- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-10-20
- Bylos Nr.
- A-3831-815/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03006-2019-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Ernestas Spruogis (pirm.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- Z. B.
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
- Atsakovas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernesto Spruogio (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Z. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Z. B. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja Z. B. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Mokestinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2019 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. S-94 (7-64/2019) (toliau – ir Komisijos sprendimas), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2019 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. 68-45 „Dėl Z. B. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 2019-03-07 skundo“ (toliau – ir Inspekcijos sprendimas) ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2019 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. (7.45) FR0682-47 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Kauno AVMI sprendimas).
2. Pareiškėjos nuomone, ginčijami sprendimai priimti netinkamai įvertinus reikšmingas faktines aplinkybes, nepagrįstai atmetant jos argumentus. Pareiškėja tvirtino, jog ji 2012 metais iš uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Svarbūs sprendimai“ (toliau – ir Bendrovė) gavo ne 601 242 Lt (174 131,72 Eur), o 333 000 Lt (96 443,47 Eur) (tai įrodo Bendrovės 2012 m. liepos 10 d. kasos išlaidų orderis Nr. 285, Bendrovės už 2012 m. pateikta deklaracija). Pareiškėja negavo Bendrovės aiškinamajame rašte ir 8 kituose kasos išlaidų orderiuose nurodytų papildomų piniginių sumų, Inspekcija ir Kauno AVMI (toliau kartu – ir mokesčių administratorius) nepagrįstai suteikė prioritetą pastariesiems dokumentams. Pareiškėja nepritarė mokesčių administratoriaus išvadai, jog ji, Bendrovės vardu priimdama sprendimus paskolų pavidalu išmokėti pinigines lėšas, kurios pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymą (toliau – ir GPMĮ) nepriskiriamos pajamoms, siekė mokestinės naudos, ir pabrėžė, kad atliekant mokestinį patikrinimą nebuvo nustatytos aplinkybės, kurios leistų nukrypti nuo GPMĮ 23 straipsnio nuostatų ir mokestį išskaičiuojančių asmenų prievoles sumokėti mokestį perkelti pareiškėjai. Teigdamas, kad pareiškėja veikė nesąžiningai ir tik dėl jos veiksmų Bendrovė tapo nemoki, mokesčių administratorius vadovavosi tik prielaidomis, o ne objektyviais įrodymais, pavyzdžiui, Bendrovės bankroto bylą nagrinėjančių teismų konstatuotais faktais.
3. Pareiškėja nesutiko su mokesčių administratoriaus apskaičiuotu pajamų, kurias ji gavo 2012 metais pardavusi viešajai įstaigai (toliau – ir VšĮ) „BTL Sportas“ 2 žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypai), dydžiu. Teigė, kad mokesčių administratorius neteisingai nustatė Žemės sklypų tikrąją rinkos kainą, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad turtas buvo parduotas už didesnę nei rinkos kainą ir, atitinkamai, nepagrįstai kitomis pareiškėjos pajamomis pripažino pajamų dalį, kuri viršijo parduoto turto rinkos kainą. Mokesčių administratorius pareiškėjai nepateikė visos apimties UAB „Apus turtas“ parengtos turto vertinimo ataskaitos, o ginčo nekilnojamojo turto vertę nepagrįstai apskaičiavo išvesdamas vidurkį iš trijų duomenų šaltinių: valstybės įmonėje (toliau – ir VĮ) Registrų centre, UAB „Apus turtas“ ir UAB „Laudomus“ turto vertinimo ataskaitose esančių duomenų. Pareiškėjos įsitikinimu, nustatydamas vidutinę žemės sklypų rinkos vertę, VĮ Registrų centras neatlieka individualaus vertinimo, todėl jo turto vertintojų nustatytų rinkos verčių vidurkis atliekant masinį vertinimą nėra objektyvus. UAB „Apus turtas“ atliktas retrospektyvus turto vertinimas nepatikimas ir gali skirtis nuo realios turto vertės sandorio sudarymo metu; tokiu retrospektyviu turto vertinimu galima vadovautis tik tada, kai nekilnojamojo turto rinkos vertė nebuvo apskaičiuota Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka, sudarant nekilnojamojo turto pardavimo sandorį. Žemės sklypų rinkos vertė turėjo būti nustatyta vadovaujantis tik pareiškėjos pateiktoje UAB „Laudomus“ parengtoje turto vertinimo ataskaitoje nurodyta verte, kadangi minėtas turto vertinimas buvo atliktas būtent tuo tikslu, kad būtų nustatyta tikroji perleidžiamo turto rinkos kaina, todėl toks vertinimas laikytinas patikimiausiu.
Šalies argumentai
4. Pareiškėja teigė, kad jai paskirta per didelė bauda. Pabrėžė, jog ji bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, vykdė visus jo nurodymus, taigi egzistavo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, dėl kurių galėjo būti skirta minimalaus dydžio bauda – 10 proc. nuo apskaičiuotos gyventojų pajamų mokesčio sumos. Mokesčių administratoriaus konstatuota atsakomybę sunkinanti aplinkybė – apskaičiuojant pajamų mokestį taikytos Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 ir 70 straipsnių nuostatos – nėra apibrėžta MAĮ 140 straipsnio 4 dalyje. Be to, mokesčių administratorius nenustatė pareiškėjos kaltės.
Atsiliepimas
5. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjos skundą.
6. Atsakovas paaiškino, jog, atliekant pareiškėjos gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) patikrinimą už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., kilo abejonių, ar ji galėjo 2008–2013 metais suteikti Bendrovei 534 000 Lt (154 657,09 Eur) paskolų, todėl buvo išanalizuotos pareiškėjos 2003–2010 metų pajamos ir išlaidos bei konstatuota, jog ji negalėjo suteikti Bendrovei paskolų sutartyse ir Bendrovės apskaitos dokumentuose nurodytų piniginių lėšų. 2012 metais Bendrovė pareiškėjai išmokėjo 612 870 Lt (177 499,42 Eur), o pareiškėja Bendrovei suteikė 1 000 Lt (289,62 Eur) paskolą. Šioje dalyje ginčas vyksta dėl to, ar Inspekcija pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja be 330 000 Lt (2012 m. liepos 10 d. kasos išlaidų orderis Nr. 285) gavo dar 279 870 Lt (81 055,95 Eur) pajamų iš Bendrovės, t. y. iš viso 601 242 Lt. Atsakovas akcentavo, kad 2012 metais, be kasos išlaidų orderio Nr. 285, Bendrovė išrašė dar 8 kasos išlaidų orderius, pagal kuriuos įvairiais laikotarpiais pareiškėjai išmokėta 279 870 Lt suma ir atlikti atitinkami pinigų likučių pasikeitimo žymenys kasos knygos lapuose. 2018 m. lapkričio 15 d. atlikto S. B. mokestinio patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kad ginčo piniginės lėšos buvo išmokėtos būtent S. B.. Kasos išlaidų orderiuose pinigus gavusiu asmeniu nurodyta pareiškėja, jos asmens kodas, pasirašiusio asmens parašas vizualiai nesiskiria nuo pareiškėjos parašo. Be to, pagal kasos ir pardavimo dokumentus, vien iš nekilnojamojo turto pardavimo sandorių Bendrovės gauta pinigų suma (640 000 Lt) yra žymiai didesnė nei pareiškėjai išmokėtos ginčo pajamos – 601 242 Lt, todėl pareiškėjos abejonės dėl Bendrovės finansinių galimybių grąžinti pareiškėjai šią sumą laikytinos nepagrįstomis.
