- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-03
- Bylos Nr.
- 2A-1348/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Donatas Šernas, Danutė Milašienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „MERCBUSAS“
- Trečiasis asmuo
- akcinė bendrovė Šiaulių bankas, J. V.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Milašienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „MERCBUSAS“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. spalio 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-665-368/2012 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės JOVITOS TURIZMO AGENTŪROS ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „MERCBUSAS“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo. Tretieji asmenys: akcinė bendrovė Šiaulių bankas, J. V.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas BUAB JOVITOS TURIZMO AGENTŪRA kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė įtraukti atsakovą UAB „MERCBUSAS“ į BUAB JOVITOS TURIZMO AGENTŪRA kreditorių sąrašą ir patvirtinti atsakovo 13 074,11 Lt finansinį reikalavimą; pripažinti negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) 2008 m. rugsėjo 5 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 001, sudarytą tarp ieškovo ir atsakovo; taikyti dvišalę restituciją: ieškovui BUAB JOVITOS TURIZMO AGENTŪRAI grąžinti ginčijamos sutarties dalyką – autobusą Neoplan N116 ir atlyginti jo vertės sumažėjimą per laikotarpį nuo sutarties sudarymo dienos iki sutarties pripažinimo negaliojančia, arba priteisti ieškovui iš atsakovo 90 000 Lt, įtraukti atsakovą į ieškovo trečios eilės kreditorių sąrašą ir patvirtinti atsakovo 90 000 Lt finansinį reikalavimą.
Ieškovas nurodė, kad 2011 m. gruodžio 5 d. gavo atsakovo UAB „MERCBUSAS“ prašymą įtraukti į ieškovo kreditorių sąrašą ir patvirtinti 99 874,11 Lt finansinį reikalavimą, tačiau pagal bendrovės finansinius dokumentus nustatyta, kad ieškovo skola atsakovui sudaro 13 074,11 Lt. Ieškovas ir AB Šiaulių bankas 2007 m. liepos 2 d. sudarė kreditavimo sutartį Nr. IL-2007-035-00 ir prievolių pagal kreditavimo sutartį įvykdymui užtikrinti 2007 m. spalio 5 d. įkeitimo lakštu Nr. 05220070005818 kreditoriui AB Šiaulių bankas įkeitė ieškovui nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę ? autobusą Neoplan N116. Įkeitimo lakšte nurodyta, kad įkeičiamo daikto savininkas neturi teisės be raštiško kreditoriaus sutikimo parduoti, išnuomoti, įkeisti ar kitaip perleisti įkeistą daiktą kitiems asmenims arba kitais būdais varžyti naudojimąsi daiktu. Ieškovas ir atsakovas 2008 m. rugsėjo 5 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 001, pagal kurią ieškovas už 90 000 Lt įsipareigojo parduoti atsakovui autobusą Neoplan N116. AB Šiaulių bankas nedavė sutikimo perleisti įkeitimo objekto. Sutarties dalykas neatitinka teisinio įmanomumo reikalavimo, nes pagal kreditavimo sutartį ir įkeitimo lakštą ieškovas neturėjo teisės parduoti ar kitaip perleisti įkeisto daikto be rašytinio AB „Šiaulių banko“ sutikimo, todėl sutartis pripažintina negaliojančia ab initio. Pripažinus sutartį negaliojančia ab initio, atsakovui kyla pareiga grąžinti ieškovui sutarties dalyką ir atlyginti jo vertės sumažėjimą per laikotarpį nuo sutarties sudarymo dienos iki sutarties pripažinimo negaliojančia, o atsakovas įtraukintas į ieškovo trečios eilės kreditorių sąrašą su 90 000 Lt finansiniu reikalavimu.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2012 m. spalio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino, t. y. pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2008 m. rugsėjo 5 d. prikimo-pardavimo sutartį Nr. 001, sudarytą tarp ieškovo ir atsakovo, taikė dvišalę restituciją: priteisė ieškovui iš atsakovo 90 000 Lt, įtraukė atsakovą su 90 000 Lt dydžio finansiniu reikalavimu į ieškovo trečios eilės kreditorių sąrašą; patvirtino atsakovo 13 074,11 Lt finansinį reikalavimą ieškovo bankroto byloje.
