- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2009-12-15
- Bylos Nr.
- 1-293-784/2009
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-1-81564-2007-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Gediminas Viederis
- Nukentėjusysis
- D. V.
- Kaltinamasis
- A. K.
išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje A. K., a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), vidurinio išsilavinimo, dirbantis UAB „(duomenys neskelbtini) “ darbų vadovu, vedęs, neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau – ir BK) 281 straipsnio 1 dalį,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Kaltinamasis A. K. 2007 m. gruodžio 18 d. apie 17.50 val. Vilniuje, Lentvario-Kranto g. sankryžoje, vairuodamas L. B. priklausantį automobilį „VW Transporter“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) važiuodamas Lentvario gatve link kelio Vilnius-Kaunas-Klaipėda pusės, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 53, 75 punktų reikalavimus, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos nesulėtino greičio, nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, ir partrenkė jo važiavimo kryptimi, iš kairės pusės į dešinę pagal automobilio judėjimo kryptį, ėjusį pėsčiąjį D. V., kuriam eismo įvykio metu buvo padarytas atviras nosikaulių lūžis, dėl ko nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata.
Apklaustas teisiamajame posėdyje kaltinamasis A. K. kaltu neprisipažino ir paaiškino, kad įvykio dieną važiavo iš darbo link Kauno-Vilniaus magistralės. Buvo tamsus paros metas. Jo vairuojamo automobilio greitis buvo apie 40 km/h. Prieš Lentvario-Kranto gatvių sankryžą sumažino greitį, nes ten stovėjusi tvora dengė matomumą iš dešinės pusės. Iki pėsčiųjų perėjos buvo apie 7 metrai, perėjoje nieko nebuvo. Jis pažvelgė į dešinę pusę ir pajuto smūgį į kairę automobilio pusę. Pravažiavęs perėją iškart sustojo. Išlipęs iš automobilio pamatė prieš pėsčiųjų perėją gulintį žmogų, kurio galva buvo maždaug per žingsnį (apie 80 centimetrų) nuo perėjos. Žmogus buvo tamsiais drabužiais, ant galvos turėjo kepuraitę. Nukentėjusysis bandė atsikelti, jis su priėjusiais keletu žmonių bandė nukentėjusiajam padėti atsikelti, bet nukentėjusysis pats atsisėdo. Jis paskambino greitajai medicinos pagalbai, bet ten pasakė, kad ją jau iškvietė. Toje vietoje, kur sėdėjo nukentėjusysis, buvo 12-15 centimetrų skersmens kraujo dėmė. Nuo nukentėjusiojo sklido alkoholio kvapas, nukentėjusysis keikėsi necenzūriniais žodžiais. Maždaug po 40 minučių atvažiavo pareigūnai, kurie matavo atstumus. Kraujo dėmė jiems atvykus jau buvo išsiplėtusi. Pareigūnai pamatavo atstumą nuo kraujo dėmės artimiausio krašto iki perėjos. Jis aplankė nukentėjusįjį ligoninėje, norėjo atlyginti nuostolius. Nukentėjusysis iš pradžių lyg ir sutiko, bet po to atsisakė, užsiprašė didelės sumos.
