Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Evaldas Gražys (Proceso Nr. 1-65-1-00458-2010-3) Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7.

2013 m. balandžio 5 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Evaldo Gražio, teisėjų Jurgio Kiškio, Gyčio Večersko, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Jolantai Laurinavičiūtei, nuteistajam M. V., jo gynėjai advokatei Audrai Betai Rekštienei, nukentėjusiajam K. J., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. V. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 22 d. nuosprendžio, kuriuo

M. V. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams; pagal BK 312 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2011-11-10 iki 2011-11-11.

Vadovaujantis BK 75 str. 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 8 punktu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant atsiprašyti nukentėjusiųjų asmenų bei neišvykti iš gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Iš M. V. nusikaltimais padarytai turtinei žalai atlyginti Gražinai T. S. priteista 200 Lt (du šimtai litų), H. M. – 200 Lt (du šimtai litų).

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. V. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis 2010 m. balandžio 17 d. 4 val. – 6.50 val. laikotarpiu (duomenys neskelbtini) esančiose kapinėse iškasdamas, nuo R. B. prižiūrimo artimųjų kapo, pagrobė jam priklausančią, kapavietėje pasodintą kalninę pušį „Nana“ 100 Lt vertės, padarydamas R. B. 100 Lt turtinę žala, nuo K. J. prižiūrimo artimųjų kapo, pagrobė jam priklausančius kapavietėje pasodintus penkis žvynuotuosius kadagius 125 Lt vertės, padarydamas K. J. 125 Lt turtinę žala, nuo T. G. S. prižiūrimo artimųjų kapo pagrobė jai priklausantį kapavietėje pasodintą „kėjinį arizoninį gliauką“ 200 Lt vertės, padarydamas G. S. 200 Lt turtinę žalą, nuo M. A. prižiūrimo artimųjų kapo pagrobė jam priklausančią kapavietėje pasodintą dekoratyvinę tują 80 Lt vertės, padarydamas M. A. 80 Lt turtinę žala, nuo H. M. prižiūrimo artimųjų kapo pagrobė jai priklausančią kapavietėje pasodintą dekoratyvinę pušaitę 200 Lt vertės, padarydamas H. M. 200 Lt turtinę žalą, nuo V. S. prižiūrimo artimųjų kapo pagrobė jai priklausančius kapavietėje pasodintus du vienetus žvynuotųjų kadagių „Blue Star“ 130 Lt vertės, padarydamas V. S. 130 Lt turtinę žala, nuo E. V. prižiūrimo artimųjų kapo pagrobė jam priklausantį kapavietėje pasodintą dekoratyvinį maumedį 150 Lt vertės, padarydamas E. V. 150 Lt turtinę žalą; taip pat pagrobė šiuos dekoratyvinius augalus, kurių savininkai nenustatyti: keturias tujas viso 100 Lt vertės, tris kadagius „Strikta“ viso 120 Lt vertės, žvynuotąjį kadagį „Majerio“ 30 Lt vertės, tris gulsčius kadagius „Nana“ viso 135 Lt vertės, tris puskiparisius „A. N.“ viso 135 Lt vertės, dvi tujas „litledžem“ viso 60 Lt vertės, dvi tujas „Danika“ viso 60 Lt vertės, vieną tują „Legantisima“ 30 Lt vertės, dvi tujas rutulines viso 60 Lt vertės, dvi juodąsias egles „Nana“ 80 Lt vertės, dešimt vienetų žvynuotųjų kadagių „Blue star“ viso 350 Lt vertės, keturis vienetus žvynuotojų kadagių „Blue Karpet“ viso 120 Lt vertės, kadagį kamieninį skiepytą 60 cm. „Pfidzerio“ 35 Lt vertės, du kadagius kininius „O. G.“ viso 40 Lt vertės, vieną tują rutulinę kolonišką 30 Lt vertės, vieną puskiparisį žirniavaisį „Boulevard“ 30 Lt vertės, vieną puskiparisį žirniavaisį „Filifera A. N.“ 30 Lt vertės, du vienetus žemaūgių kalninių pušų viso 120 Lt vertės, eglę „Nidiformis“ 40 Lt vertės, vieną kadagį skiepytą ant kamieno „Gliaukca“ 140 Lt vertės, vieną paprastąjį kadagį „Arnold“ 140 cm 140 Lt vertės, tokiu būdu pagrobė šešiasdešimt vienetų dekoratyvinių augalų, kurių bendra vertė 2870 Lt.

Be to, M. V. taip pat nuteistas pagal BK 312 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2010 m. balandžio 17 d., 4 val. – 6.50 val. laikotarpiu, (duomenys neskelbtini) esančiose kapinėse, iškasdamas ir pagrobdamas kapavietėse pasodintus augalus, skirtus mirusiųjų atminimui pagerbti, t. y. nuo R. B. prižiūrimo kapo kuriame palaidota Z. B., iškasdamas ir pagrobdamas kapavietėje pasodintą kalninę pušį, nuo K. J. prižiūrimo kapo, kuriame palaidotas K. J., iškasdamas ir pagrobdamas kapavietėje pasodintus penkis žvynuotuosius kadagius, nuo T. G. S. prižiūrimo kapo, kuriame palaidotas A. S., iškasdamas ir pagrobdamas kapavietėje pasodintą „kėjinį arizoninį gliauką“, nuo M. A. prižiūrimo kapo, kuriame palaidotas J. A., iškasdamas ir pagrobdamas kapavietėje pasodintą dekoratyvinę tują, nuo H. M. prižiūrimo kapo, kuriame palaidotas L. M., iškasdamas ir pagrobdamas kapavietėje pasodintą dekoratyvinę pušaitę, nuo V. S. prižiūrimo kapo, kuriame palaidoti J. ir A. J. K., iškasdamas ir pagrobdamas kapavietėje pasodintus du vienetus žvynuotųjų kadagių, nuo Evaldo Varno prižiūrimo kapo, kuriame palaidotas J. V., iškasdamas ir pagrobdamas kapavietėje pasodintą dekoratyvinį maumedį, taip suardė kapus.

