Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis

Kaltinamasis D. K. teisiamajame posėdyje dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų kaltu prisipažino iš dalies, t. y. pripažino, jog sugadino durų apvadus. Jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra teisingi. Viskas prasidėjo antrą Naujųjų metų dieną. Su A. A. išėjo iš buto, norėjo daryti pratęsimą. Prisiminė A. M., tad nuėjo pas jį. Buto durų niekas neatidarė, o pats buvo išgėręs, tai spyrė į duris, patraukė už kyšančio kabelio ir nukrito durų apvadai. Juos surinko ir pastatė, niekur neišmėtė. Kai kaimynas išėjo raminti, patys pasišalino iš laiptinės. A. A. išėjo pirmas, pats jam iš paskos. Norėjo eiti pas A. A., bet nežinojo jo durų kodo, o paties telefonas buvo išsikrovęs, todėl pasuko namų link. Pats įvykio metu gal buvo susinervinęs dėl tariamos A. M. skolos. Tėvo įmonėje buvo įvykdyta vagystė, kurią, kaip išsiaiškino pats tėvas, padarė A. M.. Pačiam asmeniškai buvo padaryta 6 000 Lt žala, nes turėjo už pavogtas audines atidirbti. Tėvas nuskaičiavo pačiam iš algos patirtus nuostolius dėl vagystės, tai buvo žodinis susitarimas, ne oficialus. Iš A. M. pusės buvo 1 200 Lt žala. Gal tą vakarą norėjo pakalbėti su A. M.. Pats A. M. buvo skolingas 690 Lt, tą penktadienį turėjo grąžinti skolą, o vagystė įvykdyta buvo iš ketvirtadienio į penktadienį naktį. Tą vakarą bute buvo tėvas, A. M. nebuvo. V. M. apklausa teisinga, tik cigarečių pakelio į duris nekišo ir skolos nereikalavo, sužaloti taip pat negrasino, nebent iš konteksto pasakė, dėl ko gailisi. Galbūt A. M. sakė „degsi pragare“, „lazda turi du galus“. Pripažįsta, kad nuplėšė durų apvadus, nepamena ar į duris spyrė, gal smarkiai pabeldė. A. M. pavadino „narkomanu“, nes jis vartoja narkotikus. Pats su savimi turėjo cigarečių pakelį ir žiebtuvėlį. Tuščio pakelio į duris nekišo ir nepadegė. Gal bandė tik uždegti pakelį, bet padegti duris - tokio tikslo neturėjo. Viskas, ką sakė įvykio metu, buvo skirta A. M.. Paties toks elgesys galėjo išgąsdinti V. M., sukelti nemalonių jausmų. Jei A. M. būtų atidaręs duris, būtų pasikalbėjęs, nes pats nėra agresyvus. Durų apvadus nulupo netyčia, juos pastatė gražiai. Nesikėsino durų padegti, neturėjo tokios minties. Gailisi dėl to, ką padarė. Dėl automobilio, tai žino tik tiek, kad kilo gaisras. Žinojo, kad A. M. motinos automobilis yra „Ford Focus“. A. M. automobilio nežinojo. A. M. su automobiliu „Saab“ paties nėra vežęs. Nežino kas bendro tarp konflikto laiptinėje ir automobilio degimo. Nežino, kodėl kiti mano, kad automobilį padegė būtent jis. Taip pat nežino, kodėl poligrafo specialistai pasakė, kad pats turi informacijos apie padegimą. Informacijos turėjo tik tiek, kiek pačiam sakė tyrėja. Apie degantį automobilį pačiam kitą dieną pranešė A. A.. Jis susitiko su V. M. ir paskambino jam. Poligrafo tyrimo metu pats buvo sutrikęs, nes tokia situacija buvo pirmą kartą. Apie automobilį turėjo informacijos, nes buvo matęs per televiziją, sakė A. A. ir tyrėja. Poligrafo tyrimo metu viską neigė, bet kodėl taip darė, nežino, bei nežino, kodėl nurodė, kad neturi žinių apie automobilį, nors šiek tiek apie automobilį žinojo. Tyrimas poligrafu buvo atliekamas tada, kada jau buvo pareikštas įtarimas. Visos aplinkybės buvo nurodytos. Apklausa buvo vykdoma, klausinėjo apie automobilio padegimą. Iki tyrimo poligrafu taip pat buvo vykdoma apklausa, klausė visų aplinkybių. Ikiteisminio tyrimo metu pastoviai pirmasis tyrėjas kalbėjo, kad prisipažintų. Automobilio vertę sužinojo pas tyrėją, pats tiksliai automobilio vertės nežino, bet mano, kad per didelė. Pats norėjo tartis dėl padarytos žalos, atsiradusios dėl sugadintų durų, ir dėl to norėjo susitaikyti.

Nukentėjusysis A. M. teisme parodė, kad D. K. matytas, santykiai su juo neutralūs, nebendrauja. Tarp jo ir D. K. konfliktas yra kilęs dėl skolų - 1 200 Lt. Konfliktiški santykiai tarp judviejų 2-3 metai. Apie skolą žinojo D. K. tėvas. D. K. žadėjo grąžinti skolą dalimis, bet negrąžino. Ikiteisminio tyrimo metu visas faktines aplinkybes prisiminė geriau, pasakė tiesą. D. K. parašė prieš jį pareiškimą, kad pavogė audines. Kas policijoje parašė pareiškimą, nežino, ar D. K., ar tėvas, greičiausiai – tėvas. Su tėvu bendrauti neteko. Vagystė buvo po pinigų pasiskolinimo, po to pareiškimas dėl vagystės. Po skolos su D. K. bendravo. Bendravimas nutrūko po pareiškimo. Skolą atiduoti prašė ir jo tėvo. Kuomet vyko laužimasis į namus, pats buvo su motina išvykęs. Paskambino tėvas ir pasakė „kažkas laužiasi į namus, ieško tavęs“. Grįžtant namo pamatė gaisrines ir degantį automobilį. Kodėl jis atėjo laužtis į namus ir padegti automobilio, pats nežino. Tėvas gesino automobilį. Automobilis priklauso Š., bet juo naudojasi jo šeima. Tėvas sakė, kad D. K. laužėsi į namus (duomenys neskelbtini) gatvėje, po 5 minučių jau degė automobilis. D. K. žinojo kieno automobilis, juo jį yra vežęs. A. sakė, kad D. K. prašė kartu su juo eiti iki jo paties ir atsiimti skolą. A. nurodė, kad jis matė kaip D. K. spardė duris, nuplėšė durų apvadus, užkišo cigarečių pakelį, o paskui išėjo. Jis nematė, kad D. K. bandė padegti automobilį. Su A. kalbėjo po įvykio, pačiam skambino iš Anglijos, domėjosi kada reikės atvykti į teismą. P. K. pažįsta, jam A. taip pat pasakojo apie šį įvykį. D. K. kaltino patį, kad iš jo tėvo fermos pavogė gyvūnėlius. Su D. K. po įvykio nekalbėjo. D. K. vieną kartą davė pinigus, kitą kartą išmetė per balkoną. D. K. lošė kazino ir pasiskolino 1200 Lt. Paskambinęs paties tėvas sakė „tavęs ieško, laužiasi, šūkauja – narkomanas, užmušiu, padegsiu, išspardysiu“. Kaimynas nurodė, kad D. K. jam pasakė „ko čia kišatės, jis man skolingas“. Kas buvo atėjęs, iš pradžių nesuprato, kol nepasakė A.. D. K. turbūt laiko pyktį ir galvoja, kad jis (A. M.) audines pavogė. Pats nusikalstamų D. K. veiksmų nematė. Nežino, ar automobilis pats užsidegė, ar jį padegė. Ir taip aišku, kad D. K. padegė automobilį. Dabar galvoja taip pat, nes prieš padegimą 5-10 minučių laužėsi į butą. Kaimynai D. K. matė laužantį duris. Apdegintas cigarečių pakelis mėtėsi prie durų. D. K. nestabilus, turėjo priklausomybių: alkoholis, narkotikai, vaistai.

