Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199² straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 200 MGL (26 000 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu, 66 straipsnio 1 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytas sulaikymo ir suėmimo terminas nuo 2012-12-20 iki 2013-02-05 imtinai, viso 48 paros, 1 parą prilyginant 2 MGL dydžio baudai, t. y. 96 MGL (12 480 Lt), ir nustatyta, kad V. J. paskirtos baudos dydis yra 104 MGL ( 13 250 Lt).

Nuosprendžiu nustatyta, jog V. J. paskirta 104 MGL (13 250 Lt) dydžio bauda turi būti sumokėta per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis, konfiskuotas automobilis „VW Passat“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini).

Iš nuteistojo V. J. priteista valstybei 273,41 Lt proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. J. nuteistas už tai, kad, pažeisdamas nustatytą tvarką - Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų „Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ 2 punkto reikalavimą, kuris nustato, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais - banderolėmis, taip pat kontrabandinius tabako gaminius ir 2010 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 4-443 patvirtintų „Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų „Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ pakeitimo 3 punkto reikalavimą, kuris nustato, kad fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais - banderolėmis tabako gaminius, jeigu jie laiko įvežtus iš kitų valstybių, išskyrus Europos Sąjungos valstybės nares, į Lietuvos Respubliką tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija 20 pakelių cigarečių, 2012 m. rugsėjo mėn., tiksliau tyrimo metu nenustatytu laiku, iš tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai įgijo akcizais apmokestinamas prekes su Baltarusijos Respublikos banderolėmis - 12 000 pakelių cigarečių „Fest“, kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, - 83 736 Lt ir 500 pakelių cigarečių „Fest 7“, jų muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, - 3488 Lt, bendra prekių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, sudaro 87224 Lt, t. y. viršija 250 MGL dydžio sumą, pasienio ruožu veždamas automobiliu „VW Passat“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) neteisėtai jame laikė ir gabeno šias prekes į Lietuvos Respublikos teritorijos gilumą, kol 2012 m. rugsėjo mėn. 25 d., 3 val. 5 min., Kabelių kaime, Varėnos rajone, automobilis „VW Passat“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), su jame neteisėtai laikomomis ir gabenamomis cigaretėmis buvo sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM Varėnos rinktinės pareigūnų.

Apeliantas pirmiausia aptaria BPK 44 straipsnio 6 dalies, 20 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas, pagrindines įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles bei sąlygas, būtinas priimti teisėtą ir teisingą nuosprendį. Jo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas byloje esančių ir teisminio nagrinėjimo metu nepašalintų abejonių nevertino jo naudai, dėl ko buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas. Akcentuoja, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagristos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

Neginčija teismo išvados, kad automobiliu „VW Passat" (valst. Nr. duomenys neskelbtini) buvo gabenama 12 500 pakelių cigarečių, tačiau jokiu būdu nesutinka, kad nurodytą automobilį vairavo jis. Teismas konstatavo, kad 2012-09-25 šis automobilis priklausė apeliantui ir juo disponuoti galėjo tik jis. Nuteistasis tuo tarpu kategoriškai neigia iš kažkokio nenustatyto asmens, nenustatytu laiku įgijęs cigaretes, jas gabenęs ir laikęs. Pripažįsta 2012-09-24, apie 13.00 val., įsigijęs automobilį „VW Passat" (valst. Nr. duomenys neskelbtini), jį pirko ne sau, o asmens, pravarde „Keša", prašymu. Praėjus neilgam laiko tarpui, gal po valandos (galimai apie 14 val.), prie Druskininkų jis perdavė automobilį „Kešai“. Tikina, kad tuo jo vaidmuo ir baigėsi. Nežino, kas vėliau buvo daroma su šiuo automobiliu. Tik iš bylos duomenų sužinojo, kad juo buvo gabenamos cigaretės. Nuo automobilio perdavimo asmeniui, pravarde „Keša", iki jo sulaikymo praėjo apie 15 valandų, tad juo disponuoti galėjo bet kas. Jo Lazdijuose nupirkto automobilio pareigūnai nesekė, nematė, kas ir kur juo važiavo, kur jis buvo tas 15 valandų. Teismo išvada, kad automobiliu disponuoti galėjo tik jis, yra aiškiai nepagrįsta. Byloje nėra tokią išvadą patvirtinančių įrodymų. Teismas tokią išvadą grindė tik tuo, kad jis ikiteisminio tyrimo metu bandė nuslėpti automobilio įsigijimo faktą, be to, byloje nėra jokių įrodymų, kad automobiliu naudojosi ir cigaretes gabeno ar galėjo gabenti kiti asmenys.

