dirbo toje įmonėje. Išnagrinėjus ir įvertinus byloje esančius dokumentus, darytina išvada, kad pareiškėjas neatitinka minėtos sąlygos.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje numatytos faktinės aplinkybės, kurios suponuoja normoje įtvirtintos taisyklės taikymą, t. y. nurodoma, kada išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas numato, kad pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, kai yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jei jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.

Teismo vertinimu, byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma patvirtina, kad atsakovas turėjo pagrindą vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12, 14 punktais pripažinti, jog pareiškėjo prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė ir pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.

Esant šioms aplinkybėms, ginčo santykį reglamentuojančioms teisės normoms, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą neišduoti ir nepakeisti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjas siekė tik formaliai atitikti leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir pagrindą, jo tikslas buvo ne vykdyti teisėtą ūkinę veiklą Lietuvos Respublikoje, o tik gauti leidimą laikinai gyventi, prašymas neatitinka pareiškėjo deklaruojamų tikslų, t. y. neatitinka tikrovės, be to, pareiškėjo tikslai labiau siejasi ne su darbu „Tbilinvest JSC“ atstovybėje Lietuvos Respublikoje, o su siekiu legalizuoti savo buvimą Europos Sąjungoje. Atsakovas nepažeidė Viešojo administravimo įstatymo nuostatų, sprendimas pagrįstais faktais ir teisės normomis, Migracijos departamentas tinkamai vertino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas skunde išdėstytais argumentais, sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teismui pripažinus, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas nėra teisinio pagrindo įpareigoti įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo.

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinėse bylose: Nr. A261-3555/2011, Nr. A-556-1995/2013).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsniu, teismas,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjo D. E. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.