Skunde teigiama, jog nuosprendis nepagrįstas įrodymais, kurie patvirtintų teismo nurodytą nusikalstamų veikų padarymo laiką. Teismo nurodytu laiku, 2010-04-17 nuo 4 val. iki 6.50 val. apelianto niekas nematė vagiant iš (duomenys neskelbtini) kapinių ar niekinant kapus. Teismas nurodo, kad 2010-04-17 d. 4 val. 17 min. (duomenys neskelbtini) suveikė apelianto telefonas ir dar papildomai nurodo, kad šis skambutis rodo neatitikimą jo parodymams, kad pirmą kartą (duomenys neskelbtini) kapinėse jis buvo 5-6 val. ryto, kitą kartą paaiškino, kad buvo kapinėse prieš 5 val. Apelianto manymu, pažeisdamas BPK 20 str., teismas, laiko įrodymu neegzistuojančią aplinkybę, nes byloje esanti UAB (duomenys neskelbtini) 226C celės išklotinė (b. l. 184. t. l.) rodo, jog išeinantis skambutis iš numerio (duomenys neskelbtini) (byloje nustatyta kad šiuo numeriu naudojasi apeliantas) fiksuotas 2010-04-17 d. 4 val. 40 min. 43 sek. UAB (duomenys neskelbtini) teikia informaciją, kad celės Nr. 226C adresas yra (duomenys neskelbtini) (oro uosto teritorijoje), (duomenys neskelbtini), Celės veikimo spindulys miestuose dažniausiai yra 0,2-1 km, užmiestyje – 5-20 km (b. l. 186, t. l.). Iš to darytina išvada, jog apelianto parodymai, kad jis prie (duomenys neskelbtini) kapinių buvo 2010-04-17 apie 5-6 val., gal prieš 5 ryto, visiškai atitinka minėtus rašytinius įrodymus, o skambučių išklotinė nepatvirtina inkriminuojamo veikų padarymo laiko – 2010-04-17 4 val. – 6.50 val. Tai rodo, jog teismas pažeidė BPK 20 str. reikalavimus, nes vadovavosi neegzistuojančiais duomenimis.

Taip pat teigiama, jog teismas visiškai netyrė įrodymų, tik perkėlė juos iš kaltinamojo akto. Nurodoma, jog nusikaltimo laiko nepatvirtina nei vieno iš nukentėjusiųjų paaiškinimai, nes nei vienas iš nukentėjusiųjų nenurodo, kad nusikaltimai būtų padaryti 2010-04-17 nuo 4 val. iki 6.50 val. Dauguma pastebėjo dingusius augalus praėjus nemažam laiko tarpui po paskutinio apsilankymo kapuose, po kelių dienų po inkriminuojamo įvykio laiko, tačiau tyrimo metu nesiaiškintas konkretus vagystės laikas.

Apeliantas pažymi, kad nėra įrodymų, jog būtų apžiūrėtos (duomenys neskelbtini) kapinės, ir nenustatytas nei vienas kapas, kuris 2010-04-17 4 val. – 6.50 val. buvo išniekintas, todėl nėra LR BK 312 str. 1 d. apibrėžto nusikaltimo objekto. Teismas rėmėsi 2010-04-17 įvykio vietos apžiūros protokolu, tačiau šis veiksmas atliktas pažeidžiant BPK 205 str. reikalavimus, nes neieškota nusikalstamos veikos pėdsakų, turinčių reikšmės tyrimui. Užfiksuota, kad karutis tuščias ir byloje nėra įrodymų, kad jis buvo vežamas su augalais. Karučio sąsajumas su kastuvu ir rastais augalais neįrodytas. Apelianto kvapas rastas ne ant augalų, o ant karučio. Įvykio vietos apžiūros protokole augalai neaprašyti. Liudytojas R. Š. parodė, jog nebaigė atlikinėti apžiūros veiksmo, viską metė ir išvyko į kitą įvykį, o tai rodo, jog tyrėjas R. Š. įvykio vietos neapžiūrėjo ir nenustatė laiko, kada buvo išrauti augalai. Neapžiūrėjus kapinių, nenustatyta iš kurių kapaviečių pagrobti rastieji augalai. Neištirtas dirvožemis kapaviečių ir rastų augalų, tam kad būtų galima identifikuoti, kam priklauso augalai. Nepaimtas dirvožemio tyrimas nuo karučio ir kastuvo. Nepaimti kvapai nuo augalų. Neatlikus šių veiksmų ir tyrimų, nėra identifikuojančių požymių, kad surasti augalai paimti nuo nukentėjusiųjų kapaviečių, kad jie iškasti būtent rastu kastuvu ir vežti rastu karučiu. Neištirti apelianto rūbai, batai, nepaimtas tyrimas iš apelianto autobusiuko. Tokiu būdu įvykio vieta buvo apžiūrėta pažeidžiant LR BPK nustatytą tvarką, todėl teismas remdamasis šiuo įrodymu vadovavosi prielaidomis ir pažeidė įrodymų sąsajumo taisykles.

Skunde taip pat teigiama, jog buvo pažeista ir daiktų – augalų atpažinimo tvarka: G. T. S. pateiktas tik vienas augalas, H. M. buvo pateikti atpažinti trys augalai, tačiau vienas buvo panašus į nukentėjusiosios augalą, o kiti du visiškai skirtingi. M. A. atpažino augalą kaip savo, neturintį jokių anksčiau M. A. nurodytų išskirtinių požymių, ir šis atpažinimas nebuvo patikrintas kitais būdais. R. B. pateikti du skirtingos rūšies augalai taip pažeidžiant BPK 193 str. reikalavimus. V. B. prieš atpažinimą nenurodė jokių išskirtinių požymių, tuo buvo pažeisti BPK 191 str. 2 d. reikalavimai. E. V. pateiktas atpažinti tik vienas augalas. K. J. prieš atpažinimą taip pat nenurodė jokių išskirtinių požymių. Todėl darytina išvada, jog neįrodyta teisiškai reikšminga aplinkybė, kad nukentėjusieji atpažino nuo kapaviečių pavogtus medelius. Tačiau net ir pripažinus, jog atpažinimo procedūros atliktos tinkamai, tai nepatvirtina aplinkybės, kad juos pavogė apeliantas.