Skunde aptariami liudytojo P. T., J. L., D. K. ir D. S. parodymai (3-ias skundo lapas, t. 3, b. l. 37). Pažymi, jog, apžiūrėjus automobilį, iš jo buvo paimtas peilis „Swibo". Specialisto išvada nustatė, kad ant jo geležtės dešinio šono, ties rankena, užsifiksavęs asmens identifikacijai tinkamas piršto pėdsakas yra paliktas ne apelianto ir ne Š. V. rankomis. Vadinasi, tą peilį galėjo liesti kažkuris iš tų galimai dviejų nenustatytų asmenų, buvusių automobilyje „VW Passat", ir juo gabenusių cigaretes (liudytojai D. K. ir D. S. parodė matę iš automobilio iššokančius du asmenis). Be to, ant iš kito automobilio „VW Passat“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) paimtų nuorūkų nustatytų dviejų DNR profilių nė vienas taip pat nepriklauso jam. Apeliantui keista, jog prokuroras, būdamas įsitikinęs ir kaltindamas jį automobiliu „VW Passat" (valst. Nr. duomenys neskelbtini) gabenus cigaretes, tuo pačiu skiria užduotį bei ieško jo pėdsakų kitame automobilyje „VW Passat" (valst. Nr. duomenys neskelbtini).

Apeliantui akivaizdu, kad su cigarečių gabenimu yra susijęs ne vienas, o galimai net keturi asmenys. Dėl to paties nusikaltimo buvo sulaikyti du automobiliai. Prokuroras savo baigiamojoje kalboje net prašė teismo juos abu konfiskuoti. Vienu iš jų buvo gabenamos cigaretės, kitu automobiliu cigaretėmis pakrautas automobilis galimai buvo lydimas. Nustatyta, kad pirmajame sulaikytame automobilyje galėjo būti du asmenys, antrajame sulaikytame automobilyje tikrai buvo du asmenys. Visi jie iš įvykio vietos pasišalino, tačiau liko jų palikti pėdsakai. Teismas tų duomenų nevertino ir dėl jų nepasisakė, o priėmė sprendimą peilį, nuorūkas ir plastikinius butelius sunaikinti. Teismas nepasisakė dėl tos aplinkybės, kad nė viename iš sulaikytų automobilių nerasti jam priklausantys pėdsakai. Apeliantas itin reikšmingais laiko rankos pėdsakus, paliktus ant peilio „Swibo", rasto automobilyje „VW Passat" (valst. Nr. duomenys neskelbtini), kadangi juos galėjo palikti nenustatytas asmuo, gabenęs cigaretes. Mano, kad buvo tiesiog paprasčiausia visą kaltę suversti jam, kadangi nebuvo sunku nustatyti automobilio įgijėją. Pabrėžia byloje nesant jokių jo ryšių su cigaretes gabenusiais asmenimis, akcentuoja niekuomet neužsiiminėjęs nusikalstama veika, niekada nebuvo teisiamas. Jis automobilius perka ir parduoda ne pirmą kartą, ką patvirtina teismui pateikti VĮ „Regitra" dokumentai apie jo vykdytą automobilių prekybą 2012 metais (tokia prekyba jis užsiėmė ir anksčiau).

