- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-05-21
- Bylos Nr.
- I-1528-414/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02575-2017-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rimantas Giedraitis
- Pareiškėjas
- M. Z.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. Z. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde taip pat procesiniuose dokumentuose „Papildymas“, „Skundas-papildymas“. „Papildymas“ (b. l. 2-3; 7-8; 13-16; 58; toliau – ir skundas) nurodė, kad bausmę Marijampolės pataisos namuose laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 11 d. iki skundo padavimo dienos (skundas išsiųstas paštu 2017 m. gruodžio 19 d.) atliko perpildytose kamerose ir gyvenamosiose patalpose, neužtikrinant vienam asmeniui turėjusios tekti ploto normos. 16-o būrio 4-os patalpos plotas 27 kv. m., joje buvo apgyvendinta 10 nuteistųjų, 17-o būrio 1-os patalpos plotas buvo 62 kv. m., joje buvo 14 dviaukščių lovų, 4-o būrio 8-oje pagyvenamojoje patalpoje kartu su juo buvo 22 žmonės, ji buvo 53 kv. m. ploto, baudos izoliatoriaus 16-oje ir 20-oje kamerose buvo apgyvendinta po 5 nuteistuosius, jų plotas po 20 kv. m., sanitariniai mazgai užėmė po 2 kv. m., baudos izoliatoriaus 17-oje kameroje buvo apgyvendinti 3 nuteistieji, ji buvo 16-os kv. m. ploto, sanitarinis mazgas užėmė 2 kv. m., jis niekada nėra buvęs nei 1-oje, nei 5-oje kameroje. Prašė atkreipti dėmesį į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3-io straipsnio išaiškinimus, kad vienam asmeniui tenkančio ploto pažeidimas prilyginamas šiurkščiam Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimui bei atsižvelgti į kamerose esančių baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą. Baudos izoliatoriaus 16-oje ir 17-oje kamerose nepatekdavo dienos šviesa, nes 1 m. atstumu nuo lango yra pastatyta 6 m. aukščio tvora. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė vidinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, fizinius negalavimus, stresą, baimę, depresiją, buvo pažemintas jo orumas. Prašė priteisti neturtinę žalą ir netaikyti ieškinio senaties termino, nes nuo 2009 m. balandžio 16 d. nebuvo išėjęs į laisvę, o pažeidimai buvo daromi pastoviai.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas – Marijampolės pataisos namai (toliau – ir atsakovas, ir Marijampolės PN) su skundu nesutiko. Atsiliepime ir procesiniame dokumente „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ (b. l. 12-26; 60-62) nurodė laikotarpius, būrius, gyvenamąsias patalpas, kuriose pareiškėjas buvo apgyvendintas, baudos izoliatoriaus kameras (pareiškėjo pareikšto skundo ribose), kuriose jis atlikinėjo paskirtas nuobaudas, jų plotus, kartu su pareiškėju apgyvendintų asmenų skaičių, vienam asmeniui tekusį plotą. Atkreipė dėmesį, kad teisinis reglamentavimas nenustato baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant patalpos plotą, o 20-o būrio 11-os kameros plotas nurodytas be sanitarinio mazgo užimamo ploto. Akcentavo, kad didžiąją dalį bausmės pareiškėjas atlikinėjo bendrabučio tipo patalpose, po kurias (ir lauke esantį lokalinio sektoriaus kiemą) galėjo laisvai judėti nuo 6.30 val. ryto iki 22.30 val. vakaro, o kitose įkalinimo įstaigos teritorijose ir erdvėse – pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka. Nurodė Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, pagal kurią santykinai mažą plotą kompensuoja nemaži miegamųjų išmatavimai bei suteikta judėjimo laisvė. Pareiškėjas Marijampolės PN buvimo laikotarpiu nesiskundė ir neteikė prašymų atlikti gyvenamųjų patalpų patikrinimą dėl jų atitikimo higienos normoms, Visuomenės sveikatos centro atliktuose periodiniuose ir operatyviuosiuose patikrinimuose jokių pažeidimų nenustatyta, todėl, pareiškėjo teiginiai dėl dienos šviesos į 16-ą ir 17-ą kameras nepatekimo, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Sanitarinis mazgas kamerų tipo patalpose yra visiškai atitvertas sienomis bei durimis. Pareiškėjo teiginiai dėl patirtų išgyvenimų, žeminančio elgesio ir kankinimo yra nepagrįsti remiantis Psichologinės tarnybos pažyma. Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą ir reikalavimui taikyti ieškinio senaties terminą.