Teismas pažymėjo, kad teisėje galioja principas, jog niekas negali perduoti kitam daugiau teisių, negu pats turi (nemo plus juris ad alium transferre potest quam in se haberet). Tai, kad ieškovas ginčo sutartimi įsipareigojo perduoti atsakovo nuosavybėn autobusą, nors ieškovo disponavimo šiuo daiktu teisės buvo suvaržytos, leido teismui daryti išvadą, kad sutarties sudarymo metu sutarties dalykas neatitiko įmanomumo reikalavimų. Dėl šios aplinkybės teismas spendė, kad ginčijama 2008 m. rugsėjo 5 d. pirkimo-pardavimo sutartis yra niekinis sandoris, nesukėlęs jokių teisinių pasekmių, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str.).
Teismas, vertindamas ginčijamo sandorio šalies – atsakovo sąžiningumą, pažymėjo, kad atsakovui, kaip juridiniam asmeniui, keliami aukštesni reikalavimai. Prieš sudarant sandorį atsakovas privalėjo imtis aktyvių veiksmų pasidomėti apie sutarties dalyką (jo įkeitimą). Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad ieškovui pateikus teisme ieškinį, atsakovas pasiūlė ieškovui papildomai 5 000 Lt už autobusą. Šios aplinkybės teismui sudarė pagrindą spręsti dėl atsakovo nesąžiningumo sudarant ginčijamą sutartį. Teismas, įvertinęs CK 6.145 straipsnio 2 dalies nuostatas, atsižvelgdamas į atsakovo teiginius, jog šiuo metu transporto priemonės techninė būklė neleidžia jos eksploatuoti pagal paskirtį, jog nuo sutarties sudarymo praėjo ketveri metai, per kuriuos transporto priemonės būklė pablogėjo, laikėsi nuostatos, kad restituciją taikant natūra ieškovo padėtis nepagrįstai pablogėtų. Teismas sprendė, kad įpareigojus ieškovą grąžinti atsakovui 90 000 Lt už netinkamą eksploatuoti pagal paskirtį transporto priemonę, atsakovo padėtis nepagrįstai pagerėtų, kadangi šis visiškai atgautų sutarties dalyko kainą. Teismas konstatavo, kad restitucija natūra tokiu atveju negalima (CK 6.146 str.). Teismas priteisė ieškovui iš atsakovo ginčijamos sutarties dalyko kainą, tai yra 90 000 Lt, ir atsižvelgęs į tai, kad tarp šalių nėra ginčo dėl atsakovo atsiskaitymo su ieškovu pagal sutartį, taikė dvišalę restituciją. Įvertindamas tai, jog ĮBĮ nustatyta kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka ir ieškovo turto masė naudojama atsiskaityti su visais bendrovės kreditoriais, teismas įtraukė atsakovo 90 000 Lt finansinį reikalavimą į ieškovo trečios eilės kreditorių sąrašą (ĮBĮ 35 str. 4 d.).
Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atsakovas UAB „MERCBUSAS“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria teismas taikė dvišalę restituciją, t. y. priteisė ieškovui iš atsakovo 90 000 Lt, įtraukdamas atsakovą su 90 000 Lt finansiniu reikalavimu į ieškovo trečios eilės kreditorių sąrašą, taip pat priteisė bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo. Apeliantas prašo palikti autobusą Neoplan N116 atsakovui, o ieškovui palikti pagal 2008 m. rugsėjo 5 d. pirkimo-pardavimo sutartį sumokėtą (ieškovo gautą) 90 000 Lt sumą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas, priimdamas sprendimą taikyti restituciją, neįvertino atsakovo padėties, kurioje atsakovas atsidurs po restitucijos pritaikymo, t. y. kad ieškovas pagal sandorį praturtės tris kartus. Atsakovas atsiskaitė už autobusą, tačiau teismas, pritaikydamas restituciją, vėl priteisė tą pačią atsakovo ieškovui jau sumokėtą 90 000 Lt sumą, taip pat ieškovui dar paliko ir autobusą, nes dėl ieškovo kaltės nebuvo įregistruota atsakovo nuosavybės teisė į autobusą. Restitucija, atsižvelgiant į teisingumo ir protingumo kriterijus, šiuo atveju neturėtų būti taikoma, autobusas turėtų būti paliekamas atsakovui, o 90 000 Lt atsakovo sumokėta suma paliekama ieškovui. Pirkimo-pardavimo sutarties 3.1 punkte buvo nurodyta autobuso kaina ? 90 000 Lt. Sutarties 4.1.1 punkte, kuriame nurodyta, kokiu būdu bus atliekamas apmokėjimas, buvo numatyta, kad ieškovo 33 123,98 Lt skola atsakovui įskaitoma į perkamo autobuso kainą. Be to, byloje nustatyta aplinkybė, kad autobusas buvo parduotas su defektais, todėl reali autobuso rinkos vertė, buvusi pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu, nesiekė 56 876,02 Lt (90 000 Lt - 33 123.98 Lt). Šių aplinkybių teismas, pritaikydamas restituciją, neįvertino, nepagrįstai priteisdamas iš atsakovo net 90 000 Lt sumą.Teismas, nepagrįstai pasirinkdamas restitucijos taikymo būdą (nors šiuo atveju ji apskritai neturėtų būti taikoma), netaikė jos natūra. Atsakovas, sužinojęs, jog yra apribota disponavimo autobusu teisė dėl jo įkeitimo, autobuso faktiškai neeksploatavo, todėl teismo pozicija, kad negalima taikyti restitucijos natūra dėl autobuso nusidėvėjimo, yra nepagrįsta. Netaikydamas restitucijos natūra teismas šiuo atveju sudarė sąlygas ieškovui nesąžiningai praturtėti ir tuo pačiu kitai sandorio šaliai patirti nuotolių. Akivaizdu, jog šiuo atveju AB Šiaulių bankas turi pirmenybę į išieškojimą iš įkeisto daikto ir bet kuriuo atveju, esant tokiai ieškovo padėčiai ? bankrotui, iš atsakovo autobusas bus paimtas įkaito turėtojui vykdant išieškojimą. Teismas neįvertino, kad buvo nupirktas autobusas, kuriam reikalingas remontas, o taikant restituciją iš atsakovo yra priteisiama kaip už techniškai tvarkingą daiktą, neatsižvelgiant ir į ieškovo buvusį iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo įsiskolinimą atsakovui, kuris minėtu sandoriu buvo užskaitytas. Teismo motyvai konstatuojant atsakovo nesąžiningumą yra nepagrįsti, nes atsakovas nežinojo, kad perka įkeistą bankui autobusą, o vadovavosi paplitusia transporto priemonių pirkimo praktika. Atsakovas užsiima autobusų nuoma, ne kartą buvo pirkęs autobusus ir nė vienu atveju transporto priemonės nebuvo įkeistos ar kitaip nebuvo apribotos teisės į jas. Šis atvejis buvo primas. Atsakovas buvo suinteresuotas sklandžia ir pelninga įmonės veikla, jis negalėjo tikėtis ir numatyti, kad transporto priemonė bus įkeista ir jis patirs didelių nuostolių. Kilnojamųjų daiktų hipotekos duomenų bazėje yra galimybė patikrinti kilnojamojo daikto disponavimo teisės apribojimus, tačiau tai nėra paplitusi praktika. Pirkėjas, sudarydamas sandorį, pasitikėjo pardavėju, nes jau anksčiau turėjo verslo santykių. Būtent pardavėjas privalėjo sutartyje nurodyti daikto įkeitimo faktą, tačiau apgavo pirkėją ir to nepadarė, savo tyčiniais veiksmais gavo pelną iš sandorio, į kurio dalyką išieškojimą gali nukreipti bankas. Atsakovas iškart po to, kai sužinojo, jog buvo apgautas sudarant sandorį dėl įkeisto autobuso pirkimo-pardavimo, ne kartą kreipėsi į ikiteisminio tyrimo įstaigas. Teismas sprendimu įtraukė atsakovo 90 000 Lt finansinį reikalavimą į ieškovo trečios eilės kreditorių sąrašą, tačiau ieškovas nėra pateikęs tokio reikalavimo byloje ir toks savavališkas įtraukimas į kreditorių sąrašą neturėtų būti taikomas. Įmonių bankroto įstatymas nenustato teismui galimybės savavališkai įtraukti asmenis į kreditorių sąrašą.