Apklaustas teisiamajame posėdyje nukentėjusysis D. V. paaiškino, kad įvykis buvo 2007 m. gruodžio mėnesį. Jis ėjo į ligoninę lankyti žmonos. Jam reikėjo pereiti gatvę, ėjo per perėją, tačiau jį partrenkė automobilis. Įvykio metu buvo praradęs sąmonę. Jis tikrai buvo blaivus ir ėjo per pėsčiųjų perėją, kuri yra maždaug 5-6 metrų atstumu nuo sankryžos. Jis ėjo tiesiai per perėją, krypties nekeitė. Iki patrenkimo nuo važiuojamosios dalies krašto buvo nuėjęs maždaug iki perėjos vidurio. Atrodo, kad smūgis buvo į kairįjį petį, buvo sužaloti dešinės pusės šonkauliai. Tiksliai nepamena, į kurią kūno vietą buvo pirminis smūgis. Šio eismo įvykio metu jam buvo ne tik sulaužyti šonkauliai, bet ir prakirstas antakis, prakirsta kakta, sulaužyta nosis. Po įvykio ligoninėje gulėjo 12 parų, buvo sugipsuota nosis. Po įvykio jam iki šiol skauda ir svaigsta galva, pablogėjo atmintis, kartais net pamiršta, kur eina, džiūsta ranka. Jis turėjo gydymosi išlaidų, pirko vaistus, maistą, rūbus, kadangi įvykio metu visi rūbai buvo suplėšyti. Iki įvykio oficialiai nedirbo, tačiau buvo praėjęs medicininę komisiją ir nuo kitos dienos po įvykio turėjo pradėti dirbti „Maximos“ parduotuvėje.
Apklaustas teisiamajame posėdyje liudytojas I. D. paaiškino, kad įvykio dieną, tarp 17-18 val., jau buvo tamsoka, jis su tėvu L. išėjo iš „Norfos“ parduotuvės, atsisėdo į savo automobilį, išvažiavo iš aikštelės, pasuko į kairę ir Lentvario gatve pradėjo važiuoti link namų. Pastebėjęs pažįstamo automobilį, tėvas pasakė, kad tai yra A. automobilis, ir reikia sustoti pasižiūrėti, kas atsitiko. Taip pat matė stovintį greitosios pagalbos automobilį. Jie sustojo, išlipo iš automobilio. Jis pamatė kelis pažįstamus žmones ir nuėjo jų paklausti. Jam pasakė, kad automobilis partrenkė ant kelio išėjusį girtą vyriškį. Jis nelabai suprato, ar vyriškis pats atsitrenkė į automobilį, ar buvo partrenktas. Šalia stovėjo greitosios pagalbos automobilis ir jis nuėjo pasižiūrėti, kas jame yra, nes Grigiškėse visi gyventojai maždaug vienas kitą pažįsta. Jis įkišo galvą į greitosios pagalbos automobilį, ten buvusio paciento nepažino, tačiau pajuto, kad nuo pastarojo sklido stiprus alkoholio kvapas. Tų žmonių, su kuriais kalbėjo įvykio vietoje, vardų ir pavardžių nežino, pažįsta tik iš matymo, kaip Grigiškių gyventojus. Įvykio dieną buvo drėgna, atrodo, kad buvo šlapdriba ar kažkokie krituliai. Jis matė kraujo dėmę ant asfalto, kuri, žiūrint nuo Lentvario pusės, buvo kelio viduryje maždaug vieno ar pusės metro atstumu iki pėsčiųjų perėjos. Asfaltas buvo šlapias, kraujo dėmė buvo išplaukusi, nes toje vietoje yra kelio nuolydis.
Apklaustas teisiamajame posėdyje liudytojas L. D. paaiškino, kad 2007 m. gruodžio mėnesį, datos nepamena, važiavo su sūnumi automobiliu iš „Norfos“ parduotuvės. Buvo tamsu, apie 18 val. Bevažiuojant pamatė ant kelio pažįstamą A. K., kuris stovėjo prie mikroautobuso, ir aikštelėje stovintį greitosios pagalbos automobilį. Jis pasuko į parduotuvės stovėjimo aikštelę ir išlipęs priėjo prie A. K. bei pastarojo paklausė, kas atsitiko. A. K. atsakė, kad veidrodėliu užkabino girtuoklį. Jis, paklausęs, kur šiuo metu yra partrenktasis, priėjo prie greitosios pagalbos automobilio, užėjo į mašinos vidų ir pamatė, kad joje guli D. V.. Jis D. V. iki įvykio pažinojo, pagal blaivumą gali pasakyti, kad pastarasis yra „ne šventas“, dažnokai matydavo D. V. išgėrusį. Kuomet jis įlipo į greitosios pagalbos automobilį, kuriame gulėjo nukentėjusysis, jautėsi labai stiprus alkoholio kvapas. Įvykio vietoje nebuvo daug žmonių. Jis klausė A. K., kur pastarasis užkabino nukentėjusįjį, A. K. atsakė, kad prie „zebros“. Jis nuėjo pasižiūrėti. Sankryža buvo nelabai apšviesta, apie 1 metro atstumu nuo perėjos buvo dėmė, panaši į kraują. Pokalbio metu A. K. skundėsi, kad jam kažkokie jaunuoliai grasina už tai, kad numušė jų senelį. Jis matė prie namo tvoros stovinčius kelis jaunuolius, bet jie, pamatę jį su sūnumi, labai greitai nuėjo.