Skunde taip pat nurodoma, jog apeliantas davė nuoseklius paaiškinimus dėl įvykio aplinkybių, kuriuos patvirtino liudytoja A. U., todėl teismas, šios liudytojos parodymus laikydamas įrodymais, nepagrįstai apelianto paaiškinimus vertino kaip jo gynybinę versiją. Be to, teismas atmesdamas prašymą apklausti liudytojas D. V. ir apelianto seserį D. G., tai yra liudytojas, kurios patvirtintų apeliantą teisinančias aplinkybes, pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį, garantuojantį teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Tai rodo taip pat ir teismo šališkumą.

Teismas nepagrįstai nuosprendyje teigė, jog byloje nepateikti duomenys apie sesers vyro kapą, nes 2012-01-31 protokoline nutartimi prijungta prie bylos eilė tai patvirtinančių rašytinių įrodymų. Tačiau šiais įrodymais teismas nesivadovavo, nenurodydamas priežasčių, dėl ko šie įrodymai nelaikomi įrodymais BPK 20 str. prasme.

Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad byloje yra 2011-03-22 nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą ir atskirti ikiteisminį tyrimą, iš kurių matyti, jog buvo apvogtos ir kitų asmenų prižiūrimos kapavietės, tačiau tai padarė ne apeliantas, todėl rastas karutis ir kastuvas galimai priklausė kitiems asmenims.

Be to, teisme neapklausus nukentėjusiojo K. J., teismui neužtikrinus nukentėjusiojo dalyvavimo teismo posėdyje, buvo pažeista apelianto teisė į teisingą teismą.

Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys į veikos kvalifikaciją. Nurodoma, jog BK 178 str. 1 d. nepagrįstai inkriminuota, nes nenustatyta nei kaina, nei tai, kad apeliantas tuos daiktus pavogė. Kiekvieno kapo savininkas ir nukentėjusysis yra atskiras, todėl tai nėra nei tęstinis, nei trunkamasis nusikaltimas. Kiekvienam savininkui žala padaryta atskirai, todėl kiekvienam nukentėjusiajam padaryta veika turėtų būti išskirta į atskirus epizodus. Išskyrus veikas, lieka aktualus turto vertės klausimas. Liudytoja R. Ž. augalų kainas pateikė po metų, neturėdama vertinamų augalų aprašų, todėl darytina išvada, jog ji davė nenuoseklius paaiškinimus, kurie nepagrįsti individualiais augalo požymiais, neparemti kainų nustatymo metodika. Be to, nukentėjusieji, nurodydami kainas, augalų vertę nepagrįstai paaukštino. G. S. nurodė, jog augalą pirko už 130 Lt ar 160 Lt, tačiau priteisti prašė 200 Lt ir teismas tokį prašymą tenkino. H. M. nurodė, jog skėtinę pušį pirko už 150 Lt, tačiau priteisti prašė 200 Lt ir teismas taip pat tenkino tokį ieškinį.

Išskyrus veikas į atskirus epizodus ir vertinant įrodymus dėl augalų kainos, apelianto veika galėtų būti vertinama kaip ATPK pažeidimas, atskirais atvejais kaip baudžiamasis nusižengimas, o pagal LR BK 178 str. 4 d. asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.

Iš kaltinimo taip pat turėtų būti šalinama aplinkybė, jog kaltinamasis pagrobė ir kitus rastus dekoratyvinius augalus, kurių priklausomybė nenustatyta, nukentėjusiųjų nėra, prokuroro pareiškimo pagal BK 178 str. 5 d. taip pat nėra.

Skunde taip pat nurodoma, jog teismas neteisingai veiką kvalifikavo pagal BK 312 str. 1 d., nes įvykio vietos apžiūros metu nenustatytas nei vienas išniekintas kapas. Buvo rasti augalai, kurių priklausomybė nebuvo žinoma. Kapų administracija nepateikė sąrašo kapų, kurie tą dieną buvo išniekinti, todėl faktas, kad tą dieną buvo išniekinti kapai, nenustatyta. Nuosprendyje nurodyta aplinkybė, kad veika padaryta 2010-04-17 4 val. - 6.50 val. neatitinka įvykio vietos apžiūros protokole nurodytų faktinių aplinkybių.

Apibendrindamas apeliantas teigia, jog byloje nenustatyta objektyvioji nusikaltimo pusė: byloje nenustatyta, kad apeliantas būtų sulaikytas darant nusikalstamas veikas, nėra sulaikytas gabenant pavogtus daiktus, apelianto kvapo ant pavogtų daiktų nėra, jo ryšys su augalais neįrodytas, nusikaltimų vieta 2010-04-17 dieną nenustatyta. Nei vienas nukentėjusysis neparodė, kad 2010-04-17 dieną buvo pavogti augalai ar išniekinti kapai. Neidentifikuoti visi augalai su dirvožemiu. Tyčia taip pat byloje nenustatyta, nes apeliantas nurodė visai kitokį tikslą (ne vagystę ir kapų niekinimą) ir nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, kad apeliantas kapinėse buvo ir kad jis kasė augalus. Apelianto manymu įrodymai įvertinti nesivadovaujant BPK 20 straipsnio nuostatomis, todėl nuosprendis yra naikintinas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. V. apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Baudžiamojo Proceso Kodekso (toliau tekste BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 str. 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Iš skundo turinio matyti, jog iš esmės nesutinkama su įrodymų vertinimu. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir apeliacinės instancijos teismui išanalizavus apeliacinio skundo motyvus bei atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes nekyla abejonių, kad apylinkės teismas išsamiai išnagrinėjo bylos duomenis, teisingai nustatė faktines aplinkybes, nepažeidžiant minėtų teisės normų išanalizavo ir įvertino surinktus įrodymus ir pagrįstai M. V. pripažino kaltu padarius BK 178 str. 1 d. bei BK 312 str. 1 d. numatytas nusikalstamas veikas. Įrodymų vertinimo taisyklės nepažeistos.