7. Atsakovas teigė, kad pareiškėja 2012 m. gruodžio 12 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė Žemės sklypus VšĮ „BTL Sportas“, kurios vadovas yra jos sūnus S. B., už bendrą 325 000 Lt (94 126,51 Eur) sumą. Atsižvelgdamas į tai, kad VĮ Registrų centro 2012 m. lapkričio 29 d. nustatyta bendra Žemės sklypų vidutinė rinkos vertė buvo 138 400 Lt (40 083,41 Eur), mokesčių administratorius dėl ginčo nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo kreipėsi į turto vertintoją. UAB „Apus turtas“ 2018 m. vasario 9 d. turto vertės nustatymo pažymose Nr. 18/065 ir Nr. 18/064 nurodė, kad bendra Žemės sklypų rinkos vertė 2012 m. gruodžio 12 d. buvo 95 297,28 Lt (27 600 Eur). Pareiškėja su pastabomis pateikė UAB „Laudomus“ 2012 m. gruodžio 12 d. parengtą turto vertinimo ataskaitą Nr. 12-88, kurioje nustatyta, kad Žemės sklypų rinkos vertė turto vertinimo dieną bendrai – 312 000 Lt (90 361,45 Eur). Vidutinė Žemės sklypų vertė pardavimo dienai apskaičiuota pagal 3 duomenų šaltinius (išvedant vidurkį): VĮ Registro centro duomenis, UAB „Apus turtas“ ir UAB „Laudomus“ turto vertinimo ataskaitas. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja 2017 m. birželio 1 d. paaiškinime į klausimą „kaip buvo nustatyta parduotų žemės sklypų vertė“ atsakė, jog „žemės sklypų kaina buvo sutartinė“, 2018 m. gruodžio 14 d. pateiktose pastabose nurodė, jog pasinaudos teise atlikti pakartotinį retrospektyvinį žemės sklypų vertinimą, ir tik 2019 m. sausio 21 d. pateiktose papildomose pastabose nurodė, jog Žemės sklypų vertė buvo nustatyta pagal UAB „Laudomus“ 2012 m. gruodžio 12 d. turto vertinimo ataskaitą; tokie pareiškėjos paaiškinimai laikytini prieštaringais.
8. Atsakovas tvirtino, kad, sprendžiant dėl pareiškėjai taikytinos poveikio priemonės, buvo nustatytos jos atsakomybę lengvinančios aplinkybės (pareiškėja bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė paaiškinimus, dokumentus) bei sunkinančios aplinkybės (apskaičiuojant gyventojų pajamų mokestį taikytos MAĮ 69 ir 70 str. nuostatos), todėl nuo patikrinimo metu papildomai apskaičiuotos mokėtinos į biudžetą 31 862,33 Eur GPM sumos paskirta vidutinio dydžio 30 proc. GPM bauda – 9 559 Eur. Atsakovo nuomone, pareiškėja mokesčių įstatymus pažeidė sąmoningai, siekdama mokestinės naudos, dėl ko mokesčių administratorius mokesčiams apskaičiuoti taikė specialias, prieš mokesčių vengimą ir mokesčių slėpimą įtvirtintas nuostatas – MAĮ 69 ir 70 str., todėl nėra pagrindo skirti pareiškėjai minimalią baudą.
II.
9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 10 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjos Z. B. skundą, t. y. panaikino Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. S-94 (7-64/2019), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2019 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. 68-45, Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2019 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. (7.45) FR0682-47 ir įpareigojo Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos iš naujo įvertinti aplinkybes, susijusias su 2012 m. gruodžio 12 d. pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos tarp pareiškėjos ir VšĮ „BTL sportas“, objektų – žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), rinkos vertės (kainos) nustatymu 2012 m. gruodžio 12 dienai, atsižvelgiant į teismo sprendime nurodytus motyvus, taip pat iš naujo apskaičiuoti pareiškėjai taikytinos baudos dydį.
10. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, aplinkybę, kad pareiškėjai buvo išmokėta ne tik 333 000 Lt suma pagal 2012 m. liepos 10 d. kasos išlaidų orderį Nr. 285, bet ir 279 870 Lt suma pagal kitus 8 kasos išlaidų orderius, patvirtina ne tik teismui pateikti minėti kasos išlaidų orderiai, pasirašyti pareiškėjos (Bendrovės vienintelės akcininkės ir direktorės) ir jos sūnaus S. B. (Bendrovės kasininko), dėl kurių parašų autentiškumo nėra ginčo, bet ir kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai, pavyzdžiui, Bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai už 2012 metų laikotarpį (pvz., Bendrovė pardavė negyvenamąsias patalpas už 340 000 Lt ir 300 000 Lt, todėl buvo pajėgi išmokėti minėtas sumas) ir Bendrovės aiškinamasis raštas prie šių dokumentų, aptarti įrodymai nėra prieštaringi. Pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių, jog mokesčių administratorius turėjo vadovautis išimtinai tik 2012 m. liepos 10 d. kasos išlaidų orderiu dėl 333 000 Lt sumos išmokėjimo arba kad 279 870 Lt suma buvo išmokėta ne jai, o kitiems asmenims. Teismas sutiko su mokesčių administratoriaus ir Komisijos išvada, kad pareiškėjai išmokėtos 601 242 Lt lėšos (612 870 Lt – 10 628 Lt (apskaičiuota negrąžinta paskolų suma 2012 m. sausio 1 d.) – 1 000 Lt (pareiškėjos Bendrovei suteikta paskolos suma)) viršijo pareiškėjos finansines galimybes suteikti tokį finansavimą Bendrovei, todėl šios lėšos pripažintinos kaip kitos, su darbo santykiais nesusijusios ir ne individualios veiklos pajamos, o ne kaip grąžintinos paskolos. Teismas taip pat pritarė pozicijai, kad pareiškėjai perkeliama mokestį išskaičiuojančio asmens prievolė dėl to, jog pareiškėja, Bendrovės vardu priimdama sprendimus pinigines lėšas išmokėti jai grąžinamų paskolų pavidalu, kurios pagal GPMĮ 2 straipsnį nepriskiriamos pajamoms, siekė mokestinės naudos, pažymėdamas, kad pareiškėja skunde neginčijo mokesčių administratoriaus konstatuotos aplinkybės, jog ji neturėjo finansinių galimybių suteikti Bendrovei paskolų, kurių bendra grąžinta suma 2012 metais buvo 601 242 Lt, taigi, pareiškėjai Bendrovės išmokėtos sumos buvo pagrįstos ne paskolų grąžinimu (pareiškėja Bendrovės vardu veikė nesąžiningai).