Mano, kad pagrindinis teismo motyvas pripažinti jį kaltu, buvo tai, kad jis ikiteisminio tyrimo metu neigė pirkęs automobilį, taip pat tai, kad jis teisme parodymus davė tik po to, kai buvo apklausti visi liudytojai. Teismas konstatavo, kad jo parodymai teisme yra gynybinė versija, jis, išklausęs liudytojų V. S. ir A. A. parodymus, pradėjo prie jų derinti savo parodymus, kadangi suprato, jog niekaip negalės paneigti to fakto, kad pirko automobilį. Tokią teismo išvadą vadina nepagrįsta. Pažymi jau iš kaltinamojo akto turinio žinojęs, kokius parodymus davė liudytojai V. S. ir A. A., jam buvo žinoma, kad pastarieji jį atpažino. Tikina buvęs apsisprendęs teisme duoti teisingus parodymus, ką ir padarė. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 276 straipsnio reikalavimus, iš pradžių pagarsino jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir tik po to leido pačiam duoti parodymus. Ši aplinkybė, apelianto įsitikinimu, rodo, jog teismas dėl jo turėjo išankstinę nuomonę ir buvo neobjektyvus.

Toliau aptaria tuos liudytojų V. S. ir A. A. parodymus, dėl kurių teismas nepasisakė ir jų nevertino. Antai, liudytojas V. S. teismui parodė, kad jis, sumokėjęs jam pinigus, lyg ir pasakė, kad kitą dieną kažkas ateis forminti to automobilio dokumentų, tokių panašių atvejų yra buvę ir anksčiau, tad jo tokia situacija nenustebino. Tuo tarpu teismas nuosprendyje teigia neva liudytojas V. S. parodė, kad jis (apeliantas) nieko nekalbėjo apie dokumentų įforminimą, metė pinigus ir pasišalino. Liudytojas A. A. teismui parodė, kad jam susidarė įspūdis, kad apeliantas automobilį norėjo pirkti ne sau, galbūt perpardavimui. Skunde apeliantas dar kartą pabrėžia buvus būtent taip, kaip parodė minėti liudytojai, t. y. jis automobilį pirko ne sau.

Pirmosios instancijos teismui jis išsamiai paaiškino, kodėl ikiteisminio tyrimo metu neigė pirkęs automobilį. Praėjus gal savaitei po to, kai automobilis buvo perduotas asmeniui, pravarde „Keša", pastarasis atvažiavo su dar trimis vyrais ir pasakė turįs problemų, bet jų neįvardijo. Tikina, kad jam buvo daromas spaudimas, liepta neigti pirkus nurodytą automobilį. Tris mėnesius po automobilio sulaikymo nebuvo kviečiamas į jokias apklausas, nors, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareigūnai faktiškai jau tą pačią dieną žinojo, kad automobilį iš aikštelės Lazdijų mieste įsigijo apeliantas. Pripažįsta padaręs klaidą, neigdamas automobilio įsigijimą, tačiau mano, jog dėl to negali būti taip griežtai baudžiamas ir turi atsakyti už kitų asmenų padarytą nusikaltimą, taip pat už tai, kad pareigūnai netinkamai atliko tyrimą, aiškindamiesi tik vienintelę iškeltą versiją – neva nusikaltimą padarė jis, nors byloje esantys duomenys rodo, kad nusikaltimą galėjo padaryti kiti asmenys.

Prielaida laiko teismo teiginius apie tai, kad asmuo, pravarde „Keša“, realiai neegzistuoja. Pabrėžia tokį asmenį pažinojęs, su juo bendravęs ir jam pardavęs automobilį „VW Passat" (valst. Nr. duomenys neskelbtini).

Mano, jog teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė vieninteliu netiesioginiu jo kaltės įrodymu (tuo, kad automobilį pirko būtent jis), nevertino įrodymų visumos ir nesirėmė nuostata, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas visiškai ir besąlygiškai yra įrodytas teisėtai surinktų pakankamų įrodymų visetu (kasacinės bylos Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006, 2K-P-221/2008 ir kt.).

Kaltinimo duomenų, kuriais buvo grindžiama jo kaltė, nepakankamumas, nesant jokių patikimų duomenų patvirtinimo, rodo, kad teismo padaryta išvada dėl jo kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² straipsnio 1 dalyje, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, yra paremta tik prielaidomis, kuriomis draudžiama grįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl jo kaltės įvykdžius inkriminuojamą nusikaltimą yra nepagrįstos, nuosprendis turi būti panaikintas, o jis išteisintas.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamąją bylą nuteistasis V. J. ir jo gynėjas prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o prokuroras prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. J. apeliacinis skundas tenkinamas.

Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiai, privalo kruopščiai patikrinti kiekvieno apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų.

Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą ir po to daryti apibendrinančias išvadas.

Pirmosios instancijos teismas priėmė V. J. apkaltinamąjį nuosprendį ir pripažino pastarąjį kaltu padarius BK 199² straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies, kurioje dėstomi V. J. kaltės įrodymai, matyti, kad teismo sprendimą pripažinti nuteistąjį kaltu iš esmės lėmė du esminiai momentai - tai, kad automobilį, kurį sulaikius jame buvo rastos neteisėtai laikomos ir gabenamos cigaretės, įsigijo ne kas kitas, o V. J. bei paties nuteistojo pozicija dėl jam pareikšto kaltinimo (pirminiais parodymais siekė nuslėpti automobilio įsigijimo faktą, vėliau visai atsisakė duoti parodymus, o teisme pakeitė ankstesnius parodymus, pateikdamas naują versiją, kuri teismo įvertinta kaip gynybinė).

Teisėjų kolegija, išsamiai susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga bei atlikusi įrodymų tyrimą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo išvados dėl V. J. kaltės yra nepagrįstos ir štai dėl ko:

apygardos teismas, įvertinęs liudytojais apklaustų pareigūnų parodymus, įvykio vietos apžiūros protokolą, specialisto išvadą Nr. 126, taip pat daiktinius įrodymus (automobilį ir cigaretes) pagrįstai laikė esant pilnai įrodyta, kad 2012 m. rugsėjo 25 d., 3 val. 5 min., Kabelių k., Varėnos r., automobiliu „VW Passat“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) buvo gabenama 12 000 Lt pakelių cigarečių „Fest“, kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, 83 736 Lt bei 500 pakelių cigarečių „Fest“, kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, 3 488 Lt, bendra prekių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, sudaro 87 224 Lt, t. y. viršija 250 MGL dydžio sumą. Visgi kitą nuosprendžio išvadą, kuria teismas konstatavo, kad nurodytu automobiliu cigaretes gabeno ne kas kitas, o V. J., pagrįsta laikyti negalima. Pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad 2012 m. rugsėjo 25 d. automobilis priklausė V. J. ir juo disponuoti galėjo tik jis, nepagrindė tokio savo teiginio objektyviais, patikimais ir abejonių nekeliančiais įrodymais. Neginčytina, kad bylos įrodymais nustatyta, jog automobilį, kuris buvo sulaikytas su jame neteisėtai gabenamomis cigaretėmis, įsigijo V. J., tačiau, priešingai nei nurodo teismas, negalima daryti kategoriškos išvados, jog šis automobilis ir nusikaltimo padarymo metu priklausė nuteistajam ir juo galėjo disponuoti tik nuteistasis.

Iš bylos duomenų matyti, kad V. J. automobilį „VW Passat“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) įsigijo 2012 m. rugsėjo 24 d., apie 13 val. – 13 val. 30 min., o nusikaltimo padarymo laikas užfiksuotas – 2012 m. rugsėjo 25 d., 3 val. 5 min., t. y. daugiau nei po puse paros. Byloje surinkti ir teismo tiesiogiai ištirti įrodymai nepatvirtina, kad laikotarpiu nuo automobilio įsigijimo iki jo sulaikymo šia transporto priemone disponavo būtent V. J.. Pats apeliantas kategoriškai tvirtina, jog, įgijęs automobilį, jį netrukus perdavė nupirkti paprašiusiam asmeniui, vardu „Keša“. Tokia nuteistojo versija byloje nenuginčyta. Siekiant paneigti minėtus apelianto parodymus, nepakanka vien tik netikėti jais. Nors pirmosios instancijos teismas ir atmetė juos kaip gynybinę versiją, tačiau nenurodė patikimų duomenų, jog nupirkęs automobilį V. J. juo vėliau pilnai disponavo ir atliko nusikalstamus veiksmus. Bylos įrodymai patvirtina tik tai, kad šiuo automobiliu buvo neteisėtai gabenamos cigaretės, tačiau neįrodyta, kad šiomis akcizais apmokestinamos prekėmis disponavo būtent V. J.. Pripažįstant pastarąjį kaltu padarius BK 199² straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą nepakanka vien to fakto, kad būtent jis įgijo automobilį. Kaip liudytojai apklausti pareigūnai G. M., P. T. ir J. L. patvirtino, jog privažiavę įvykio vietą joje rado tik tuščią atrakintą automobilį „VW Passat“ su išjungtu varikliu ir šviesomis, jokių asmenų (ar asmens) jame jau nebuvo, pareigūnai nematė, kiek asmenų buvo automobilyje, kaip ir kur jie pasišalino. Buvo iškviestas kinologas su šunimi, apieškota teritorija, tačiau nieko, išskyrus vieną cigarečių bloką, nerasta (t. 2, b. l. 176-178).

