- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-02-28
- Bylos Nr.
- I-15-95/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00958-2009-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Dirvonas, Liuda Arlauskienė, Irena Paulauskienė
- Pareiškėjas
- J. P.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos
- Kategorijos
- 6.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Liudos Arlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arūno Dirvono ir Irenos Paulauskienės, sekretoriaujant Tatjanai Baškir, dalyvaujant pareiškėjai J. P., atsakovės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės ir darbo ministerijos įgaliotai atstovei Daliai Cirtautienei, atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus įgaliotai atstovei Elai Jagelavičienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. P. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (VSDFV) Vilniaus skyriui ir Valstybinės socialinio draudimo fondo valdybai (VSDFV) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja J. P. su skundu 2009-06-22 kreipėsi į teismą prašydama: 1) panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2009-04-03 sprendimą Nr. (13.6.3) 13-5-2041 ir VSDFV 2009-06-02 sprendimą Nr. (6.5)-I-3344 bei įpareigoti atsakovus paskirti pareiškėjai valstybinę socialinio draudimo našlaičio pensiją; 2) sustabdyti bylos nagrinėjimą iki Konstitucinis Teismas ištirs, ar Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 38 straipsnio norma neprieštarauja Konstitucijos 29 bei 52 straipsniams ta apimtimi, kad nuo vaikystės visiškai nedarbingiems asmenims neįgalumas (invalidumas) nuo vaikystės yra nustatomas po to, kai asmeniui sukako 18 metų.
Skunde nurodė, kad jai nuo 1964 metų, t. y. kai jai buvo 11 metų, buvo diagnozuota hemiparesis spastica (spazminis paralyžius), dėl ko nuolat gydėsi VšĮ Vilniaus universitetinėje ligoninėje, Geležinkeliečių ligoninėje. Nurodo, kad pirmą kartą antra invalidumo grupė jai buvo nustatyta 1974-04-12, 1976-05-24 buvo pripažinta 3 invalidumo grupė neterminuotam laikotarpiui, o 2003-01-02 komisija pakartotinai nustatė antrą invalidumo grupę. Nurodyta invalidumo priežastis – nuo vaikystės. Po motinos E. P. mirties, 2009 metais įgijo teisę į valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją. Pateikė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui prašymą dėl našlaičių pensijos paskyrimo, tačiau skyrius 2009-04-03 sprendimu Nr. (13.6.3)13-5-2041 atsisakė šią pensiją skirti, nurodęs, kad tam nėra įstatyminio pagrindo – neatitinka Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Analogišką atsakymą pateikė ir VSDFV 2009-06-02 sprendimu Nr. (6.5)-I-3344. Pareiškėja nesutinka su atsakovų sprendimais. Mano, kad sprendimai priimti formaliai traktuojant Pensijų įstatymo 38 straipsnio nuostatas, todėl jie neteisėti. Dėl to mano, kad tikslinga sustabdyti bylos nagrinėjimą iki Konstitucinis Teismas priims sprendimą ar Pensijų įstatymo 38 straipsnio nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui (b.l.2-4).
Teismo posėdyje pareiškėja patvirtino skunde išdėstytus reikalavimus ir prašė jį tenkinti (žr. teismo posėdžio protokolą).
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 3 Pensijų skyrius atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodė, kad sprendimas neskirti J. P. našlaičio pensijos yra pagrįstas ir teisėtas, todėl pagrindo jį naikinti nėra. Nuo 2005-07-01 įsigaliojusios Pensijų įstatymo redakcijos 38 straipsnio 1 dalis nustato, kad teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. - invalidais) iki 18 metų ir jeigu jie nuo 18 metų nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai). Nurodo, kad remiantis invalidumo pensijos byloje dokumentais, J. P. pripažinta pagal tuometinės Gydytojų darbinės ekspertizės komisijos patikrinimo akto išrašą Nr. (duomenys neskelbtini) pirmą kartą antros grupės invalide nuo vaikystės 1974-04-09, tai yra būdama 21 metų amžiaus, todėl laikytina, kad iki 1974-04-09 ji buvo darbinga. Kadangi pagal šiuo metu galiojančią Pensijų įstatymo 38 straupsnio 1 dalies redakciją J. P. neatitiko reikalavimų, todėl pagrįstai atsisakė skirti jai našlaičio pensiją.
Teismo posėdyje atsakovo atstovė patvirtino atsiliepime išdėstytus motyvus ir prašė skundą atmesti. Papildomai paaiškino, kad Konstitucinis teismas nustatė, kad Pensijų įstatymo 38 straipsnio nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, todėl sprendimas teisėtas ir pagrįstas, o skundas atmestinas (žr. teismo posėdžio protokolą).