Žemesnės instancijos teismas
11. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog mokesčių administratoriaus sprendimai dėl Žemės sklypų vertės nėra pagrįsti objektyviais duomenimis, teisės aktų normomis. Pabrėžė, kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas Žemės sklypų vidutines rinkos kainas, neargumentavo, kodėl jis vidutinės rinkos kainos apskaičiavimui nepasirinko nė vienos iš nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitų, nepagrindė savo pozicijos dėl vidutinės rinkos kainos vidurkio nustatymo, juolab kad teisės aktai neįtvirtina tokios vidutinės rinkos kainos nustatymo metodikos. Ginčijamuose Inspekcijos ir Kauno AVMI sprendimuose bei Komisijos sprendime išdėstyta pozicija prieštaringa, nes, viena vertus, šiuose sprendimuose teigiama, kad pareiškėja savo užsakytą UAB „Laudomus“ vertinimo ataskaitą pateikė jau po 2018 m. lapkričio 14 d. patikrinimo akto Nr. (7.46) FR0680-426 (toliau – ir Patikrinimo aktas) priėmimo ir apklausoje nurodė, jog Žemės sklypų kainą nustatė susitarimu, kita vertus, mokesčių administratorius iš dalies pritarė pareiškėjos pateiktai nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitai. Teismas nesutiko su mokesčių administratoriaus pozicija, kad toks mokesčio apskaičiavimo būdas (išvedant nekilnojamojo turto vidutinės rinkos kainos vidurkį) atitinka protingumo ir objektyvumo principus, nes iš esmės vidutinė rinkos kaina, užfiksuota atskiruose nekilnojamojo turto rinkos kainos įvertinimo dokumentuose, gali skirtis net kelis kartus, kaip ir atsitiko ginčo atveju.
12. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Inspekcija nevisiškai ištyrė reikšmingas bylai aplinkybes, susijusias su 2012 m. gruodžio 12 d. pirkimo-pardavimo sutarties objektų vertės nustatymu, ir šiuos trūkumus galima pašalinti iš naujo atlikus mokesčių administratoriaus kompetencijai priskirtus objektyvius veiksmus. Mokesčių administratorius, iš naujo apskaičiuodamas GPM pareiškėjai už 2012 m. gruodžio 12 d. sandoriu gautas pajamas, turėtų vertinti šį sandorį vadovaudamasis konkrečiomis MAĮ nuostatomis, o Žemės sklypų vertė turėtų būti apskaičiuojama pagal konkrečią turto vertinimo ataskaitą arba kitą dokumentą, kuriame būtų pagrįsta atitinkama jų vertė. Kadangi Komisija ginčijamame sprendime patvirtino ginčijamus Inspekcijos ir Kauno AVMI sprendimus, laikytina, kad Komisija taip pat nevisapusiškai ištyrė ginčo aplinkybes, o jos sprendimas naikintinas kaip nepagrįstas objektyviais duomenimis.
13. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. balandžio 28 d. nutartimi iš dalies tenkino pareiškėjos Z. B. ir atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinius skundus, t. y. panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 10 d. sprendimą ir perdavė bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
14. Apeliacinės instancijos teismas apžvelgė teismų praktiką, kurioje aiškinama teismui suteiktos teisės pavesti atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą paskirtis, ir pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad mokesčių administratorius neištyrė visų šiam mokestiniam ginčui esminės reikšmės turinčių aplinkybių, kurioms ištirti bei nustatyti reikia surinkti naujų įrodymų. Tiek pareiškėja, tiek mokesčių administratorius teismui yra pateikę turto vertinimo ataskaitas, kuriose Žemės sklypų vertė žymiai skiriasi. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad mokesčių administratoriaus taikytas ginčo nekilnojamojo turto vertės nustatymo būdas (aritmetinis skirtingų duomenų apie turto vertę vidurkis) nepagrįstas, tačiau teismas pats privalėjo visapusiškai ir objektyviai ištirti bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias su Žemės sklypų vertės nustatymu. Apeliacinės instancijos teismas akcentavo, kad nekilnojamojo turto vertės nustatymas yra susijęs su specialiomis žiniomis, todėl teismas turėjo spręsti, ar byloje būtina kviesti specialistą arba skirti ekspertizę. Padaryta išvada, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir objektyviai neištyręs visų bylai reikšmingų aplinkybių, pažeidė proceso teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla.
III.
15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. liepos 8 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjos Z. B. skundą, t. y. panaikino Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. liepos 19 d. sprendimo Nr. S-94 (7-64/2019), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2019 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. 68-45, Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2019 m. vasario 15 d. sprendimo Nr. (7.45) FR0682-47 dalis, kuriose vidutinė žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), rinkos vertė 2012 m. gruodžio 12 d. nustatyta 181 899,10 Lt, ir įpareigojo Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškėjai mokėtino gyventojų pajamų mokesčio ir su juo susijusių sumų dydį šioje dalyje apskaičiuoti iš naujo.
16. Teismas nustatė, kad Kauno AVMI atliko pareiškėjos laikotarpio nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. GPM patikrinimą ir 2018 m. lapkričio 14 d. patikrinimo akte Nr. (7.46) FR0680-426, pritaikiusi MAĮ 69 ir 70 straipsnių nuostatas, papildomai apskaičiavo pareiškėjai 35 123,10 Eur GPM. Pareiškėja 2018 m. gruodžio 14 d. pateikė pastabas dėl Patikrinimo akto, kuriose nurodė, kad mokesčių administratorius nepateikė jai UAB „Apus turtas“ atlikto ginčo nekilnojamojo turto vertinimo, taip pat nurodė, kad pareiškėja 2012 metais negavo 279 870 Lt sumos, iš Bendrovės gauta suma buvo 333 000 Lt. Pareiškėja 2019 m. sausio 21 d. pateiktose papildomose pastabose nurodė, jog prieš sudarant žemės sklypų 2012 m. gruodžio 12 d. pirkimo-pardavimo sutartį, VšĮ „BTL Sportas“ direktorius (pareiškėjos sūnus) kreipėsi į kvalifikuotą turto vertintoją dėl Žemės sklypų rinkos vertės nustatymo; 2021 m. gruodžio 5 d. UAB „Laudomus“ vertintojas pateikė savo išvadą, jog kiekvieno iš Žemės sklypų vertė – 156 000 Lt.