Apklaustas teisiamajame posėdyje liudytojas N. S. paaiškino, kad nukentėjusįjį pažįsta iš matymo, o su kaltinamuoju susipažino, kuomet laikraščio „Lietuvos rytas“ priede „Sostinė“ perskaitė skelbimą apie avariją Lentvario gatvėje. Perskaitęs skelbimą, jis prisiminė jam atsitikusį incidentą, netoli nuo tos vietos, kur gyvena, ir paskambino skelbime nurodytu telefonu. Tuomet susipažino su kaltinamuoju. Jis eismo įvykio, kuriame dalyvavo kaltinamojo automobilis, nematė, taip pat daro tik prielaidą, kad incidentas, apie kurį jis nori papasakoti teismui, įvyko tą pačią dieną, kai kilo eismo įvykis, apie kurį buvo parašyta skelbime. Incidento dieną jis savo baltos spalvos automobiliu „Ford Mondeo“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) važiavo iš darbo į namus, buvo apie 18 val. Jis važiavo Lentvario gatve nuo autostrados pusės ir suko į dešinę. Besukdamas jis pamatė, kad Šaltinio gatvės viduriu link Lentvario gatvės sankryžos eina žmogus. Jis pėsčiąjį, kuris jo važiavimo kryptimi liko iš kairės pusės, praleido. Prieš praleisdamas pėsčiąjį jis pristabdė, matėsi, kad pėsčiasis svirduliuoja, todėl pagalvojo, gal pastarasis yra girtas. Pėsčiąjį jis gali atpažinti, tas žmogus – tai teismo salėje sėdintis nukentėjusysis. Incidento metu nukentėjusiojo veidas buvo kruvinas. Jis suprato, kad tai nukentėjusysis, nes, kuomet jis pristabdė, pėsčiasis buvo vos už kelių centimetrų, jis gerai matė pėsčiojo veidą. Nukentėjusysis buvo beveik prisilietęs prie jo automobilio kairiojo sparno. Jis atsidarė langą ir rusiškai nukentėjusįjį pasiuntė velniop.
Apklaustas teisiamajame posėdyje liudytojas G. T. paaiškino, kad paties įvykio nematė, bet matė, kaip nukentėjusysis gulėjo gatvėje. Jis ėjo pro įvykio vietą ir matė, kad vidury gatvės guli žmogus. Tai buvo nukentėjusysis. Jis gulėjo pėsčiųjų perėjoje. Paskui atvažiavo policija, greitoji medicinos pagalbą ir nukentėjusįjį nuvežė. Į teismą atvyko paliudyti pakviestas nukentėjusiojo, su kuriuo yra pažįstamas.
Iš 2007 m. gruodžio 18 d. Kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad apžiūros metu (18.30 val. – 19.00 val.) nustatyta, kad Vilniuje, Grigiškėse, Lentvario-Kranto gatvių sankryžoje asfaltas šlapias, matomumas esant tamsiam paros metui įjungus artimų šviesų žibintus 40-50 metrų, įjungus tolimų šviesų žibintus – 100 metrų. Automobilis „VW Transporter“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) stovi Lentvario gatvėje priekine dalimi link Kauno pl. nuo sankryžos su Kranto gatve esančios pėsčiųjų perėjos nutolęs 2,7 m. Kraujo dėmė nuo pėsčiųjų perėjos nutolusi 0,1 m, skersmuo 0,40x0,40 m, iki dešinio gatvės krašto 5,0 m. Veidrodžio šukės ant pėsčiųjų perėjos nuo krašto 1,1 m iki dešinio krašto 4,4 m.( t. 1, b. l. 5-7).