Aukštesnysis teismas taip pat neturi pagrindo abejoti tuo, jog buvo netinkamai išaiškintos visos bylai reikšmingos aplinkybės – nusikalstamų veikų padarymo vieta, laikas, būdas bei kaltė. Šis skundo argumentas išimtinai siejamas su tuo, jog teismas netinkamai įvertino surinktus rodymus, tačiau, kaip jau minėta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, neturi pagrindo abejoti tuo, kad įrodymai būtų įvertinti netinkamai.

Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, jog faktinės veikų aplinkybės įrodytos nuosekliais liudytojų V. A. bei A. U. parodymais, R. Š., D. R., R. Ž., o taip pat ir nukentėjusiųjų parodymais, kurie neprieštarauja kitiems bylos duomenims, rašytiniais bylos duomenimis.

Pažymėtina, jog M. V. neneigė, jog įvykio dieną, įvykio metu iš tiesų buvo įvykio vietoje – (duomenys neskelbtini) kapinėse. Šią aplinkybę patvirtina ir paties M. V. parodymai, jog jis kapinių teritorijoje buvo jau apie 5 ryto, dar prieš 5 val., o taip pat ir (duomenys neskelbtini) celės 226C išklotinė, iš kurios matyti, jog šios celės veikimo ribose 2010 m. balandžio 17 d. 4.40 val. užfiksuotas išeinantis skambutis iš M. V. naudojamo telefono numerio (t. 1, b. l. 180-184). Šie duomenys patvirtina M. V. parodymus, jog jis kapinėse buvo dar prieš penkias ryto ir iš esmės neprieštarauja teismo nustatytam veikos padarymo periodui nuo 4 val. iki 6.50 val. Pažymėtina, jog teismas nustatė ne konkretų, tikslų laiką, kada buvo iškastas pirmas augalas, tačiau laikotarpį, kurio metu augalai buvo iškasti. Laiko tarpas nustatytas įvertinus tiek paties M. V. parodymus, tiek ir (duomenys neskelbtini) celės išklotinę dėl skambučio, todėl pagrindo teigti, kad laikas nenustatytas, ar netinkamai nustatytas, nėra. Nors tiesioginių įrodymų, kad kaltinime nurodytus augalus pavogė ir nukentėjusiųjų kapus tokiu būdu išniekino būtent M. V., nėra, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, byloje surinkti ir teisiamojo posėdžio metu ištirti duomenys – liudytojų V. A., A. U., R. Š., D. R. parodymai, odorologinio tyrimo 2011-02-03 išvada, daiktų pateikimo atpažinti protokolai, nukentėjusiųjų parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolas, jų visuma pakankama pagrįstai daryti išvadą, jog M. V. padarė kaltinime nurodytas veikas. M. V. neneigė, kad jis ankstyvą rytą, jau prieš 5 val. buvo (duomenys neskelbtini) kapinių teritorijoje. Liudytojai V. A. ir A. U. parodė, jog atvykusi apie 7 val. ryto matė prie kapinių karutį su augalais, po kiek laiko karutis buvo dingęs. V. A. apie tai pranešė policijai. A. U. parodė, jog apie 9 val. ryto matė su autobusiuku „Ford Transit“ atvykusį nuteistąjį M. V., kurio batai ir drabužiai buvo purvini, žemėti. Jis ėjo į kapines. Įvykio vietos apžiūros protokolas patvirtina, jog kapinių teritorijoje buvo rastas kastuvas, šalia jo buvo keli iškasti augalai, be to, už kapinių tvoros dviejuose vietose buvo rasti į krūvas sukrauti ką tik iškasti augalai, o netoli vienos iš jų ir karutis. Liudytojas V. A., kuris kartu su pareigūnais apvaikščiojo kapines gretimą miškelį bei gretimą teritoriją, patvirtino, jog matė tik vieną karutį, o augalai buvo ką tik išrauti. Liudytojas R. Š., kuris į įvykio vietą buvo atvykęs kartu su kitu pareigūnu, patvirtino įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotas aplinkybes, kad buvo rastas miške karutis bei dviejuose krūvose augalai, matė iškasinėtas duobes kapinėse, keletas krūmų buvo išmėtyta šalia kapinių, rado kastuvą, matėsi, kad duobės kapinėse iškastos visiškai neseniai, kas atitinka liudytojo V. A. parodymus, kad augalai buvo iškasti ką tik. R. Š. patvirtino, jog dalis augalų buvo palikta tiesiog ant keliuko, ką patvirtina ir įvykio vietos apžiūros protokolas. Liudytojas D. R. patvirtino, jog buvo surinkti nusikaltimo įrodymai – karutis, kastuvas, paaiškino, kaip nuo daiktų buvo paimti kvapo pėdsakai. Odorologinio tyrimo išvada patvirtino, jog ant karučio, kuris rastas netoli vienos iš augalų krūvos, ir kastuvo, kurs gulėjo pačioje kapinių teritorijoje ant keliuko šalia kelių iškastų krūmelių, rankenų rasta būtent M. V. kvapas, o nukentėjusieji būtent tuos augalus, kurie paimti iš įvykio vietos, kuriuos V. A. apibūdino kaip ką tik iškastus ir kuriuos jis po to surinkto ir jie buvo nuvežti į (duomenys neskelbtini) medelyną, atpažino, kaip pavogtus nuo jų prižiūrimų kapų. Šių augalų jie pasigedo būtent po to, kai buvo įvykdytas šis nusikaltimas.