17. Kauno AVMI 2019 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. (7.45-4.7)FR0682-47 iš dalies patvirtino Patikrinimo akto rezultatus ir nurodė pareiškėjai į Inspekcijos sąskaitą vietoj patikrinimo metu nurodytos 35 123,10 Eur GPM sumos sumokėti 31 862,33 Eur GPM sumą, taip pat 19 388,46 Eur GPM delspinigių ir 9 559 Eur (30 proc.) GPM baudą. Nesutikdama su Kauno AVMI sprendimu, pareiškėja 2019 m. kovo 7 d. pateikė skundą Inspekcijai, kuri 2019 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. 68-45 atmetė jos skundą ir patvirtino Kauno AVMI sprendimą. Nesutikdama su Inspekcijos sprendimu, pareiškėja padavė skundą Komisijai, kuri 2019 m. liepos 19 d. sprendimu patvirtino Inspekcijos sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
18. Teismas pažymėjo, jog pareiškėja, atsižvelgdama į teismo pasiūlymą, nurodė pageidaujanti skirti šioje byloje ekspertizę Žemės sklypų rinkos vertei jų pardavimo dieną (2012 m. gruodžio 12 d.) nustatyti. Teismas dukart prašė proceso dalyvių pateikti prašymą skirti ekspertizę bei siūlė baigti bylą taikos sutartimi, tačiau nė vienas proceso dalyvis per nustatytus terminus nepateikė jokių procesinių dokumentų, taigi su teismu nebendradarbiavo.
19. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą. Akcentavo, jog iš administracinėje byloje esančių dokumentų matyti, kad Bendrovė kasos išlaidų orderiais išmokėjo pareiškėjai tokias sumas: 2012 m. vasario 3 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 262 – 97 000 Lt, 2012 m. gegužės 10 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 278 – 57 000 Lt, 2012 m. gegužės 24 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 279 – 55 000 Lt, 2012 m. liepos 10 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 285 – 333 000 Lt, 2012 m. liepos 23 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 286 – 25 000 Lt, 2012 m. rugsėjo 13 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 299 – 8 170 Lt, 2012 m. rugsėjo 20 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 302 – 9 500 Lt, 2012 m. rugsėjo 26 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 303 – 22 000 Lt, 2012 m. rugsėjo 27 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 305 – 6 200 Lt. Visi nurodyti kasos išlaidų orderiai yra pasirašyti pareiškėjos ir Bendrovės kasininko S. B., nėra ginčo dėl šių parašų autentiškumo. Aplinkybę, kad pareiškėjai buvo išmokėta ne tik 333 000 Lt suma pagal 2012 m. liepos 10 d. kasos išlaidų orderį Nr. 285, bet ir 279 870 Lt suma pagal kitus 8 kasos išlaidų orderius, patvirtina ir kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai. Iš Bendrovės 2012 metų laikotarpio finansinės atskaitomybės dokumentų matyti, kad Bendrovė pardavė negyvenamosios paskirties patalpas už 340 000 Lt bei negyvenamąsias patalpas-administracines patalpas už 300 000 Lt, vadinasi, Bendrovė buvo pajėgi išmokėti pareiškėjai sumas pagal visus 2012 metais išrašytus kasos pajamų orderius. Pati Bendrovė aiškinamajame rašte prie 2012 metų finansinės atskaitomybės dokumentų nurodė, kad įmonės trumpalaikiai įsipareigojimai finansinių metų pabaigoje buvo 271 923 Lt, didžiąją šios sumos dalį sudarė įsiskolinimas Bendrovės akcininkei Z. B. – 226 892 Lt. Pagal Bendrovės aiškinamąjį raštą prie 2011 metų finansinės atskaitomybės dokumentų matyti, kad šio laikotarpio pabaigoje įsiskolinimas pareiškėjai siekė 876 743 Lt, taigi, pagal Bendrovės paaiškinimus, nuo 2011 metų iki 2012 metų pareiškėjai išmokėta 604 820 Lt suma.
20. Teismo vertinimu, pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų, paneigiančių mokesčių administratoriaus poziciją dėl visos 612 870 Lt sumos išmokėjimo. Teismas nenustatė pagrindo, dėl kurio mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokėtiną GPM, turėjo vadovautis išimtinai 2012 m. liepos 10 d. kasos išlaidų orderiu dėl 333 000 Lt sumos išmokėjimo ir nesivadovauti kitais kasos išlaidų orderiais, juolab kad visų kasos išlaidų orderių turinys, išskyrus išmokamų pinigų sumas, ir rekvizitai yra vienodi. Vien aplinkybė, kad Bendrovė pateikė deklaraciją dėl 333 000 Lt sumų išmokėjimo, nepaneigia pareiškėjai faktiškai išmokėtų likusių 279 870 Lt, nes pačios Bendrovės paaiškinimai ir kiti aptarti byloje esantys įrodymai, kurie nėra prieštaringi, patvirtina, kad pareiškėjai 2012 metais išmokėta 612 870 Lt suma. Pareiškėjos teiginiai, kad 279 870 Lt suma pagal likusius 8 kasos išlaidų orderius išmokėta ne jai, o jos sūnui S. B. arba kitiems asmenims, nėra pagrįsti jokiais objektyviais rašytiniais įrodymais. Teismas sutiko su mokesčių administratoriaus ir Komisijos išvada, kad pareiškėjai išmokėtos 601 242 Lt lėšos (612 870 Lt – 10 628 Lt (apskaičiuota negrąžinta paskolų suma 2012 m. sausio 1 d.) – 1 000 Lt (Bendrovei suteikta paskolos suma)) viršijo pareiškėjos finansines galimybes suteikti tokį finansavimą Bendrovei, todėl šios lėšos pagrįstai pripažintos kitomis, su darbo santykiais nesusijusiomis ir ne individualios veiklos pajamomis, o ne kaip grąžintinos paskolos. Pareiškėja nei skunde Komisijai, nei skunde teismui neginčijo mokesčių administratoriaus atlikto jos finansinių galimybių išmokėti atitinkamas paskolų sumas vertinimo ir nepateikė su tuo susijusių mokesčio administratoriaus poziciją paneigiančių įrodymų.