Atsiliepimas
Ieškovas BUAB JOVITOS TURIZMO AGENTŪRA atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas teisingai įvertino faktines aplinkybes ir tinkamai pritaikė restitucijos institutą reglamentuojančias CK normas. Informacija apie daikto įkeitimą yra prieinama kiekvienam suinteresuotam asmeniui iš viešų registrų. Atsakovo teisės pasidomėti perkamo daikto teisiniu statusu nebuvo suvaržytos. Žinodamas, kad sutarties dalykas įkeistas, atsakovas privalėjo pasidomėti objekto įkeitimo sąlygomis. Sudarydamas sutartį atsakovas neveikė kaip protingas, rūpestingas ir apdairus civilinių teisinių santykių dalyvis. Pripažinus sutartį niekine, o atsakovui to neginčijant, nelieka teisinio pagrindo autobusą palikti atsakovui. Atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, kad autobusas yra netinkamas naudoti pagal jo tikslinę paskirtį. Atsižvelgiant į tai, kad autobusas yra bevertis, sandorio pripažinimas niekiniu reikalauja taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu, taigi atsakovui bus grąžinta sumokėta autobuso kaina. Sumokėtos kainos grąžinimo forma ? tai 90 000 Lt finansinio reikalavimo patvirtinimas ieškovo bankroto byloje. Vien ta aplinkybė, kad finansinis reikalavimas bankroto byloje nebus padengtas, nesudaro pagrindo netaikyti restitucijos ir teigti, jog atsakovo padėtis nepagrįstai pablogės, o ieškovo padėtis nepagrįstai pagerės. Atsakovo pagrindinė ūkinė-komercinė veikla yra transporto, pervežimo paslaugų teikimas, todėl atsakovas net trejus metus naudodamasis ieškovui priklausančia transporto priemone gavo ekonominę naudą. Atsakovas žinojo arba turėjo žinoti, kad sudaromo sandorio dalykas neatitinka įmanomumo reikalavimo, žinojo arba turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeidžia įmonės kreditoriaus AB Šiaulių banko teises ir teisėtus interesus. Būdamas nesąžiningas, atsakovas turėjo numatyti sudaromo sandorio nuginčijimo padarinius ir prisiėmė jų atsiradimo riziką. Restitucijos netaikymas šio ginčo atveju neatitiktų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijų. Pirkimo-pardavimo sutarties dieną atsakovą tenkino autobuso techninė būklė, jai jokių pretenzijų nekėlė nei sutarties sudarymo metu, nei vėliau, autobuso techninė būklė ir techninės savybės atitiko pirkėjo lūkesčius, kaina atsakovui taip pat buvo priimtina, todėl teismas restituciją teisingai taikė 90 000 Lt apimtimi. Atsakovo įtraukimas į įmonės kreditorių sąrašą yra tiesioginis restitucijos taikymo šioje byloje rezultatas, todėl teismas turėjo teisę atsakovo 90 000 Lt dydžio finansinį reikalavimą įtraukti į ieškovo kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą.
Trečiasis asmuo AB Šiaulių bankas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovas skolinio įsipareigojimo, kurio dydis yra 172 106,70 Lt ir kurio įvykdymui užtikrinti yra įkeista transporto priemonė, iki šiol yra neįvykdytas, o nurodyta transporto priemonė yra pas atsakovą. Bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad atsakovas, sudarydamas pirkimo-pardavimo sutartį, nepasidomėjo perkamo turto būkle ir suvaržymais, nors duomenys apie turto įkeitimus yra saugomi centrinės hipotekos duomenų registre ir yra prieinami visiems suinteresuotiems asmenims. Sudarydamas sandorį ir įsigydamas įkeistą daiktą, prieš tai nepasidomėjęs apie daiktui taikomus apribojimus, atsakovas nebuvo apdairus, rūpestingas ir sąžiningas. Teismas, pripažindamas pirkimo-pardavimo sutartį niekiniu sandoriu, teisingai ištyrė ir įvertino aplinkybes. Trečiasis asmuo nesutinka su apeliantu, kad taikydamas restituciją sprendime nurodytu būdu teismas ieškovo padėtį pagerino tris kartus. Sprendime nekalbama apie autobuso grąžinimą ieškovui, o iš atsakovo priteista 90 000 Lt suma yra kaip kompensacija už įkeistą transporto priemonę. Tai, kad atsakovas įtrauktas į ieškovo kreditorių sąrašą, yra atsakovo padėties pagerinimas, o ne pabloginimas, nes jam atsiranda galimybė susigrąžinti kreditoriniame reikalavime nurodytą sumą. Atsakovas ir trečiasis asmuo J. V. 2009 m. kovo 18 d. sudarė laidavimo sutartį Nr. 001, pagal kurią J. V. įsipareigojo įvykdyti ieškovo neįvykdytas arba netinkamai įvykdytas prievoles ar jų dalis, prisiimtas ieškovo pagal 2008 m. rugsėjo 5 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 001. Todėl įsiteisėjus teismo sprendimui šioje byloje, atsakovas turės galimybę nukreipti skolos išieškojimą į J. V..
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Apeliantas (atsakovas) nesutinka su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas sprendė dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo niekiniu sandoriu pasekmių, t. y. restitucijos taikymo. Kadangi absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta, teisėjų kolegija bylą nagrinėja apeliacinio skundo ribose, kurias apibrėžia skundo faktinis ir teisinis pagrindas.
Žemiau išdėstomos byloje nustatytos faktinės aplinkybės.
Ieškovas ir trečiasis asmuo AB Šiaulių bankas 2007 m. liepos 2 d. sudarė kreditavimo sutartį Nr. IL-2007-035-00. Prievolių pagal kreditavimo sutartį įvykdymui užtikrinti 2007 m. spalio 5 d. įkeitimo lakštu Nr. 05220070005818 kreditoriaus (banko) naudai buvo įkeista ieškovui nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė ? autobusas Neoplan N116 (1 t., 58-59, 137-149 b. l.). Įkeičiamo daikto savininkas įsipareigojo be kreditoriaus raštiško sutikimo neparduoti, neišnuomoti, neįkeisti ar kitaip neperleisti įkeisto daikto kitiems asmenims arba kitais būdais nesuvaržyti naudojimosi daiktu teisės. Ieškovas ir atsakovas 2008 m. rugsėjo 5 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 001, pagal kurią ieškovas įsipareigojo atsakovui parduoti nuosavybės teise priklausantį autobusą Neoplan N116, o atsakovas sumokėti 90 000 Lt už šį daiktą (1 t., 62 b. l.). 2008 m. lapkričio 30 d. turto priėmimo-perdavimo aktu ieškovas atsakovui perdavė, o atsakovas iš ieškovo priėmė autobusą Neoplan N116 (1 t., 62-63, 74-75 b. l.). Byloje yra dvi 2008 m. rugsėjo 5 d. autobuso pirkimo-pardavimo sutartys, kuriose skiriasi apmokėjimo sąlygos ir sutarties galiojimo terminas bei jos nutraukimo tvarka. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu paaiškino, kad sutartys iš esmės yra analogiškos, sutarties dalyko kaina pagal abi sutartis vienoda (90 000 Lt), tačiau skiriasi tik apmokėjimo pagal sutartį tvarka, todėl iš esmės tai yra viena ir ta pati sutartis. Byloje ginčo dėl šios aplinkybės nekilo. Ieškovo buvusi 33 123,98 Lt skola atsakovui buvo įskaičiuota į autobuso kainą, taip pat atsakovas papildomai ieškovui sumokėjo 50 000,00 Lt (1 t., 64 b. l.), likusią 6 876,02 Lt dalį kainos atsakovas įsipareigojo sumokėti ieškovui iki 2008 m. gruodžio 1 d. Pirmosios instancijos teismas 2008 m. rugsėjo 5 d. pirkimo-pardavimo sutartį pripažino niekiniu ir nesukeliančiu jokių teisinių pasekmių sandoriu, nes toks sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Pripažinęs ieškovo ir atsakovo sudarytą sandorį niekiniu, teismas sprendė dėl pripažinto niekiniu sandorio teisinių pasekmių.