Iš 2007 m. gruodžio 18 d. transporto priemonės techninės būklės patikrinimo ir apžiūros protokolo matyti, kad automobilio „VW Transporter“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) kairės pusės šoninis veidrodėlis sulaužytas. Automobilio padangų būklė atitinka KET, vairo judesiai persiduoda į ratus, stabdžių pasipriešinimas jaučiamas, rankinis stabdis veikia, šviesos dega, gedimų nėra (t. 1, b. l. 10-11).
Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto specialisto išvadoje Nr. T-A 9576/07 (01) konstatuota, kad tyrimui 2007-12-18 20.55 val. paimtame A. K. kraujyje etilo alkoholio nerasta (t. 1, b. l. 35).
Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus 2008 m. vasario 15 d. specialisto išvadoje Nr. G 935/08 (01), kurią pateikė teismo medicinos ekspertė G. K., konstatuota, kad D. V. nustatyta atviras nosikaulių lūžis, muštinė žaizda kairio antakio srityje, dešinės pusės II-V šonkaulių lūžiai su oro susikaupimu dešinėje krūtinplėvės ertmėje. Sužalojimai padaryti paveikus kietu buku daiktu (daiktais), prieš kreipiantis į gydymo įstaigą. Sužalojimai kvalifikuojami nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Sužalojimai neatspindi pirminio trauminio poveikio vietos (t. 1, b. l. 23). Apklausta teisiamajame posėdyje ekspertė G. K. paaiškino, kad minėtą specialisto išvadą davė tik pagal medicininius dokumentus. Nukentėjusiajam konstatuoti sužalojimai galėjo būti padaryti tiek suduodant smūgį kietu buku daiktu (daiktais), tike ir atsitrenkiant į kietą buką daiktą (daiktus). Sužalojimai padaryti prieš kreipiantis į gydymo įstaigą, tikslesnio laiko pasakyti negalima. Tokie sužalojimai galėjo būti padaryti nebūtinai autoįvykio metu. Tokie patys sužalojimai gali būti tiek sumušus, tiek autoįvykio metu, tiek sudavus kietu buku daiktu, tiek ir atsitrenkus į kietus bukus daiktus. Pagal užduotyje nurodytus duomenis negalima pasakyti, iš kurios pusės nukentėjusiojo atžvilgiu buvo suduotas pirminis smūgis. Sužalojimo mechanizmas buvo suduodant smūgį arba atsitrenkiant. Atsakymui į klausimą, „ar įmanomas toks įvykio mechanizmas, kad pravažiuojantis automobilis atsitrenkia veidrodėliu į nukentėjusįjį, nukentėjusysis griūna ir būtent dėl to kritimo nuo smūgio jam sulaužyti šonkauliai ir nosis?“ reikalingas tikslus autoįvykio mechanizmas – žinoti, į kurią kūno pusę atsitrenkė veidrodėlis, ant ko nukentėjusysis griūna. Jeigu veidrodėlio smūgio metu buvo sulaužyti II-V šonkauliai, tai tokiu atveju veidrodėlis turėtų atsitrenkti į dešinę kūno pusę. Jeigu pėstysis eitų tiesiai, o automobilis jo atžvilgiu važiuotų stačiu kampu, tai pirmiausia būtų konstaktas kojomis į automobilio priekinę dalį, o ne krūtinės ląsta. Atsakydama į klausimus „ar gali žmogui lūžti trys šonkauliai atsitrenkus tik į važiuojančiojo automobilio veidrodėlį, automobiliui važiuojant 40 km/h greičiu, atitinkant automobilio aukščiui, esant užsilenkiančiam veidrodėliui?“ ekspertė paaiškino, kad tai priklausytų nuo veidrodėlio užsilenkimo mechanizmo. Nukritus ant plokščio neriboto paviršiaus, kaip pavyzdžiui, gindys ar asfaltas, kai nėra jokių iškilimų, bortelių, II-V šonkauliai paprastai nelūžta. Paviršius, ant kurio nukrenta, turi būti ribotas. Atsakydama į klausimą „ar galimi nosies, kaukolės lūžimai krentant ant asfalto, tai yra ant plokščio neriboto paviršiaus?