21. Teismas taip pat pritarė pozicijai, kad pareiškėjai perkeliama mokestį išskaičiuojančio asmens prievolė dėl to, jog ji, Bendrovės vardu priimdama sprendimus pinigines lėšas išmokėti pareiškėjai grąžinamų paskolų pavidalu, kurios pagal GPM įstatymo 2 straipsnį nepriskiriamos pajamoms, siekė mokestinės naudos. Teismas pakartotinai pažymėjo, kad pareiškėja neginčijo aplinkybės, jog ji neturėjo finansinių galimybių suteikti Bendrovei paskolų, kurių bendra grąžinta suma 2012 metais buvo 601 242 Lt, bei pabrėžė, kad pareiškėja neįrodė aplinkybės, jog jai Bendrovė faktiškai 2012 m. išmokėjo tik 333 000 Lt sumą pagal 2012 m. liepos 10 d. kasos išlaidų orderį Nr. 285. Taigi pareiškėjai iš Bendrovės lėšų mokamos sumos buvo grįstos ne paskolų grąžinimu. Teismas sutiko ir nusprendė nekartoti Komisijos sprendime nurodytų faktinių aplinkybių dėl Bendrovės sunkios finansinės padėties 2012–2014 metų laikotarpiu, iškeltos bankroto bylos, kadangi nebuvo ginčo dėl šių aplinkybių. Šiuo atveju mokestinio ginčo prasme aktualu tai, jog pareiškėja Bendrovės lėšomis ir vardu (pareiškėja buvo vienintelė Bendrovės akcininkė ir direktorė) išmokėjo sau sumas, kurios nebuvo pagrįstos suteiktomis paskolomis ar kitais sandoriais, taigi Bendrovės vardu veikė nesąžiningai. Konstatuota, kad pareiškėjai Bendrovės vardu išmokėtos lėšos buvo ne paskolos grąžinimas, todėl pareiškėja tokiu būdu siekė priskirti gautas pajamas neapmokestinamoms pajamoms (GPMĮ 2 str.) ir taip išvengti papildomų mokesčių mokėjimo, t. y. siekė gauti mokestinę naudą. Nagrinėjamu atveju mokestinės pareigos neperkėlimas pareiškėjai pažeistų mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo, visuotinio privalomumo, sąžiningumo principus ir neatitiktų protingumo bei teisingumo kriterijų, kurių turi būti paisoma ir mokesčių administratoriui administruojant mokesčius. Taigi, Komisija ir mokesčių administratorius ginčijamuose sprendimuose padarė pagrįstą išvadą dėl pareiškėjai iš Bendrovės išmokėtų 601 242 Lt sumų pripažinimo kitomis, su darbo santykiais nesusijusiomis ir ne individualios veiklos pajamomis, priskiriamomis A klasei pajamų, kurios negali būti laikomos paskolų grąžinimu, ir nuo kurių turi būti skaičiuojamas GPM. Pareiškėja siekė mokestinės naudos – išvengti mokėtinų mokesčių, jai iš Bendrovės išmokamas sumas traktuojant kaip grąžintinas paskolas, todėl mokesčių administratorius, priimdamas ginčijamus sprendimus, pagrįstai juos grindė MAĮ 69 ir 70 straipsnių nuostatomis. Ginčijamų sprendimų dalys dėl sandorių su UAB „Svarbūs sprendimai“ ir pareiškėjai grąžintų akcininko įnašų (iš Bendrovės 2012 m. išmokėtų sumų) laikytinos pagrįstomis bei teisėtomis.
22. Teismas, spręsdamas dėl ginčijamuose sprendimuose padarytų išvadų dėl Žemės sklypų vertės, pažymėjo nustatęs, kad pareiškėja 2012 m. gruodžio 12 d. pirkimo-pardavimo sutartimi VšĮ „BTL Sportas“ pardavė žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), už 325 000 Lt. Sudarant šią sutartį, VšĮ „BTL Sportas“ atstovavo S. B., kuris yra pareiškėjos sūnus. Pareiškėja 2017 m. birželio 1 d. paaiškinimuose, atsakydama į klausimą, kaip buvo nustatyta Žemės sklypų vertė, nurodė, jog ginčo sklypų kaina buvo sutartinė, pasirinktas patraukliausias pirkėjas, už parduotą turtą pirkėjas atsiskaitė grynaisiais pinigais. Pagal VĮ Registrų centro duomenis Žemės sklypų vidutinė rinkos vertė 138 400 Lt, vertės nustatymo data – 2012 m. lapkričio 29 d. Kauno AVMI užsakymu UAB „Apus turtas“ atliko Žemės sklypų rinkos vertės nustatymą 2012 m. gruodžio 12 dienai (retrospektyvus vertinimas) ir Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitose Nr. 18/064 NT bei Nr. 18/065 NT konstatavo, kad kiekvieno iš Žemės sklypų rinkos vertė turto vertinimo dieną (2012 m. gruodžio 12 d.) buvo 13 800 Eur, taigi bendra abiejų sklypų vertė – 95 297,28 Lt. Pareiškėja 2019 m. sausio 25 d. kartu su papildomomis pastabomis dėl Patikrinimo akto Kauno AVMI pateikė UAB „Laudomus“ 2012 m. gruodžio 5 d. turto vertinimo ataskaitą, kurioje nurodyta lyginamuoju metodu nustatyta Žemės sklypų vertė vertinimo dieną, t. y. 2012 m. lapkričio 29 d., – 312 000 Lt. Mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 8 straipsnyje įtvirtintais protingumo ir teisingumo kriterijais, ginčijamuose sprendimuose tikrąją Žemės sklypų rinkos vertę nustatė išvesdamas minėtų trijų šaltinių vidurkį ir konstatavo, kad vidutinė Žemės sklypų vertė – 181 899,10 Lt. Atitinkamai, mokesčių administratorius 143 100,90 Lt sumą (325 000 Lt pardavimo suma atėmus mokesčių administratoriaus apskaičiuotos rinkos vertės vidurkį – 181 899,10 Lt) pripažino kitomis pajamomis ir apskaičiavo pareiškėjai mokėtinas GPM sumas.
23. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartyje padarytas išvadas, pakartojo, jog jis, iš naujo nagrinėdamas bylą, kelis kartus siūlė pareiškėjai apsvarstyti ekspertizės skyrimo klausimą, tačiau pareiškėja nepasinaudojo šia galimybe, todėl nurodė vertinsiantis byloje esančius įrodymus. Teismas pažymėjo, kad iš skundžiamų mokesčių administratoriaus sprendimų matyti, jog, nustatydamas vidutinę ginčo žemės sklypų rinkos vertę, mokesčių administratorius vadovavosi, be kita ko, UAB „Laudomus“ 2012 m. gruodžio 5 d. turto vertinimo ataskaitoje nurodyta verte – 312 000 Lt, tačiau neaišku, kodėl pareiškėjai tenkančią apmokestinamų pajamų dalį apskaičiavo nuo 2012 m. gruodžio 12 d. sutartyje nurodytos Žemės sklypų pardavimo kainos, t. y. 325 000 Lt. Ši aplinkybė galėjo lemti netinkamą mokėtino GPM ir su juo susijusių sumų apskaičiavimą, taigi jau vien šiuo aspektu mokesčių administratoriaus sprendimai bei Komisijos sprendimas negali būti pripažinti pagrįstais ir teisėtais.
Žemesnės instancijos teismas
24. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog VĮ Registrų centro 2012 m. lapkričio 29 d. nustatyta vidutinė kiekvieno iš Žemės sklypų rinkos vertė – 69 200 Lt. 2012 m. gruodžio 12 d. sutarties 3.3 papunktyje nurodyta: „Šalys atsakingai patvirtina, kad Daiktų kaina nustatyta abipusiu laisvanorišku susitarimu, atsižvelgiant į faktinę jų būklę ir realią vertę.“ Taigi, sudarant minėtą sutartį UAB „Laudomus“ 2012 m. gruodžio 5 d. turto vertinimo ataskaita sutartį tvirtinusiam notarui nebuvo pateikta. Ši ataskaita nebuvo pateikta ir Kauno AVMI atliekamo patikrinimo metu, pareiškėja apie ją taip pat neužsiminė 2018 m. gruodžio 14 d. pateiktose pastabose dėl Patikrinimo akto. UAB „Laudomus“ 2012 m. gruodžio 5 d. turto vertinimo ataskaitą pareiškėja Kauno AVMI pateikė 2019 m. sausio 25 d., kartu su papildomomis pastabomis dėl Patikrinimo akto. Teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, laikė, jog pareiškėja ir neturėjo UAB „Laudomus“ 2012 m. gruodžio 5 d. turto vertinimo ataskaitos iki 2019 m. sausio 21 d. Sutartis buvo sudaryta nesivadovaujant 2012 m. gruodžio 5 d. turto vertinimo ataskaita, o ji buvo pateikta pareiškėjai jau gavus Patikrinimo aktą ir siekiant pagrįsti Sutartyje įtvirtintą šalių laisva valia sulygtą kainą.