Nukentėjusysis V. M. teisme parodė, kad D. K. pažįstamas iš matymo, santykių su juo nėra jokių. Ikiteisminio tyrimo metu visas aplinkybes nurodė teisingai. Skambutis į duris buvo 22.00 val., jį neiškart išgirdo, po kito skambučio buvo spyris į duris. Pažiūrėjo pro durų akutę ir matė, kad buvo 2 vaikinai: vienas aukštas su gobtuvu, kitas mažesnis. Dar laukė, nes žmonių nepažinojo. Pradėjo spardyti, daužyti durų rankeną. Prasidėjo keiksmažodžiai, grasinimai, reikalavo A. M.. Grasino susidorojimu „padegsiu, užmušiu“. Plėšė durų apvadus. Matė, kad kažką degė, t. y. matė deginamą cigarečių pakelį. Kaimynas ėjo pro šalį. D. K. draugas sėdėjo ant laiptų. D. K. neslėpė veido, po kelis kartus laužė apvadus, spardė, keikėsi, grasino. Kai išėjo į laiptinę, vaikinų nebebuvo. Buvo baisus triukšmas. Pats iškvietė policijos pareigūnus, bet vaikinai jau buvo pasišalinę. Policijai išvykus, pats pradėjo tvarkyti durų apvadus, po 5 minučių pasigirdo automobilio signalizacija. Pasižiūrėjo pro langą ir matė, kad degė dešinės pusės ties stiklu automobilio priekinis ratas. Tuomet kvietė gaisrinę pagalbą ir ėjo pas kaimynus, kad jie automobilius varytų iš kiemo. Pats apie reikalaujamą skolą, pinigų reikalavimą negirdėjo, šaukė „A. užmušiu, padegsiu“. Pačiam padaryta žala – durų sutvarkymas. Džiaugėsi, kad neatidarė durų. Skambutis užtruko iki 10 minučių, dar iki 10 minučių policijos atvykimas, dar iki 10 minučių kol pats išėjo į lauką. Laiko tarpas iki 30 minučių. Žino, kad tarp sūnaus ir D. K. buvo ar pinigai, ar asmeninės ambicijos. Sūnus buvo sakęs, kad D. K. jam yra skolingas. Apie audinių vagystę kalbėjosi su D. K. tėvu, buvo su juo susitikęs, bet nelabai suprasi kas ką vogė, nes tėvas buvo piktas ant sūnaus, sakė „aš jį valkatą išmesiu“. Kas ir ką vogė, nelabai buvo galima suprasti, bet kalbos buvo ant A. M.. Pats turi draugą žvėrininką, jis žinojo, kad toje fermoje įvykę tokie dalykai. Automobiliu naudojosi visi šeimos nariai. Š. yra dukros draugas, jie gyvena Vilniaus gatvėje. Cigarečių pakelį iki ryto matė, niekas nebuvo sutvarkyta. Davė parodymus policijos komisariate, o grįžus to cigarečių pakelio jau nebebuvo. Duodant parodymus skambino K. ar A., mano, kad tą pakelį galėjo kažkas paimti. Kad kas matė iš kaimynų kaip automobilis buvo padegtas, negirdėjo, kiti girdėjo garsą, po to – ugnį, bet nenori duoti parodymų. Galima spėlioti kas ir ką matė. Automobilis buvo techniškai tvarkingas. Akivaizdžiai matosi stiklo skilimas, dūžis. Stiklo žemutinė dalis įskilusi, tamsi dėmė - apdegimas. Tai nustatė ir ekspertai, yra išvados. Degė variklio dalis ir dešinė pusė. Trūko šlangutės ir kuro padavimas trūko ir ugnis pasirodė, bet tokiu atveju degaus skysčio turėjo būti. Įvykio vietą atvykę pareigūnai vizualiai apžiūrėjo, pakelį jiems parodė. Pareigūnai paklausė „ar rašysit pareiškimą“, atsakė – „ne“. Pats buvo piktas, nes gaisrinė atvyksta greičiau nei policija. Policijos pareigūnai vyko ilgai. Kiek laiko degė automobilis, nežino, gal dar pusvalandį, kol užgesino galutinai. Pareikštą ieškinį palaiko ir prašo jį priteisti.

Nukentėjusysis E. Š. teisme parodė, kad D. K. nematytas, santykių su juo jokių. Paties draugė yra V. M. dukra. Grįžus iš Palangos paskambino ir pasakė, kad yra tokia situacija, atvyko pas tėvus ir nuvyko į policijos komisariatą. Automobilis buvo jo paties, bet automobilį buvo davęs naudotis. Apie įvykį žino tik iš pasakojimų. Ryte nuvažiavęs matė prie durų nuorūką, cigarečių pakelį. O grįžus iš komisariato jų nebuvo, laiptinė buvo išvalyta. Cigarečių pakelis buvo sugniaužtas. Ar ant jo buvo degimo žymių, negali pasakyti, jis buvo šviesios spalvos. Kriminalistai sakė, kad galimas automobilio padegimas. Su kriminalistais dalyvavo apžiūrint automobilį, parašė pareiškimą, apžiūrėjo duris, po to vyko į automobilių aikštelę, apžiūrėjo kiemą. Su priešgaisrinės apsaugos atstovu apžiūrėjo, aktą pasirašė, kas ten buvo surašyta, nepamena. Ką konkrečiai kalbėjo apie gaisro kilimą, tiksliai pasakyti negali. Pasirašė, kad sutinka su gaisro kilimo išvadomis, nes taip sakė pasirašyti. Pasirašant aktą apie skolas nežinojo. Buvo atviras ugnies šaltinis, pats galvojo, kad padarys tyrimus. Apžiūrėję kiemą, vyko į automobilių aikštelę „Monika“. Iš pradžių neturėjo priekaištų, nes galvojo, kad išsiaiškinę santykius tarpusavyje pačiam žalą už automobilį atlygins. Draugė patyrė šoką, pradėjo verkti. V. M. matėsi gal naktį nemiegojęs, tą dieną buvo apsiraminęs, bet ramus neatrodė. Apie skolą girdėjo tą dieną, kad kilęs konfliktas dėl skolos, todėl galėjo būti padaryta žala ir sudegintas automobilis. Jei buvo konfliktas tarp žmonių, tai galbūt matė, kad A. M. važiavo tuo automobiliu. Pagrinde automobiliu naudojosi V. M., važiavo ir pats. Kuomet buvo padegtas automobilis, pats tuo metu buvo Palangoje. Apie įvykį pasakojo tiek draugė, tiek abu M.. Pareikštą civilinį 20 000 Lt sumai ieškinį palaiko. Už automobilį mokėta buvo mažiau, bet į jį buvo daug investuota. Automobilį pardavė į metalo laužą, gavo 1 000 Lt, ši suma į 20 000 Lt sumą neįeina. 13 000 Lt prašo pagal rinkos vertę, kurias pasižiūrėjo internete. Duomenų į bylą dėl automobilio vertės nepateikė. Už kokią sumą pirktas automobilis, tiksliai pasakyti negali.

Liudytojas K. B. teisme parodė, kad pačiam sunku pasakyti, ar kaltinamasis matytas, tuomet buvo be akinių. Tyrimo metu įvykio aplinkybes prisiminė geriau. Buvo vakaras, laiptinėje pasigirdo triukšmas. Pradėjo į butą skverbtis dūmai. Pagalvojo, kad reikia eiti raminti. Nusileido laiptais žemiau, pasakė – „negalima, eikit į lauką“. Vienas vaikinas stovėjo, kitas – sėdėjo. Jiems sakė „jei durų niekas neatidaro, vadinasi - nėra, kviečiu policiją“. Pats negali teigti, kad tai buvo tas vaikinas (D. K.). Vaikinai atsakė „supratome, išeiname“. Vienas vaikinas stovėjo ir bendravo draugiškai. Sako „beldžiame, neįsileidžia“. Abu buvo išgėrę. Žodžius: „atėjome pas sūnų, narkomaną, atsiimti skolos“ minėjo. Apie skolas pats nieko nežino. Jam išėjus į laiptinę, vaikinai tik rūkė. Durų apvadus matė paskui. Automobilį gesino gaisrininkai, kieno tas automobilis, nežino. Kas automobilį padegė, nežino. Po gaisro bendravo su D. M., kuri klausė kas laužėsi. Iki gaisro vaikinams išėjus praėjo gal pusvalandis ar valanda.