“ ekspertė paaiškino, kad krentant veidu ant plokščio neriboto paviršiaus gali įvykti nosikaulio atviras lūžis. Jeigu krentama šonu, tai pirmiausia kontaktuoja ta veido dalis, kuri yra atsikišusi, tai yra, skruostas. Atsakydama į klausimą „krentant ant plokščio neriboto paviršiaus – asfalto, ar galėjo šio kritimo metu įvykti ir atviras nosikaulio lūžis ir sumuštas kairysis antakis?“ ekspertė paaiškino, kad nežino, kurioje konkrečioje vietoje yra žaizda. Ekspertė teisiamajame posėdyje taip pat parodė, kad jeigu pėstysis eina tiesiai stačiu kampu į automobilį, tai tam, kad jis konstaktuotų su automobilio veidrodėliu, jis turėtų pasisukti šonu dešine kūno puse. Rentgenogramose nėra nurodyta tiksli šonkaulių lūžių lokalizacija. Atsakydama į klausimą „jeigu būtų nustatytas tik nosikaulio lūžis, ar tai atitiktų nesunkų sveikatos sutrikdymo mastą pagal nustatytas taisykles?“ ekspertė paaiškino, kad tai būtų vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu, kadangi sveikata sutrinka ilgiau nei 10 dienų.
Lietuvos Teismo ekspertizės centro 2008 m. spalio 29 d. specialisto išvadoje Nr. 11-1803 (08) konstatuota, kad eismo įvykio kilimo mechanizmas tikėtina buvo toks: automobilis „VW Transporter“, vairuojamas A. K., ties pėsčiųjų perėja, 4,40 m atstumu nuo dešiniojo važiuojamosios kelio dalies krašto, automobilio kairės pusės šoniniu veidrodėliu partrenkė per važiuojamąją kelio dalį automobiliui iš kairės ėjusį pėsčiąjį D. V.. Po smūgio pėsčiasis turėjo būti bloškiamas į priekį ir į kairę automobilio važiavimo kryptimi, o automobilis sustojo už pėsčiųjų perėjos, kaip užfiksuota eismo įvykio plane. Automobilio „VW Transporter“ vairuotojas A. K. turėjo techninę galimybę laiku stabdydamas savo transporto priemonę išvengti pėsčiojo partrenkimo, kadangi atstumas, kuriuo nuo partrenkimo vietos buvo nutolęs automobilis „VW Transporter“, kai pėsčiasis D. V. įžengė į važiuojamąją kelio dalį yra didesnis už minimalų automobilio sustabdymo kelią. Automobilis „VW Transporter“pėsčiąjį partrenkė ties pėsčiųjų perėjos riba, apie 4,40 m atstumu nuo dešiniojo važiuojamosios dalies krašto. Automobilio „VW Transporter“ vairuotojas A. K., artėdamas prie pėsčiųjų perėjos, laiku nestabdė savo vairuojamo automobilio, nepraleido kelio važiuojamojoje dalyje ties perėja įėjusio pėsčiojo D. V., tačiau partrenkė jį, tai šie automobilio vairuotojo veiksmai buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti. Apklaustas teisiamajame posėdyje ekspertas L. A. paaiškino, kad išvadą davė tik pagal eismo įvykio planą. Daiktiniai įrodymai leidžia teigti, kad pėsčiasis partrenkimo metu buvo šalia perėjos, o ne pačioje perėjoje. Automobilio veidrodėlio šukės išsibarsčiusios pėsčiųjų perėjos zonoje, o ne už jos. Konkrečiau atsakyti, kokiu atstumu nuo pėsčiųjų perėjos pradžios buvo partrenktas pėsčiasis, būtų sudėtinga, bet tikrai ne daugiau, kaip 2 metrai, o arčiau, galėjo būti 1 metras. Automobiliui važiuojant apie 40 km/h greičiu šukės, veikiant gravitacijos jėgai, toli neišsibarsto. Minimalus partrenkimo atstumas prieš perėją tikrai mažesnis, negu du metrai. Išvados dėl pagrindinės sąlygos kilti eismo įvykiui tai nepakeistų.