25. Teismas pastebėjo, kad UAB „Laudomus“ 2012 m. gruodžio 5 d. ataskaitoje nurodyta, jog turtui įvertinti buvo pasirinktas lyginamasis metodas. Teigiama, kad, taikant šį metodą, atsižvelgta į Kauno mieste panašiose vietose įvykusių panašių objektų pirkimo-pardavimo sandorių ir rinkoje siūlomų parduoti panašių objektų kainas, vertinamo objekto geografinę padėtį, fizinę būklę, pastatų konstrukcijas ir medžiagas, komunikacijas ir inžinierinę įrangą, nusidėvėjimą ir kitus veiksnius. Prieš parinkdamas lyginamuosius objektus, vertintojas išanalizavo rinkos duomenis. Informacija šiai analizei gauta apklausus nekilnojamojo turto agentūras, savininkus, pasinaudojus VĮ Registrų centro įregistruotų sandorių duomenų baze, taip pat išanalizuota periodinėje spaudoje bei interneto svetainėse www.aruodas.lt ir www.edomus.lt skelbiama informacija. Teismas nustatė, kad palyginimui buvo pasirinkti keturi žemės sklypai, kurių 1 a kaina panaši, nurodoma, kad vertinamų sklypų duomenys panašūs, vietovė panaši, tačiau nėra apibrėžta, kuo pasireiškė šie panašumai. Iš šios ataskaitos turinio nėra galimybės suprasti, kodėl palyginimui buvo pasirinkti būtent joje nurodyti žemės sklypai, kokie ir kiek Kauno mieste panašiose vietovėse vertinimo metu buvo sudaryta panašių objektų pirkimo-pardavimo sandorių, kokie sklypai ir už kokią kainą buvo siūlomi turto vertinimo metu. Ataskaitoje taip pat nėra informacijos apie tai, kokios nekilnojamojo turto agentūros ir savininkai buvo apklausti, kokiais konkrečiai VĮ Registrų centro duomenims ir interneto svetainėse skelbiama informacija naudojosi turto vertintojas. Teismas akcentavo, kad minėtoje ataskaitoje nurodyta Žemės sklypų vidutinė vertė yra 2,5 karto didesnė už VĮ Registrų cento nustatytą vidutinę rinkos vertę. Nėra pagrindo nustatant ginčo sklypų rinkos vertę vadovautis UAB „Laudomus“ 2012 m. gruodžio 5 d. turto vertinimo ataskaita, kadangi byloje esantys rašytiniai įrodymai sudaro pagrindą abejoti joje nustatyta turto verte. Pareiškėja nepasinaudojo teismo siūlymu prašyti skirti ekspertizę šioms abejonėms išsklaidyti.
26. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad UAB „Apus turtas“ 2018 m. vasario 9 d. nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitose Nr. 18/064 NT bei Nr. 18/065 NT nurodyta kiekvieno iš Žemės sklypų rinkos vertė turto vertinimo dieną (2012 m. gruodžio 12 d.) – 13 800 Eur, taigi bendra abiejų sklypų vertė – 95 297,28 Lt. Byloje nėra duomenų, kad Kauno AVMI pranešė VšĮ „BTL Sportas“ atstovui apie numatomą atlikti objekto apžiūrą ir gavo jo sutikimą, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 patvirtintoje Turto ir verslo vertinimo metodikoje. VĮ Registrų centro nurodyta Žemės sklypų vertė – 138 400 Lt, vertės nustatymo data – 2012 m. lapkričio 29 d. Teismas pripažino, kad UAB „Apus turtas“ ataskaitose pateikta išsami vertinamo turto analizė, tačiau pabrėžė, jog jose ginčo nekilnojamojo turto vertė yra mažesnė už tą, kuri nurodyta VĮ Registrų centro. Be to, UAB „Apus turtas“ atliekant turto vertinimą, nedalyvavo nei pareiškėja, nei turto savininko VšĮ „BTL Sportas“ atstovas, taigi mokesčių administratorius, nustatydamas Žemės sklypų vertę, turėjo vadovautis VĮ Registrų centro duomenimis.
27. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius nepagrįstai ginčo turto vidutinę rinkos vertę nustatė apskaičiuodamas vidurkį iš trijų turimų šaltinių, todėl nei mokesčių administratoriaus sprendimai, nei Komisijos sprendimas negali būti pripažinti pagrįstais ir teisėtais. Pareiškėjos prašymas tenkintinas iš dalies, t. y. ginčijamų sprendimų dalys, kuriose Žemės sklypų vertė nepagrįstai nustatyta 181 899,10 Lt, naikintinos. Pripažinus, kad mokesčių administratorius nepagrįstai ginčo turto vertę nustatė apskaičiuodamas vidurkį iš trijų turimų šaltinių, taip pat padarius išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju mokesčių administratorius turėjo vadovautis VĮ Registrų centro duomenimis apie ginčo turto vidutinę rinkos vertę, jam kyla pareiga iš naujo apskaičiuoti pareiškėjai mokėtiną GPM ir su juo susijusias sumas.
IV.
28. Pareiškėja Z. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jos skundo reikalavimus.
29. Pareiškėja pakartotinai apžvelgia ginčo aplinkybes, iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus argumentus, be kita ko, jog ji 2012 metais iš Bendrovės gavo tik 333 000 Lt (tai patvirtina 2012 m. liepos 10 d. kasos išlaidų orderis Nr. 285 ir Bendrovės pateiktos deklaracijos „Juridinių asmenų duomenys apie fiziniams asmenims suteiktas paskolas, jų grąžintas, iš fizinių asmenų gautas ir jiems grąžintas paskolas“ (FR0711) už 2012 metus duomenys), o pagal kitus 8 kasos išlaidų orderius, kuriems atsakovas nepagrįstai suteikė prioritetą, pareiškėja negavo išmokų. Teigia, kad byloje esantys dokumentai yra prieštaringi, tačiau mokesčių administratorius nepateikė jokių paaiškinimų dėl minėtų dokumentų nesutapimo. Pareiškėja taip pat nesutinka su išvada, kad, Bendrovės vardu priimdama sprendimus pinigines lėšas sau išmokėti grąžinamų paskolų pavidalu, ji siekė mokestinės naudos, ir tvirtina, kad ši išvada nepagrįsta objektyviais įrodymais, pavyzdžiui, Bendrovės bankroto bylą nagrinėjančių teismų konstatuotomis aplinkybėmis.