Pažymėtina, jog byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad V. J. anksčiau buvo bent kokiu būdu susijęs su panašaus pobūdžio nusikalstamomis veikomis. Priešingai, jis neteistas nei dėl analogiško, nei dėl apskritai bent kokio baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo padarymo. Negalima nepastebėti ir to, kad procesinių prievartos priemonių prieš V. J. imtasi tik po trijų mėnesių nuo to momento, kai buvo užfiksuotas nusikalstamos veikos padarymas, nors dar 2012 m. spalio mėn. pareigūnams buvo žinoma, kad automobilį „VW Passat“ galimai įsigijo V. J., nustatyta jo gyvenamoji vieta ir pan. (t. 1, b. l. 45). Dar po mėnesio, t. y. 2012 m. lapkričio mėn. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu, liudytojai V. S. ir A. A. neabejotinai patvirtino, kad automobilį pirko būtent V. J. (t. 1, b. l. 46-48, 49-51). Tokios aplinkybės rodo, kad pareigūnai, ilgą laiką disponuodami informacija apie tai, kas įgijo automobilį, kuriuo buvo padaryta nusikalstama veika, tačiau nesiimdami jokių procesinių veiksmų prieš V. J., nematė pakankamo pagrindo sieti pastarąjį su nusikalstama veika. Baudžiamasis procesas prieš jį tiesiogiai pradėtas tik 2012 m. gruodžio mėn. 20 d. (sulaikius, įteikus pranešimą apie įtarimą, be to, paskyrus griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą) nors nepaaiškėjo jokios naujos aplinkybės, nei jos buvo nustatytos 2012 m. lapkričio mėn., liudytojams atpažinus V. J. kaip asmenį, nupirkusį automobilį „VW Passat“. Tokios aplinkybės verčia abejoti V. J. pareikštų įtarimų pagrįstumu, juo labiau, kad ir vėliau ikiteisminiame tyrime nesurinkta jokių pastarąjį kaltinančių įrodymų. Antai, atlikus kratas nerasta jokių V. J. priklausančių akcizais apmokestinamų prekių ar kitų tyrimui reikšmingų daiktų ar dokumentų (t. 1, b. l. 134-135, 139-140, 142-143). Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo bei kaupimo metu negauta jokios vertingos informacijos (t. 2, b. l. 43-44). Taip pat nustatyta, kad ant tyrimui pateiktų daiktų (iš automobilio paimto peilio „Swibo“ ir) rastas piršto pėdsakas bei ant cigaretės nuorūkos gautas DNR profilis nepriklauso V. J. (t. 2, b. l. 17-19, 28-29).

Taigi anksčiau išdėstytos aplinkybės rodo, kad byloje nesurinkta jokių tiesioginių įrodymų apie tai, kad V. J. neteisėtai įsigijo, laikė ir gabeno akcizais apmokestinamas prekes, kurių bendra muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršija 250 MGL dydžio sumą. Apelianto kaltė iš esmės grindžiama tuo, kad jis iš UAB „X“ įsigijo šį automobilį, tačiau tokios aplinkybės, nesant kitų patikimų įrodymų, aiškiai nepakanka konstatuoti, kad V. J. šia transporto priemone disponavo ir likusį laiką iki tol, kol ji su joje pakrautomis akcizais apmokestinamomis prekėmis – cigaretėmis, buvo sulaikyta sienos apsaugos pareigūnų, ar juo labiau, kad minėtas prekes įgijo, laikė bei gabeno apeliantas.