Liudytoja J. V. teisme parodė, kad D. K. yra jos sūnus, su juo sutaria gerai. Kas įvyko, pasakyti negali. Sausio 2 dieną pati dirbo. Su sūnumi buvo apsipykę, nes jis rengė vakarėlį su A.. Pačiai grįžus jie abu su A. apie 16.00 val. išėjo. Sūnus grįžo namo apie 22.00 val., kuomet rodė vakaro žinias ir nuėjo miegoti. Kadangi sūnus neturėjo buto raktų, jį pati ir įleido. Kiek pažįsta savo vaiką, tai jis per silpnas tokiems veiksmams, kalbant apie automobilio padegimą. Dėl durų sūnus prisipažįsta, kad nuplėšė durų staktą. Pas M. ėjo dėl tarpusavio santykių, nes tas jaunuolis yra jaunas „supuvęs“ žmogus ir nenori apie jį kalbėti. Dėl automobilio padegimo sūnus sakė „aš to nepadariau“. Degių skysčių kvapo nuo sūnaus jam grįžus nejuto. D. K. tėvas užsiima žvėrelių auginimu. Girdėjo, kad buvo išplėšta ferma. Buvo įtariamas A. M.. Sūnaus klausė, kodėl jie ten ėjo, jis atsakė „todėl, kad girti, blaivūs nebūtų ėję“. Sutiko Naujuosius, sausio 1 dieną važiavo į fermą, sausio 2 dieną išėjo į darbą, o grįžus namuose buvo nusiaubtas butas, rado sūnų miegantį. Kad sūnus vartoja narkotikus, negirdėjo. Sūnus išeidamas iš namų pinigų neprašė. Nežino, ar sūnus užsiėmė lošimu. Sūnaus finansinių reikalų nežino.

Liudytojas A. A. teisme parodė, kad D. K. pažįstamas, Š. nežino, A. M. ir jo tėvas - kaimynai, gyvena priešais name (duomenys neskelbtini) g. 7A. Su D. K. bendrauja nedažnai. Žino, kad kviestas dėl durų apgadinimo ir dėl automobilio. Po Naujų metų su draugais pas D. K. vartojo alkoholinius gėrimus, po to užmigo. Vėliau grįžo D. K. motina ir juos išvarė. Po to su D. K. ėjo iki jo, po to iki A. M., nes jis D. buvo skolingas pinigų. D. K. paskambino į jų duris, kai durų neatidarė, jis jas spardė, keikė, nuplėšė staktas. Išėjo kaimynas ir pasakė „eikit lauk, iškviesiu policiją“. Pats išėjo namo. Būnant prie durų, tuo metu sėdėjo ant laiptų. D. K. šaukė „narkomane, atiduok pinigus“, kitų žodžių nepamena. D. K. sugadino durų staktą. Kaimynas nusileido iš 5-o ar 4-o aukšto ir pasakė „eikit lauk, iškviesiu policiją“. Tuomet pats ir atsistojo bei leidosi žemyn ir nuėjo namo. Ką D. K. darė, nepamena. Kitą dieną atvažiavo P. K. ir pasakė, kad sudegė A. M. tėvo automobilis. Jam papasakojo kaip viskas buvo dėl durų, tuomet abu nuėjo pas A. M. į namus pakalbėti su jo tėvu. Papasakojo, kad D. K. minėjo kažkokią skolą. Tėvas klausė „ar žinai kas padegė automobilį?“, jam atsakė „nežinau“. Pats nematė kas padegė automobilį. Ikiteisminio tyrimo metu sakė, kad gal D. K. galėjo padegti. Pas M. namuose V. M. sakė „kas daugiau galėtų“. Kalbų apie kerštą su D. K. einant pas A. M. nebuvo. Tuo momentu ir pats, ir D. K. buvo rūkantys, jis turėjo žiebtuvėlį. D. K. sakė „narkomane, atiduok pinigus“. Gal sakė „padegsiu duris“, nepamena. Kad degtų, nematė, tik pasilenkęs kažką kišo, brūžino žiebtuvėlį, bet tuo momentu atėjo kaimynas. Jei kaimynas nebūtų atėjęs, mano, kad būtų išėję namo. Apie automobilį su D. K. kalba buvo, jo klausė „ar tu ką prisidirbai?“, jis atsakė „nenusišnekėk“. D. K. jo paties degaus skysčio neprašė. Žino tik apie automobilio sudegimo faktą. Pats įvykio šio nematė. Tik iš specialisto sužinojo, kad degti automobilis pradėjo po variklio gaubtu. Jie manė, kad buvo mesta skardinė, manė, kad D. K.. Taip sakė A. M. ir jo tėvas. Po įvykio gavo telefono numerį, kad susisiektų su A. M. tėvu ir sutartų dėl durų žalos atlyginimo. Pats pas M. buvo, nes K. pasakojo dėl automobilio, pats nuėjo pasiaiškinti dėl durų nuplėšimo. A. M. ir V. M. buvo susirūpinę, neklausė judviejų, kodėl jų neįleido.

Liudytojas P. K. teisme parodė, kad D. K. pažįstamas, nukentėjusieji pažįstami, priešiškumų su jais nėra. Po Naujų metų A. M. pasakė, kad sudegino jo tėvo automobilį. Vakare atsitiktinai užsuko pas A. A., kuris papasakojo, kad vakare su D. K. buvo užėję pas A. M.. A. A. pasakojo, kad nuėjo atsiimti skolos, durų niekas neatidarė, pradėjo spardyti duris, nulaužė staktą, išėjo kaimynas, sakė, kad iškvies policiją. Be to, pasakojo, kad D. K. bandė kažką padegti. A. A. sakė, kad kažką bandė įkišti, padegti. A. A. sakė apie automobilio padegimą, jis sakė, jog nieko nežino, negirdėjo, girtas miegojo namie. A. M. pranešė pačiam, kad sudegė automobilis. Jis sakė, kad padegė automobilį, nes automobilis savaime negalėjo užsidegti. Faktas, kad D. K. bandė padegti duris ir spardė, kyla žmogiškasis faktorius, kad galėjo padegti ir automobilį. Apie tai sužinojęs papasakojo A. M.. Pasakė, kad įsivaizduoja, jog tai gali būti D. K. darbas, nes jeigu atėjo apsvaigęs daužyti durų, tai galėjo ir padaryti ir tai. Pats įvykio nematė. Toks sutapimas, kad galėjo padaryti D. K.. Nežino, ar kas matė kaip automobilis buvo padegtas. Po įvykio su D. K. nebendravo, kontaktų nebuvo.

Liudytojas R. V. teisme parodė, kad apie 24 val. tėvų namuose rūkydamas balkone pastebėjo gaisrą. Iš tėvų balkono žiūrint, garažas užstojo patį automobilį. Manė, kad kažkas užkūrė automobilį, įjungė šviesas ir šildė. Išgirdo stiklo dužimo garsą, pasirodė dūmai ir ugnis, tuomet skambino bendruoju pagalbos telefonu. Paties automobilio nematė, bet įtarė, kad dega automobilis. Šalia gaisro jokių asmenų nematė. Pats į kiemą išėjęs nebuvo, tik paskambino bendruoju pagalbos telefonu. Pirmas įspūdis buvo, kad užvestas automobilis, įjungti žibintai. Iki dūžio garso liepsnų nebuvo, tik šiek tiek dūmų, bet manė, kad iš duslintuvo eina dūmai, kadangi užvestas automobilis. Po dūžio garso pradėjo rinktis žmonės iš aplinkinių namų. Dienos metu gal automobilio stogas būtų matomas, bet naktį nieko nematė, tik galėjo įtarti, kad ten stovi automobilis. Su priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, policijos pareigūnais nebendravo, tik posėdyje pirmas kartas, kai pasakoja tai, ką matė įvykio metu.

Liudytojas A. B. teisme parodė, kad kaltinamasis nepažįstamas, du nukentėjusieji matyti. Automobilį SAAB 9-5 pamena. Smulkiai nieko pasakyti negali, bendraujant asmenys pretenzijų neturėjo. Išvada dėl pašalinio ugnies šaltinio, visos aplinkybės turi būti išdėstytos. Jei yra atviras ugnies šaltinis, negali traktuoti, kad tyčia padegtas, gali būti per neatsargumą, tai plati prasmė. Kalbėjo su automobilio savininkais, ji sakė, kad rado tokį automobilį iš po nakties, dabar tiksliai pasakyti negali. BPC tarnybai pranešė pilietis. Atviras ugnies šaltinis reiškia, kad savaime gaisras nekyla, atsiranda pašalinis uždegimo šaltinis, tai plati prasmė. Pašalinis atviras ugnies šaltinis. Nuotraukas darė. Galimas variantas dėl neatsargaus žmogaus elgesio. Dėl tyčinio žmogaus elgesio būtų parašyta apklausus liudytojus ir surinkus medžiagą. Buvo kalbėta su nukentėjusiaisiais, jie su išvada sutiko, pretenzijų nereikė. Apie gaisro pranešimą nežino, nesidomėjo. Ar tyčinė veikla, sprendžia iš liudytojų parodymų ir bendrai. Negali pasakyti, kad tai ką rado - tyčinis padegimas, rašo išvada „tikėtina“. Atvykę mato rezultatą. Pagal ką rado, gali būti netyčinis kontaktas, ne mechaninis gedimas greičiausiai. Trumpas sujungimas, tai būtų užpildytos kitos grafos. Mechaninio pažeidimo nustatyti nepavyko. Padegimas taip ir skamba, jei būtų tyčia - „tyčinė žmonių veika“. Nukentėjusiajam paaiškino, kad atviras ugnies padegimas.