Restitucija yra sandorio, pripažinto negaliojančiu, pasekmė (CK 1.80 str. 2 d.). Teismas dėl restitucijos turi svarstyti: 1) ar ją apskritai taikyti, ar ne, 2) jei taikyti, tai nuspręsti dėl taikymo būdo – natūra ar sumokant ekvivalentą pinigais. Nuo to priklauso, kokios aplinkybės turi būti tiriamos. Taikant restituciją asmuo grąžinamas į ankstesnę padėtį, buvusią iki jo teisės pažeidimo. Tai reiškia, kad, pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau jis negali gauti ir daugiau, nei turėjo. Restitucijos teisinis institutas, kaip ir kiti teisės institutai, negali būti taikomas formaliai, nesiejant su konkrečiomis kiekvienu individualiu atveju reikšmingomis bylos aplinkybėmis.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas, pripažinus jo ginčijamą 2008 m. rugsėjo 5 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 001 negaliojančia ab initio, prašė taikyti dvišalę restituciją parenkant du alternatyvius ieškovo grąžinimo į pradinę padėtį būdus, tai yra: a) arba ieškovui grąžinti autobusą Neoplan N116 ir atlyginti jo vertės sumažėjimą per laikotarpį nuo sutarties sudarymo dienos iki sutarties pripažinimo negaliojančia momento; b) arba priteisti ieškovui iš atsakovo 90 000 Lt sumą. Kiekvieno iš alternatyvių būdų taikymo atveju turėjo būti sprendžiama dėl atsakovo įtraukimo į ieškovo trečios eilės kreditorių sąrašą ir 90 000 Lt dydžio finansinio reikalavimo patvirtinimo ieškovo bankroto byloje. Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovui iš atsakovo 90 000 Lt, įtraukė atsakovą į ieškovo trečios eilės kreditorių sąrašą su 90 000 Lt finansiniu reikalavimu. Kad restitucija natūra šiuo atveju negalima, pirmosios instancijos teismas darė išvadą remdamasis šiomis aplinkybėmis: atsakovas buvo nesąžiningas sudarant ginčijamą sutartį; transporto priemonės techninė būklė neleidžia jos eksploatuoti pagal paskirtį; nuo sutarties sudarymo praėjo ketveri metai, transporto priemonės būklė pablogėjo ir restituciją taikant natūra ieškovo padėtis nepagrįstai pablogėtų, nes ieškovas turėtų grąžinti 90 000 Lt už netinkamą eksploatuoti pagal paskirtį transporto priemonę, o atsakovo padėtis nepagrįstai pagerėtų, nes jis visiškai gautų sutarties dalyko kainą. Pirmosios instancijos teismas išvadą, jog pripažinto niekiniu sandorio dalyko ? transporto priemonės – techninė būklė neleidžia jos eksploatuoti pagal paskirtį, darė remdamasis 2012 m. rugsėjo 20 d. atsakovo atstovo paaiškinimais, esą tam, kad šiuo metu būtų galima naudotis autobusu, reikia jį remontuoti, kad šiuo metu autobusas kainuotų kaip metalo laužas (1 t., 172 b. l.). Šiuo atveju teisėjų kolegija pažymi, kad kitų duomenų, kurie patvirtintų tokią pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, byloje nėra. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovo prašymu Šiaulių apygardos teismas 2012 m vasario 28 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones ir uždraudė atsakovui valdyti, naudotis bei disponuoti autobusu Neoplan N116, o šio autobuso saugotoju paskyrė ieškovą BUAB JOVITOS TURIZMO AGENTŪRĄ. Šia nutartimi teismas taip pat areštavo nekilnojamuosius, kilnojamuosius daiktus, lėšas ar turtines teises, priklausančias ir esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis už 90 000 Lt sumą, tačiau šią nutarties dalį pirmosios instancijos teismas, gavęs atsakovo atskirąjį skundą, 2012 m. kovo 8 d. nutartimi pats pasinaikino (1 t., 81-82, 