Pareiškėjui ir atsakovui apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai (b. l. 56, ABTĮ 74 str. 7 d.), pareiškėjas prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka (b. l. 3, 15), atsakovas prašė bylą nagrinėti jo atstovui nedalyvaujant (b. l. 26), byla nagrinėtina šalims nedalyvaujant (ABTĮ 78 str. 6 d.).
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 21 d. iki skundo padavimo dienos (skundas išsiųstas 2017 m. gruodžio 19 d.) patirtą neturtinę žalą.
Atsakovas prašo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas prašo netaikyti ieškinio senaties, nes nebuvo išėjęs į laisvę, o pažeidimai buvo daromi pastoviai.
Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 str. 5 d.).
Iš pareiškėjo skundo turinio ir atsakovo į bylą pateiktų duomenų matyti, kad M. Z. prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš galimai netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 21 d. iki 2017 m. gruodžio 19 d. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę žinoti apie savo teisių pažeidimą dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo teisių pažeidimo pradžios, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų į atsakovą arba teismą. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją. Pareiškėjas, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, į teismą kreipėsi tik 2018 m. kovo 15 d. skundu, t. y. praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo galimo jo teisių pažeidimo pradžios, nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui taip pat nenustatė, todėl remiantis išdėstytu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgiant į teismų praktiką, nagrinėjamu atveju, atsakovo prašymas dėl ieškinio senaties termino taikymo tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.). Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpius nuo 2010 m. gruodžio 21 d. iki 2014 m. gruodžio 18 d. atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 19 d. iki 2017 m. gruodžio 19 d.
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).
Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš gyvenamojo ploto gyvenamosiose patalpose ir kamerose trūkumo.
Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 ir 11¹.2 punktai reglamentuoja minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą, kuris negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.
Atsakovo į bylą pateiktais duomenimis (b. l. 27-28, 29, 30, 31, 63, 64, 65, 66, 67, 68), pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu bausmę atliko:
nuo 2014 m. gruodžio 19 d. iki 2016 m. liepos 17 d. – 16 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 4, kurios plotas 27,11 kv. m., kartu su juo buvo apgyvendinta iki 10 asmenų, vienam asmeniui teko 2,71 kv. m. ploto;
nuo 2016 m. liepos 18 d. iki 2016 m. rugpjūčio 16 d. – 16 kameroje, kurios plotas 20,20 kv. m., įrengtos 5 miegamos vietos, vienam asmeniui teko 4,04 kv. m. ploto (įvertinus sanitarinio mazgo užimamą 2 kv. m. plotą, vienam asmeniui teko 3,64 kv. m. ploto);
nuo 2016 m. rugpjūčio 17 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d. – 1 kameroje, kurios plotas 14,26 kv. m., įrengtos 4 miegamos vietos, vienam asmeniui teko 3,57 kv. m. ploto (įvertinus sanitarinio mazgo užimamą 2 kv. m. plotą, vienam asmeniui teko 3,07 kv. m. ploto);
nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 26 d. – 20 kameroje, kurios plotas 20,39 kv. m., įrengtos 5 miegamos vietos, vienam asmeniui teko 4,08 kv. m. ploto (įvertinus sanitarinio mazgo 2 kv. m. užimamą plotą, vienam asmeniui teko 3,68 kv. m. ploto);
nuo 2016 m. rugsėjo 27 d. iki 2017 m. vasario 19 d. – 4 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 8, kurios plotas 53,24 kv. m., kartu su juo buvo apgyvendinta iki 16 asmenų, vienam nuteistajam teko 3,33 kv. m. ploto;
nuo 2017 m. vasario 20 d. iki 2017 m. balandžio 19 d. – 17 kameroje, kurios plotas 16,13 kv. m., įrengtos 4 miegamos vietos, vienam asmeniui teko 4,03 kv. m. ploto (įvertinus sanitarinio mazgo užimamą 2 kv. m. plotą, vienam asmeniui teko 3,53 kv. m. ploto);
nuo 2017 m. balandžio 20 d. iki 2017 m. gruodžio 4 d. – 22-o būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 2, kurios plotas 144,92 kv. m., kartu su juo buvo apgyvendinta iki 46 asmenų, vienam nuteistajam teko 3,15 kv. m. ploto;
nuo 2017 m. gruodžio 5 d. iki 2017 m. gruodžio 19 d. – 20-o būrio (drausmės grupė) kameroje Nr. 11, kurios plotas 23,19 kv. m., kartu su juo buvo apgyvendinta iki 6 asmenų, vienam nuteistajam teko 3,87 kv. m. ploto (sanitarinio mazgo užimamas 1,77 kv. m. plotas į kameros plotą neįskaičiuotas).