Kitas reikšmingas momentas, kurį priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį akcentavo pirmosios instancijos teismas, yra paties V. J. parodymai. Teismas kritiškai įvertino apelianto pasirinktą gynybos taktiką, atmetė jo parodymus, pripažindamas juos kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Šioje vietoje būtina pažymėti, kad BPK 21 ir 22 straipsniai be kitų įtariamojo ir kaltinamojo teisių numato ir teisę, bet ne pareigą duoti parodymus ir paaiškinimus apie tiriamos nusikalstamos veikos aplinkybes. Įstatymas nenumato įtariamojo ir kaltinamojo atsakomybės už atsisakymą duoti parodymus arba melagingų parodymų davimą. Tai reiškia, kad įtariamas ir kaltinamas asmuo tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu turi teisę ir neduoti jokių parodymų, ir duoti bet kokius parodymus savo nuožiūra, priklausomai nuo pasirinkto gynybos būdo ir taktikos. Vadinasi, V. J., kaip baudžiamojo proceso dalyvis, žinodamas savo teises, galėjo laisvai pasirinkti, kaip jam elgtis: ar laikytis aktyvios pozicijos (duoti parodymus, pačiam pateikti naujus duomenis ar prašyti, kad tokie būtų surinkti), ar pasyvios – atsisakyti duoti bet kokios parodymus. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas iš pradžių buvo aktyvus ir įteikus pranešimą apie įtarimą davė parodymus, nors ir neigė įgijęs automobilį „VW Passat“ (t. 1, b. l. 58). Vėliau jis pasirinko pasyvią poziciją – atsisakė būti dar kartą apklausiamas, neatsakė į klausimus akistatos su liudytoju V. S. metu (t. 1, b. l. 63, 64-65). Teisiamajame posėdyje V. J. parodymus davė po to, kai buvo apklausti liudytojai.

Vien tos aplinkybės, kad nuteistojo teisme duoti parodymai skyrėsi nuo pirminių ir kas, anot pirmosios instancijos teismo, reiškia, kad šie jo sąmoningai po liudytojų apklausų duoti parodymai yra priderinti prie jau akivaizdžiai nustatytų faktinių aplinkybių, taip pat tai, kad jis tam tikrų procesinių veiksmų metu nesutiko atsakyti į pateikiamus klausimus, savaime nelaikytini jo kaltės įrodymu. Priešingu atveju būtų aiškiai supainioti baudžiamojo proceso subjektų vaidmenys įrodinėjimo procese. Ne įtariamieji ir kaltinamieji, o ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras privalo rinkti, tikrinti ir vertinti bylai reikšmingus duomenis, o teismas privalo juos tikrinti, prireikus – rinkti papildomus duomenis ir spręsti, ar jie yra įrodymai, taip pat privalo juos įvertinti. Tuo tarpu, kaip minėta anksčiau, kaltinamasis įrodinėjimo procese turi teisę, bet ne pareigą duoti parodymus apie nusikalstamos veikos aplinkybes.

Šiame kontekste kai kurios pirmosios instancijos teismo išvados dėl V. J. kaltės laikytinos kaip prieštaraujančios nekaltumo prezumpcijos principui. Antai, teismas, atsižvelgdamas vien į tą aplinkybę, kad pirminiuose savo parodymuose V. J. neigė pirkęs automobilį, daro kategorišką išvadą, jog tai „tik patvirtina, kad šį krovinį galėjo gabenti tik jis ir niekas kitas, ir šį faktą jis nori nuslėpti, parinkdamas gynybos taktiką, kad automobilio „VW Passat“ jis nepirko ir jo neturėjo“ (7-tas nuosprendžio lapas arba t. 3, b. l. 31). Nepagrįstai akcentuojama ir tai, kad, susipažinęs su bylos medžiaga, V. J. neprašė atlikti jokių procesinių veiksmų, taip pat, jog jis turėjo galimybę duoti parodymus, sprendžiant kardomosios priemonės – suėmimo taikymo klausimą, raštiškai pranešti tyrimui apie kitas aplinkybes, į susipažinimo su ikiteisminio tyrimo medžiaga įrašyti savo pastabas ir pan. Tokiu būdu teismas sumenkina baudžiamąjį persekiojimą vykdančių institucijų pareigą įrodyti nusikaltimo padarymą ir priverčia apeliantą įrodinėti savo nekaltumą.