Motyvuojamoji dalis
Šių byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma pareikštas kaltinamajam A. K. kaltinimas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį pasitvirtino, tačiau ne tokia apimtimi, kiek tai susiję su nukentėjusiajam padarytais kūno sužalojimais. BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Tokia baudžiamojo įstatymo normos konstrukcija suponuoja, kad visais atvejais turi būti nustatytas nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo mastas. Pareikštame A. K. kaltinime toks mastas nurodytas, tačiau neišvardinti konkretūs sužalojimai, lėmę nesunkų sveikatos sutrikdymą. Kadangi byloje kaip įrodymą prokuroras pridėjo Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus 2008 m. vasario 15 d. specialisto išvadą Nr. G 935/08 (01), manytina, kad kaltinamajam inkriminuoti šioje išvadoje nukentėjusiajam padaryti kūno sužalojimai - atviras nosikaulių lūžis, muštinė žaizda kairio antakio srityje, dešinės pusės II-V šonkaulių lūžiai su oro susikaupimu dešinėje krūtinplėvės ertmėje. Apklausta teisiamajame posėdyje minėtą specialisto išvadą davusi teismo medicinos ekspertė G. K. paaiškino, kad nukritus ant plokščio neriboto paviršiaus II-V šonkauliai paprastai nelūžta. Ekspertė negalėjo pasakyti, ar muštinė žaizda nukentėjusiajam kairio antakio srityje padaryta eismo įvykio metu. Ekspertė paaiškino, kad krentant veidu ant plokščio neriboto paviršiaus gali įvykti nosikaulio atviras lūžis, kuris būtų kvalifikuojamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Teismas vadovaujasi šiais teismo medicinos ekspertės teisiamajame posėdyje duotais parodymais ir laiko, kad neabejotinai nustatyta, kad 2007 m. gruodžio 18 d. eismo įvykio metu nukentėjusiajam buvo padarytas atviras nosikaulių lūžis, vertintinas nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Dėl kitų specialisto išvadoje konstatuotų sužalojimų neabejotinų ir neginčytinų įrodymų, kad būtent jie padaryti eismo įvykio metu, nėra. Vertindamas nukentėjusiojo parodymus apie tai, kad visi sužalojimai jam padaryti aptariamo eismo įvykio metu, teismas atkreipia dėmesį, kad objektyviais įrodymais nustatyta, jog nukentėjusysis byloje sako netiesą arba dėl girtumo įvykio aplinkybių nepamena. Štai, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje nukentėjusysis kategoriškai tvirtino, kad eismo įvykio metu buvo blaivus. Tačiau iš teismo išreikalauto greitosios medicinos pagalbos stoties palydimojo lapo Nr. 123176 kopijos matyti, kad nukentėjusiajam greitosios pagalbos darbuotojai nustatė politraumą ir girtumą (t. 1, b. l. 179). Tai, kad po įvykio iš nukentėjusiojo sklido stiprus alkoholio kvapas, patvirtino ir liudytojai I. D. bei L. D.. Nukentėjusysis taip pat aiškino, kad ėjo per pažymėtą pėsčiųjų parėją, vis dėlto, tiek iš eismo įvykio apžiūros protokolo, tiek iš teisiamajame posėdyje apklausto eksperto L. A. paaiškinimų matyti, jog nukentėjusysis buvo partrenktas šalia pažymėtos pėsčiųjų perėjos. Todėl teismas, neturėdamas neabejotinų duomenų, kad visi specialisto išvadoje Nr. G 935/08 (01) nukentėjusiajam D. V. nustatyti kūno sužalojimai padaryti aptariamo eismo įvykio metu, kaltinamajam inkriminuoja tik vieną nukentėjusiajam nustatytą sužalojimą – atvirą nosikaulių lūžį. Tai nekeičia kaltinamojo veikos juridinės kvalifikacijos, bet turi įtakos pareikšto civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos dydžiui.
Byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad kaltinamasis A. K. pažeidė jam inkriminuotus Kelių eismo taisyklių 53 ir 75 punktų reikalavimus. Nors nustatyta, kad pėsčiasis D. V. buvo partrenktas ne pažymėtoje pėsčiųjų perėjoje, bet šalia jos, tai nepašalina vairuotojo pareigos vykdyti Kelių eismo taisyklių reikalavimų. Teisiamajame posėdyje ekspertas L. A. paaiškino, kad nukentėjusysis tikrai buvo partrenktas ne didesniu kaip 2 metrų atstumu iki pažymėtos pėsčiųjų perėjos, ir techniniu požiūriu pagrindine sąlyga kilti eismo įvykiui buvo vairuotojo A. K. veiksmai. Kelių eismo taisyklių 75 punkte nustatyta, kad artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą įėjusį pėsčiąjį. Šie Kelių eismo taisyklių reikalavimai įsakmiai įpareigoja vairuotoją artėjant prie pėsčiųjų perėjos būti itin atidžiam, o būtent praleisti įžengusius į važiuojamąją kelio dalį pėsčiuosius. Nuo tokios pareigos vairuotojo neatleidžia ir aplinkybė, kad pėsčiasis eina per gatvę ne pažymėta pėsčiųjų perėja, o šalia jos.
Teismas rezervuotai vertina liudytojų G. T. ir N. S. parodymus, kadangi N. S. negalėjo pasakyti, ar tikrai nukentėjusįjį sumuštą matė būtent įvykio dieną, o liudytojas G. T. yra nukentėjusiojo pažįstamas, jo nurodytos aplinkybės dėl nukentėjusiojo gulėjimo pažymėtoje pėsčiųjų perėjoje prieštarauja eismo įvykio apžiūros protokolui ir kitiems įrodymams.
Taigi, teismas laiko įrodyta, kad kaltinamasis A. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnio 1 dalyje.
Kaltinamojo A. K. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.
Teismas, skirdamas kaltinamajam bausmę, atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą (kaltinamasis padarė nesunkius padarinius sukėlusį neatsargų nusikaltimą), kaltinamojo asmenybę (kaltinamasis anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka, charakterizuojamas teigiamai, dirba), kitas teisiškai reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes. Teismas laiko, kad šios nustatytos aplinkybės rodo, kad kaltinamajam skirtina BK 281 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmė - bauda.
Šioje baudžiamojoje byloje civilinį ieškinį dėl 1 890,21 Lt turtinės žalos atlyginimo pareiškė Valstybinė ligonių kasa, civilinį ieškinį dėl 8 030 Lt turtinės ir 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo pareiškė nukentėjusysis D. V..
BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Pagal BPK 113 straipsnį, civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio kodekso nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.