Teismas vertina, kad pareiškėjo skunde nurodyti gyvenamųjų patalpų ir kamerų plotai pateikti juos apvalinant iki sveikosios skaičiaus dalies, todėl iš esmės atitinka atsakovo nurodytus plotus, kuriuos pagrindžia atsakovo pateiktos patalpų schemos (b. l. 44, 45, 46, 71, 72), todėl ginčo dėl patalpų plotų byloje iš esmės nėra. Pareiškėjas skunde nurodo, jog 4-o būrio 8-oje gyvenamojoje patalpoje kartu su juo gyveno 23 žmonės (b. l. 8), 16-o būrio 4-oje patalpoje iki 2015 m. pavasario gyveno 13 žmonių, iki 2016 m. liepos mėnesio gyveno 11 žmonių (b. l. 7-8), procesiniame dokumente „Papildymas“ nurodo, jog 4-o būrio 8-oje gyvenamojoje patalpoje, tuo pačiu laikotarpiu buvo 22 žmonės (b. l. 58), kad 17-oje kameroje kartu su juo buvo 3 žmonės, kad į 1-ą ir 5-ą kameras jis niekados nebuvo paskirtas. Atsakovas nurodo, jog 16-o būrio 4-oje patalpoje buvo apgyvendinta iki 16 žmonių, 16-o būrio 4-oje gyvenamojoje patalpoje buvo apgyvendinta iki 10 asmenų, kad kameroje Nr. 17 buvo iki 4 nuteistųjų ir šias aplinkybę pagrindžia oficialiais įrodymais (b. l. 30, 31, 65, 66). Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl gyvenamosiose patalpose apgyvendintų asmenų skaičiaus yra prieštaringos, nenuoseklios, nepagrįstos įrodymais, pagal jo nurodytą aplinkybę „<...> iki 2015 m. pavasario,<...>“ nėra galimybės nustatyti konkretaus laikotarpio, nuo kada iki kada jo nurodomas asmenų kiekis galėjo būti apgyvendintas kartu su juo, todėl vertintinos kritiškai ir atmestinos. Atsakovo nurodytus duomenis patvirtina į bylą pateikti oficialūs dokumentai – Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos skyriaus specialistų pasirašytos pažymos, iš kurių matyti, kad pareiškėjas buvo paskirtas ir į kamerą Nr. 1 (atsakovo duomenimis į kamerą Nr. 5 pareiškėjas taip pat nebuvo paskirtas), todėl teismas neturi pagrindo jais netikėti.
Taigi, bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta 3,1 kv. m. ploto norma atliekant bausmę 16-o būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 4, laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 19 d. iki 2016 m. liepos 17 d. (1 metai ir 7 mėnesiai) ir 3,6 kv. m. ploto norma laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 17 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d. (15 dienų), atliekant nuobaudą 1-oje kameroje. Pastebėtina, kad 16-o būrio 4-oje gyvenamojoje patalpoje pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m. ploto, todėl laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 19 d. iki 2016 m. liepos 17 d. konstatuotinas Konvencijos pažeidimas. Teismas sutinka su atsakovo pozicija, kad galiojantys teisės aktai nenumato, jog į minimalią vienam asmeniui turinčią tekti ploto normą turi būti neįskaičiuojamas baldų ir kito inventoriaus užimamas plotas, tačiau vertina, kad patalpose esantys baldai ir kitas inventorius atitinkamai mažino gyvenamųjų patalpų erdvę.
Pareiškėjas nurodo, jog sanitariniai mazgai kamerose užėmė 2 kv. m. plotą. Pagal atsakovo pateiktus dokumentus (patalpų schema, b. l. 72) matyti, kad 20 būrio 11-oje kameroje, sanitarinio mazgo plotas yra 1,77 kv. m. Tačiau, netgi vertinant, kad kitose kamerose sanitarinis mazgas užėmė 2 kv. m., visais atvejais pareiškėjui teko ne mažiau nei 3 kv. m. ploto. Pastebėtina, kad asmens laikymo pataisos namuose sąlygas nustatančiame teisiniame reguliavime nėra nurodoma, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje paprastai aiškina, kad toks teisinis reguliavimas nereikalauja taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2017). Taigi, pagal bylos duomenis, pareiškėjui atliekant nuobaudą 1-oje kameroje 3,6 kv. m. ploto norma laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 17 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d., buvo pažeista, tačiau įvertinus sanitarinio mazgo užimamą plotą šioje kameroje pareiškėjui teko daugiau nei 3 kv. m. ploto, todėl nėra pagrindo konstatuoti Konvencijos pažeidimo. Kitose kamerose 3,6 kv. m. ploto norma pažeista nebuvo, todėl nėra pagrindo skaičiuojant ploto normą iš bendro ploto normos išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą.