Liudytojas A. J. teisme parodė, kad dirba Kriminalinės policijos skyriuje tyrėju. D. K. asmeniškai nepažįsta, tačiau pažįsta kaip asmenį byloje, su juo konfliktų nėra. Buvo gauta kriminalinės žvalgybos informacija, kad D. K. įvykdė tiriamą nusikalstamą veiką. Konkretus turinys – tai slapta informacija. Tarnybinį pranešimą specialistai matė, jie galėjo pagal jį formuoti klausimus įtariamajam. Vilniuje atliekant tyrimą poligrafu, buvo daromos minutės pertraukos ir vienos iš jų metu D. K. pačiam pasakė, kad dėl automobilio padegimo jis padarė veiką. Tyrimo metu buvo užduoti klausimai „kurią vietą jis padegė“. D. K. pasakė „ką aš prisimenu, kurią vietą padegiau, juo labiau buvau girtas“. Išėjęs parūkyti K. pasakė, kad tyrimas jį sunkiai veikia, jis jaudinasi, sakė „ką aš dabar prisiminsiu“. Važiuojant ir bendraujant, paklaustas „gal dabar duosi teisingus parodymus“, sakė „bus matyti“. Su giminaičiu ar kitu asmeniu pasikonsultavęs pasakė, kad liks prie savų parodymų. Sakė, kad automobilis įvertintas per didele suma, 20 000 Lt jis nevertas. Nežino, ar dėl žalos buvo derybos. Asmuo, su kuriuo D. K. buvo nuėjęs, pasakojo, kad D. K. daužė duris, nuplėšė durų staktos apdailą, bandė padegti cigarečių pakelį, bet kažkas sutrukdė.

Liudytoja K. J. teisme parodė, kad yra policijos pareigūnė. Su D. K. asmeninių santykių nėra. Ikiteisminio tyrimo metu pati apklausinėjo D. K.. Apklausos metu jis prisipažino iš dalies, t. y. kad adresu (duomenys neskelbtini) g. 3 nuplėšė dailylentes. Dar buvo kaltinamas automobilio padegimu, bet to neprisipažino. Kalba apie žalos atlyginimą buvo. Buvo kalba, kad galbūt susitars dėl žalos atlyginimo, jis yra neteistas, jei jis prisipažins ir nuoširdžiai gailėsis, tuomet bus galimybė taikytis. Kiek pamena, ne protokole. Jis kaip ir galvojo eiti tartis dėl žalos atlyginimo ar jo tėvas galvojo. Kiek pamena, tartis galvojo dėl visos žalos, nes kitu atveju nebus atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Konkrečiai nesakė, kad eis tartis. Žalos dydį žinojo, pasakė „neina susitarti, durniai yra, per daug užsiprašė“. Kalbama buvo tik apie žalą, apie padegimą – ne.

Specialistas L. K. teisme paaiškino, kad asmeniškai su kaltinamuoju D. K. nepažįstamas, su nukentėjusiais - taip pat. Dirba Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centre Informacinių technologijų tyrimo skyriuje vyr. tyrėju, turi psichologinių tyrimų specialisto kvalifikaciją. Stažas atliekant tyrimus poligrafu yra 7 metai. Viskas smulkiai yra surašyta išvadoje. Tyrimą pradėjo 2014-07-30, deja, tą dieną negalėjo atlikti tyrimo, kadangi tiriamasis buvo neblaivus, patikrino alkotesteriu girtumą ir perkėlė tyrimą į kitą dieną. Rugpjūčio 8 dieną tyrimas vyko kaip parašyta. Tyrimas be parengiamosios dalies, vyksta iš trijų dalių, ikiteisminis pokalbis, kurio metu išaiškinama tyrimo eiga, tikslas, fiziologija tiriamojo asmens, psichologija, aptariamas teisminis įvykis. Klausimai būna sudaryti ankščiau, jie suderinami su tiriamuoju, gaunami atsakymai, tiriamasis juos išgirsta, jie išgirsta atsakymus ir atliekamas tyrimas. Tyrimo metu buvo atlikti 4 testai. Pirmo testo metu tiriamasis buvo supažindintas su klausimais. Po ikiteisminio pokalbio vykdomas supažindinimo testas, tiriamajam uždedami poligrafo davikliai, jis pripranta prie jų, situacija keičiasi, nes jie, tyrėjai, sėdi prieš jį, o po to sėdi šonu ir atliekamas supažindinimo testas, kurio metu prašo atvirai pameluoti ir tai yra demonstracinis testas ir fiksuoja jo bazines reakcijas, jo metu yra priprantama. Suderinus visus klausimus atliktas Jutos palyginimo zonos testas. Ikiteisminio tyrimo metu klausimus aptarė ir D. K. galėjo pasakyti ką norėjo ir kaip galvojo, o testavimo metu buvo suderinti klausimai ir į visus jis atsakė „ne“. Buvo užduoti klausimai ne vien kritiniai, buvo užduoti visų tipų klausimai, jie buvo suderinti, jų eiliškumo tiriamasis nežinojo, bet buvo supažindintas. Testas buvo atliktas 5 kartus įvertinus gautas tiriamojo reakcijas, buvo surinkta pakankamai duomenų, kad tiriamasis buvo nesąžiningas atsakinėjant į užduodamus kritinius klausimus. Toliau buvo daryta pertrauka, įvertinti duomenys, buvo apsitarta su tyrimo užsakovais ką daryti toliau. Patys turi paruošę kitą testą, kuris vadinasi kraštutinės įtampos testu ir jo metu, prieš tai išnagrinėję tyrimo medžiagą, uždavė klausimus. Sprendimas buvo paremtas tiriamojo fiziologinėmis reakcijomis. Trys kritiniai klausimai buvo užduoti „ar jūs padegėte automobilį, ar jūs prisidėjote prie automobilio padegimo, ar jūs tiksliai žinote kas padegė automobilį“ po penkis kartus. Klausimai kiekvieną kartą buvo maišomi. Gavosi pasikartojančios reakcijos, pagal apskaičiavimus gavosi, kad asmuo buvo nesąžiningas atsakydamas į šiuos kritinius klausimus. Išvada šiai dienai tvirtina 100 procentų. Specifinės fiziologinės reakcijos yra fiksuojamos daviklių, tai yra du kvėpavimo ir kraujotakos davikliai. Jei kalbėti, kokia reakcija yra specifinė, būtų galima kalbėti labai daug, kadangi mokėsi apie tai ne vieną savaitę. Tai pokyčiai, kurių specifiškumas apibrėžtas ilgamečiais moksliniais tyrimais ir patikimumo studijomis. Testavimo metodika apsprendžia kiek kartų reikia atlikti testą. Testavimo metodika apspendžia priimti sprendimą po trijų testų ar po penkių. Savo išvados tvirtumui buvo nuspręsta atlikti penkis kartus. Šis Jutos testas pasirinktas kaip vienas patikimiausių. Tai yra Amerikos poligrafų asociacijų žurnalas, Europos poligrafo žurnalas ir šiam testui yra vienas iš aukščiausių patikimumas, jis yra 90% patikimumas į vieną ir į kitą pusę, kalba apie pirmą testą. Patikrinimas kiekvienam testui vertinamas atskirai ir kiekvienam patikimumas 90% ir ±3 %. 1 testas, prijungus daviklius, tiriamojo paprašo būti ramiai, nejudėti, žiūrėti tiesiai, pasakoma „testas pradedamas“, pripumpuojama oro, po tam tikros pauzės, kurią sprendžia specialistas, tuomet užduodamas klausimas, sulaukiamas atsakymas, keliolikos sekundžių pauzė, išsilygina reakcija, po to vėl užduodamas klausimas, pauzė, po to uždavus visus klausimus pasakoma „testas baigiamas“. Tai galioja visiems testams, ne tik šiam. D. K. nesąžiningai atsakė į kritinius klausimus. Pagal pripažintą testavimo metodiką 2 ir vėlesniuose testuose, rekomendacijose yra parašyta, kad išvada gali būti užfiksuota specifinės reakcijos ar užfiksuotas slėpimas, bet nėra užfiksuota apgaulė. Patys laikosi metodikos terminijos ir duoda tokias išvadas. Pirmas testas yra apgaulės testas, o kitas yra informacijos atpažinimo testas. Visi kiti yra apgaulės atpažinimo testai ir išvada yra tokia: turi žinių arba neturi žinių. Išvada dėl pirmo testo yra kategoriška. Tyrimo poligrafu metodika, testas neduoda kitokių išvadų, tai yra nesąžiningai atsakė į kritinius klausimus, sąžiningai atsakė į kritinius klausimus, arba nustatyti sąžiningai ar nesąžiningai atsakė į klausimus negalima. Tyrimo metu klausimai pajungus daviklius buvo užduoti 5 kartus. Reakcija tiriamojo į užduotus klausimus kiekvieną kartą šiek tiek skyrėsi, tačiau metodikos reikalavimas yra fiksuoti bendrą galutinį rezultatą, kas yra „Grand Total“ - visų diagramų bendrasis įvertis. Jis gavosi neigiamas, nes jei yra specifinė reakcija į kritinį klausimą ir jis yra neigiamas, ir buvo toje zonoje, kurioje galima teigti ir duoti išvadą „nesąžiningas“. Prieš tai su tiriamuoju buvo ikiteisminis pokalbis. D. K. laikėsi tos pačios nuomonės, jis pasakė „buvau prie to buto, vėliau nuėjau miegoti, nieko nežinau“, buvo visiškas neigimas. Jis nežinojo nei kokia vieta buvo padegta, į visus klausimus, susijusius su įvykiu, jis atsakė – „ne“. Buvo viena pozicija. Jis sutiko atlikti testą, tai gali įrodyti vaizdo įrašas. Antras testas yra vienas esminių, kuris pririša konkrečiai prie įvykio vietos. Ikiteisminio tyrimo metu 3 video nuo 6.30 min., nuo 3.4-4.30 pokalbiuose detaliai aptaria ką jis žino, buvo totalus neigimas, „nieko nežinau“, „nieko nemačiau“, „nieko negirdėjau“. Buvo pilnas neigimas. Testas buvo atliktas ir buvo neginčijamai nustatyta, kad asmuo turi žinių, jog automobilis buvo padegtas ir tai sutampa su kaltinamuoju aktu. Kaltinamajame akte pagal V. M. parodymus - pažvelgęs pro virtuvės langą jis pamatė degantį dukros draugo sidabrinės spalvos automobilį SAAB 95, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Degė dešinės pusės kampas. Jis nurodė, kad pamatė automobilį, degantį atvira liepsna. Tiriamasis šią aplinkybę, kad jis žino, pilnai neigė, kad matė per televiziją ar per bet kur. Tiriamojo reakcija rodė visišką neigimą. Buvo pateiktas didelis automobilio profilis, jis jį puikiai matė ir atpažino, nors sakė, kad ne. Gaisrinio tyrimo išvadą skaitė, yra rašoma pastaba, kad tokie skysčiai yra lakūs ir didelė tikimybė jo nerasti. Jis tikrai nuslėpė informaciją apie tai, kad buvo padegta priekinė dešinė automobilio dalis. Jis į kritišką klausimą specifiškai sureagavo. Iš išvados metu negali nustatyti, iš kur jis turi žinių, tačiau jis paneigė, kad kiti asmenys jam pasakė, kad sužinojo per žinias, visi buvo neigimai. Vienintelis žinių šaltinis, tai yra jis matė, jis buvo, jis padegė. Jis tikrai turi informaciją. Jis pamelavo, kad informacijos neturi. Judėjimas, kostelėjimas, testo reakcijas koreguoja. Tyrimo poligrafu metodika neleidžia išskirti, į kurį klausimą asmuo atsakė nesąžiningai. Tiesiog jis atsakė nesąžiningai į visus kritinius klausimus. Konkrečiai kokia informacija jam yra žinoma, iš testo galima nustatyti pagal klausimus, visi klausimai yra atsakyti nesąžiningai ir jis yra prisidėjęs prie šio nusikaltimo. Jei būtų galima kažką paaiškinti daugiau, metodika leistų, galėtų aiškinti. Šio testo atsakymas į visus klausimus yra nesąžiningai, laipsnis yra nematuojamas, nustatyti jo negalima, to neleidžia metodika. Testo patikimumas minimaliai yra 90%. Šis testas kai kuriuose šaltiniuose duoda didesnį patikimumą - 92-95%, paklaida gali būti 5-8 %. Asmens sveikatos būklė testui įtakos turi, šiuo atveju nustatyta, kad tiriamojo sveikatos būklė tinkama. Pirmą dieną būklė netinkama, antrą kartą tyrėja sakė, kad asmuo blaivus. Pačiam bendraujant su juo alkoholio kvapo nesijautė. Atsakydamas į klausimus reagavo adekvačiai. Tyrimus poligrafu 90% atlieka baudžiamojoje byloje, yra atlikę tarnybiniuose patikrinimuose, kartą kreipėsi į centrą dėl civilinės bylos. Šiuo atveju pats atliko tyrimą, kolega stebėjo tyrimą, kartu paruošė klausimus. Negali konstatuoti asmens prisidėjimo laipsnio pagal klausimus, bet prisidėjimas yra tikrai. Jis į klausimus atsakė nesąžiningai. Patys pasiūlė atlikti testus, koks skystis buvo padegtas ir iš kur buvo gautos degios medžiagos, nieko daugiau negali pasakyti kas parašyta. Viskas vyko taip pat kaip ir prieš tai testo metu, šie paskutiniai testai atlikti po tris kartus, vienas atliktas keturis kartus. Du kartus žinojo eiliškumą, paskutinio klausimų eiliškumo nežinojo. Paskutinį kartą klausimai buvo užduodami nuo galo į pradžią, nuo devinto iki pirmo, užtenka duomenų ir diagramų teigti, kad užtenka duomenų. Šiuose testuose negali būti dvi reakcijos, specifiškai reaguota, kad benzinas ir kad degios medžiagos buvo gautos iš draugo. Jei būtų pasakęs pokalbio metu, kad girdėjo, jog buvo paimtas benzinas, būtų testą koregavę, bet jis į visus klausimus atsakė „ne“. Pagal atliktus testus matymas yra vienas iš žinių gavimo šaltinių, jis neigė visus variantus, bet reagavo. Teigti kategoriškai negali, kad matė, bet ta aplinkybė jam tikrai yra žinoma. Testas matymo negali parodyti. Pagal pirmą testą plačiąja prasme galima pasakyti, kad jis tai padarė. Jis turi žinių apie vietą. Pagal atliktus testus išvada yra – D. K. prisidėjęs prie nusikaltimo. Kad jis padegė, 100% tvirtinti negalima, o kad prisidėjęs ir turi žinių, yra 100 procentų. Visi klausimai: 33 % padegė, 33% prisidėjo, 33% tiksliai žino. Galbūt jis su kažkuo galėjo prisidėti, ar kažko paprašė, gal tokie klausimai galėjo būti užduoti. Duomenų apie kitą nusikaltimo bendrininką, jo žiniomis, nėra. Padegimas lygus prisidėjimui, taip galima išsireikšti. Į klausimą įdeda visas prasmes, kad žmogui nebūtų kur racionalizuotis. Po viso tyrimo jis neigė prisidėjimą, gal čia kokia klaida. Neformaliais šaltiniais žinoma, kad asmens prisipažinimą girdėjo. Tyrimo metu nebuvo jokių menamų klausimų, pats buvo nešališkas, neturėjo jokio išankstinio nusistatymo. Pats uždavė klausimą „kiek jūs būsite sąžiningas?“, jis atsakė, kad 100% ir jis neigė. Jei būtų atsakęs sąžiningai, tai nebūtų reakcijos. Išvados pastaboje viskas surašyta, išvada poligrafu ir rūbų tyrimas vienas kitam neprieštarauja. Daktiloskopiniuose tyrimuose yra tam tikras požymių skaičius, kuris leidžia duoti išvadą „taip“. Neturėjo duomenų apie tikslų prisidėjimo laipsnį. Jį būtų pasakęs užsakovas, kad didesnė tikimybė, klausimai gal būtų tikslesni. Apie bendrininką tyrimo užsakovai testo atlikti nepašė ir nesuteikė informacijos. Apie bendrininką nieko nežino. Vieną dieną tyrimas truko 28 minutes, kitą dieną 3 val. 26 minutes. Jaudulys yra normali kiekvieno tiriamojo būsena. Pagal testavimo metodiką asmuo turi būti tam tikrame emociniame lygyje, jo susijaudinimas rezultatams įtakos neturėjo. Jaudulys normalu ir jis turi būti, kad adekvačiai reaguotų į klausimus.

