- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-22
- Bylos Nr.
- eA-2629-525/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02152-2020-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas panaikintas, byla nutraukta
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dalia Višinskienė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Katos studija“, uždarosios akcinės bendrovės „Gijota“
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės administracija
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Katos studija“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Gijota“ apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Katos studija“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Gijota“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjai uždaroji akcinė bendrovė „Katos studija“ (toliau – ir UAB „Katos studija“) ir uždaroji akcinė bendrovė „Gijota“ (toliau – ir UAB „Gijota“) (toliau kartu – pareiškėjai) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydami panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus (toliau – ir Administracija, atsakovas) 2020 m. liepos 22 d. įsakymo Nr. A-2483 1 punkto dalį dėl vietų, kuriose šiuo metu yra įrengti UAB „Katos studija“ ir UAB „Gijota“ išorinės reklamos įrenginiai (įsakymo priede nurodytų vietų sąrašo Nr. 1, Nr. 2, Nr. 4, Nr. 5, Nr. 6, Nr. 9, Nr. 10, Nr. 11, Nr. 14, Nr. 16, Nr. 17, Nr. 18, Nr. 19, Nr. 20, Nr. 21, Nr. 22, Nr. 23, Nr. 24, Nr. 25, Nr. 26, Nr. 27, Nr. 28, Nr. 29, Nr. 30, Nr. 31, Nr. 32, Nr. 34, Nr. 35, Nr. 36, Nr. 37, Nr. 38, Nr. 39, Nr. 41, Nr. 42, Nr. 43, Nr. 44, Nr. 45, Nr. 46, Nr. 48, Nr. 49, Nr. 51, Nr. 52, Nr. 53, Nr. 54, Nr. 55, Nr. 56, Nr. 57, Nr. 58, Nr. 59, Nr. 60, Nr. 61, Nr. 62, Nr. 63, Nr. 65, Nr. 66, Nr. 71, Nr. 72, Nr. 73, Nr. 74) (toliau – ir Įsakymas). Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas UAB „Gijota“ naudai.
2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad UAB „Katos studija“ ir UAB „Gijota“ yra išorinės reklamos paslaugų teikėjos, kurios veiklą vykdo Kauno miesto savivaldybės teritorijoje. Pažymėjo, kad išorinės reklamos paslaugų veikla yra galima tik turint leidimą įrengti išorinę reklamą, o šiuos leidimus išduoda ir panaikina savivaldybės, kurios teritorijoje įrengiama išorinė reklama, vykdomoji institucija. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. A-4370 patvirtintas Leidimų įrengti išorinę reklamą išdavimo tvarkos aprašas (toliau – ir Leidimų išdavimo tvarkos aprašas) nustato leidimų įrengti išorinę reklamą Kauno miesto savivaldybės teritorijoje išdavimo, atsisakymo juos išduoti ir leidimų galiojimo panaikinimo tvarką.
3. Pareiškėjai paaiškino, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius ginčijamu 2020 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. A-2483 patvirtino naują sąrašą vietų, kurias konkurso tvarka numatoma suteikti mažo ir vidutinio formato reklaminiams įrenginiams įrengti (toliau – ir Vietų sąrašas). Į Vietų sąrašą įtrauktos 59 vietos, kuriose įrengti pareiškėjų išorinės reklamos įrenginiai (UAB „Katos studija“ – 13 vietų, UAB „Gijota“ – 46 vietos). Pareiškėjų teigimu, visose 59 vietose pareiškėjai neteks galimybių vykdyti savo ekonominę veiklą ir privalės demontuoti visus įrengtus išorinės reklamos įrenginius. Pareiškėjai akcentavo, kad leidimai įrengti išorinę reklamą yra vietinės rinkliavos objektas, o Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas (toliau – ir Rinkliavų įstatymas) imperatyviai draudžia bet kokia forma reikalauti papildomo atlyginimo už objektus, kurie patenka į vietinės rinkliavos apimtį. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje jau yra aiškiai konstatavęs (administracinė byla Nr. eA-1451-438/2016), kad vieši konkursai, kuriais vieta įrengti išorinę reklamą suteikiama didžiausią kainą pasiūliusiam subjektui, prieštarauja Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 2 daliai. Ginčijamu Įsakymu patvirtintame Sąraše numatytos vietos viešo konkurso būdu bus suteiktos suinteresuotiems asmenims, kurie konkurso metu pasiūlys didžiausią kiekvienais metais už atitinkamą vietą mokėtiną kainą, todėl, pasak pareiškėjų, Įsakymas yra neteisėtas ir naikintinas kaip prieštaraujantis Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 2 daliai.