Spręsdamas civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsnio 1 dalies nuostatas, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Todėl ieškiniai dėl turtinės žalos priteisimo tenkinami tiek, kiek tokia žala pagrįsta byloje esančiais įrodymais. Valstybinės ligonių kasos ieškinys pagrįstas byloje esančiais dokumentais (t. 1, b. l. 111), todėl tenkintinas visa apimtimi. Nukentėjusiojo D. V. pareišktas ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo iš esmės nepagrįstais jokiais įrodymais, todėl visa apimtimi atmestinas. Nukentėjusysis teigia, kad jam padarytą žalą sudaro sugadinti rūbai, gydymosi ir transporto išlaidos, tačiau jokių tokias išlaidas patvirtinančių dokumentų nukentėjusysis nepateikė. Nukentėjusysis teigia, kad jam padarytą turtinę žalą sudaro ir negautos pajamos, kurias jis būtų gavęs, jei būtų įsidarbinęs UAB „Maxima“. Tačiau byloje neabejotinai nustatyta, kad įvykio dieną jokios darbo sutarties su šia įmone nukentėjusysis nebuvo sudaręs, todėl, nesant sudarytos darbo sutarties, negali būti priteistos jokios su darbo santykiais (kurių realiai nebuvo) susijusios pajamos. Nukentėjusiojo pateikta nedarbingumo lygio pažyma (t. 1, b. l. 76) taip pat nepagrindžia ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo, kadangi tarp 2007 m. gruodžio 18 d. kilusio eismo įvykio ir D. V. 50 procentų darbingumo netekimo nėra priežastinio ryšio. Teismas laiko neįtikėtina, kad dėl atviro nosikaulių lūžio nukentėjusysis prarastų net 50 procentų darbingumo. Dėl šių argumentų nukentėjusiojo ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo netenkintinas.
Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas, turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Byloje nustatyta, kad A. K. padarė BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Nusikalstamais veiksmais kaltinamasis A. K. nukentėjusiajam D. V. padarė atvirą nosikaulių lūžį, įvertintą nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Nukentėjusysis buvo hospitalizuotas, gydėsi. Todėl šios pasekmės nukentėjusiosios fizinei ir dvasinei sveikatai yra pagrindas konstatuoti, kad jam padaryta neturtinė žala, susijusi su fiziniu skausmu, dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, bendravimo galimybių sumažėjimu (CK 6.250 sraipsnio 1 dalis). Vis dėlto, teismas atsižvelgia, kad nukentėjusysis eismo įvykio metu nebuvo pakankamai apdairus, o duodamas parodymus teisiamajame posėdyje – pakankamai nuoširdus. Nukentėjusysis neigė objektyviais įrodymais nustatytą girtumą, važiuojamąją gatvės dalį kirto šalia pėsčiųjų perėjos, galimai pats pažeisdamas Kelių eismo taisykles – šios aplinkybės teikia pagrindo mažinti priteistinos neturtinės žalos dydį. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį taip pat atsižvelgtina į tai, kad kaltinamasis neturėjo tyčios sužaloti nukentėjusįjį, padarė neatsargų nusikaltimą. Taigi, atsižvelgiant į išdėstytus kriterijus, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, teismas laiko, kad pareikštas 40 000 Lt civilinis ieškinys atlyginti neturtinei žalai yra ženkliai per didelis, neatitinka susiklosčiusios teismų praktikos tokio pobūdžio bylose, yra neproporcingas patirtai žalai. Nukentėjusiojo civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo mažintinas.
Nukentėjusiojo prašymas iš kaltinamojo išieškoti jo turėtas išlaidas (pinigų priėmimo kvitai – t. 1, b. l. 144-145, patvirtina, kad už atstovavimą byloje advokatei D. M. sumokėta 500 Lt) advokato, kuris dalyvavo byloje kaip atstovas, paslaugoms apmokėti, tenkintinas (BPK 106 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
A. K. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnio 1 dalyje ir nubausti 5 MGL (650 Lt) bauda.
Priteisti iš A. K. 1 890,21 Lt Valstybinei ligonių kasai nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimui.
Priteisti iš A. K. nukentėjusiojo D. V. naudai 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui ir 500 Lt išlaidų advokato, kuris byloje dalyvavo kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti.
Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą.