- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-12-02
- Bylos Nr.
- A-756-1506-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Roma Sabina Alimienė
- Pareiškėjas
- H. J.
- Atsakovas
- Pravieniškių
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės- Maculevičienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. J. skundą atsakovui Pravieniškių 1-iesiems pataisos namams, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas H. J. su skundu (b. l. 5 - 6) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų direktoriaus 2009 m. birželio 26 d. nutarimą Nr. 44108-622 (toliau – ir Nutarimas), kuriuo jam skirta drausminė nuobauda – papeikimas, ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 9 d. sprendimą Nr. 2S-1917, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas dėl Nutarimo.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2009 m. birželio 12 d. atliko terminuoto laisvės atėmimo bausmę 2 lokalinio sektoriaus 2 būryje. Apie 11 val. iš drausmės grupės patalpų jis buvo iškviestas į Kontrolinį praleidimo punktą Nr. 3 (toliau – ir KPP-3). Į KPP-3 koridoriumi ėjo lydimas pareigūno. Eidamas sutiko 6 lokaliniame sektoriuje bausmę atliekantį nuteistąjį H. P., su kuriuo norėjo pasikalbėti, todėl su juo pasisveikino ir paprašė jį lydinčio pareigūno leidimo pasikalbėti su šiuo nuteistuoju. Pareigūnas leidimo kalbėtis nedavė, todėl jis paprašė H. P. eiti kartu su juo į KPP-3 ir ten gauti leidimą pokalbiui iš aukštesnio pareigūno. Nuėjęs į KPP-3 paprašė ten buvusių pareigūnų leidimo pasikalbėti, niekas neišreiškė jokio prieštaravimo, todėl pradėjo kalbėtis su H. P.. Netrukus į KPP-3 patalpas įbėgo pareigūnas R. B., kuris nuolat be pagrindo su juo konfliktuoja, pareikalavo nutraukti pokalbį bei rašyti pasiaiškinimą. Pareiškėjas teigė, kad pareigūnas R. B. elgėsi neteisėtai, nes su kito lokalinio sektoriaus nuteistuoju KPP-3 patalpose bendravo neprieštaraujant ten buvusiems pareigūnams. Tarnybinis tyrimas dėl šio įvykio buvo atliktas neišsamiai ir neobjektyviai.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 20) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad drausminė nuobauda – papeikimas – pareiškėjui buvo paskirta pagrįstai. Atsakovo 2009 m. vasario 7 d. įsakymu Nr. 1/05-22 patvirtintų Nuteistųjų elgesio taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2.46 punktas draudžia skirtinguose lokaliniuose sektoriuose terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems bendrauti tarpusavyje be pataisos namų personalo leidimo. Pareiškėjas bausmę atliko 2 lokaliniame sektoriuje, o nuteistasis H. P. – 6 lokaliniame sektoriuje. Susitikę koridoriuje nuteistieji pradėjo intensyviai tarpusavyje kalbėtis, administracijos pareigūnui pareiškus pastabas, nuteistieji į tai nekreipė dėmesio ir tęsė bendravimą. Jie bendravo iki pat KPP-3 patalpų. Tai matė keletas administracijos pareigūnų. Pabrėžė, kad pareiškėjui nuobauda buvo paskirta už tai, jog bendravo be leidimo koridoriuje, o ne KPP-3 patalpose.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimo į skundą nepateikė.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2009 m. lapkričio 16 sprendimu (b. l. 92 - 95) pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas atlieka terminuoto laisvės atėmimo bausmę 2 lokaliniame sektoriuje, o nuteistas H. P. – 6 lokaliniame sektoriuje. 