4. Pareiškėjai mano, kad ginčijamas Įsakymas pažeidžia jų teisėtus lūkesčius ir apriboja jų įgytas teises, nes nei Lietuvos Respublikos reklamos įstatymas (toliau – ir Reklamos įstatymas), nei Išorinės reklamos įrengimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2018 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. 4-371 (toliau – ir Reklamos taisyklės), nenumato atsakovui jokios galimybės atsisakyti išduoti leidimus išorinei reklamai įrengti, jeigu suinteresuotas subjektas pateikė tinkamai užpildytą paraišką. Atitinkamai, nei Reklamos įstatymas, nei Reklamos taisyklės nenumato galimybės skelbti viešą konkursą dėl suteikimo vietų, kuriose reklaminiai įrenginiai yra įrengti (t. y. dėl užimtų vietų), ir kurias įrengę subjektai turi teisę gauti naujus leidimus Reklamos taisyklių 31 punkte numatyta supaprastinta tvarka. Pareiškėjai teigė turėję pagrįstą lūkestį, kad, gavę leidimą išorinei reklamai įrengti atitinkamoje vietoje, turės teisę leidimus išorinei reklamai gauti Reklamos taisyklių 31 punkte numatyta supaprastinta tvarka. Pareiškėjų įsitikinimu, ginčijamas Įsakymas nėra suderinamas su Reklamos taisyklių 31 punktu ir pažeidžia teisėtus pareiškėjų lūkesčius, kuriuos pareiškėjai įgijo atsakovui išreiškus sutikimą, kad išorinės reklamos įrenginiai konkrečiose vietose būtų įrengti ir stovėtų per visą projekto suderinimo nustatytą terminą.
5. Pareiškėjai nesutinka su ginčijamu Įsakymu ir dėl to, kad jis nėra motyvuotas ir prieštarauja viešojo administravimo principams, nes nei pačiame įsakyme, nei bet kokiame kitame atsakovo dokumente nėra pateikta motyvų, kodėl į Vietų sąrašą yra įtrauktos būtent nurodytos vietos, tačiau be jokio objektyvaus paaiškinimo nėra įtraukiamos visos kitų ūkio subjektų mažo ir vidutinio formato išorinės reklamos įrenginių vietos. Atitinkamai nėra pateikta motyvų ir dėl to, kodėl viešas konkursas yra skelbiamas dėl vietų, kuriose išorinės reklamos įrenginiai jau buvo ir yra įrengti, o ne dėl laisvų vietų, kuriose išorinės reklamos įrenginių Įsakymo priėmimo dieną nebuvo įrengta. Viešo konkurso būdu atsakovas ketina suteikti tik dalį vietų, kuriose atitinkami ūkio subjektai šiuo metu yra įrengę išorinės reklamos įrenginius. Pareiškėjai mano, kad atsakovo sprendimas dėl to, kiek vietų, kurias vietas ir kurių ūkio subjektų išorinės reklamos įrenginiais užimtas vietas suteikti viešo konkurso būdu, turėtų būti aiškiai motyvuotas ir pagrįstas objektyviais kriterijais.
Atsiliepimas
6. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.
7. Atsakovas nurodė, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius, vadovaudamasis Vietų suteikimo reklaminiams įrenginiams įrengti (statyti) ant Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teise, patikėjimo teise ar kitais teisiniais pagrindais valdomos žemės, statinių ar kitų objektų viešo konkurso organizavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. A-2513 „Dėl Vietų suteikimo naujiems reklaminiams įrenginiams įrengti (statyti) ant Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teise, patikėjimo teise ar kitais teisiniais pagrindais valdomos žemės, statinių ar kitų objektų viešo konkurso organizavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Vietų suteikimo aprašas), 11 punktu, 2020 m. vasario 3 d. įsakymo Nr. A-433 (toliau – ir Įsakymas Nr. 1) 1 punktu pavirtino Vietų, kurias konkurso tvarka numatoma suteikti mažo ir vidutinio formato reklaminiams įrenginiams įrengti, sąrašą. Įsakymu Nr. 1 į Vietų sąrašą įtrauktos 59 vietos, iš kurių 49 vietos (Nr. 1.1, Nr. 1.2, Nr. 1.4-1.6, Nr. 1.9-1.11, Nr. 1.14, Nr. 2.1-2.17, Nr. 2.19-2.24, Nr. 2.26-2.31, Nr. 2.33, Nr. 2.34, Nr. 2.36-2.44) yra šios bylos ginčo objektas. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2020 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. A-1589 (toliau – ir Įsakymas Nr. 2) buvo pakeistas Įsakymas Nr. 1, papildant jį 2 punktu, kuris numatė, kad leidimai įrengti išorinę reklamą ant 1 punkte nurodytame sąraše išvardytose vietose esančių įrenginių gali būti išduodami ne ilgiau kaip iki 2020 m. lapkričio 1 d., bei Sąrašą papildant 7 vietomis, iš kurių 6 vietos (Nr. 2.45-2.48, Nr. 2.50, Nr. 2.51) yra šios bylos ginčo objektas. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius šioje byloje ginčijamu 2020 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. A-2483 pakeitė Įsakymu Nr. 1 patvirtintą Vietų sąrašą ir išdėstė jį nauja redakcija. Ginčijamu įsakymu Vietų sąrašas papildytas 20 vietų, iš kurių 4 vietos (Nr. 71–74) yra šios bylos ginčo objektas.
8. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad ginčijamas Įsakymas, kuriuo nauja redakcija išdėstytas Vietų sąrašas, nereglamentuoja jokių mokėjimų ar kitokių finansinių įsipareigojimų. Vietų sąrašas taip pat jokiu būdu nekonkuruoja ir nėra susijęs su Rinkliavų įstatymu, jo objektu ir konkrečiomis nuostatomis. Taigi, pasak atsakovo, pareiškėjų argumentai dėl Įsakymo galimo prieštaravimo Rinkliavų įstatymui yra nepagrįsti. Atsakovas mano, kad argumentus, susijusius su galimu Rinkliavų įstatymo pažeidimu, pareiškėjai iš esmės sieja su kažkada ateityje įvyksiančiu, dar nepaskelbtu viešu konkursu, kuriame galbūt bus siūlomos visos, o galbūt ir dalis Vietų sąraše nurodytų vietų. Šiuo metu nėra priimta sprendimo skelbti konkursą ir viešas konkursas dėl sutikimų įrengti reklaminius įrenginius Vietų sąraše nurodytose vietose išdavimo nėra paskelbtas.
9. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjų skunde minimos LVAT 2016 m. lapkričio 24 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-1451-438/2016 ginčo dalykas buvo norminio administracinio teisės akto – Palangos leidimų išdavimo aprašo – teisėtumo tyrimas. Tuo tarpu šioje byloje sprendžiamas ginčijamo Įsakymo teisėtumo klausimas. Atsakovas teigė, kad ginčijamas Įsakymas, priešingai nei minėtoje byloje tirtas Palangos leidimų išdavimo aprašas, nereglamentuoja leidimų išorinei reklamai įrengti išdavimo klausimų, taip pat nenustato jokių mokestinių prievolių, nesprendžia jokių klausimų, susijusių su finansiniais įsipareigojimais, todėl šios bylos ir LVAT bylos faktinės aplinkybės nesutampa, dėl to nėra jokio pagrindo nagrinėjant šią administracinę bylą atsižvelgti į LVAT nutartyje nustatytas aplinkybes ir suformuluotas teisės aiškinimo taisykles.
10. Atsakovas akcentavo, kad aplinkybė, jog šiuo metu pareiškėjai tam tikrose vietose yra įrengę reklaminius įrenginius, jokiu būdu negarantuoja, kad tas vietas pareiškėjai galės eksploatuoti neribotą laiką. Šiuo atveju svarbi ir aplinkybė, jog reklaminiai įrenginiai įrengti ne ant pareiškėjams priklausančios žemės, statinių ar kitų objektų. Ginčo reklaminiai įrenginiai įtraukti į Vietų sąrašą, yra įrengti ant Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise, patikėjimo teise ar kitais teisiniais pagrindais valdomos žemės, statinių ar kitų objektų, todėl pareiškėjai, siekdami įrengti reklaminius įrenginius ar toliau eksploatuoti esamus, privalo turėti galiojantį savininko (valdytojo) sutikimą. Kauno miesto savivaldybė, kaip savininkė (valdytoja), turi teisę spręsti, kokiomis sąlygomis ir kokiam terminui sutikimai įrengti reklaminius įrenginius ant jam priklausančios ar kitais teisiniais pagrindais valdomos žemės, statinių ar objektų bus išduodami.
Atsiliepimas
11. Atsakovas nurodė, kad paskelbus ginčo vietų suteikimo reklaminiams įrenginiams įrengti konkursą, pareiškėjai tokiomis pat teisėmis kaip ir kiti reklaminės veiklos subjektai teisės aktų nustatyta tvarka turės galimybę jame (viešame konkurse) dalyvauti. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kodėl jiems turėtų būti suteikiamos išskirtinės teisės, palyginti su kitais, ta pačia veikla besiverčiančiais ūkio subjektais, įrengti įrenginį ant Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio objekto ne viešo konkurso būdu.
12. Atsakovas nesutiko su pareiškėjų teiginiais, jog ginčijamas Įsakymas nėra motyvuotas ir prieštarauja viešojo administravimo principams. Atsakovas rėmėsi tuo, jog Įsakymas yra Įsakymo Nr. 1 pakeitimas ir galioja tik kartu su Įsakymu Nr. 1. Įsakymas Nr. 1 yra priimtas vadovaujantis Vietų suteikimo aprašo 11 punktu, kuris numato savivaldybės administracijos direktoriui teisę įsakymu tvirtinti vietų, kurias konkurso tvarka numatoma suteikti reklamos įrenginius įrengti (statyti), sąrašą. Vietų suteikimo aprašas, į kurį pateikiama nuoroda Įsakymo Nr. 1 preambulėje, nustato vietų suteikimo reklaminiams įrenginiams įrengti (statyti) ant Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teise, patikėjimo teise ar kitais teisiniais pagrindais valdomos žemės, statinių ar kitų objektų viešo konkurso organizavimo ir vykdymo tvarką bei sąlygas. Taigi, jau iš Įsakymo Nr. 1 preambulėje nurodomo teisinio pagrindo ir Įsakymo Nr. 1 bei Vietų sąrašo pavadinimo yra aišku, kad: 1) tvirtinamas vietų, esančių ant Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teise, patikėjimo teise ar kitais teisiniais pagrindais valdomos žemės, statinių ar kitų objektų, sąrašas; 2) šias vietas yra numatoma suteikti konkurso tvarka; 3) šias vietas numatoma suteikti mažo ir vidutinio formato reklaminiams įrenginiams įrengti. Atsakovas teigė, kad skunde nenurodoma, koks konkrečiai teisės aktas įpareigoja viešojo administravimo subjektą, priimantį administracinį aktą, motyvuoti tas aplinkybes, kurios nėra aptartos, ar kurių nereglamentuoja priimtas administracinis aktas.
II.
13. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimu atmetė pareiškėjų UAB „Katos studija“ ir UAB „Gijota“ skundą kaip nepagrįstą.