Specialistas R. S. teisme paaiškino, kad kaltinamojo nepažįsta, jokiais santykiais nesusijęs. Dirba Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centre Informacinių technologijų tyrimo skyriuje vyresn. tyrėju, atlieka tyrimus poligrafu, turi psichologinių tyrimų specialisto kvalifikaciją. Darbo stažas - treti metai. Abi dienas stebėjo tyrimą, prisidėjo prie klausimų sudarymo, buvo susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Klausimus sudarė testams remdamiesi užsakovo pateiktais klausimais ir pritaikydami metodikos reikalavimus. Kiekvieno tiriamojo teiginio teisingumo netikrina, tiria tik teiginių teisingumą į užduodamus testo klausimus. Tiriamajam buvo išsamiai paaiškinta kiekviena klausimo esmė, tiriamasis pasirinko į juos atsakyti nesąžiningai, ką dabar jis iš esmės pripažino, jis turėjo žinių apie tą įvykį ir tą dieną buvo nesąžiningas su specialistu. Tokios išvados kas padegė automobilį, nustatyti negalima, nes jiems buvo duota kryptis, ar asmuo prisidėjęs prie nusikaltimo padarymo, klausimai buvo sudaryti taip, kad asmuo negalėtų racionalizuotis ir išsisukti, permesti savo veiksmų kitiems. Jis (kaltinamasis) atliko tam tikrus veiksmus, dėl kurių kilo gaisras. Yra duomenys, kad tiriamasis prisidėjo prie nusikaltimo įvykdymo, dėl kurio kilo automobilio gaisras. Kitų klausimų apie kitus asmenis neuždavė, nes nebuvo pateiktas toks poreikis apie kito asmens dalyvavimą. Papildomų duomenų neturėjo. Buvo atlikti keturi testai ir tyrimas pakankamai apkrautas. Poreikio apklausti asmenį nebuvo, kalba buvo apie vieną asmenį. Iš specialisto išvados galima teigti, kad jis padarė nusikaltimą, bet apie bendrininką pasakyti negali. Tokios informacijos, kad būtų kitas asmuo, nėra. Tiriamasis yra prisidėjęs prie nusikaltimo ir turi žinių apie nusikaltimo padarymo aplinkybes. Kaip prisidėjęs, pagal klausimus, pateiktus užduotyje, to netyrė. Tiriamasis yra ir prisidėjęs, ir turi žinių.

2014-01-04 E. Š. protokole – pareiškime užfiksuota, jog jis pranešė, kad 2014-01-02 apie 23.15 val. (duomenys neskelbtini) g. 3, Šiauliuose jam nežinomi asmenys padegė ir sudegino jam priklausantį automobilį. Šio įvykio metu padaryta turtinė žala 20 000 Lt (1 t., 1 b. l.).

2014-01-04 apžiūros protokole užfiksuota, kad apžiūrėta įvykio vieta, esanti Šiauliuose, (duomenys neskelbtini) g. 3, (duomenys neskelbtini) g. 12, paimti degėsių pavyzdžiai (1 t., 12-14, 17-25 b. l).

2014-01-09 apžiūros protokole užfiksuota, kad apžiūrėtas butas, esantis Šiauliuose, (duomenys neskelbtini) g. 7A-2 (liudytojo A. A. gyvenamoji vieta) (1 t., 15-16 b. l.).

2014-01-13 kratos protokole užfiksuota, kad D. K. gyvenamojoje vietoje, esančioje Šiauliuose, (duomenys neskelbtini) g. 11-18, buvo vykdoma krata, jos metu nieko nerasta, nepaimta (1 1 t., 87-88 b. l.).

2014-01-14 apžiūros protokole užfiksuota, kad apžiūrėtas Šiauliuose, (duomenys neskelbtini) g. 48 kieme stovėjęs automobilis „Opel Vectra“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantis D. K. seseriai B. V. (1 t., 104-105 b. l.).

2014-01-02 Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyriaus akte dėl kilusio gaisro nurodyta, kad Šiauliuose, (duomenys neskelbtini) g. 3, esančiame kieme stovėjusio automobilio SAAB 95, valstybinis Nr. 008, gaisro kilimo priežastis yra atviras ugnies šaltinis (1 t., 108-111 b. l.).

2014-06-12 apžiūros protokole užfiksuota, kad apžiūrėti 2014-06-11 elektroniniu paštu iš Bendrojo pagalbos centro Klaipėdos skyriaus gauti garso įrašai (2014-01-02 22.11 val., 23.15 val. skambučiai iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) apie dėl įsilaužimo ir gaisro) (1 t., 80-82 b. l.).

Lietuvos teismo ekspertizės centro 2014-04-02 specialisto išvadoje Nr. 11-80 (14) nurodyta, kad degėsių pavyzdžiuose degių skysčių pėdsakų nėra (1 t., 114-115 b. l.).

Lietuvos teismo ekspertizės centro 2014-04-18 specialisto išvadoje Nr. 11-297(14) nurodyta, kad ant tirti pateiktų D. K. striukės, sportinių kelnių, batų poros degių skysčių pėdsakų nėra (1 t., 120-121 b. l.).

Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro 2014-08-07 specialisto išvadoje Nr. 140-(03275)-IS1-3927 nurodyta, kad UZCT testo metu tiriamasis D. K. nesąžiningai atsakė į jam užduotus kritinius klausimus. POT testo metu nustatyta, kad D. K. turi žinių apie tai, kad buvo padegta automobilio SAAB priekinė dešinė pusė. SPOT testo metu nustatyta, kad D. K. turi žinių apie tai, kad automobilis SAAB buvo padegtas panaudojant benziną. SPOT testo metu nustatyta, kad D. K. turi žinių apie tai, kad degios medžiagos automobiliui SAAB padegti buvo gautos iš draugo (1 t., 126-131 b. l.).

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros 2013-09-16 nutarimu nutrauktas ikiteisminis tyrimas (baudžiamoji byla Nr. 96-1-256-13) įtariamųjų A. M. ir P. K. atžvilgiu nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jų kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 178 straipsnio 2 dalyje, padarymo (1 t. 42-43 b. l.).

Visuotinai pavojingu svetimo turto sunaikinimo ar sugadinimo būdu pagal LR BK 187 straipsnio 2 dalį laikoma veikai padaryti panaudota didelė griaunamoji jėga, galinti sukelti visuotinę nelaimę, pavojų daugelio žmonių gyvybei ir sveikatai. Šis būdas padidina veikos pavojingumą, nes vienu metu sudaro pavojų daugeliui įstatymo saugomų gėrių: nuosavybei, žmonių gyvybei ir sveikatai, gamtai ir kt. Teismų praktikoje visuotinai pavojingais būdais dažniausiai laikomi padegimai, sprogdinimai, taip pat gali būti užtvindymai, griūtys ir pan.