96-97 b. l.). Teismo 2012 m. vasario 28 d. nutartį ieškovas perdavė vykdyti antstolės V. Š. kontorai 2012 m. kovo 1 d., tačiau pagal byloje esančius duomenis tik 2012 m. spalio 8 d. raštu antstolė, vykdydama šį vykdomąjį dokumentą, informavo ieškovą, kad autobusas Neoplan N116 šiuo metu yra užantspauduotas ir stovi Pumpučio g. 19, Šiauliuose, kad prašo atvykti ir pasiimti autobusą savo žinion (1 t., 71, 72 b. l.). Tokios informacijos pagrindu teisėjų kolegija daro tikėtiną išvadą, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu transporto priemonė ieškovui nebuvo perduota saugoti, tačiau net ir tuo atveju, jei transporto priemonė buvo pas atsakovą, dėl byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovas šio daikto negalėjo valdyti, juo naudotis ir disponuoti. Duomenų, ar transporto priemonė šiuo metu yra perduota saugoti ieškovui, kokia jos faktinė techninė būklė bei reali vertė, byloje taip pat nėra. Visgi akivaizdu, kad pripažinto negaliojančiu sandorio dalykas – transporto priemonė – natūroje egzistuoja. Be kita ko, jau buvo minėta, kad atsakovo atstovas 2012 m. rugsėjo 20 d. teismo posėdyje paaiškino, kad autobusą reikia remontuoti, kad tuo metu autobusas kainuotų kaip metalo laužas (1 t., 172 b. l.). Vien tik tokio paaiškinimo pagrindu pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad autobuso techninė būklė neleidžia transporto priemonės eksploatuoti pagal paskirtį. Tačiau atsakovas 2012 m. balandžio 10 d. teismui surašytame prašyme dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo akcentavo, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės trukdo atsakovui verstis įmonės veikla, nes atsakovas pajamas gauna iš transporto priemonių nuomos ir negalėdamas naudotis transporto priemone patiria finansinius nuostolius. Atsakovas, teikdamas duomenis, kiek galėtų uždirbti, jei autobusui nebūtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės (daiktinių teisių suvaržymas), teisėjų kolegijos nuomone, pats oficialiai deklaravo, kad 2012 m. balandžio 10 d. ginčo sutarties dalykas – autobusas buvo tokios techninės būklės, kad jį buvo galima naudoti pagal paskirtį (1 t., 122-123 b. l.). Teismo 2012 m. vasario 28 d. nutartimi pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, valdymo, naudojimo ir disponavimo autobusu teisės apskritai buvo apribotos, todėl tuo metu buvusi transporto priemonės techninė būklė neturėjo iš esmės pasikeisti. Iš skundžiamo teismo sprendimo argumentų ir padarytų išvadų dėl restitucijos šioje byloje taikymo matyti, kad teismas autobusą prilygino vertės nebeturinčiam (beverčiam) daiktui, tačiau byloje yra duomenų, kad autobusas, kaip kilnojamasis daiktas, egzistuoja, be to, nėra faktinių įrodymų, jog jo negalima naudoti pagal paskirtį. Pirmosios instancijos teismas apskritai netyrė aplinkybių, susijusių su aptariamos transporto priemonės būkle, nuginčyto sandorio dalyko realia verte restitucijos taikymo metu ir kitų aplinkybių, reikšmingų parenkant kiek įmanomą teisingesnį restitucijos būdą. Remdamasi tokiomis aplinkybėmis teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išvadą dėl negalimumo šioje byloje restituciją taikyti natūra darė neturėdamas jokių objektyvių duomenų apie transporto priemonę (autobusą – pripažinto negaliojančiu sandorio dalyką), jos būklę bei vertę restitucijos taikymo metu. Vien atsakovo atstovo paaiškinimai teismo posėdžio metu nesudaro pagrindo