14. Pirmosios instancijos teismas bylos duomenimis nustatė, kad UAB „Katos studija“ ir UAB „Gijota“ yra išorinės reklamos paslaugų teikėjos, kurios veiklą vykdo Kauno miesto savivaldybės teritorijoje. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius, vadovaudamasis Vietų suteikimo aprašo 11 punktu, Įsakymo Nr. 1 1 punktu patvirtino Vietų, kurias konkurso tvarka numatoma suteikti mažo ir vidutinio formato reklaminiams įrenginiams įrengti, sąrašą. Įsakymu Nr. 1 į Vietų sąrašą įtrauktos 59 vietos, iš kurių 49 vietos (Nr. 1.1, Nr. 1.2, Nr. 1.4–1.6, Nr. 1.9–1.11, Nr. 1.14, Nr. 2.1–2.17, Nr. 2.19–2.24, Nr. 2.26–2.31, Nr. 2.33, Nr. 2.34, Nr. 2.36–2.44) yra šios bylos ginčo objektas (įrengti pareiškėjų išorinės reklamos įrenginiai). Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus Įsakymu Nr. 2 buvo pakeistas Įsakymas Nr. 1, papildant jį 2 punktu, kuris numatė, kad leidimai įrengti išorinę reklamą ant 1 punkte nurodytame sąraše išvardytose vietose esančių įrenginių gali būti išduodami ne ilgiau kaip iki 2020 m. lapkričio 1 d., bei Sąrašą papildant 7 vietomis, iš kurių 6 vietos (Nr. 2.45–2.48, Nr. 2.50, Nr. 2.51) yra šios bylos ginčo objektas. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius šioje byloje ginčijamu Įsakymu pakeitė Įsakymu Nr. 1 patvirtintą Vietų sąrašą ir išdėstė jį nauja redakcija. Ginčijamu Įsakymu Vietų sąrašas papildytas 20 vietų, iš kurių 4 vietos (Nr. 71–74) yra šios bylos ginčo objektas.
15. Vertindamas pareiškėjų argumentus, kad ginčijamas Įsakymas prieštarauja Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 2 daliai, teismas pažymėjo, jog Įsakymas nereglamentuoja mokėjimų ar kitokių finansinių įsipareigojimų. Nors iš Vietų suteikimo aprašo nuostatų matyti, kad vietų sąrašo sudarymas yra parengiamasis viešo konkurso etapas, tačiau šiuo aspektu teismas nurodė, jog pareiškėjų skundo motyvai dėl būsimo viešo konkurso ir prielaidos, jog nepanaikinus ginčijamo Įsakymo leidimai išorinei reklamai pareiškėjams nebus išduoti ir jie (pareiškėjai) neteks galimybės vykdyti savo ekonominę veiklą bei privalės išmontuoti visus šiuo metu įrengtus išorinės reklamos įrenginius, yra galimi tik ateityje ir nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2020 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. A-2900 „Dėl Kauno savivaldybės administracijos direktoriaus 2020 m. vasario 3 d. įsakymo Nr. A-433 „Dėl Vietų, kurias konkurso tvarka numatoma suteikti mažo ir vidutinio formato reklaminiams įrenginiams įrengti, sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ 1.1 papunkčiu nustatyta, kad leidimai įrengti išorinę reklamą ant Sąraše išvardytose vietose esančių įrenginių gali būti išduodami ne ilgiau kaip iki 2021 m. lapkričio 1 d.
Žemesnės instancijos teismas
16. Atsižvelgdamas į tai, kad leidimų galiojimas gali būti pratęstas iki 2021 m. lapkričio 1 d. ir byloje nėra duomenų, kad pareiškėjų leidimai jau negalioja ir kad pareiškėjai kreipėsi dėl naujų leidimų išdavimo, o viešas konkursas dėl konkrečių vietų suteikimo dar nepaskelbtas, teismas vertino, jog pareiškėjų motyvai, susiję su viešu konkursu, jo organizavimu, ginčijamo Įsakymo neatitiktimi Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 2 punktui, atmestini kaip nepagrįsti, nes susiję su išankstinio pobūdžio aplinkybėmis, todėl nepatenka į šio ginčo nagrinėjimo ribas. Teismo nuomone, skunde nurodoma LVAT nutartimi nėra pagrindo vadovautis, nes jos ginčo dalykas – ištirti, ar Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintame Asmenų, kuriems išduodami leidimai dėl išorinės reklamos įrengimo, atrankos apraše įtvirtintas atrankos kriterijus – piniginių lėšų, skirtų Palangos miesto viešųjų vietų verslo aplinkai ir infrastruktūrai gerinti, dydis – atitinka Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatas. Taigi, ginčijamas Įsakymas, priešingai, nei minėtoje byloje tirtas Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintas Asmenų, kuriems išduodami leidimai dėl išorinės reklamos įrengimo, atrankos aprašas, nereglamentuoja leidimų išorinei reklamai įrengti išdavimo klausimų, taip pat, kaip jau minėta, nenustato jokių mokestinių prievolių.
17. Teismas atkreipė dėmesį, kad Vietų suteikimo aprašas, kurio 11 punkto nuostatų vykdymas lėmė Įsakymo priėmimą, nėra nuginčytas, todėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius kitokio elgesio modelio pasirinkti negalėjo, t. y privalėjo įsakymu patvirtinti vietų, kurias konkurso tvarka numatoma suteikti reklaminiams įrenginiams įrengti (statyti), sąrašą.