30. Pareiškėjos įsitikinimu, teismas nepagrįstai įpareigojo mokesčių administratorių mokėtiną GPM ir su juo susijusias sumas apskaičiuoti Žemės sklypų vertę nustatant pagal VĮ Registrų centro duomenis. Pareiškėja pakartoja, kad VĮ Registrų centras nekilnojamojo turto rinkos vertę apskaičiuoja masinio vertinimo būdu, neatsižvelgdamas į turto individualias, specifines savybes, turinčias reikšmės tikrajai jo rinkos vertei, todėl VĮ Registrų centro apskaičiuota turto rinkos vertė ir tikroji rinkos vertė gali skirtis kelis kartus. Teismas turėjo nurodyti vadovautis būtent UAB „Laudomus“ prieš sudarant pirkimo-pardavimo sutartį atlikto turto vertinimo rezultatais. Pareiškėja tvirtina, kad viešame registre pateikti duomenys atlieka išviešinimo, bet ne realią turto vertę nustatančią funkciją, todėl vadovautis šiais duomenimis neobjektyvu ir neteisinga. Teismų praktikoje individualus turto vertinimas ir individualaus vertinimo išvados laikomi tikslesniais turto vertės įrodymais už VĮ Registrų centro atlikto masinio vertinimo būdu nustatytą vidutinę turto rinkos vertę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2009, 2012 m. gruodžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2012).
Šalies argumentai
31. Pareiškėja nesutinka su teismo abejonėmis dėl UAB „Laudomus“ parengtos turto vertinimo ataskaitos, ir pabrėžia, kad administraciniai teismai nesprendžia dėl turto vertinimo ataskaitų teisingumo ir iš to kylančių teisinių pasekmių (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-1708/2008). Teigia, jog atsižvelgiant į UAB „Laudomus“ atlikto turto vertinimo tikslus, taip pat į tai, kad UAB „Laudomus“ turto vertinimą atliko prieš sudarant 2012 m. gruodžio 12 d. sutartį, o minėtoje sutartyje nurodyta Žemės sklypų kaina panaši nustatytai šio ginčo nekilnojamojo turto vertei, akivaizdu, jog sudarant šią sutartį buvo atsižvelgta į UAB „Laudomus“ turto vertinimo ataskaitą. Teismas, akcentuodamas aplinkybę, jog pareiškėja minėtą turto vertinimo ataskaitą mokesčių administratoriui pateikė tik kartu su 2019 m. sausio 25 d. pastabomis, neatsižvelgė į pareiškėjos amžių, taip pat į tai, kad turto vertinimo užsakovu buvo ne ji, o pirkėjo atstovas S. B., turto vertinimo ataskaita buvo likusi pas pirkėją. UAB „Laudomus“ turto vertinimo ataskaita nėra nuginčyta ar pripažinta negaliojančia. Be to, pareiškėja, vadovaudamasi Turto ir verslo vertinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159, nuostatomis bei teisės teorija (žr. Gilienė B., Turto ir verslo vertinimo sistemos transformacijos: monografija. Vilnius: VU leidykla 2015), tvirtina, kad spręsti dėl vertinamo objekto panašumo į lyginamuosius objektus priskirta turto vertintojo kompetencijai. Pareiškėja apžvelgia minėtos turto vertinimo ataskaitos turinį ir teigia, kad joje buvo atskleistas Žemės sklypų panašumas su lyginamaisiais objektais (pvz., objektai yra nekilnojamojo turto kainų lygiu panašiose vertės zonose Kauno mieste, jų gera infrastruktūra ir susisiekimas su miesto centru). Tai, kad teismui iš vertinimo ataskaitos turinio neaišku, kiek ir kokių panašiu metu iš viso buvo sudaryta sandorių, kokie būtent sklypai ir už kokią kainą buvo siūlomi, kokie nekilnojamojo turto savininkai ir agentūros buvo apklausti, kokiais konkrečiai VĮ Registrų centro duomenimis ir interneto svetainėse skelbta informacija naudojosi turto vertintojas, nesudaro pagrindo abejoti turto vertinimo ataskaitos ir turto vertintojo nustatytos Žemės sklypų rinkos vertės teisingumu. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą abejoti teiginiais UAB „Laudomus“ turto vertinimo ataskaitoje, kad turto vertintojas išanalizavo 2011–2012 metais vykusius pirkimo pardavimo sandorius. Pareiškėjos nuomone, minėta turto vertinimo ataskaita parengta laikantis teisės aktų reikalavimų, žemės sklypų rinkos vertė taikant lyginamąjį metodą, atlikus individualų turto vertinimą nustatyta tinkamai, todėl teismas nepagrįstai nurodė mokesčių administratoriui nesivadovauti šia turto vertinimo ataskaita.
Atsiliepimas
32. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjos apeliacinį skundą.
33. Atsakovas iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Pažymi, kad pareiškėja nepateikė jokių papildomų ir / ar naujų dokumentų, pagrindžiančių, jog ji iš Bendrovės gavo tik 333 000 Lt, todėl nėra pagrindo kitaip vertinti patikrinimo metu nustatytas aplinkybes. Atsakovas mano, kad teismas išsamiai išanalizavo abi pateiktas turto vertinimo ataskaitas, o pareiškėja nepasinaudojo teismo siūlymu apsvarstyti galimybę skirti ekspertizę dėl UAB „Laudomus“ pateiktos ataskaitos, todėl pareiškėjos argumentai dėl minėtos ataskaitos panaudojimo Žemės sklypų vertei nustatyti nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
34. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėja prašo panaikinti Komisijos sprendimą, Inspekcijos sprendimą ir Kauno AVMI sprendimą.
35. Pirmosios instancijos teismas 2021 m. liepos 8 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjos skundą, t. y. panaikino Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. liepos 19 d. sprendimo Nr. S-94 (7-64/2019), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2019 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. 68-45, Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2019 m. vasario 15 d. sprendimo Nr. (7.45) FR0682-47 dalis, kuriose vidutinė žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), rinkos vertė 2012 m. gruodžio 12 d. nustatyta 181 899,10 Lt, ir įpareigojo Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškėjai mokėtino gyventojų pajamų mokesčio ir su juo susijusių sumų dydį šioje dalyje apskaičiuoti iš naujo.
36. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinami neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinami atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.