Teisėjų kolegijos manymu šie duomenys tarpusavyje nuosekliai ir logiškai susiję, esminėmis detalėmis vieni kitiems ne tik neprieštarauja, bet ir papildo vieni kitus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos vertino kaip patvirtinančius kaltinime nurodytas aplinkybes. Kaip jau minėta, nors visi šie įrodymai ir yra netiesioginiai, tačiau tiesioginių ir netiesioginių (išvestinių) įrodymų vertinimui BPK nenustato skirtingų reikalavimų ar pagrindų, tiek vieniems, tiek kitiems įrodymams vertinti nustatytos tos pačios taisyklės, todėl visais jais galima grįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Taigi įvertinus tai, kad M. V. iš tiesų buvo (duomenys neskelbtini) kapų teritorijoje labai ankstyvą rytą; liudytoja, kurios parodymais nėra pagrindo abejoti, po nusikalstamų veikų padarymo jį matė purvinais, žemėtais batais ir purvina kelnių apatine dalimi, kas būdinga asmeniui, ką tik kasusiam žemę; ant karučio, kuris buvo rastas šalia paslėptų augalų, ir ant pačiose kapinėse buvusio kastuvo rastas būtent M. V. kvapas; liudytojas V. A. matė tik vieną karutį su iškastais augalais netoli kapinių, kuris po tam tikro laiko dingo; vėliau netoli vienos iš krūvų, į kurią buvo sukrauti neseniai iškasti augalai, buvo rastas karutis, ant kurio buvo M. V. kvapas; augalai buvo iškasti ką tik, visiškai neseniai, kaip ir duobės kapavietėse, o šiuos augalus nukentėjusieji atpažino būtent kaip tuos, kurie dingo iš jų prižiūrimų kapų ir susiejus šiuos įrodymus tarpusavyje, darytina išvada, jog Kauno raj. apylinkės teismas pagrįstai sprendė, kad šiuos augalus iškasė, juos užvaldė ir taip kapus išniekino būtent M. V..

Nors apylinkės teismas nevisiškai tinkamai įvertino celės išklotinę, nepagrįstai nurodydamas, jog skambutis iš M. V. mobilaus ryšio telefono užfiksuotas 4.17 val., ir nepagrįstai nurodė, jog joje esatys duomenys prieštarauja M. V. parodymams, tai negali būti vertinama kaip aplinkybė apskirtai paneigianti tai, kad nuteistasis iš tiesų ankstyvą rytą buvo kapinėse, jų teritorijoje, ar kaip aplinkybė, paneigianti M. V. kaltę įvykdžius nusikalstamas veikas. Vien šis netikslus celės išklotinės vertinimas, atsižvelgiant į kitus teismo ištirtus ir įvertinus įrodymus, nėra absoliutus pagrindas pripažinti, jog nuosprendis nepagrįstas.

Nepagrįstas, todėl atmetamas ir skundo argumentas, jog veikos padarymo laiko ir fakto nepatvirtina nukentėjusiųjų parodymai, nes jie negalėjo nurodyti konkretaus laiko, kada dingo augalai ir nenurodė įtariamųjų. Kaip jau minėta, veikų padarymo laikas, tai yra tai, kad nukentėjusiųjų augalai buvo pagrobti ir kapai išniekinti būtent šio įvykio metu, nustatytas įvertinus surinktus liudytojų parodymus bei kitus duomenis. Įvertinta ir tai, jog liudytojai parodė, kad įvykio dieną rasti augalai, kuriuos nukentėjusieji atpažino, buvo ką tik iškasti, o duobės taip pat atrodė ką tik iškastos. Be to, netoli nuo vienos iš augalų krūvų buvo rastas ir karutis, ant kurio rankenų bei kastuvo rankenos rastas būtent M. V. kvapas, o liudytojas V. A. patvirtino, jog matė tik vieną karutį. Pats M. V. neneigia buvęs tuo metu kapinių teritorijoje, todėl nustatant tiek įvykio laiką, tiek ir patį faktą, šiuo atveju nei paskutinė nukentėjusiųjų apsilankymo kapinėse data, nei konkreti data, kada jie pasigedo augalų, esminės reikšmės neturi, nes visi nukentėjusieji augalų pasigedo būtent po įvykio. Tais pačiais motyvais atmetamas ir skundo argumentas dėl netinkamai įvertinos įvykio vietos apžiūros protokolo įrodomosios reikšmės. Pažymėtina, jog įvykio vietos apžiūros protokolas įvertintas kartu su kitais įrodymais ir nors konkretūs kapai, nuo kurių dingo rasti augalai, jame neužfiksuoti, neapžiūrėti, tačiau jau iš aptartų įrodymų visumos nustatyta, jog nukentėjusieji įvykio vietoje rastus augalus atpažino būtent kaip tuos, kurie dingo nuo jų prižiūrimų kapaviečių, esančių (duomenys neskelbtini) kapinėse. Ir šių duomenų, kolegijos manymu, pakanka pagrįstai teigti, jog rasti augalai pagrobti būtent nuo nukentėjusiųjų prižiūrimų kapaviečių, o juos pagrobė M. V.. Byloje nukentėjusieji nurodė kokį konkretų kapą jie prižiūri, pateikti ir rašytiniai duomenys dėl kapaviečių, todėl ginčo, kad jų prižiūrimi kapai yra būtent (duomenys neskelbtini) kapinėse, nėra, be to, liudytojai nurodė, jog rasti augalai, tame tarpe ir tie, kurių savininkai nenustatyti, buvo ką tik iškasti, todėl pagrindo abejoti tuo, kad augalai būtų iš kurios nors kitos vietos, o ne iš (duomenys neskelbtini) kapinių, nėra, o tai, kad nedetalizuotos konkretesnės kapavietės, nesudaro pagrindo teigti, kad nenustatyta ar netinkamai nustatyta veikos padarymo vieta. Byloje taip pat nėra pagrindo abejoti ir tinkamu šio procesinio veiksmo įforminimu. Iš apžiūros protokolo matyti, jog jį surašė ir pasirašė R. Š. (t 1, b. l. 11-13). Jame nurodyta vieta, laikas ir įvykio vietoje užfiksuotos aplinkybės, dalyvavę asmenys – specialistas D. R., kuris teisme patvirtino dalyvavęs apžiūrint įvykio vietą, bei V. K., kuris sudarė schemą (t 1, b. l. 11,17). Prie protokolo pridėtoje schemoje nurodyta, jo iš viso rasta 61 vnt. augalų, kurių apžiūra įforminta kitu protokolu. Ir nors R. Š. teisme aiškino, jog buvo skubiai iškviestas į kitą įvykį, pagrindo abejoti šio įrodymo leistinumu, kaip ir pagrindu abejoti tuo, jog jame užfiksuoti duomenys teisingi, nėra, nes tam buvo pakankamai užtektinai laiko – 1 val.