2009 m. birželio 12 d., apie 11 val., pareiškėjas, eidamas koridoriumi iš drausmės grupės į KPP-3 patalpas, sutiko nuteistąjį H. P. ir tarpusavyje be pataisos namų administracijos atstovo leidimo pradėjo kalbėtis. Nuteistieji administracijos atstovo buvo įspėti baigti pokalbį (nutraukti pažeidimą), tačiau šie, nekreipdami dėmesio į reikalavimą ir eidami į KPP-3 patalpas, toliau kalbėjosi tarpusavyje. Pokalbį jie nutraukė tik KPP-3 patalpose, kai to dar kartą pareikalavo budinčiojo padėjėjas R. B.. Dėl šio režimo pažeidimo buvo gauti nuteistųjų paaiškinimai, pareigūnų tarnybiniai pranešimai, atliktas tarnybinis tyrimas. Tarnybinio tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Taisyklių 2.46 punkto reikalavimus. Drausmės komisijos posėdžio 2009 m. birželio 26 d. nutarimu buvo pasiūlyta pareiškėją įspėti, tačiau Nutarimu pareiškėjui buvo paskirta drausminė nuobauda – papeikimas. BVK 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, 12 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nuteistieji privalo vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus, 110 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta nuostata, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos, o 2 punktas imperatyviai reikalauja, kad nuteistieji vykdytų pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. Taisyklių 2.46 punkte nustatyta, kad nuteistieji privalo gauti pataisos įstaigos personalo leidimą, pageidaujant bendrauti tarpusavyje esant atskiruose lokaliniuose sektoriuose. Teismas konstatavo, kad šioje administracinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas ir H. P. atlieka terminuoto laisvės atėmimo bausmę skirtinguose lokaliniuose sektoriuose. Remdamasis bylos medžiaga teismas nustatė, kad pareiškėjas 2009 m. birželio 12 d. turėjo galiojančią drausminę nuobaudą ir yra linkęs daryti režimo pažeidimus. Todėl teismas padarė išvadą, kad Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų direktorius, įvertinęs pateiktus tarnybinio tyrimo, Drausmės komisijos posėdžio protokolo duomenis, kurie patvirtino, jog pareiškėjas, neturėdamas pataisos namų personalo leidimo, bendravo su kito lokalinio sektoriaus nuteistuoju, buvo perspėtas ir į perspėjimą visiškai nereagavo, todėl turėjo pakankamą pagrindą paskirti pareiškėjui drausminę nuobaudą – papeikimą – už BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Taisyklių 2.46 punkto pažeidimus. Teismas nustatė, kad paskirta drausminė nuobauda nėra aiškiai per griežta, ji atitinka padaryto režimo pažeidimo sunkumą ir pobūdį, skiriant drausminę nuobaudą jokie esminiai procedūriniai pažeidimai nebuvo padaryti. Teismas, kaip nepagrįstus bei prieštaraujančius byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, atmetė pareiškėjo skundo motyvus, kad pataisos namų administracijos pareigūnas R. B. elgėsi neteisėtai, pareiškėją persekiojo, o pareigūnai, siekdami pareiškėją nepagrįstai nubausti, sąmoningai tarnybiniuose pranešimuose nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis. Pareigūnai tiek tarnybiniuose pranešimuose, tiek teismo posėdžio metu nuosekliai patvirtino, kad pareiškėjas intensyviai bendravo su kito lokalinio sektoriaus nuteistuoju ir į akivaizdų perspėjimą nereagavo. Teismas pabrėžė, kad šie pareigūnai vykdė savo tarnybines pareigas ir joks netarnybinis suinteresuotumas nepagrįstai nubausti (apkaltinti) pareiškėją nebuvo nustatytas. Teismas įvertino, kad pareiškėjas, būdamas linkęs daryti režimo pažeidimus ir siekdamas išvengti eilinės drausminės nuobaudos sukeltų neigiamų pasekmių, sąmoningai klaidino teismą. Be to, liudytojas H. P. yra pareiškėjo pažįstamas, jie kartu atlieka terminuoto laisvės atėmimo bausmę, draugiškai bendrauja tarpusavyje, todėl H. P., neigdamas akivaizdžias aplinkybes, siekė padėti pareiškėjui išvengti drausminės nuobaudos. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Taisyklių 2.46 punkto reikalavimai turi būti taikomi tik tada, kai nuteistieji, būdami atskiruose lokaliniuose sektoriuose, kalbasi (bendrauja) tarpusavyje. Teismas atmetė šiuos pareiškėjo argumentus kaip nepagrįstus. Tiek BVK, tiek Taisyklės numato, kad terminuoto laisvės atėmimo bausmę nuteistieji pataisos namuose atlieka paprastojoje, lengvojoje ir drausmės grupėse. Tai daroma siekiant išvengti vienų nuteistųjų daromos neigiamos įtakos kitiems nuteistiesiems ir tai yra viena iš nuteistųjų auklėjimo (pataisymo) priemonių (BVK 70 – 71 straipsniai, Taisyklių 65 punktas). Iš to teismas padarė išvadą, kad draudimas galioja nuolat, nepriklausomai nuo nuteistojo buvimo pataisos namuose vietos, nes neigiamas poveikis gali būti daromas tiek nuteistiesiems esant atskiruose lokaliniuose sektoriuose, tiek kitose vietose.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 100 - 101) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą patenkinti. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia šiais argumentais:
1. BVK 5 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nuteistųjų asmenų teisių ir laisvių apribojimus ir nuteistųjų asmenų pareigas nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai. Taisyklių 2.46 punktas draudžia be administracijos leidimo kalbėtis tik skirtinguose lokaliniuose sektoriuose esantiems nuteistiesiems, tačiau nedraudžia kalbėtis skirtingų bausmių atlikimo grupių nuteistiesiems, ar nuteistiesiems esant ne lokalinio sektoriaus teritorijoje.
2. Pirmosios instancijos teismas nevertino akivaizdžių pareigūnų šališkumo įrodymų: tarnybiniai pranešimai buvo nukopijuoti vieni nuo kitų, nuobaudą skyrė nuolat su juo konfliktuojantis pareigūnas R. B., nedalyvavęs viso įvykio metu, pareigūnai R. V. ir V. J. yra pavaldūs R. B., todėl davė teismui šališkus parodymus.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 108 - 110) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodo, kad Taisyklių 2.46 punktas draudžia nuteistiesiems bendrauti ne tik jiems esant skirtinguose lokaliniuose sektoriuose, bet ir esant bendrose patalpose bei teritorijose, jeigu nuteistieji gyvena skirtinguose lokaliniuose sektoriuose. Tuo siekiama BVK 70 straipsnyje numatyto tikslo įgyvendinimo, t. y. atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems, palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją, padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą, padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų. Aplinkybę, kad pareiškėjas 2009 m. birželio 12 d. kalbėjo su kito lokalinio sektoriaus nuteistuoju H. P., patvirtina tiek tarnybinio tyrimo metu surinkta medžiaga, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareigūnų duoti nuoseklūs parodymai. Nurodo, kad pareigūnų tarnybiniai pranešimai, surašyti tarnybinio tyrimo metu, ir pranešimai, surašyti tariamo pažeidimo metu, yra analogiški, nes pareigūnai surašė po du tarnybinius pranešimus dviem byloms: dėl pareiškėjo pažeidimo padarymo ir dėl H. P. pažeidimo padarymo. Teigia, kad pareiškėjo teiginiai apie tai, kad nuobaudos skyrimą inicijavo nuolat su juo konfliktuojantis pareigūnas, nedalyvavęs viso įvykio eigoje, nepagrįstas jokiais faktiniais duomenimis, paremtas išvedžiojimais, kuriais siekiama suklaidinti teismą ir nukreipti procesą pareiškėjui naudinga linkme. Nurodo, kad pareiškėjas už tokio pat pobūdžio pažeidimo padarymą 2008 m. rugpjūčio 18 d. buvo baustas drausmine nuobauda, Kauno apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-79-414/2009 pareiškėjo skundą atmetė, ir pareiškėjas šį sprendimą apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 111 - 112) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisėtas, pagrįstas, priimtas visapusiškai išnagrinėjus bylos aplinkybes.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad Taisyklių 2.46 punktas draudžia be administracijos leidimo kalbėtis tik skirtinguose lokaliniuose sektoriuose esantiems nuteistiesiems, tačiau nedraudžia kalbėtis skirtingų bausmių atlikimo grupių nuteistiesiems, ar nuteistiesiems esant ne lokalinio sektoriaus teritorijoje, taip pat tuo, jog atsakovo pareigūnai, iniciavę nuobaudos jam paskyrimą, buvo šališki.
Iš pareiškėjo skundžiamo atsakovo direktoriaus 2009 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. 44108-622 (b. l. 21 - 22) matyti, kad jis buvo priimtas 2009 m. birželio 23 d. tarnybinio tyrimo išvados „Dėl nuteistųjų H. J. ir H. P. neteisėtų veiksmų“ Nr. 31/09-80 (b. l. 23 - 24) pagrindu, todėl ši išvada laikytina pareiškėjo skundžiamo nutarimo sudedamąja dalimi. Pagal šią tarnybinio tyrimo išvadą, pareiškėjas, bendraudamas (kalbėdamas) su kitame lokaliniame sektoriuje esančiu (gyvenančiu) nuteistuoju H. P., pažeidė Taisyklių 2.46 punkto ir BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.
Taisyklių 2.46 punkte įtvirtinta nuteistųjų pareiga „gauti pataisos namų personalo leidimą, pageidaujant bendrauti tarpusavyje esant atskiruose lokaliniuose sektoriuose“ (b. l. 57 - 60). BVK 110 straipsnio (kuriame nurodytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos) 1 dalies 1 punkte nurodyta nuteistųjų pareiga laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl Taisyklių 2.46 punkto taikymo, pažymėjo, kad jame nustatyta nuteistųjų pareiga gauti atitinkamą leidimą nėra suformuluota pakankamai aiškiai. Tokią išvadą kolegija padarė atsižvelgdama į tai, kad: pirma, ši Taisyklių norma nėra suformuluota atitinkamo draudimo nustatymo būdu; antra, iš jos nėra pakankamai aiškūs nei joje nurodyto nuteistųjų galimo (leistino) bendravimo vieta, nei tokio bendravimo būdai. Be to, pažymėtina, kad pagal aptariamos teisės normos konstrukciją, joje nurodyto leidimo gavimą suponuoja situacija, kai nuteistasis siekia atitinkamo bendravimo, tačiau situacijoje, kai nuteistųjų bendravimas įvyksta atsitiktinai (pavyzdžiui, nuteistiesiems atsitiktinai susitikus vietoje, kurioje ir vienas, ir kitas nuteistasis turėjo teisę būti), nurodyto leidimo neturėjimo teisinės pasekmės nėra suformuluotos pakankamai aiškiai tam, kad nuteistasis vienareikšmiškai suprastų jam privalomo elgesio taisyklę. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija padarė išvadą, kad pareiškėjo pokalbis su kitu nuteistuoju paminėtoje tarnybinio tyrimo išvadoje nurodytoje situacijoje savaime negali būti laikomas pareigos laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos pažeidimu nei BVK 12 straipsnio 1 dalies, nei šio kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo prasme. Todėl nagrinėjamoje situacijoje negalima padaryti išvados, kad pareiškėjas sąmoningai nesilaikė BVK 12 straipsnio 1 dalyje bei šio kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintos nuteistųjų pareigos laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių. Tuo pačiu konstatuotina, kad pareiškėjui paskirta su šių teisės normų taikymu siejama drausminė nuobauda negali būti pripažinta pagrįsta (žr. 2010 m. birželio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-953/2010). Analogiška išvada darytina ir šioje byloje.
Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju galima svarstyti, ar pareiškėjas nepažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos nuteistųjų pareigos vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus (šiuo atveju pareigūno V. J. reikalavimą nutraukti pokalbį – b. l. 23 - 24, 29, 30, 89), tačiau šio drausmės pažeidimo padarymas pareiškėjui nebuvo inkriminuotas (b. l. 21 - 22, 23 - 24).
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų nepasisakoma, kaip šiai bylai nebeaktualių.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas (Taisyklių 2.46 punktas, BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punktas), todėl šio teismo priimtas sprendimas naikintinas, pareiškėjo skundas pripažintinas pagrįstu ir yra tenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
H. J. apeliacinį skundą patenkinti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 16 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų direktoriaus 2009 m. birželio 26 d. nutarimą Nr. 44108-622 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 9 d. sprendimą Nr. 2S-1917 panaikinti.
Sprendimas neskundžiamas.