spręsti, kad autobusas yra bevertis, netinkamas naudoti pagal paskirtį, tačiau pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovui iš atsakovo sandorio kainos piniginį ekvivalentą, iš esmės pripažino, kad sprendimo priėmimo metu autobusas, kaip sandorio dalykas, apskritai neegzistuoja. Pagal CK 6.146 straipsnį bendra taisyklė yra ta, kad restitucija atliekama natūra. Piniginis ekvivalentas turi būti mokamas tais atvejais, kai restitucija natūra neįmanoma arba tai sukeltų didelių nepatogumų šalims. Taigi pripažinus sandorį niekiniu, buvo būtina ištirti, ar autobusas, kaip daiktas, šiuo metu egzistuoja, kokia jo būklė, vertė, t. y. ar galimas restitucijos natūra taikymas, ar jis neįmanomas (pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad restitucija turi būti taikoma), ir tik ištyrus šias aplinkybes, būtų galima spręsti dėl kitokio konkretaus restitucijos būdo byloje taikymo. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas restituciją taikė piniginiu ekvivalentu, neištyręs visų reikšmingų restitucijos taikymui aplinkybių.
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad atsakovas įgijo autobusą 2008 m. rugsėjo 5 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, transporto priemonė atsakovui buvo perduota 2008 m. lapkričio 30 d. ir iki Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 28 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo šią transporto priemonę atsakovas valdė, ja naudojosi ir disponavo. Taigi šiek tiek daugiau nei trejus metus transporto priemonė atsakovo buvo valdoma ir naudojama jo verslo poreikiams tenkinti. Akivaizdu, kad eksploatuojamos (nagrinėjamu atveju pakankamai ilgą laiką) transporto priemonės išliekamoji vertė mažėja, atitinkamai mažėja ir jos kaina rinkoje. Į šią aplinkybę reikia atsižvelgti, todėl sprendžiant klausimą dėl restitucijos taikymo turi būti nustatyta transporto priemonės vertė laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo metu, t. y. kada atsakovas prarado autobuso valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teisę ir turi būti sprendžiamas būtent atitinkamos vertės atsakovui atlyginimo klausimas, o ne, kaip šiuo atveju sprendė pirmosios instancijos teismas, visos sandorio kainos grąžinimas.
Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Pirmiau aptartų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas pagal byloje esančius duomenis neturi galimybių nustatyti, nes byloje reikia tirti ir vertinti naujas aplinkybes, susijusias su pripažintos niekiniu sandoriu pirkimo-pardavimo sutarties dalyku. Dėl tirtinų ir vertintinų aplinkybių bei jas pagrindžiančių įrodymų gavimo galimybių, jų pobūdžio ir apimties byla apeliacinės instancijos teisme būtų nagrinėjama dalyje dėl restitucijos taikymo visa apimtimi naujais aspektais, todėl egzistuoja pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą ir klausimą dėl pripažinto niekinio sandorio pasekmių perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2012 m. spalio 4 d. sprendimo dalį, kuria taikant dvišalę restituciją iš atsakovo UAB „MERCBUSAS priteista ieškovui BUAB JOVITOS TURIZMO AGENTŪRAI 90 000 Lt, o atsakovas UAB „MERCBUSAS įtrauktas į BUAB JOVITOS TURIZMO AGENTŪROS kreditorių sąrašą su 90 000 Lt finansiniu reikalavimu. Bylos dalį dėl restitucijos taikymo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Likusią teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.