Apeliantas skunde taip pat ginčija ir atpažinimo protokolų, kaip įrodymų, leistinumą, nurodo, jog šie procesiniai veiksmai atlikti pažeidžiant baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus, todėl negali būti laikomi įrodymais. Teisėjų kolegija sutinka su tuo, jog dalis atpažinimo veiksmų buvo atlikta pažeidžiant baudžiamojo proceso nuostatas, tačiau teisėjų kolegijos manymu šie pažeidimai nėra esminiai ir šių veiksmų metu gauti duomenys, jų įrodomoji vertė nustatoma juos vertinant kartu su kitais įrodymais. Kaip jau minėta anksčiau, byloje neginčytinai liudytojų parodymais bei įvykio vietos apžiūros protokolu nustatyta, jog visi rastieji augalai, kuriuos atpažino nukentėjusieji, buvo pavogti būtent iš (duomenys neskelbtini) kapinių teismo teisingai nustatytą dieną bei nustatytomis aplinkybėmis, todėl tai nepaneigia M. V. atsakomybės už jų vagystę. Be to, teisėjų kolegijos manymu, skunde nurodyti konkretūs pažeidimai nepakankami paneigti, jog nukentėjusieji iš tiesų atpažino augalus nuo savo prižiūrėtų kapaviečių. Nors G. T. S. atpažinti buvo parodytas tik vienas augalas, tačiau ji jį atpažino nurodžiusi konkrečius požymius. Jos nurodytas augalo aukštis apie 1 m. faktiškai atitiko augalo, pateikto atpažinti, aukštį – 80 cm, todėl darytina išvada, jog nukentėjusioji iš tiesų atpažino būtent savo augalą. Nukentėjusiajai H. M. buvo pateikti atpažinimui skirtingų rūšių (tačiau tos pačios giminės) bei aukščio augalai ir H. M. atpažino būtent tą augalą, kurio individualius ir specifinius požymius ji buvo nurodžiusi dar apklausos protokole (t 1, b. l. 134). Priešingai nei skunde teigia apeliantas, iš bylos duomenų matyti, jog M. A. atpažinti buvo pateikti 3 tos pačios rūšies augalai, iš kurių jis atpažino savąjį pagal individualius požymius – šakų formą ir jų išsidėstymą, todėl pagrindo abejoti šio veiksmo tikrumu nėra. R. B. atpažinti buvo pateikti du savo ūgiu panašūs augalai, priklausantys nors ir ne tai pačiai rūšiai, tačiau atrodantys kaip spygliuočiai, iš kurių R. B. atpažino savo augalą pagal išskirtinius, individualius požymius – tai, kad augalas atrodo, kaip spygliuotis, tačiau tai nėra spygliuotos, tik jo lapeliai smulkūs, tankūs ir išsidėstę kaip spygliuočių su rudais pumpurais. Augalas, kurį atpažino nukentėjusysis, atitiko jo nurodytus individualius požymius, todėl pagrindo abejoti, kad nukentėjusysis būtų atpažinęs ne savo augalą, nėra. Apklausta liudytoja V. S. buvo nurodžiusi, jog augalus atpažintų būtent iš šakų išsidėstymo ir formos. V. S. savo augalus atpažino iš daugybės tos pačios rūšies augalų, nurodė labai specifinius jų požymius – apatinės šakos parudavusios, nes buvo per giliai pasodintas, augalai neformuoti, jų forma neįprasta, daugiau plečiasi į vieną pusę, todėl skundo argumentai dėl pažeistos atpažinimo tvarkos atmetami kaip nepagrįsti. Iš bylos aplinkybių matyti, jog nukentėjusysis K. J. taip pat apklaustas liudytoju nurodė, jog buvo pagrobti mažaūgiai keturi spygliuočiai ir vienas šliaužiantis spygliuotis. Juos atpažintų iš formos ir spygliuotumo, nes atrodė kaip nedideli kupoliukai, tai buvo smulkiais spygliais medeliai. Savo augalus nukentėjusysis atpažino iš daugybės tos pačios rūšies augalų, iš jų formos ir šakotumo, todėl pagrindo abejoti šių duomenų tikrumu, nėra. E. V. atpažinti buvo parodytas tik vienas medelis, tačiau pažymėtina, jog šis medelis ypatingas, specifinis, išskirtinis. Apklausiamas liudytoju E. V. nurodė apytikrį medelio ūgį - apie 150 cm ir tai, kad medelis turi ypatingą šakų svirimo formą, buvo pasodintas su bambukine lazdele. Atsižvelgiant į tai, kad prie kapinių buvo rastas tik vienas tokius požymius atitinkantis medelis ir E. V. jį atpažino iš specifinių, individualių požymių, darytina neabejotina išvada, jog E. V. iš tiesų atpažino tą medelį, kuris augo ant jo prižiūramos kapavietės. Atpažinimo metu gauti duomenys įvertinti kartu su jau aptartais duomenimis, atsižvelgiant į tai, kad šie medeliai buvo rasti įvykio dieną, jie buvo ką tik iškasti, netoli medelių krūvos rastas karutis, ant kurio rastas M. V. kvapas, be to, jis tą rytą buvo pastebėtas kapinėse purvinais, žemėtais batais ir rūbais, jo kvapo rasta ir ant kapinėse buvusio kastuvo rankenos. Tik įvertinus šių duomenų visumą nustatyta, jog nukentėjusiųjų atpažintus dekoratyvinius augalus ir kitus rastus augalus nuo kapaviečių pagrobė ir taip išniekino kapavietes būtent M. V.. Todėl skunde nurodyti netikslumai atliekant daiktų atpažinimo veiksmus nepaneigia M. V. kaltės nei dėl augalų vagystės, nei dėl kapų išniekinimo.