18. Dėl pareiškėjų skundo argumentų, kad ginčijamas Įsakymas pažeidžia jų teisėtus lūkesčius, teismas nurodė, jog pareiškėjų lūkesčiai Reklamos taisyklių 31 punkto pagrindu negali būti ginami, kol nebus įvykdytos visos teisės aktuose nustatytos sąlygos ir paraiška nebus įvertinta bei nebus nustatyta Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalyje nurodytų leidimo neišdavimo pagrindų. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad ginčijamas Įsakymas nepažeidė pareiškėjų teisėtų lūkesčių ir neapribojo įgytų teisių.
19. Vertindamas pareiškėjų skundo argumentus dėl ginčijamo Įsakymo nemotyvavimo ir prieštaravimo viešojo administravimo principams, teismas sutiko su atsakovo teiginiais, kad Įsakymas yra Įsakymo Nr. l pakeitimas ir galioja tik kartu su Įsakymu Nr. 1, o Įsakymas Nr. l yra priimtas vadovaujantis Vietų suteikimo aprašo 11 punktu, kuris numato savivaldybės administracijos direktoriui teisę įsakymu tvirtinti vietų, kurias konkurso tvarka numatoma suteikti reklamos įrenginius įrengti (statyti), sąrašą. Teismui nekilo abejonių dėl to, jog ginčijamame Įsakyme yra aiškiai nurodytas teisinis pagrindas, kuriuo Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius rėmėsi, nes iš Įsakymo Nr. 1 preambulėje nurodomo teisinio pagrindo yra aišku, kad tvirtinamas vietų, esančių ant Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teise, patikėjimo teise ar kitais teisiniais pagrindais valdomos žemės, statinių ar kitų objektų, sąrašas; šias vietas yra numatoma suteikti konkurso tvarka; šias vietas numatoma suteikti mažo ir vidutinio formato reklaminiams įrenginiams įrengti.
20. Teismui taip pat nekilo abejonių, jog ginčijamas Įsakymas neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymo nuostatoms, yra aiškus, pakankamai motyvuotas, jame nurodyta apskundimo tvarka. Teismo nuomone, nepagrįsta skunde nurodyta aplinkybė, jog ginčijamame Įsakyme nėra pateikta jokių motyvų, kodėl į Vietų sąrašą nėra įtraukiamos kitų ūkio subjektų mažo ir vidutinio formato išorinės reklamos įrenginių vietos, nes viešojo administravimo subjektui nėra pareigos motyvuoti tas aplinkybes, kurių nereglamentuoja priimamas administracinis aktas.
21. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2020 m. liepos 22 d. įsakymo Nr. A-2483 1 punkto dalį dėl vietų, kuriose šiuo metu yra įrengti UAB „Katos studija“ ir UAB „Gijota“ išorinės reklamos įrenginiai, todėl pareiškėjų skundą atmetė.
III.
22. Pareiškėjai UAB „Katos studija“ ir UAB „Gijota“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjų skundą tenkinti visiškai, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
23. Pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog ginčijamas Įsakymas neapriboja pareiškėjų teisių ir teisėtų lūkesčių. Pareiškėjų nuomone, aplinkybė, jog šiai dienai pareiškėjams išduoti išorinės reklamos leidimai vis dar galioja, nėra pakankama pagrindas spręsti, jog Įsakymas pareiškėjams nesukelia jokių neigiamų padarinių. Pareiškėjai pažymi, kad atsakovui patvirtinus pareiškėjų pateiktų išorinės reklamos įrenginių projektus ir sutikus dėl šių įrenginiu įrengimo iki atitinkamos datos, pareiškėjai įgijo teisę šiuos įrenginius naudoti iki projektuose nurodyto termino pabaigos. Pareiškėjų teigimu, teismas neįvertino, kad išorinės reklamos įrenginių projektus pareiškėjai su atsakovu suderino aiškiems terminams (tam tikrų įrenginių atžvilgiu, net iki 2029 metų pabaigos), kurių trukmė Įsakymu buvo reikšmingai apribota. Projektų suderinimais atsakovas davė pareiškėjams sutikimą įrengti išorinės reklamos įrenginius konkrečiose vietose ir juos naudoti per visą projekto suderinime nustatytą terminą. Taigi, pareiškėjų įsitikinimu, nors šiai dienai jiems išduoti išorinės reklamos leidimai vis dar galioja, Įsakymo priėmimas apribojo pareiškėjų įgytas teises ir teisėtus lūkesčius.
24. Pareiškėjai nurodo, kad teismas netinkamai įvertino aplinkybę, jog išorinės reklamos įrenginius įrengę subjektai naujus leidimus išorinei reklamai įrengti turi teisę gauti supaprastinta tvarka, kaip tai numato Reklamos taisyklių 31 punktas. Analogiškas nuostatas dėl supaprastintos leidimų išdavimo tvarkos nustato ir paties atsakovo patvirtintas Leidimų išdavimo tvarkos aprašas. Tačiau nei Reklamos įstatymas, nei Reklamos taisyklės nenumato atsakovui jokios galimybės atsisakyti išduoti leidimus išorinei reklamai įrengti pagal jau anksčiau suderintus išorinės reklamos įrengimo projektus, jeigu suinteresuotas asmuo pateikia tinkamai užpildytą paraišką. Atitinkamai, nei Reklamos įstatymas, nei Reklamos taisyklės nenumato galimybės skelbti viešą konkursą dėl suteikimo vietų, kuriose reklaminiai įrenginiai yra įrengti (t. y. dėl užimtų vietų), ir kuriuos įrengę subjektai turi teisę pagal anksčiau suderintus projektus gauti naujus leidimus Reklamos taisyklių 31 punkte numatyta tvarka. Pasak pareiškėjų, su atsakovu suderinę išorinės reklamos įrenginių projektus ir gavę leidimą išorinei reklamai įrengti, pareiškėjai turėjo pagrįstą ir teisėtą lūkestį, kad Reklamos taisyklių 31 punkte numatyta tvarka turės teisę ir galimybę leidimus išorinei reklamai gauti per visą išorinės reklamos įrenginių projektų suderinimo terminą.