Kaltinamasis D. K. teisme pripažino tik aplinkybę dėl durų sugadinimo, t. y. teigė, kad nuplėšė durų apvadus, juos apgadino, nulupo netyčia, juos pastatė gražiai, tačiau tuščio pakelio į duris nekišo ir nepadegė; gal bandė tik uždegti pakelį, bet padegti duris tokio tikslo neturėjo, neturėjo tokios minties. Tačiau dėl tyčinio automobilio padegimo neprisipažino ir teigė, kad nežino kas bendro tarp konflikto laiptinėje ir automobilio degimo; nežino, kodėl kiti mano, kad automobilį padegė būtent jis. Aplinkybę, kad būtent D. K. sugadino durų staktos medinius apvadus, be K. prisipažinimo įrodo ir kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai. Įvykio metu kartu buvęs kaltinamojo draugas, teisme apklaustas liudytoju A. A. parodė, kad D. K. paskambino į M. buto duris, kai durų neatidarė, jis jas spardė, keikė, nuplėšė staktas ir sugadino. Nukentėjusysis V. M. teisme taip pat patvirtino, kad matė kaip D. K. plėšė durų apvadus. Tačiau teismas, išnagrinėjęs bylą, nenustatė aplinkybių, patvirtinančių, jog būtent D. K. padegė E. Š. priklausantį automobilį „SAAB 95“ bei pasikėsino padegti V. M. buto duris. D. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme teigė, kad turėtu žiebtuvėliu bandė uždegti turėtą cigarečių pakelį, tačiau tikslo padegti buto durų tikrai neturėjo. Liudytojas A. A. teisme taip pat parodė, kad nematė D. K. degtų, tik pasilenkęs kažką kišo, brūžino žiebtuvėlį, bet tuo momentu atėjo kaimynas. Liudytojas K. B. teisme parodė, kad jam išėjus į laiptinę, vaikinai tik rūkė, durų apvadus matė paskui. Ikiteisminio tyrimo metu K. B. parodė, kad būdamas namuose pajuto cigarečių kvapą, kuris sklido iš laiptinės; būnant laiptinėje vyriškiai rankose nieko neturėjo (1 t., 61-62 b. l.). Teismas atkreipia dėmesį, kad liudytojas K. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme apie cigarečių pakelio kišimą tarp durų ir staktos nieko nenurodė bei nenurodė, kad įvykio metu būtų matęs deginamą cigarečių pakelį. Kiti teisme apklausti liudytojai, duodami parodymus, tik perpasakojo, ką jiems sakė galimai su įvykiu susiję asmenys, t. y. liudytojas P. K. teisme parodė, kad A. A. sakė, jog D. K. kažką bandė įkišti, padegti, kitas liudytojas A. J. parodė, kad asmuo, su kuriuo D. K. buvo nuėjęs, pasakojo, jog D. K. daužė duris, nuplėšė durų staktos apdailą, bandė padegti cigarečių pakelį, bet kažkas sutrukdė. Nukentėjusysis V. M., duodamas parodymus, nėra nuoseklus ir svarbesnes įvykio aplinkybes parodo nevienodai. V. M. ikiteisminio tyrimo metu per pirmą apklausą teigė, kad matė, jog D. K. atsitūpė prie jo buto durų, bet ką jis tuo metu darė, nematė; netrukus išgirdo ir laiptais besileidžiantį pamatė kaimyną iš penkto aukšto; po kaimyno perspėjimo jaunuoliai pasišalino; stovėdamas šalia laukujų buto durų užuodė popieriaus degėsio kvapą (1 t., 32-33 b. l.). Tuo tarpu kitos apklausos metu (1 t., 35-36 b. l.) ir teisme V. M. jau teigė, kad matė, jog D. K. uždegė cigarečių pakelį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš garso įrašo, užfiksuoto kuomet V. M. paskambindamas bendruoju pagalbos telefonu kvietė policijos pareigūnus, operatorei nupasakodamas įvykį, nieko neužsiminė apie durų deginimą bei nurodė, kad „tampo, bando rakinti duris, rėkauja laiptinėje, šūkauja užmušiu taip toliau“ (1 t., 81 b. l.). Esant šioms nukentėjusiojo V. M. nurodytoms skirtingoms aplinkybėms bei atsižvelgiant į tai, kad jis gali būti iš dalies suinteresuotas bylos baigtimi, teismas V. M. parodymus vertina kritiškai ir remiasi tik ta apimtimi, kiek jie neprieštarauja kietiems byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams. Be to, apžiūrint įvykio vietą nebuvo rastas joks cigarečių pakelis (2014-01-04 apžiūros protokole pažymėta, kad po butų durų apžiūros, kurias galimai bandyta padegti, nusikaltimo pėdsakų nerasta, kadangi vieta sutvarkyta (1 t., 13 b. l.)). Esant tokioms ištirtoms aplinkybėms ir įvykius suvedant į vientisą įvykių grandinę, teismo manymu, nepakanka įrodymų, patvirtinančių, kad D. K. pasikėsino padegti duris.

Dėl automobilio kaltinamasis D. K., kaip jau minėta anksčiau, kaltu neprisipažino ir teigė, kad nežino kas bendro tarp konflikto laiptinėje ir automobilio degimo; nežino, kodėl kiti mano, kad automobilį padegė būtent jis. Nagrinėtinoje byloje yra nustatytas tik faktas, kad 2014-01-02 degė automobilis „SAAB 95“, gaisro padariniai – išdegusios automobilio variklio skyriaus degiosios detalės, apdegė salono priekinė dalis, sutrūko priekinis stiklas bei nustatyta gaisro kilimo priežastis – atviras ugnies šaltinis (1 t., 108 b. l.). Liudytojas A. B., kuris surašė aktą dėl kilusio gaisro, teisme paaiškino, kad jei yra atviras ugnies šaltinis, negali traktuoti, kad tyčia padegtas, gali būti per neatsargumą, tai plati prasmė; atviras ugnies šaltinis reiškia, kad savaime gaisras nekyla, atsiranda pašalinis uždegimo šaltinis, tai plati prasmė; galimas variantas dėl neatsargaus žmogaus elgesio; buvo kalbėta su nukentėjusiaisiais, jie su išvada sutiko, pretenzijų nereikė; negali pasakyti, kad tai ką rado - tyčinis padegimas, rašo išvada „tikėtina“; mechaninio pažeidimo nustatyti nepavyko, taigi, Valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyriaus vyresnysis inspektorius negalėjo kategoriškai įvardinti, kad buvo įvykdytas būtent tyčinis automobilio padegimas. Išnagrinėjus bylą, nustatyta, kad niekas iš apklaustų asmenų įvykio metu prie degančio automobilio ar netoliese D. K. nematė. Liudytojas R. V. teisme parodė, kad apie 24 val. tėvų namuose, rūkydamas balkone, pastebėjo gaisrą; šalia gaisro jokių asmenų nematė. Nors tyrėjo A. J. 2014-01-13 tarnybiniame pranešime užfiksuota, kad kriminalinės žvalgybos priemonių pagalba buvo gauta informacija, jog D. K. po 2014-01-02 įvykusio konflikto padegė automobilį, t. y. nuėjęs į namus pasiėmė kuro ir grįžęs į (duomenys neskelbtini) g. 3 namo kiemą padegė automobilį (1 t., 83 b. l.), tačiau atsižvelgiant į tai, kad minėti duomenys gauti tik kriminalinės žvalgybos priemonių pagalba, jie negali būti laikomi įrodymais, o patikrinus šias aplinkybes laikantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse nustatytomis taisyklėmis, minėta informacija nebuvo patvirtinta, todėl tokie duomenys nelaikytini įrodymais, pagrindžiančiais D. K. kaltumą. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad tyrėjo A. J. tarnybiniame pranešime užfiksuota informacija negali būti laikoma įrodymu dar ir dėl to, kad remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - LR BPK) 20 straipsnio prasme, pradėjus baudžiamąjį procesą, t. y. nusprendus pradėti ikiteisminį tyrimą, duomenys turi būti renkami tik taikant LR BPK nuostatas. Nagrinėtinu atveju nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas pagal LR BK 187 straipsnio 1 dalį buvo pradėtas 2014-01-04, o tyrėjo A. J. tarnybinis pranešimas surašytas 2014-01-13, kuriame pranešama, kad kriminalinės žvalgybos priemonių pagalba buvo gauta informacija, t. y. po pradėto baudžiamojo proceso buvo naudotasi kriminalinės žvalgybos priemonėmis. Atlikus kratą D. K. gyvenamojoje vietoje, nebuvo nieko rasta ir paimta (1 t., 87 b. l.). Apžiūrėjus įvykio vietą taip pat nusikalstamos veikos pėdsakų nerasta (1 t., 12 b. l.). Ant kaltinamojo D. K. drabužių bei batų degių skysčių pėdsakų nerasta (1 t., 120-121 b. l.), tirti pateiktuose degėsių pavyzdžiuose degių skysčių pėdsakų nerasta (1 t., 114-115 b. l.). Kaltinamojo D. K. motina J. V., teisme apklausta liudytoja, parodė, kad sūnus grįžo namo apie 22.00 val., kuomet rodė vakaro žinias ir nuėjo miegoti; kadangi sūnus neturėjo buto raktų, jį pati ir įleido; degių skysčių kvapo nuo sūnaus jam grįžus nejuto. Liudytojas A. J., kuris yra policijos pareigūnas ir ne kartą bendravo su kaltinamuoju, teisme parodė, kad D. K. pasakė „ką aš prisimenu, kurią vietą padegiau, juo labiau buvau girtas“; važiuojant į Vilnių ir bendraujant, paklaustas „gal dabar duosi teisingus parodymus“, kaltinamasis sakė „bus matyti“; su giminaičiu ar kitu asmeniu pasikonsultavęs pasakė, kad liks prie savų parodymų. Šios liudytojo parodytos aplinkybės negali būti laikomos įrodymais, pagrindžiančiais D. K. kaltę, nes minėtas pareigūnas su D. K. bendravo neoficialioje aplinkoje, t. y. važiuojant, rūkant, tai yra šie duomenys nėra surinkti taikant LR BPK nuostatas, atlikinėjant procesinius veiksmus. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (indubio pro reo). Kaltinamasis turi teisę aktyviai dalyvauti įrodinėjimo procese, bet tai daryti jis neprivalo; net ir dėl kaltinamojo pasyvumo įrodinėjimo procese kaltinamajam negali kilti jokių kitokių neigiamų padarinių, t. y. bet kuriuo atveju dėl kaltinamojo pasirinkimo (meluoti, sakyti tiesą, kalbėti ar tylėti, pasakoti viską ar tik dalį įvykio aplinkybių ar pan.) jo teisinė padėtis neturi pablogėti. Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barbera, Messegue and Jabardo v. Spain judgmentof 6 December 1988, Series A no. 146; Tefner v. Austria, no. 33501/9620,20 March 2001 ir kt.).

Poligrafo naudojimo tvarką nustato Poligrafo naudojimo įstatymas. Šio įstatymo 4 str. 2 d. nustato baigtinį sąrašą asmenų (valstybės tarnautojai, pareigūnai ir kariai, taip pat asmenys, atrinkti valstybės tarnybai, kurių tarnyba yra susijusi su disponavimu įslaptinta informacija), kurie gali būti tiriami poligrafu, o įstatymo 5 str. 3 d. – baigtinį sąrašą atvejų, kada minėtiems asmenims gali būti atliekamas tyrimas poligrafu. Akivaizdu, jog kaltinamojo D. K. tyrimas poligrafu neatitinka Poligrafo naudojimo įstatymo 4 str. 2 d. bei 5 str. 3 d. įtvirtintų imperatyvių reikalavimų. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tais atvejais, kai duomenis surenka valstybės institucijos, galioja principas „leidžiama tai, kas numatyta įstatyme“; duomenys, kuriuos valstybės institucijos gavo įstatyme nenurodytu būdu, įrodymais nepripažįstami („BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgos“ 3.6 p.). Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamajame procese kaltinamasis gali būti tiek aktyvus, tiek pasyvus, sakyti tiesą ar meluoti, todėl, vadovaujantis LR BPK 20 straipsnio nuostatomis, teismas nagrinėtinoje byloje nesiremia ir įrodymais nelaiko duomenis, gautus atlikus psichofiziologinį tyrimą (1 t., 126-131 b. l.). Analogiškos pozicijos laikosi ir kiti Lietuvos Respublikos teismai (pvz., Klaipėdos apygardos teismo 2014-11-20 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-542-557/2014 ir kt.), taip pat analogiška mintis vystoma ir teisės doktrinoje (G. G. straipsnis „Poligrafas (melo detektorius) kaip įrodinėjimo priemonė baudžiamajame procese“, ISSN 1392-1274. Teisė 2010 76). Dėl tos pačios priežasties kritiškai vertintini ir teisme apklaustų specialistų, vykdžiusių tyrimą poligrafu, duoti paaiškinimai.

Remdamasis byloje ištirtais įrodymais, aukščiau aptartais motyvais, bei į tai, kad byloje esant tik prielaidoms, kad D. K. esant neblaiviam ir buvusiam prie nukentėjusiųjų buto durų, apgadinus durų staktą, jam turint žiebtuvėlį ir praėjus gana trumpam laiko tarpui, galimai D. K. padegė ir automobilį, kuriuo naudojasi nukentėjusieji, tačiau nenustačius kitų D. K. kaltę pagrindžiančių įrodymų, negalima kaltinamojo pripažinti kaltu pagal LR BK 187 straipsnio 2 dalį.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 294 straipsnio 2 dalyje

Savavaldžiavimas kaip nusikalstama veika išdėstytas LR BK 294 straipsnio 1 dalyje ir kvalifikuota sudėtimi LR BK 294 straipsnio 2 dalyje. Pagal LR BK 294 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Taip būtinas baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimą požymis yra ir didelė žala nukentėjusiojo teisėms ar (ir) teisėtiems interesams. Būtent didelės žalos požymio nustatymas identifikuoja savavališko (nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos) subjektinės teisės vykdymo pavojingumą, būtiną baudžiamajai atsakomybei už tai kilti. Aukščiausiais Teismas yra pabrėžęs, kad šis požymis savavaldžiavimo baudžiamosiose bylose turi būti pagrįstas išsamia įrodymų analize, todėl nepritaria praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys nedidelio pavojingumo konfliktai ir teisiniai ginčai dirbtinai kriminalizuojami kaltinant vieną konflikto dalyvių nusikalstamu savavaldžiavimu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises, nes tai neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (kasacinės bylos Nr. 2A-7-2/2010, 2K-383/2011).

Atsižvelgiant į tai, kad savavaldžiavimas aprašytas materialiąja sudėtimi (sudėties būtinas požymis yra ir padariniai), bei remiantis tyčinės kaltės samprata veikose, aprašytose materialiosiomis sudėtimis (LR BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), inkriminuojant savavaldžiavimą būtina nustatyti ir tai, kad asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelės žalos kito asmens teisėms bei teisėtiems interesams, ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia), arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Kartu pažymėtina, kad savavaldžiavimo bylose ypatingą reikšmę turi didelės žalos požymio motyvavimas, taip atskleidžiant padarytos veikos pavojingumą ir atribojant baudžiamąją ir kitų rūšių teisines (civilinė, administracinė, drausminė) atsakomybes.

Kvalifikuojančiu savavaldžiavimo požymiu pripažintas prievartinis (psichinė arba fizinė prievarta) šio nusikaltimo padarymo būdas (LR BK 294 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje nutartyje Nr. 2K-P-183/2012 konstatuota, kad atsižvelgiant į tai, jog teisės aktų, taigi ir LR BK 294 straipsnio 2 dalies, aiškinimas negali apsiriboti vien tik lingvistinio (verbalinio) metodo taikymu, kai įstatymo tekstas aiškinamas tik paraidžiui, tačiau turi būti remiamasi ir sisteminio, loginio teisės aiškinimo metodais, kaltinimas pagal LR BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti pagrįstas visų požymių, įtvirtintų LR BK 294 straipsnio 1 dalyje, visuma, taip pat ir to, kad savavaldžiauta panaudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui, nustatymu. Taigi pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę pagal LR BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti nustatyta ne tik psichinė ar fizinė prievarta, bet ir tokia prievarta padaryta didelė žala nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui. Nuostatos, kad tie atvejai, kai asmuo savavaldžiauja panaudodamas prievartą (psichinę ar fizinę) nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui, savaime kvalifikuotini pagal LR BK 294 straipsnio 2 dalį, net nekonstatavus didelės žalos asmens teisėms ar (ir) teisėtiems interesams, iš esmės reiškia plečiamąjį baudžiamosios atsakomybės pagrindų pagal LR BK 294 straipsnio 2 dalį aiškinimą. Tai neatitinka baudžiamojo, baudžiamojo proceso įstatymų paskirties, prieštarauja konstitucinių teisėtumo, asmenų lygybės prieš įstatymą, teisingumo ir kitų principų reikalavimams. Kita vertus, „didelės žalos“ požymio įtvirtinimas LR BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyto savavaldžiavimo sudėtyje (kaip minėta, neatskiriamos nuo pagrindinės savavaldžiavimo sudėties ir papildančios pagrindinės savavaldžiavimo sudėties požymių visumą), reiškia imperatyvą, kad pagrindžiant kaltinamajam kaltinimą pagal LR BK 294 straipsnio 2 dalį nepakanka tik konstatavimo, jog nukentėjusysis patyrė psichinę ar fizinę prievartą. Turi būti atskleista ir tokios prievartos padarinių pobūdis, turinys. Kartu turi būti analizuojamas ir prievartos pobūdis.