Skunde apeliantas pagrįstai išreiškia abejones dėl teismo šališkumo tuo aspektu, kad teisiamajame posėdyje teismas, pažeisdamas BPK 276 straipsnio nuostatas, perskaitė jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir tik po to jį apklausė. Iš byloje esančio teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad teisiamajame posėdyje, pradėjus įrodymų tyrimą, ir teismui pasiūlius duoti parodymus apie pareikštą kaltinimą V. J. išreiškė savo poziciją dėl kaltinimo ir nurodė parodymus duosiantis po liudytojų apklausos (t. 2, b. l. 150-151). Tokią teisę kaltinamajam suteikia įstatymas ir tokia teise V. J. pasinaudojo. Toliau iš protokolo turinio matyti, kad, baigus apklausti liudytojus, teismas perėjo prie klausimo proceso dalyviams dėl bylos medžiagos pagarsinimo ir šią pagarsino, apsiribodamas dokumentų išvardinimu. Posėdžio pabaigoje papildomai nutarta į kitą posėdį kviesti neatvykusį liudytoją A. A. (t. 2, b. l. 189-193), kuris apklaustas po bylos pertraukos įvykusiame kitame teismo posėdyje. Po minėto liudytojo apklausos teismas kreipėsi į proceso dalyvius dėl jų nuomonės apžiūrėti daiktinius įrodymus, o tuomet, nesuteikdamas galimybės kaltinamajam V. J. duoti parodymus, savo iniciatyva balsu perskaitė ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus apelianto parodymus bei teismo posėdžio protokolą dėl kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo, kur taip pat yra užfiksuoti pastarojo parodymai. Po tokio veiksmo teismas klausia, ar dar bus prašymų, papildymų, kas leidžia manyti, kad teismas nė neketino apklausti kaltinamojo V. J.. Ir tik gynėjo iniciatyva, t. y. šiam nurodžius, kad kaltinamasis nori duoti parodymus, teismas apklausė kaltinamąjį V. J. (t. 3, b. l. 7-12). Tad išdėstytos aplinkybės rodo tam tikrų teismo veiksmų tendencingumą. Pirmiausia teismas savo iniciatyva perskaitė V. J. ikiteisminiame tyrime duotus parodymus, nors toks kaltinamojo parodymų perskaitymas galimas ne bet kokiais, o konkrečiais įstatyme – BPK 276 straipsnyje - numatytais atvejais. Pagarsinęs nurodytą bylos medžiagą, teismas klausia, ar proceso dalyviai dar turi kokių prašymų bei papildymų, iš ko galima suprasti, kad teismas net neketino suteikti kaltinamajam teisę duoti parodymus ir tik po to, kai gynėjas pareiškė, jog V. J. nori duoti parodymus, pastarasis buvo apklaustas. Tokios aplinkybės sukelia pagrįstas abejones dėl pirmosios instancijos teismas nešališkumo, t. y. ar teismas dėl V. J. nebuvo nusiteikęs šališkai ir ar, vertindamas įrodymus, neturėjo išankstinės nuomonės dėl bylos baigtumo.

Toliau aptartina V. J. teisme iškelta versija apie tai, kad automobilį jis įgijo pažįstamo asmens, vardu „Keša“, prašymu (tokią poziciją jis dėsto ir apeliaciniame skunde, analogiškus parodymus davė apklausiamas apeliacinės instancijos teisme). Pirmosios instancijos teismas šia nuteistojo versija nepatikėjo, vertino ją kaip gynybinę ir atmetė. Tokį teismo sprendimą nulėmė, kad ji buvo iškelta ne iš karto, o tik teisme (atitinkamai įvertintas parodymų nenuoseklumas), ir tai tik po to, kai buvo apklausti visi liudytojai, taip pat nurodyta, kad „Keša“ asmeniškai ar per savo pažįstamą (kuris pagal V. J. parodymus atvežė akumuliatorių ir benziną) galėjo įsigyti automobilį, o ne mokėti už ją daugiau nei šis kainavo. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad V. J. nenurodė tikslių „Kešos“ duomenų, pripažino, jog toks asmuo apskritai realiai neegzistuoja ir yra tik gynybinės versijos dalis.