25. Pareiškėjai pažymi, kad iki 2020 m. vasario 25 d. galiojęs atsakovo Vietų suteikimo aprašas apskritai nenumatė galimybės skelbti viešą konkursą dėl vietų, kuriose išorinės reklamos įrenginiai jau yra įrengti. Taigi pareiškėjai turėjo pagrįstą lūkestį, kad išorinės reklamos įrenginius, kurių projektus pareiškėjai su atsakovu suderino iki 2020 m. vasario 25 d., pareiškėjai turės teisę naudoti per visą projekto suderinime nustatytą terminą. Pareiškėjų įsitikinimu, tinkamo aplinkybių ir jų kvalifikavimo atveju, šių pareiškėjų teisėtų lūkesčių pažeidimas turėtų būti įvertintas kaip savarankiškas pagrindas panaikinti Įsakymą.
26. Pareiškėjų teigimu, teismas netinkamai įvertino Įsakymo teisėtumą Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies kontekste. Pasak pareiškėjų, Įsakymas prieštarauja Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 2 daliai, o neteisėto Įsakymo priėmimas apriboja pareiškėjų teisę išorinės reklamos įrenginius naudoti per visą jų projektų suderinimuose nustatytą terminą.
27. Pareiškėjai pažymi, kad Vyriausybės atstovo Kauno ir Marijampolės apskrityse pareiškimo pagrindu buvo iškelta byla dėl minėto Vietų suteikimo aprašo teisėtumo ir atitikties Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. lapkričio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI4-4519-505/2020 pareiškimas buvo patenkintas visiškai. Pasak pareiškėjų, Vietų suteikimo aprašo nuostatos, kurių pagrindu buvo priimtas ir Įsakymas, jau yra įvertintos kaip neteisėtos ir prieštaraujančios Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatų imperatyvui.
28. Pareiškėjai nesutinka su teismo išvada, kad ginčijamas Įsakymas yra tinkamai motyvuotas. Pareiškėjų teigimu, teismas nepagrįstai sprendė, kad Įsakymo priėmimo teisinio pagrindo – Vietų suteikimo aprašo 11 punkto – nurodymas yra pakankamas Įsakymo motyvavimui. Šiuo atveju Įsakyme nėra pateikta jokių motyvų, kodėl į Vietų sąrašą buvo įtrauktos vietos, kuriose išorinės reklamos įrenginiai jau buvo įrengti ir kurių projektai su atsakovu buvo suderinti net iki 2029 metų, nors atsakovui nebuvo jokių objektyvių kliūčių į Vietų sąrašą įtraukti išorinės reklamos įrenginiais neužimtas vietas. Atsakovas nepateikė jokių motyvų, kodėl į Vietų sąrašą atrankiai buvo įtrauktos būtent nurodytos vietos, tačiau be jokio objektyvaus paaiškinimo nebuvo įtraukiamos ir visos visų kitų ūkio subjektų mažo ir vidutinio formato išorinės reklamos įrenginių vietos. Pareiškėjų teigimu, atsakovo sprendimas dėl to, kiek vietų, kurias vietas ir kurių ūkio subjektų išorinės reklamos įrenginiais šiuo metu užimtas vietas suteikti viešo konkurso būdu, turėtų būti aiškiai motyvuotas ir pagrįstas objektyviais kriterijais.
Atsiliepimas
29. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti.
30. Atsakovas sutinka su teismo išvada, kad pareiškėjų argumentai, susiję su Įsakymo neatitikimu Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 2 daliai, nepatenka į šio ginčo nagrinėjimo ribas. Atsakovo nuomone, pareiškėjai apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai remiasi LVAT 2016 m. lapkričio 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1451-438/2016 suformuluotomis teisės aiškinimo taisyklėmis.
Atsiliepimas
31. Atsakovo teigimu, apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. lapkričio 30 sprendimu administracinėje byloje Nr. eI4-4519-505/2020 tenkino Vyriausybės atstovo Kauno ir Marijampolės apskrityse pareiškimą dėl Vietų suteikimo aprašo teisėtumo ir jo atitikties Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatoms, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės, nes ginčijamas Įsakymas yra priimtas vadovaujantis Vietų suteikimo aprašo 11 punktu, o Vyriausybės atstovo Kauno ir Marijampolės apskrityse pareiškimo pagrindu iškeltoje administracinėje byloje tikrinamas Vietų suteikimo aprašo 7 punkto, 16.5 papunkčio ir 28, 32, 33 punktų teisėtumas.