Atsakovė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodė, kad pagal nuo 2005-07-01 galiojančios redakcijos Pensijų įstatymo 36 straipsnio 1 dalį (nuo 2007-01-01- 38 straipsnio 1 dalis), teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005-07-01- invalidais) iki 18 metų ir jeigu jie visą laiką nuo 18 metų sukakties yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai), o dokumentai, būtini našlaičių pensijų skyrimui, išvardyti Nuostatų 58 punkte, kuris nurodo, kad, be kitų dokumentų, prie prašymo taip pat reikia pateikti Darbingumo ir neįgalumo nustatymo tarnybos išduotą darbingumo lygio pažymą (iki 2005m. liepos l d.- invalidumo pažymą). Pareiškėja pirmą kartą invalide iš vaikystės buvo pripažinta 1974-04-12, t.y. kai jai buvo sukakę daugiau nei 18 metų. Kadangi pareiškėja neatitiko Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jam teisėtai ir pagrįstai nuspręsta neskirti našlaičių pensijos už 2009-03-13 mirusią pareiškėjos motiną E. P. Atkreipė teismo dėmesį, kad pagal Pensijų įstatymo 35 straipsnio 1 dalį (redakcija, galiojusi iki 2005-07-01), teisei į našlaičių pensiją nustatyti vyresniems nei 18 metų asmenims buvo svarbus invalidumo kilimo momentas (t. y. invalidumo pažymėjimuose invalidumo priežastį „iš vaikystės“ ar „nuo vaikystės“ nurodydavo, kad asmuo invalidu tapo iki 18 metų). Tačiau nuo 2005-07-01 galiojančios redakcijos Pensijų įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje (nuo 2007-01-01- 38 straipsnio 1 dalis) įvardyta, kad teisę į našlaičių pensiją įgyja asmuo, kuris invalidu (neįgaliuoju) pripažintas iki 18 metų. Nurodo, kad minėtuose Pensijų įstatymo redakcijose nurodytos sąvokos „tapo“ invalidu ir „pripažintas“ neįgaliuoju (invalidu) nėra tapačios.Kadangi pareiškėja pirmą kartą invalide pripažinta 1974-04-12, t. y. jau sukakusi 18 metų, teisės į našlaičių pensiją už 2009-03-13 mirusią motiną ji neturi – neatitinka Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Dėl bylos sustabdymo iki Konstitucinis Teismas priims nutarimą dėl Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies atitikimo Konstitucijai, neprieštarauja.
Teismo posėdyje atsakovės atstovė skundą prašė atmesti atsiliepimo argumentais. Papildomai nurodė, kad po Konstitucinio teismo nutarimo neliko abejonių dėl įstatymo teisėtumo (žr. teismo posėdžio protokolą).
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2009-03-19 VSDFV Vilniaus 3 skyrius gavo pareiškėjos J. P., a/k (duomenys neskelbtini) prašymą skirti našlaičio pensiją už mirusią motiną (Pensijos bylos b. l. 1). Kartu su prašymu buvo pateikti Medicininės darbingumo komisijos pažymėjimai, kuriuose nurodoma, kad J. P. nuo 1974-04-09 nustatyta antros, vėliau – trečios grupės invalidumai dėl bendrų susirgimų (Pensijos bylos b. l. 5-8). 2003-01-03 MDEK pakartotinai nustatė J. P. antros grupės invalidumą „nuo vaikystės“ (Pensijos bylos b. l. 9)
VSDFV Vilniaus 3 skyrius, 2009 m. balandžio 03 d. sprendimu Nr. (13.6.3)13.5-2041 atsisakė skirti J. P. našlaičio pensiją. Tokį sprendimą atsakovas motyvavo tuo, kad J. P. neatitinka Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 straipsnio reikalavimų, nes ji nebuvo pripažintas neįgaliąja iki 18 metų (b. l. 5). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės ir darbo ministerijos, išnagrinėjusi pareiškėjos 2009-04-30 skundą dėl VSDFV Vilniaus 3 skyriaus 2009 m. balandžio 03 sprendimo Nr.(13.6.3)13.5-2041, nustatė, kad VSDFV Vilniaus 3 skyrius teisėtai ir pagrįstai atsisakė skirti J. P. našlaičių pensiją už 2009-03-13 mirusią motiną ir 2009-06-02 sprendimu Nr. (6.5)-I-3344 pareiškėjos skundą atmetė (b. l. 6, 23).
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja 1994 m. liepos 18 d. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas Nr.I-549 (nauja įstatymo redakcija nuo 2005 m. liepos 1 d.) (toliau – ir Pensijų įstatymas) ir Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtinti Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (nauja nutarimo redakcija nuo 2005 m. liepos 8 d.) (toliau – ir Nuostatai).
Iki 2005 m. liepos 1 d. galiojusios Pensijų įstatymo redakcijos 35 straipsnio 1 dalis nustatė, kad teisę gauti valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni, jei jie tapo invalidais iki 18 metų. Nuo 2005 m. liepos 1 d. įsigaliojusios Pensijų įstatymo redakcijos 36 straipsnio 1 dalis nustatė, kad teisę gauti valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų ir jeigu jie visą laiką nuo 18 metų sukakties yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai). Pagal šiuo metu galiojančią Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies redakciją (2006-12-12 įstatymo Nr. X-979 redakcija, įsigaliojusi nuo 2007 m. sausio 1 d.), teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų ir jeigu jie nuo 18 metų nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai).