Apeliacinės instancijos teismas tokios kategoriškos išvados daryti negali ir, įvertinęs, jog byloje nėra tiesioginių V. J. kaltę patvirtinančių įrodymų, laiko, jog tokia apelianto versija nėra neginčytinai paneigta ir įrodyta kaip objektyviai neįtikinama. Taigi V. J. kategoriškai tvirtina, jog automobilį „VW Passat“ (valst. NR duomenys neskelbtini) įsigijo ne sau, o paprašytas „Kešos“, sutarus, jog po nupirkimo transporto priemonė iškart bus perduota pastarajam. Tikrinant tokią versiją, būtina įvertinti, ar byloje yra duomenų, patvirtinančių ar paneigiančių tokius V. J. teiginius. Taigi V. J. nurodė, kad, būdamas mašinų aikštelėje ir apžiūrinėdamas automobilį „VW Passat“, telefonu kalbėjo su „Keša“, buvo sutarta, kad pastarojo draugas iki aikštelės atveš akumuliatorių, benziną bei palydės iki Lazdijų, kur automobilis bus perduotas „Kešai“. Apklaustas UAB „X“ automechanikas A. A. patvirtino, kad, apžiūrėdamas automobilį, V. J. išties su kažkuo kalbėjo telefonu. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, į teismo posėdį gynybos iniciatyva atvyko liudytojas V. S., kuris patvirtino „Kešos“ nurodymu vežęs į Lazdijus akumuliatorių ir kuro kanistrą, kuriuos prie automobilių aikštelės perdavė V. J. (t. 3, b. l. 52-53). Tokie jo parodymai sutampa su V. J. anksčiau nurodytomis aplinkybėmis. Taip pat būtina atsižvelgti ir į tuos liudytoju apklausto A. A. parodymus, kuriuose pastarasis teigė, jog jam susidarė įspūdis, kad V. J. automobilį perka ne sau: „ ? ... ? susidarė tokia nuomonė, kad nelabai sau nori pirkti. Susidarė nuomonė, kad gal perparduoti nori, nes nebuvo kruopštaus apžiūrėjimo, kaip kiti ateina, apžiūri viską. Čia buvo paprastas, lengvas, greitas apžiūrėjimas ? ... ? man susidarė įspūdis, kad jis ne sau perka ? ... ? (t. 3, b. l. 7-8). Priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, UAB „X“ komercijos direktorius D. S. parodė iš skubaus V. J. elgesio supratęs, kad „gal atvažiuos kažkas kitas apiforminti to automobilio“ (t. 2, b. l. 189-191).

Tokios aplinkybės rodo, kad įvykiai iš tiesų galėjo klostytis taip, kaip nurodo apeliantas. Sutinkama, kad tam tikros parodymų detalės gali kelti klausimų ar yra mažiau įtikinamos, tačiau jos negali būti vertinamos išimtinai kaltinamojo nenaudai ir nulemti kaltės pripažinimo klausimą. Esminė aplinkybė yra ta, kad objektyviais ir neginčytinais įrodymais V. J. iškelta versija nebuvo paneigta. Teismo pasvarstymai, kad „Keša“ automobilį galėjo įsigyti asmeniškai ar per savo pažįstamą, taip pat tai, kad V. J. nenurodė tikslių „Kešos“ duomenų nepaneigia V. J. parodymų, kuriuos patvirtino V. S., A. A., D. S. parodymai.

Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, bet tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barbera, Messegue and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Tefner v. Austria, no. 33501/9620,20 March 2001 ir kt.), o nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-446/2013).

Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009, 2K-429/2013).

Nagrinėjamoje byloje kolegija mano esant pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad byloje yra nepašalintų abejonių, kategoriškai nepaneigta V. J. versija, jog automobilis buvo tik įsigytas ir iškart perduotas, todėl, vadovaujantis principu in dubio pro reo, visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, nes, išnaudojus visas įmanomas įrodinėjimo priemones, negalima daryti patikimų išvadų apie tai, kad V. J. neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir V. J. išteisinamas padaręs BK 199² straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu:

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nuosprendį panaikinti ir V. J., kuris pripažintas kaltu pagal BK 199² straipsnio 1 dalį, išteisinti, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.