Pareiškėjas nurodo, kad į baudos izoliatoriaus 16-ą ir 17-ą kameras nepatekdavo dienos šviesa.
Minėtose kamerose ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas nuobaudas atliko nuo 2016 m. liepos 18 d., t. y. galiojant Lietuvos higienos normai HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintai LR sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d.; toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Higienos normos HN 134:2015 14 ir 16 punktuose reglamentuojama, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., natūralaus apšvietimo koeficientas reglamentuojamas tik mokymo klasei. Atsakovo pateiktuose Marijampolės sveikatos centro patikrinimo aktuose (b. l. 32-34, 35-36, 37-39, 40-41) nurodoma, kad dirbtinė apšvieta baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 17 ir Nr. 16 atitiko Higienos normos HN 134:2015 14 punkto reikalavimus. Pats pareiškėjas į pataisos namų administraciją ar visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamo apšvietimo nėra kreipęsi, todėl nėra pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) konstatavimui.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Nors pareiškėjas, skunde nurodė, kad dėl ploto normos pažeidimo jis patyrė vidinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, fizinius negalavimus, stresą, baimę, depresiją, buvo pažemintas jo orumas, tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Atsakovas į bylą pateikė Marijampolės PN Psichologinės tarnybos pažymą (b. l. 42), kurioje nurodoma, kad atlikdamas bausmę Marijampolės pataisos namuose dėl netinkamų gyvenimo sąlygų į Psichologinę tarnybą pareiškėjas kreipęsis nebuvo. Iš atsakovo į bylą pateiktos Sveikatos priežiūros tarnybos pažymos (b. l. 43) matyti, kad dėl įvairių nusiskundimų į gydytojus pareiškėjas buvo kreipęsis, tačiau nusiskundimų sveikata, susijusių su gyvenimo sąlygomis, neišsakė. Pažymima, kad M. Z. asmens sveikatos istorijoje yra 4 neblaivumo ar apsvaigimo nuo opijatų, metamfetamino nustatymo aktų kopijos. Todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjo nurodyti negalavimai, nepatogumai galėjo būti jo paties pasirinkto elgesio modelio pasekmė ir nėra pagrindo išvadai, kad ploto trūkumas pareiškėjui sukėlė fizinį skausmą ar itin didelę dvasinę kančią. Tačiau pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y., kamerose, kuriose vienam asmeniui turėjo būti užtikrinama 3,6 kv. m. ploto norma ir gyvenamosiose patalpose, kuriose vienam asmeniui turėjo būti užtikrinama 3,1 kv. m. ploto norma. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT (žr., pvz., EŽTT 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Todėl atsakovo neveikimas taip, kaip turėjo veikti, t. y. teisės aktuose nustatytos gyvenamojo ploto normos neužtikrinimas yra neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme, kurie galėjo sukelti pareiškėjui atitinkamas neigiamas pasekmes, kurios patenka į CK 6.250 straipsnio apibrėžtį kaip neturtinė žala, priežastiniu ryšiu susijusi su neteisėtais atsakovo veiksmais.
CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Laikytina, jog neturtinę žalą pareiškėjas patyrė laikant jį Marijampolės PN teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis kalinimo sąlygomis (iš viso 15 dienų pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus 3,6 kv. m. vienam asmeniui turėjęs tekti kameros plotas ir 1 metus 7 mėnesius nebuvo užtikrintas minimalus 3,1 kv. m. vienam asmeniui turėjęs tekti gyvenamosios patalpos plotas, dėl to konstatuojant Konvencijos pažeidimą). Teismui pripažinus, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Marijampolės PN buvo pažeista, atsižvelgus į pažeidimo pobūdį ir trukmę spręstina, kad nagrinėjamu atveju, pats teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą. Todėl, įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, atsižvelgus į pažeidimo pobūdį ir trukmę, į tai, kad pareiškėjas baudos izoliatoriaus kameroje buvo patalpintas dėl jo paties pasirinkto elgesio, t. y. dėl bausmės atlikimo už režimo reikalavimų pažeidimą, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 4 650 Eur suma.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo M. Z. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti M. Z. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 4 700 Eur (keturi tūkstančiai šeši šimtai penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.