Dokumentai, būtini našlaičių pensijų skyrimui, išvardinti Nuostatų 58 punkte, kuriame nustatyta, kad prie prašymo skirti našlių ar našlaičių pensiją (atsižvelgiant į pensijos rūšį ar našlių pensijos skyrimo sąlygas) turi būti pridėta Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos išduota darbingumo lygio pažyma (valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos iki 2005 m. liepos 1 d. išduota invalidumo pažyma), jeigu teisė gauti šią pensiją priklauso nuo asmens neįgalumo (invalidumo) (Nuostatų 58.9 punktas).
Minėta, jog J. P. 2009-03-19 pateikus prašymą skirti našlaičio pensiją už mirusią motiną E. P., pagal Vilniaus II MDEK pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nustatyta, kad J. P. invalide pirmą kartą buvo pripažintas 1974-04-09, t. y. jai būnant 21 metų amžiaus.
Iš pasakyto darytina išvada, jog atsakovas pagrįstai, t. y. pagal tuo metu galiojusius teisės aktus atsisakė skirti šios rūšies pensiją J. P.
Konstitucinis Teismas (KT) 2010-12-14 priėmė nutarimą pripažinti, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 str. 1 dalis (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nėra nustatyta, kad teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai – 18 metų ir vyresni negalią turintys asmenys (invalidai), jeigu jie nebuvo pripažinti neįgaliaisiais (invalidais) iki 18 metų, neprieštarauja Konstitucijai. KT konstatavo, kad tiek pagal iki 2005 m. liepos 1 d. galiojusį Invalidų socialinės integracijos įstatymą, tiek pagal 2005 m. liepos 1 d. įsigaliojusį Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymą invalidumu (neįgalumu) laikoma tokia asmens būklė, kuri yra nustatyta kompetentingų įstaigų. Todėl tiek iki 2005 m. liepos 1 d. asmenimis, tapusiais invalidais iki 18 metų Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo prasme, tiek nuo 2005 m. liepos 1 d. asmenimis, pripažintais neįgaliaisiais iki 18 metų Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo prasme, laikytini tokie asmenys, kuriems kompetentingos įstaigos sprendimą dėl invalidumo fakto (neįgalumo lygio) yra (buvo) priėmusios, iki jiems sukanka 18 metų. KT pabrėžė, kad įstatymų leidėjas, ginčijama Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 str. 1 dalimi (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) nustatydamas, kad teisę gauti valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją turi mirusiojo 18 metų ir vyresni vaikai (įvaikiai), kurie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. - invalidais) iki 18 metų, nepakeitė iki 2005 m. liepos 1 d. galiojusiame įstatyme nustatytos vienos iš sąlygų 18 metų ir vyresnių asmenų našlaičių pensijai gauti: invalidumą kompetentinga įstaiga turi nustatyti (pripažinti), iki asmeniui sukanka 18 metų. Taigi ginčijamoje Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 str. 1 dalyje formuluotė "pripažinti neįgaliaisiais iki 18 metų" vartojama kaip tapati iki 2005 m. liepos 1 d. galiojusio Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 35 str. 1 dalyje vartojamai formuluotei "tapo invalidais iki 18 metų". Nutarime konstatuota, kad įstatymų leidėjas įstatymu gali nustatyti ir pensiją tėvų netekusiems nepilnamečiams vaikams, taip pat invalidams (neįgaliesiems) (ją įvardydamas našlaičių pensija). Pensijos tėvų netekusiems nepilnamečiams vaikams įtvirtinimas įstatymu gali būti laikomas tam tikru išlaikymo, kurį pagal Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies nuostatą jiems turėjo teikti tėvai, kompensavimu. Šios pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygos, taip pat amžiaus riba (pilnametystė), iki kurios ši pensija gali būti paskirta, bei amžiaus riba, iki kurios paskirta pensija gali būti mokama, turi būti nustatytos įstatymu. KT konstatavo, kad pagal Konstitucijos 52 straipsnį įstatymų leidėjas privalo įstatymu nustatyti socialinę paramą maitintojo netekimo atveju. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, įstatymu nustatydamas socialinę paramą maitintojo netekimo atveju, turi diskreciją. Ši diskrecija apima ir diskreciją nustatyti socialinės paramos maitintojo netekimo atveju rūšis, asmenis, kuriems teikiama konkreti socialinė parama, šios socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo sąlygas, diferencijuoti asmenims teikiamos socialinės paramos dydžius, jeigu objektyviai jų padėtis yra skirtinga. Ši parama turi būti tokia, kad užtikrintų žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas.
Įvertinus išdėstytą, atsakovų priimti (skundžiami) sprendimai atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl pripažintini teisėtais. Juos naikinti pareiškėjos nurodytais ir kitais pagrindais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str. str., 88 str. 1 p., 127 str. ir 129 str.,
Nusprendė:
pareiškėjos J. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.