Skunde taip pat ginčijamas ir odorologinio tyrimo metu gautų rezultatų patikimumas, motyvuojant tuo, jog foninis kvapas nesutapo su M. V. kvapu. Teisėjų kolegija pažymi, jog specialisto išvada dėl to, jog ant karučio ir ant kastuvo rankenos rastas M. V. kvapas, kaip M. V. kaltę patvirtinantis įrodymas vertintas tik šį įrodymą gretinant ir lyginant su kitais jau aptartais duomenimis, o būtent laiku, kada M. V. buvo kapinių teritorijoje, kad jį matė ten būnant purvinais batais ir rūbais, tuo, kad augalai buvo iškasti neseniai, duobės kapuose taip pat buvo ką tik iškastos, V. A. matė tik vieną karutį su augalais, kurio po tam tikro laiko matytoje vietoje jau nebebuvo, o vėliau karutis su M. V. kvapu buvo rastas netoli neseniai iškastų augalų krūvos miškelyje, kastuvas, ant kurio rankenos taip pat rastas M. V. kvapas, buvo kapinių teritorijoje, greta jo buvo keletas neseniai iškastų augalų. Be to, pažymėtina, jog šio kastuvo ir karučio niekas daugiau nepasigedo. Tai, kad nesutapo foninis kvapas, paimtas netoli iš miškelio prie kapinių ir iš pačių kapinių, nepaneigia kitų išvadų teisingumo ir tikrumo, nes foninis kvapas paimtas iš atviros gamtos erdvės, atviros teritorijos, todėl natūralu, jog paimant mėginius M. V. kvapas galėjo būti išsisklaidęs.

Skunde taip pat teigiama, jog M. V. versija nuosekli, be to, patvirtinama liudytojos A. U. ir G. V. parodymais, todėl teismas nepagrįstai jo parodymais nesivadovavo. Šie skundo argumentai nepagrįsi ir turi būti atmesti. Nors M. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme dėl jo atsiradimo (duomenys neskelbtini) kapinėse apie 5 val. ryto laikėsi tos pačios versijos, kad ieškojo kur išmesti šiukšles ir lankė giminaičio kapą, tačiau ši versija, kolegijos manymu, apylinkės teismo pagrįstai įvertina kritiškai, kaip jo gynybinė pozicija. Be to, M. V. parodymai nebuvo nuoseklūs ir išsamūs. Nors M. V. teigia, jog apie 5 val. ryto (duomenys neskelbtini) kapinėse ieškojo kur išmesti šiukšles, tačiau, kaip pagrįstai vertino teismas, nelogiška, jog tam, kad išmesti šiukšles, kurios vežamos vos ne šimtą kilometrų iš (duomenys neskelbtini), dar nukrypti 10 km nuo autostrados (ir nuo jo maršruto) tam, kad paieškoti prie kapinių konteinerių. Dar daugiau, nelogiška, kad antrą kartą, vos po keleto valandų, M. V. vėl važiuotų į kapines vien tam, kad neva aplankytų giminaičio kapą, kai vos prieš keletą valandų ieškojo kur išmesti šiukšles, o šiukšlės taip ir liko neišmestos. Tą patvirtino tiek liudytoja A. U. (matė plokštes), tiek ir D. V. apeliacinės instancijos teisme. Be to, M. V. pirmą kartą apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jokių aplinkybių dėl karučio nenurodė, tik vėliau nurodė, jog nežino kaip ant rankenų galėjo atsirasti jo kvapas, o teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad karutį norėjo patraukti, tačiau tai nepaaiškina, kaip atsirado kvapas ant kastuvo rankenos, nes kastuvas su apelianto kvapu buvo rastas ten, kur jį nurodė matęs ir pats M. V. – pačiose kapinėse. Be to, ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas įtariamuoju M. V. nurodė, jog atvyko į kapines apie 6 val., nurodė, kad pasikalbėjo su gėlių prekybininkais, nuėjo prie giminaičio kapo, tačiau nenurodė, kad buvo grįžęs antrą kartą į kapines. Be to, liudytoja A. U., kuri prekiavo gėlėmis (bei atvyko viena pirmųjų), nurodė, jog M. V. matė apie 9 val. o ne šeštą ryto. Teisme M. V. jau nurodė, jog pirmą kartą buvo anksti ryte kapinėse, po to sugalvojo dar kartą pažiūrėti, gal išvežti konteineriai, ir užvažiavo vėl į kapines ir tik tuomet kalbėjosi su A. U.. Tačiau, net ir įvertinus tai, kad M. V. iš tiesų ieškojo, kur išmesti šiukšles, ir buvo atvykęs su šiukšlėmis prie kapinių, galimai ėjo aplankyti savo sesers vyro kapą, nepaneigia tos aplinkybės, kad jis teismo nurodytomis aplinkybėmis įvykdė augalų vagystę ir išniekino kapavietes, nes šiukšles išmesti ir paimti nudžiūvusią pernykštę puokštę nuo kapo užtrunka vos keletą ar keliolika minučių, tuo tarpu bylos duomenys patvirtina, jog M. V. kapinių teritorijoje buvo daug anksčiau (pokalbis užfiksuotas 4.40 val.). Pažymėtina, jog versija, kad M. V. pirmą kartą atvyko į kapines anksti iš ryto, po to nuvažiavo į degalinę, užkando ir vėl grįžo į kapines, atsirado tik teisme, tačiau ji nepatvirtinama jokiais patikimais duomenimis. Tad, atsižvelgiant į tai, kad M. V. nebuvo nuoseklus, jo parodymai tiek dėl laiko, tiek ir dėl buvimo kapinėse aplinkybių kito, didelį laiko tarpą – nuo 5 val. iki 9 val. bandant paaiškinti išvykimu už kapinių teritorijos ribų, darytina išvada, jog teismas pagrįstai M. V. parodymus vertino kritiškai, kaip jo gynybinę versiją siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

M. V. pateikė rašytinius dokumentus, patvirtinančius jo versiją dėl to, kad įvykio dieną galėjo lankyti kapus, todėl apelianto sesers apklausa naujų aplinkybių nepatvirtintų, būtų perteklinis įrodymų tyrimo veiksmas. Dėl šios priežasties teismas pagrįstai netenkino prašymo apklausti šią M. V. nurodytą liudytoją ir tai nėra pagrindas tokį veiksmą vertinti kaip teismo šališkumą. Pažymėtina jog M. V. versija dėl kapų lankymo, kaip jau minėta anksčiau, nepaneigia, jog jis tuo pačiu metu įvykdė ir nusikalstamas veikas.