32. Atsakovas nurodo, kad iš Įsakymo teksto ir jame pateikiamos nuorodos į teisės aktą – Vietų suteikimo aprašą – galima aiškiai identifikuoti tiek Įsakymo teisinį, tiek faktinį pagrindus, todėl nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, jog Įsakymas yra nemotyvuotas.
33. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai galbūt gali turėti teisėtą lūkestį, jog galės eksploatuoti reklaminius įrenginius išduoto leidimo galiojimo laikotarpiu, ir tik tokiu atveju, jei jo galiojimo laikotarpiu neatsiras Reklamos įstatymo 12 straipsnio 14 dalyje numatytų leidimo galiojimo panaikinimo pagrindų, tačiau jie negali tikėtis, kad pasibaigus jų turimų leidimų įrengti išorinę reklamą galiojimui, jiems bus išduoti nauji leidimai. Teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjų lūkesčiai negali būti ginami, kol nebus įvykdytos visos teisės aktuose nustatytos sąlygos ir paraiška nebus įvertinta bei nebus nustatyta Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalyje nurodytų leidimo neišdavimo pagrindų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
34. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2020 m. liepos 22 d. įsakymo Nr. A-2483 teisėtumo ir pagrįstumo.
35. Byloje ginčijamu atsakovo įsakymu buvo pakeistas Kauno miesto savivaldybės direktoriaus 2020m. vasario 3d. įsakymu Nr. A-433 patvirtintas vietų, kurias konkurso tvarka numatoma suteikti mažo ir vidutinio formato reklaminiams įrenginiams įrengti, sąrašas.
36. Be to byloje nustatyta, kad Kauno miesto savivaldybės direktoriaus 2020m. vasario 3d. įsakymas Nr. A-433 dar kartą buvo keičiamas ir papildomas Kauno miesto savivaldybės direktoriaus 2020 rugsėjo 14d. įsakymu Nr. A-2900.
37. Įvertinus aptartus Kauno miesto savivaldybės direktoriaus 2020m. vasario 3d. įsakymo Nr. A-433 pakeitimus bei papildymus pažymėtina, kad šiuo įsakymu buvo patvirtintas vietų, kurias konkurso tvarka numatoma suteikti mažo ir vidutinio formato reklaminiams įrenginiams įrengti, sąrašas, taip pat šiuo įsakymu įtvirtinta taisyklė, kad leidimai įrengti išorinę reklamą ant sąraše išvardytose vietose esančių įrenginių gali būti išduodami ne ilgiau kaip iki 2020m. lapkričio 1d..
38. Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalis nustato, kad norminis administracinis aktas – tai viešojo administravimo subjekto priimtas daugkartinio taikymo teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei. Norminiams teisės aktams priskiriami rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinti bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, orientuoti į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje. Teisės aktų priskyrimas prie norminių teisės aktų grupės apibūdina jų taikymo apimtį ir privalomumą (norminiai teisės aktai turi visuotinio privalomumo pobūdį), o administracinių bylų teisenoje – jų teisėtumo tyrimo specialią procesinę tvarką, pasireiškiančią tuo, jog yra ribojamas subjektų, galinčių tiesiogiai kreiptis į teismą dėl norminių aktų teisėtumo, ratas, skirtinga kreipimosi į teismą dėl akto neteisėtumo tvarka, skiriasi akto panaikinimo teisinės pasekmės ir panašiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-678/2010, 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-116-858/2015, 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-680-756/2020).
39. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalį, administracinis sprendimas – tai teisės aktų reglamentuotu būdu ir (ar) forma išreikšta vienkartinė viešojo administravimo subjekto valia dėl teisės taikymo, privaloma ir skirta konkrečiam asmeniui ar individualiai apibrėžtai asmenų grupei. Administracinis sprendimas yra įstatymo normų ar kitų hierarchiškai aukštesnės pakopos norminių teisės aktų normų taikymo priemonė tuo atžvilgiu, kad šis aktas turi būti pagrįstas inter alia (be kita ko) teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymo 10 str. 5 d. 6 p.), o norminis administracinis aktas yra įstatymo normų taikymo aktas todėl, kad juo iš esmės nustatomi atitinkamo įstatymo normų įgyvendinimo tvarka ir sąlygos. Skiriamasis jų bruožas yra tas, kad norminiu administraciniu aktu, nepaisant minėto jo taikomojo pobūdžio, yra nustatomos teisės normos, o individualiu administraciniu aktu teisės normos yra išimtinai tik taikomos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-539-552/2016, 2021 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-298-789/2021).
40. Remiantis aptartais kriterijais ir atsižvelgiant į tai, kad Kauno miesto savivaldybės direktoriaus 2020m. vasario 3d. įsakymu Nr. A-433 patvirtintas vietų sąrašas reklaminiams įrenginiams įrengti, taip pat leidimo galiojimo terminą nustatanti taisyklė yra ne vienkartinio taikymo aktas, o yra aktas, kuris orientuotas į ateitį, t. y. skirtas taikyti daug kartų, ir jis toliau veikia ir gali būti realizuojamas individualiuose santykiuose bei konkrečių asmenų elgesyje, atsižvelgiant į tai, kad jis yra visuotinai privalomas visoje Kauno miesto savivaldybėje, atsižvelgiant į tai, kad įsakymas nėra viešojo administravimo aktas, kuriame išreikštas teisės normų taikymo rezultatas pareiškėjams ar kitiems konkretiems asmenims ir turintis įtakos tik jų teisiniam statusui (teisėms ir pareigoms), kad šis aktas yra adresuotas konkrečiai neapibrėžtam asmenų ratui ir pagal požymius yra priskiriamas norminių teisės aktų grupei, yra pagrindas konstatuoti, jog Kauno miesto savivaldybės direktoriaus 2020m. vasario 3d. įsakymas Nr. A-43 yra norminis administracinis aktas, todėl ir jį keitęs Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2020 m. liepos 22 d. įsakymas Nr. A-2483, taip pat yra norminis administracinis aktas.
41. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškimų (prašymų) ištirti norminių administracinių teisės aktų teisėtumą nagrinėjimą reguliuoja Administracinių bylų teisenos įstatymo II dalies II skyriaus pirmojo skirsnio normos, kurios nustato dvi norminių teisės aktų kontrolės rūšis: abstrakčią (Administracinių bylų teisenos įstatymo 112 str.) ir konkrečią, t. y. susijusią su individualia byla (Administracinių bylų teisenos įstatymo 113 str.). Priklausomai nuo norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo rūšies skiriasi subjektų, galinčių inicijuoti tokį procesą, ratas. Abstraktų pareiškimą ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, turi teisę paduoti Seimo nariai, Seimo kontrolieriai, vaiko teisių apsaugos kontrolierius, lygių galimybių kontrolierius, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės pareigūnai, bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai, prokurorai ir profesinės savivaldos asociacijos, įsteigtos pagal įstatymą vykdyti viešąsias funkcijas, o dėl savivaldybių administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto (ar jo dalies) atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui – ir savivaldybių veiklos priežiūrą vykdantys Vyriausybės atstovai. Kiti asmenys tiesiogiai kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą negali, todėl tokio pobūdžio jų prašymus teismas atsisako priimti, tačiau šie asmenys gali prašyti, kad individualią bylą nagrinėjantis teismas arba pats pradėtų norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą (jeigu atitinkama kompetencija šiam teismui yra priskirta), arba kreiptųsi į kompetentingą administracinį teismą dėl tokio tyrimo.
42. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 113 straipsnio 1 dalį, prašyti administracinio teismo pradėti tyrimą, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, turi teisę šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas formuluotę „nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo“, pabrėžė, kad tam, jog būtų pradėta norminio administracinio akto teisėtumo patikros byla, turi būti nustatyta, kad šis norminis teisės aktas realiai buvo pritaikytas ir tokiu būdu nulėmė tikrą ar tariamą asmens teisių pažeidimą. Pažymėtina, jog galimas, hipotetinis pareiškėjo teisių pažeidimas ir ginčijamo akto pritaikymas ateityje nesudaro pagrindo konstatuoti, kad norminio administracinio akto teisėtumo tyrimas yra susijęs su asmens teisių ar saugomų interesų pažeidimu. Administracinio teismo jurisdikcijos pripažinimas tokiu atveju kaip šis reikštų nukrypimą nuo norminio administracinio akto teisėtumo patikra siekiamo tikslo ir tai, kad būtų nepaisoma kitų sąlygų, kurios suponuoja, jog turi egzistuoti individualus ginčas (o ne ginčas dėl norminio akto), kurio išsprendimui yra reikalinga ištirti byloje taikytino norminio administracinio akto teisėtumą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-91-146/2017, 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-587-575/2019).
43. Kaip matyti iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 112 straipsnio ir 113 straipsnio 1 dalyje nustatyto subjektų, turinčių teisę su prašymu kreiptis į administracinį teismą, kad būtų ištirtas norminio administracinio akto teisėtumas, sąrašo, pareiškėjai nagrinėjamu atveju tokios teisės neturi, nes nepatenka į expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) įvardytų tokią teisę turinčių subjektų ratą. Be to, nėra duomenų, kad teisme būtų nagrinėjama konkreti byla dėl pareiškėjų teisių pažeidimo, kurios eigoje iškilo abejonė dėl joje taikytino norminio administracinio akto teisėtumo. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal pareiškėjų paduotą skundą administracinė byla negalėjo būti iškelta (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.). Tokie skundai, kai dėl norminių administracinių aktų teisėtumo ištyrimo kreipiasi ne ABTĮ 112 straipsnyje išvardinti subjektai, nenagrinėtini teisme ABTĮ nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-619-624/2018; 2020 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-455-575/2020; kt.).
44. ABTĮ 103 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas nutraukia bylą, jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neteisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas ir dėl to neteisingai išsprendė bylą, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas (ABTĮ 146 str. 1 d.) Kadangi pareiškėjų skundas dėl Įsakymų panaikinimo negalėjo būti nagrinėjamas ABTĮ nustatyta tvarka, administracinė byla nutraukiama (ABTĮ 103 str. 1 p., 144 str. 1 d. 5 p.).
45. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas UAB „Gijota“ už skundą sumokėjo 22,50 Eur žyminį mokestį, o už apeliacinį skundą sumokėjo 11,25 Eur žyminį mokestį, žyminis mokestis grąžintinas jį sumokėjusiam pareiškėjui ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu (bylą nutraukus, kai ji nenagrinėtina teisme).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 112 straipsniu, 113 straipsniu, 103 straipsnio 1 punktu, 146 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti.
Grąžinti pareiškėjui UAB „Gijota“ 33,75 Eur (trisdešimt tris eurus 75 centus) žyminį mokestį.
Nutartis neskundžiama.