37. Minėta, kad apeliaciniame skunde pareiškėja teigia, jog pinigus gavo tik pagal 2012 m. liepos 10 d. kasos išlaidų orderį Nr. 285, o pagal kitus aštuonis kasos išlaidų orderius ji jokių pinigų negavo. Mano, kad mokesčių administratoriai neįrodė, kad ji gavo daugiau lėšų negu pagal kasos išlaidų orderį Nr. 285. Be to, pasak pareiškėjos, taip pat nesutiktina su išvada, jog, Bendrovės vardu priimdama sprendimus pinigines lėšas sau išmokėti grąžinamų paskolų pavidalu, ji siekė mokestinės naudos; ši išvada nepagrįsta objektyviais įrodymais, pavyzdžiui, Bendrovės bankroto bylą nagrinėjančių teismų konstatuotomis aplinkybėmis. Apeliaciniame skunde pareiškėja taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo abejonėmis dėl UAB „Laudomus“ parengtos turto vertinimo ataskaitos ir pabrėžia, kad administraciniai teismai nesprendžia dėl turto vertinimo ataskaitų teisingumo ir iš to kylančių teisinių pasekmių; atitinkamai, pareiškėjos įsitikinimu, teismas nepagrįstai įpareigojo mokesčių administratorių mokėtiną GPM ir su juo susijusias sumas apskaičiuoti Žemės sklypų vertę nustatant pagal VĮ Registrų centro duomenis. Kitaip tariant, pareiškėja neigia atsakovo padarytas išvadas dėl įrodymų trūkumo ir vertinimo, taip pat kvestionuoja pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą.
38. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apibrėžia ABTĮ 86 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą priimti sprendimą įvertinus posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuojant, kurios aplinkybės, turinčios bylai reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Sprendimo turinio reikalavimai nustatyti ABTĮ 87 straipsnyje. Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymus, kuriais vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje (buvusi 6 dalis) įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2106-415/2019, 2020 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1819-556/2020). Kitaip tariant, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Įrodinėjimo naštos (lot. onus probandi) paskirstymo taisyklės suponuoja, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus. Šios taisyklės administraciniame procese kyla iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 2 ir 4 dalyse įtvirtinto teisinio reglamentavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2106-415/2019). Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.
39. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas įvertino, jog pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų, paneigiančių mokesčių administratoriaus poziciją dėl visos 612 870 Lt sumos išmokėjimo. Pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindo, dėl kurio mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokėtiną GPM, turėjo vadovautis išimtinai 2012 m. liepos 10 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 285 dėl 333 000 Lt sumos išmokėjimo ir nesivadovauti kitais kasos išlaidų orderiais, juolab kad visų kasos išlaidų orderių turinys, išskyrus išmokamų pinigų sumas, ir rekvizitai yra vienodi. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, vien aplinkybė, kad Bendrovė pateikė deklaraciją dėl 333 000 Lt sumų išmokėjimo, nepaneigia pareiškėjai faktiškai išmokėtų likusių 279 870 Lt, nes pačios Bendrovės paaiškinimai ir kiti aptarti byloje esantys įrodymai, kurie nėra prieštaringi, patvirtina, kad pareiškėjai 2012 metais išmokėta 612 870 Lt suma. Anot pirmosios instancijos teismo, pareiškėjos teiginiai, kad 279 870 Lt suma pagal likusius 8 kasos išlaidų orderius išmokėta ne jai, o jos sūnui S. B. arba kitiems asmenims, nėra pagrįsti jokiais objektyviais rašytiniais įrodymais. Nesutikti su tokiu aiškiu, neprieštaringu ir įtikinamu pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų viseto vertinimu nėra jokio teisinio pagrindo; juolab, kad apeliaciniame skunde pareiškėja niekaip nepaneigė pirmosios instancijos teismo atlikto minėtų įrodymų vertinimo. Todėl šia apimtimi pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra pagrindo naikinti.
40. Kiek tai susiję su apeliacinio skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog, Bendrovės vardu priimdama sprendimus pinigines lėšas sau išmokėti grąžinamų paskolų pavidalu, pareiškėja siekė mokestinės naudos, nepagrįsta objektyviais įrodymais, pavyzdžiui, Bendrovės bankroto bylą nagrinėjančių teismų konstatuotomis aplinkybėmis, paminėtina, kad pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog pareiškėja nei skunde Komisijai, nei skunde teismui neginčijo mokesčių administratoriaus atlikto jos finansinių galimybių išmokėti atitinkamas paskolų sumas vertinimo (t. y. kad pareiškėja neturėjo finansinių galimybių suteikti Bendrovei paskolų) ir nepateikė su tuo susijusių mokesčio administratoriaus poziciją paneigiančių įrodymų. Teisėjų kolegija sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu, kurio pareiškėja apeliaciniame skunde nepaneigė.
41. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad administraciniai teismai nesprendžia dėl turto vertinimo ataskaitų teisingumo ir iš to kylančių teisinių pasekmių. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad turto vertinimo ataskaita tėra vienas iš įrodymų, kurį administraciniai teismai privalo vertinti, vadovaudamiesi įrodymų vertinimo taisyklėmis, nurodytomis šios nutarties 38 punkte. Šioje administracinėje byloje esant skirtingoms turto vertinimo ataskaitoms pirmosios instancijos teismas nurodė, kad: pirma, pareiškėja neturėjo UAB „Laudomus“ 2012 m. gruodžio 5 d. turto vertinimo ataskaitos iki 2019 m. sausio 21 d., kad sutartis buvo sudaryta nesivadovaujant 2012 m. gruodžio 5 d. turto vertinimo ataskaita, o ji buvo pateikta pareiškėjai jau gavus Patikrinimo aktą ir siekiant pagrįsti Sutartyje įtvirtintą šalių laisva valia sulygtą kainą; antra, UAB „Apus turtas“ ataskaitose pateikta išsami vertinamo turto analizė, tačiau jose ginčo nekilnojamojo turto vertė yra mažesnė už tą, kuri nurodyta VĮ Registrų centro, be to, UAB „Apus turtas“ atliekant turto vertinimą, nedalyvavo nei pareiškėja, nei turto savininko VšĮ „BTL Sportas“ atstovas, taigi mokesčių administratorius, nustatydamas Žemės sklypų vertę, turėjo vadovautis VĮ Registrų centro duomenimis. Nors apeliaciniame skunde pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad dėl senyvo amžiaus ir vertinimo ataskaitos buvimo pas pirkėjo atstovą ji negalėjo pateikti mokesčių administratoriui UAB „Laudomus“ 2012 m. gruodžio 5 d. turto vertinimo ataskaitos pakankamai operatyviai, tačiau teisėjų kolegija atmeta šiuos pareiškėjos nepatikimus argumentus, nes pirkėjo atstovas yra pareiškėjos sūnus, o šią ataskaitą ji mokesčių administratoriui pateikė tik po ilgesnio laikotarpio negu šeši metai. Be to, pareiškėja konkrečiais argumentais nepagrindė, jog nekilnojamojo turto masinio vertinio rezultatas yra neteisingas, nors pirmosios instancijos teismas siūlė skirti ekspertizę, tačiau pareiškėja į šį siūlymą neatsiliepė. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog mokesčių administratorius, nustatydamas Žemės sklypų vertę, esant turto vertinimo ataskaitų prieštaringumui bei UAB „Laudomus“ 2012 m. gruodžio 5 d. turto vertinimo ataskaitos nepatikimumui, turėjo vadovautis VĮ Registrų centro duomenimis. Taigi, ir šia apimtimi pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra pagrindo naikinti.
42. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos Z. B. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.