Apeliantas skunde taip pat ginčija ir augalų vertę. Nurodo, jog teismas nepagrįstai pirmenybę nustatant jų vertę teikė liudytojos R. Ž. pateiktoms augalų kainoms ir visiškai nepagrįstai nesivadovavo apelianto teismui pateiktais kitų įmonių kainynais. Kolegija nesutinka su šiuo skundo argumentu, laiko jį nepagrįstu ir atmeta. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas pagrįstai vertindamas augalų įkainius vadovavosi liudytojos R. Ž. pateiktu augalų įvertinimu, nes šis vertinimas atliktas specialisto, su augalais dirbančio daugiau nei 20 metų, turinčio miško ūkio inžinieriaus išsilavinimą. Vertė nustatyta faktiškai įvertinus kiekvieno augalo tuometinę būklę, išvaizdą ir vadovaujantis rinkos kainomis, todėl toks įvertinimas pagrįstai laikytas patikimu įrodymų šaltiniu. Tuo tarpu apelianto nurodyti kitų įmonių įkainiai yra bendro pobūdžio, pateikti praėjus nemažam laiko tarpui po įvykio, jie atspindi tam tikrų rūšių augalų kainas 2012 metų pradžiai. Be to, pateikti bendri įkainiai, jie neatspinti konkretaus augalo savybių, neatspindi to, kad augalai jau buvo paauginti, o kai kurie net po keletą metų. Iš pateiktų duomenų taip pat matyti, jog UAB (duomenys neskelbtini) užsiima didmenine prekyba (t 2, b. l. 182) ir natūralu, jog didmeninėje prekyboje tų pačių augalų kainos mažesnės, todėl šiuo atveju vertinant pavienių, atskirų privačių asmenų pirktus augalus, tokie įkainiai negali būti atskaitos tašku. Pažymėtina, jog nukentėjusiųjų augalai buvo ne ką tik nupirkti, tačiau jau pasodinti ir kurį laiką augę, kai kurių net ir po keletą metų, todėl natūralu, jog šių augalų vertė didesnė nei pirkimo kaina. Atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą teisėjų kolegija konstatuoja, jog augalų vertės nustatytos tinkamai, o skundo argumentai dėl šio klausimo atmetami kaip nepagrįsti.

Įvertinus aptartas aplinkybes, konstatuojama, jog teismas pagrįstai nustatė, kad M. V. veikoje yra objektyvieji BK 178 str. 1 d. ir 312 str. 1 d. numatytų veikų požymiai, nes jis 2010 m. balandžio 17 d. ankstyvą rytą kastuvu iškasė ir karučiu suvežė į kapinių prieigas kaltinime nurodytus augalus iš (duomenys neskelbtini) kapinėse esančių nukentėjusiųjų bei kitų kapaviečių ir taip ne tik užvaldė šiuos augalus, tai yra juos pavogė, tačiau ir išniekino kapavietes. Apelianto veikoje pagrįstai nustatytas ir subjektyvusis požymis – tyčia. M. V. būdamas suaugęs, veiksnus, pakaltinamas asmuo, neabejotinai suvokė, jog iškasdamas nuo svetimų kapaviečių augalus be savininkų žinios juos užvaldo neteisėtai, nusikalstamai. Tai, kad iškasti augalai buvo vežami į kelias krūvas, atokiau nuo kapinių, į mažiau matomą vietą (kas palengvina tolesnį jų transportavimą), rodo, ne tik tai, kad M. V. norėjo taip elgtis, jo tyčia buvo tiesioginė, tačiau ir tai, kad jo visus šiuos veiksmus jungė viena tyčia, vieningas tikslas. Esant šioms aplinkybėms pagrobtų augalų vertė pagrįstai įvertina kaip vieningas bendras veikos rezultatas ir veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, o ne pagal BK 178 straipsnio 4 dalį kaip atskiri baudžiamieji nusižengimai ar kaip administraciniai teisės pažeidimai. Be to, M. V., būdamas pakaltinamas, suaugęs asmuo, neabejotinai suvokė, jog tokiais veiksmais pažeidžiamas kapo, kaip mirusio žmogaus atminimo vietos, vientisumas, kad tai neteisėta, nusikalstama veika ir nors neturėjo tikslo suardyti kapų vientisumo (jo tikslas buvo pagrobti augalus), tačiau iškasdamas augalus, sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti. Atsižvelgiant į visa tai, konstatuojama, jog M. V. teisėtai ir pagrįstai pripažintas kaltu padaręs BK 178 straipsnio 1 dalyje ir 312 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas.

Skiriant bausmes M. V. bendrosios bausmių skyrimo taisyklės, įtvirtintos BK 54 straipsnyje, 61 straipsnyje, nepažeistos. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas tinkamai įvertino veikų pavojingumą ir pobūdį (nesunkūs tyčiniai nusikaltimai), asmenybę (anksčiau teistas), tai, kad nenustatyta atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, ir pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmes, o jas subendrinus bausmės vykdymą atidėjo bei skyrė atitinkamus įpareigojimus.

H. M. ir T. G. S. civiliniai ieškiniai pagrįsti ir įrodyti tiek šių nukentėjusiųjų parodymais, tiek ir liudytojos R. Ž. parodymais bei kitais bylos duomenimis, todėl jų civiliniai ieškiniai tenkinti pagrįstai.

Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį ar naikinti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutaria:

nuteistojo M. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno rajono miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 22 d. nuosprendį palikti nepakeistą.