Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Teresėlė Kazlauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-258/2011

2.4.2.1.; 2.4.7.; 2.4.8.; 1.2.14.1.2.1.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Teresėlės Kazlauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo P. B., a.k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu:

pagal LR BK 178 str. 2 d. (dėl turto pagrobimo iš M. Z.) ir nuteistas 1 metams 6 mėnesiams laisvės atėmimu;

pagal LR BK 178 str. 2 d. (dėl turto pagrobimo iš K. G.) ir nuteistas 1 metams laisvės atėmimu.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 4 d., bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 9 mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 4 d. ir 9 d., subendrinta bausmė iš dalies pridėta prie Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-05-27 nuosprendžiu paskirtos bausmės ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 9 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

P. B. dėl kaltinimo pagal LR BK 178 str. 2 d. atvirai pagrobus turtą iš G. J. išteisintas, kadangi neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šį nusikaltimą.

Šiuo nuosprendžiu tenkinti civiliniai ieškiniai ir priteista iš P. B. D. Z. 1019 Lt, K. G. 35 Lt, UAB „M...“ 849 Lt.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. B. nuteistas už tai, kad ji atvirai pagrobė svetimą turtą, o būtent: 2009 lapkričio 12 d. apie 14.00 val., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, Vilniuje, ties (duomenys neskelbtini), esančioje viešojo transporto stotelėje „S...“, iš nepilnamečio M. Z. rankų pavogė mobilaus ryšio telefoną NOKIA N81, 1009 Lt vertės su UAB „Tele 2“ SIM kortele, 10 Lt vertės, ir pabėgo, taip atvirai pagrobdamas svetimą turtą ir padarydamas nukentėjusiajam D. Z. 1019 Lt turtinę žalą.

Šiais savo veiksmais P. B. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 178 str. 2 d.

Be to, P. B. nuteistas už tai, kad jis atvirai pagrobė svetimą turtą, o būtent: 2009-11-30 apie 15.10 val. prie namo adresu (duomenys neskelbtini), veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, nukentėjusiojo K. G. paprašė duoti paskambinti mobilaus ryšio telefoną NOKIA 5310 c IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), 849 Lt vertės, kuriame buvo įdėta „Tele 2“ SIM kortelė, neturinti turtinės vertės, ir paprašė duoti pinigų, po ko iš nukentėjusiojo piniginės paėmė 35 Lt, paimtų daiktų negrąžino ir su jais pasišalino, tokiu būdu pagrobė svetimą, nukentėjusiajam K. G. priklausantį, 35 Lt vertės turtą, bei UAB „M...“ priklausantį 849 Lt vertės turtą.

Šiais savo veiksmais P. B. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 178 str. 2 d.

Skunde nurodyta, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo, kodėl ir kokiu būdu buvo parašyti jo atviri prisipažinimai apie nusikalstamą veiką. Jis šiuos atvirus prisipažinimus parašė todėl, kad buvo verčiamas, jam buvo grasinama, jis buvo mušamas. Kad buvo sumuštas, yra užfiksuota Vilniaus miesto areštinėje ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus medikų. Apie atvirus prisipažinimus ir sumušimus jis papasakojo Lukiškių tardymo izoliatoriaus pareigūnui, kuris visa tai užfiksavo. Jam tyrimo metu kriminalistai pasakė, kad nėra skirtumo, ar jam inkriminuojamas vienas epizodas ar keli, o jis bijojo, kad vėl nebūtų mušamas, todėl ir parašė šiuos prisipažinimus, o Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas į tai neatsižvelgė. Jis teismo prašė, kad būtų iškviesti tie kriminalistai į teismo posėdį ir prašė patikrinti dokumentus, kuriuose yra užfiksuoti jo sumušimai, kur nurodyta data ir laikas, tačiau visa tai nebuvo padaryta ir patikrinta. Nurodo, kad tą dieną, kai buvo įvykdytas nusikaltimas, jis net nebuvo Vilniaus mieste. Jis 2009 m. lapkričio 12 d. buvo (duomenys neskelbtini), pas tetą J. N.. Tai reiškia, kad jis negalėjo padaryti šio nusikaltimo, todėl prašo teismo visą šią informaciją patikrinti.

Nuteistasis P. B. ir jo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti.

Prokurorė prašo nuteistojo P. B. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo P. B. apeliacinis skundas atmestinas.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistojo P. B. apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ar keisti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Nuteistasis P. B. nepripažįsta savo kaltės dėl vagystės iš M. Z.. Skunde nurodo, kad atvirus prisipažinimus parašė todėl, kad buvo verčiamas, jam buvo grasinama, jis buvo mušamas. O 2009 m. lapkričio 12 d. buvo (duomenys neskelbtini), pas tetą J. N., tai reiškia, kad jis negalėjo padaryti šio nusikaltimo.

Kolegija nelaiko pagrįstais tokius nuteistojo P. B. apeliacinio skundo argumentus, kadangi jie prieštarauja byloje surinktiems rašytiniams įrodymams. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė byloje esančius įrodymus nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str. reikalavimų ir pagrįstai P. B. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 178 str. 2 d. M. Z. atžvilgiu.

Nors nuteistasis ginčija padaręs vagystę M. Z. atžvilgiu, jam inkriminuotą nusikalstamą veiką patvirtina šie bylos faktiniai duomenys: nukentėjusiojo M. Z. nuoseklūs parodymai, kur jis kategoriškai tvirtino, jog telefoną Nokia iš jo pagrobė būtent P. B., kurį atpažino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme. Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai neturėjo jokio pagrindo abejoti nuosekliais nukentėjusiojo M. Z. parodymais, taip pat pagrįstai vadovavosi asmens parodymo atpažinti protokolu, kadangi nenustatė, jog šis procesinis veiksmas (parodymas atpažinti asmenį) buvo atliktas nesilaikant procesinių normų. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai vadovavosi ir nukentėjusiojo D. Z. (nukentėjusiojo M. Z. tėvo) parodymais, kurio teisme nurodytos įvykio aplinkybės iš esmės atitiko nukentėjusiojo M. Z. parodymus.

Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistasis P. B. 2010 m. vasario 10 d. atviru prisipažinimu prisipažino 2009 m. lapkričio 12 d. pagrobęs mobilųjį telefoną Nokia, kurį pardavė t. 1, b.l. 96). Nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad jis buvo priverstas pasirašyti tokį prisipažinimą, nes jam buvo grasinama, jis buvo mušamas, tačiau tokie nuteistojo parodymai paneigti bylos faktiniais duomenimis, jau minėtais nukentėjusiojo M. Z. parodymais ir parodymu atpažinti protokolu. Duomenų, patvirtinančių, kad prieš nuteistąjį P. B. buvo naudojama prievarta, fizinis smurtas, dėl to jis buvo priverstas prisipažinti padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, byloje nėra. Byloje taip nėra jokių faktinių duomenų, patvirtinančių, kad nuteistasis P. B. ikiteisminio tyrimo metu būtų patyręs fizinių sužalojimų. Be to, kaip matyti iš įtariamojo P. B. 2010 m. birželio 7 d. apklausos protokolo, jis nurodė, kad fizinis smurtas jo atžvilgiu naudojamas nebuvo.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodydamas, kad jis 2009 m. lapkričio 12 d. nebuvo Vilniuje, o buvo pas savo tetą Alytuje, tokių aplinkybių pirmosios instancijos teismui nenurodė, tokią versiją iškėlė tik bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Iš įtariamojo P. B. jau minėto 2010 m. birželio 7 d. apklausos protokolo matyti, kad jis nurodė neprisimenąs ką veikė 2009 m. lapkričio 12 d. ir nurodė, kad A...., o ne Vilniuje jis buvo 2009 m. spalio 30 d.

Kolegijos nuomone, tokios nuteistojo P. B. nurodytos aplinkybės, kad jis 2009 m. lapkričio 12 d. negalėjo padaryti jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, nes nebuvo Vilniuje, paneigtos kitais bylos faktiniais duomenimis ir laikytinos tik nuteistojo siekiu išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Kolegija sprendžia, kad nuteistojo skundo argumentai nelaikytini pakankamai pagrįstais, kad būtų pagrindas jį išteisinti iš nusikaltimo, numatyto LR BK 178 str. 2 d. dėl vagystės, padarytos nukentėjusiojo M. Z. atžvilgiu.

Kaip matyti iš skundžiamo teismo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, skirdamas P. B. bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis prisipažino kaltu padaręs nusikalstamą veiką K. G. atžvilgiu ir nuoširdžiai gailisi, todėl pagrįstai tai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių apylinkės teismas nenustatė. Kadangi P. B. anksčiau 7 kartus teistas, baustas administracine tvarka, nedirba, Vilniaus psichiatrijos ligoninėje gydytas 7 kartus, padarė du tyčinius savanaudiškus apysunkius nusikaltimus, dėl vieno jam inkriminuoto nusikaltimo prisipažino, pirmosios instancijos teismas pagrįstai paskyrė P. B. pačią griežčiausią straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, nustatydamas bausmės dydžius už kiekvieną jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, mažesnius nei straipsnių sankcijose numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis.

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos BK 56 str. 1 d., recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Kadangi P. B. anksčiau 7 kartus teistas, tame tarpe už nusikalstamas veikas nuosavybei, jam inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė esant nepanaikintam ir neišnykusiam teistumui, t.y. esant nusikalstamų veikų recidyvui, todėl, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas P. B., kaip recidyvistui, pagrįstai paskyrė realią laisvės atėmimo bausmę.

Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo P. B. paskirta bausmė tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra aiškiai per griežta, ji atitinka Lietuvos Respublikos BK 54 str. nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, todėl švelninti ją apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai P. B. paskyrė realią laisvės atėmimo bausmę, nes byloje esantys duomenys liudija, jog nuteistasis negali būti pataisytas ir perauklėtas kitaip, nei tik izoliavus jį nuo visuomenės, kadangi jo padaryti nusikaltimai pavojingi visuomenei, jis anksčiau net 7 kartus teistas, baustas administracine tvarka, todėl švelnesnėmis bausmėmis Lietuvos Respublikos BK 41 str. įtvirtinti bausmės tikslai negali būti pasiekti.

Pirmosios instancijos teismas, bendrindamas P. B. bausmes už padarytas dvi nusikalstamas veikas, bei šią paskirtą subendrintą 1 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę subendrindamas su Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu paskirta bausme, bausmių bendrinimo taisyklių nepažeidė ir, vadovaudamasis LR BK 63 str. 4 d., 63 str. 4 d. ir 9 d., pagrįstai P. B. paskyrė subendrintą galutinę bausmę – laisvės atėmimą 3 metams 9 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kadangi nukentėjusysis ir civilinis ieškovas D. Z. dėl P. B. padarytos nusikalstamos veikos patyrė 1019 Lt turtinę žalą, tokios patirtos žalos dydis pagrįstas bylos faktiniais duomenimis (t. 1., b.l. 40, 41, 45, 46), pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš nuteistojo P. B. priteisė nukentėjusiajam D. Z. 1019 Lt turtinei žalai atlyginti.

Esant nurodytoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistojo P. B. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o tuo pačiu ir švelninti jam paskirtą bausmę, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo P. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo.