- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-02-08
- Bylos Nr.
- 2A-105-378/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gražina Davidonienė (pirm.), Nijolia Indreikienė, Leonas Jachimavičius
- Ieškovas
- R. B., R. B. Vilkaviškio
- Atsakovas
- E. N., Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Vištyčio
- Advokatai
- Edita Gaubienė, Vilija Jurčikonienė
- Kategorijos
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Gražinos Davidonienės,
atsakovo Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Vištyčio seniūnijos atstovui seniūnui Bronislavui Politai,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. B. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2006 m. spalio 27 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal R. B. ieškinį dėl daiktinių teisių pripažinimo ir gynimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustat ė:
Ieškovas R. B. Vilkaviškio rajono apylinkės teisme pareiškė ieškinį atsakovams E. N. ir Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Vištyčio seniūnijai ir prašė:
pripažinti negaliojančiu daiktinių teisių į pastatą – tvartą ,esančio (duomenys neskelbtini) , Vištyčio mstl., Vilkaviškio r.sav., įregistravimą E. N. vardu nuosavybės teise;
įregistruoti daiktines teises į pastatą – tvartą, esantį (duomenys neskelbtini) , Vištyčio mstl., Vilkaviškio r. sav., R. B. vardu nuosavybės teise paveldėjimo teisės pagrindu;
pripažinti negaliojančia 2005-11-07 Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Vištyčio seniūnijos pažymą Nr.Ž-622 dalyje dėl statinio 2I1/p priklausymo nuosavybės teise E. N. .
Šalies argumentai
Ieškovas nurodė, kad pagal 2003-08-27 Vilkaviškio rajono 2-ojo notaro biuro notarės išduotą paveldėjimo teisės liudijimą jam nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas ir kiemo statiniai, esantys (duomenys neskelbtini) ,Vištytis, Vilkaviškio raj. Šiuos statinius ieškovas paveldėjo po savo tėvo, A. B. , mirties. Ieškovas nurodė, kad prie šių pastatų yra ir ūkinis pastatas – tvartas, plane pažymėtas 2I1/p, kuris taip pat priklausė jo tėvui, bei seneliui, tačiau paveldėti šio statinio bei įregistruoti nuosavybės teises į jį ieškovas negalėjo, kadangi šis tvartas bei daiktinės teisės į jį yra neteisėtai įregistruotos atsakovės vardu. Įregistravimo pagrindas yra 2005-11-07 Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Vištyčio seniūnijos pažyma Nr.Ž-622 apie turimus pastatus, kurios, išdavimo pagrindas yra Vištyčio seniūnijos ūkinė knyga Nr.6, asm. s-tos Nr.281. šioje pažymoje nurodyta, kad tvartą atsakovė paveldėjo po savo motinos O. G. mirties, kaip paskutinė kolūkinio kiemo narė šeimininkė. Ieškovas nurodė, kad iš Marijampolės archyvo išduotų dokumentų matyti, jog pagal 1967-1975 m. bei 1983-1990 m. Vištyčio kaimo ūkines knygas ginčo tvartas nuosavybės teise priklausė jo tėvui bei seneliui, todėl tuo pat metu priklausyti ir atsakovei negalėjo. Taip pat nėra jokių dokumentų, patvirtinančių tai, kad atsakovė būtų paveldėjusi kokius nors pastatus po savo motinos mirties.
Žemesnės instancijos teismas
Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2006 m. spalio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, jog ginčo tvartą pastatė ir iki 1944 m. valdė vokietis ūkininkas. Duomenų, jog jis kam nors būtų perleidęs turėtą nuosavybės teisę į ginčo tvartą nėra. Apie 1950 m. ginčo tvartas buvo priverstinai paimtas buvusio Vištyčio kolūkio nuosavybėn ir jį kolūkis pats valdė iki 1960-1965 m. toliau ginčo tvartu įvairiais laikotarpiais naudojosi tiek ieškovo tėvas tiek atsakovės šeima. Teismas konstatavo, jog patikimų ir leistinų duomenų spręsti dėl nuosavybės teisių į ginčo statinį perleidimo ar perėjimo nuo kolūkio nusavinimo momento ir iki šiol byloje nėra.
Teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų konstatavo, jog atsakovo Vištyčio seniūnijos ūkinių knygų įrašai yra visiškai nepatikimi, todėl jais priimant sprendimą nesirėmė. Taip pat teismas nustatė, kad nei viena iš ginčo šalių neturi asmens daiktines teises konkrečiai į ginčo statinį įrodančių dokumentų ir nėra duomenų, kad šie dokumentai aplamai egzistuotų. Taip pat teismas nenustatė faktų, kaip kriterijų, kuriais remiantis būtų juridinis pagrindas atmesti vienos ginčo šalies ir jos liudytojų parodymus bei pasiremti kitos šalies ir jos liudytojų parodymais, t.y. nėra įrodyta, o todėl ir nenustatyta, kokia apimtimi ir kam buvo perduotos daiktinės teisės į ginčo statinį
Teismas iš byloje esančios medžiagos, liudytojų parodymų, šalių paaiškinimų, konstatavo, jog nuo 1983 m. ginčo tvartą pastoviai, atvirai ir nepertraukiamai valdė ir valdo šiuo metu atsakovė. Kadangi tai paneigiančių duomenų teismas byloje nenustatė, todėl atsakovės valdymą teismas pripažino sąžiningu ir teisėtu. Iš to teismas padarė išvadas, jog tai yra juridinis pagrindas teismui pripažinti, jog atsakovė dar iki ginčo statinio ir daiktinių teisų į jį įregistravimo bei ginčo byloje iškėlimo jau buvo įgijusi nuosavybės teisę į ginčo tvartą pagal įgyjamąją senatį. Atsižvelgiant į tai, teismas nustatė, kad nėra juridinio pagrindo naikinti įrašus viešame Nekilnojamojo turto registre apie statinio ir atsakovės daiktinių teisių į jį įregistravimą, o pripažinti negaliojančia ginčo pažyma – nėra nei pagrindžiančio juridinio pagrindo, nei prasmės, nes tai nesukeltų jokių teisinių padarinių. Taip pat teismas nustatė, jog A. B. palikimo dalis, kurią prašo pripažinti ieškovas jam, ieškovo buvo priimtas tik 2003 m, atsakovei jau esant įgijus nuosavybės teisę į ginčo statinį.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas R. B. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti pilnai.
Skunde nurodoma, kad teismas visiškai nepagrįstai atmetė jo prašymą pripažinti negaliojančia 2005-11-07 Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Vištyčio seniūnijos pažymą Nr.Ž-622 dalyje dėl tvarto, kadangi jos turinys prieštarauja ne tik įrašams ūkinės knygose, bet ir tai, kad ši pažyma buvo išduota remiantis E. N. žodžiu, o ne vadovaujantis kokias nors dokumentais ar įrašais ūkinėse knygose. Taip pat iš Vištyčio seniūnijos 2005-08-11 išduotos pažymos Nr.Ž-509, matyti, jog visus turimus statinius atsakovė statėsi pati 1955 m. ir tiek vienos ir tiek kitos pažymos išdavimo pagrindu yra nurodoma Vištyčio seniūnijos ūkinė knyga Nr.6. Ieškovo teigimu, tai, kad atsakovė ginčo statinio niekada nuosavybės teisėmis nevaldė ir nebuvo paveldėjusi įrodo ir byloje esantys archyviniai dokumentai bei išrašai iš ūkinių knygų apie jos pačios bei jos motinos turėtus statinius. Skunde nurodoma, jog atsakovė suklaidino ieškovą teigdama, kad ginčo tvartas yra išpirktas pajininkų ir jau inventorizuotas, todėl jis negali dar kartą būti inventorizuojamas, dėl ko ieškovas neatliko tvarto inventorizacijos. Taip pat skunde nurodoma, kad teismas visiškai nepagrįstai nevertino kai kurių ieškovo pateiktų įrodymų, bei neapklausė ieškovo prašomų liudytojų. Priimdamas sprendimą, ieškovo nuomone, teismas pažeidė CPK 265 str. 2 d., kadangi sprendime peržengė byloje pareikštus reikalavimus ir nustatė, jog atsakovė dar iki ginčo statinio ir daiktinių teisų į jį įregistravimo bei ginčo byloje iškėlimo jau buvo įgijusi nuosavybės teisę į ginčo tvartą pagal įgyjamąją senatį. Ir nustatęs visiškai kitą, nei byloje buvo nagrinėjamas, nuosavybės teisų į ginčo tvartą įgijimo pagrindą pažeidė ir CPK 266 str., kadangi nusprendė dėl neįtraktų dalyvauti byloje asmenų teisų ir pareigų, nes sutinkamai su CPK 532 str., byloje suinteresuoti asmenys neturėjo galimybės kreiptis į teismą su pareiškimu dėl jų įtraukimo dalyvauti procese.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Vištyčio seniūnija nurodė, kad nesutinka su apeliacinio skundo motyvais dalyje dėl seniūnijos išduotų pažymų atsakovei. Atsakovas nurodė, kad seniūnijos naujausioje ūkinėje knygoje, kuri buvo vesta 1998-2002 m. ir pratęsta 2003-2004 m. E. N. vardu buvo pažymėtas gyvenamasis namas, tvartas, malkinė. Jokių kitų identifikavimo duomenų apie ūkinius pastatus ūkinėse knygose nebuvo. Atsakovas laikė kad šie įrašai yra paskutiniai, ir jais rėmėsi rašydami pažymas registrų centrui. Taip pat atsakovas nurodė, kad pirminėje pažymoje jau buvo pažymėta turimas atsakovės vardu tvartas ir pastatų statymo metai, o antroji pažyma, kadangi ji galutinė, jau yra tikslesnė ir tikslinami pastatai ir rašomi jų identifikavimo duomenys pagal kadastro duomenų bylą.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė E. N. nurodo, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas. atsiliepime nurodoma, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje pateikti įrodymai yra nepatikimi, o apeliantas įrašų pagrįstumą patvirtinančių įrodymų nepateikė. Taip pat atsiliepime nurodoma, kad apeliantas skunde teigdamas jog jis buvo atsakovė suklaidintas, taip pat nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Atsakovės teigimu, teismas pagrįstai atmetė prašymą dėl liudytojų apklausos, kadangi prašymas nebuvo išdėstytas ieškinyje, parengiamuosiuose posėdžiuose ir vėlesnis prašymas susijęs su liudytojais galėjo užvilkinti sprendimo priėmimą civilinėje byloje.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovas ir jo atstovė apeliacinį skundą prašė tenkinti. Atsakovė E. N. ir jos atstovė pirmosios instancijos teismo sprendimo prašė nekeisti. Vištyčio seniūnas dėl paduoto apeliacinio skundo pagrįstumo prašė spręsti teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka CPK 263 straipsnio 1 dalyje nustatytus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, kadangi priimtas nepažeidus procesinių teisės normų, materialinės teisės normos taikytos teisingai, teismo išvados pagrįstos įstatymo nustatyta tvarka ištirtais įrodymais.
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl daiktinės, t.y. nuosavybės teisės į statinį – tvartą 2I1/p, esantį (duomenys neskelbtini) , Vištyčio km., Vilkaviškio r. savivaldybėje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) . Atsižvelgiant į nuosavybės teisės pobūdį (ji yra absoliuti teisė) bei civilinės apyvartos interesus, nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą yra registruotina teisė. Todėl nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įrodo ne bet kokia informacija, bet viešųjų registrų duomenys. Taigi nuosavybės teisę galima įrodyti tik specialiomis įrodinėjimo priemonėmis, o ne bet kokiais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo statinį pastatė ir tokiu būdu pirmasis įgijo nuosavybėn Vištytyje gyvenęs vokietis ūkininkas, kurį nuosavybės teise valdė maždaug iki 1944 metų. Teismas konstatavo, jog duomenų, kad jis statinį būtų perleidęs kokio nors asmens nuosavybėn, nėra. Dalyvaujantys byloje asmenys šių aplinkybių neginčijo ir pripažino, jog ginčo statinys iki nurodyto laiko buvo vokiečio ūkininko nuosavybė.
Iki 1965 m. sausio 1 d. Lietuvos teritorijoje galiojo RTFSR 1922 m. CK, kurio 185 straipsnis numatė, kad nuosavybės teisė į pastatus, esančius kaimo vietovėse, registruojama DŽDT vykdomųjų komitetų vedamose ūkinėse knygose. Tokia pat nuostata išliko ir įsigaliojus 1964 m. CK (CK 255 str.). Ši tvarka galiojo iki 1991 m. liepos 25 d. Taigi iki 1991 m. liepos 25 d. pagrindiniu įrodymu, patvirtinančiu nuosavybės teisę į pastatus kaimo vietovėje, buvo ūkinių knygų įrašai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika patvirtina, jog įrašai ūkinėse knygose yra pakankamas nuosavybės teisės į pastatus įrodymas. Pirmosios instancijos teismas šiuos įrašus tyrė, vertino ir pagrįstai konstatavo, kad įrašai atsakovo - Vištyčio seniūnijos ūkinėse knygose apie nekilnojamuosius daiktus yra prieštaringi, nepatikimi ir nėra pakankami išvadoms apie nuosavybės teises padaryti. Sutikdama su tokiu pirmosios instancijos teismo šių įrašų įvertinimu, kolegija konstatuoja, jog nei ieškovas, nei atsakovė neturi nuosavybės teisės atsiradimo pagrindą į ginčo statinį patvirtinančių įrodymų, kadangi minėti įrašai yra pačią nuosavybės teisę, o ne jos atsiradimo pagrindą patvirtinantys įrodymai. Kolegijos manymu, šioje byloje aktualu tai, kad nei ieškovo senelis, nei tėvas, nei pats ieškovas ginčo statiniu nesinaudojo nuo 1983-1985 metų. Šią aplinkybę visiškai pripažįsta pats ieškovas, todėl teismas tokį faktą laiko nustatytu 182 straipsnio 5 punktas, 187 straipsnio 1 dalis). Byloje taip pat nėra ginčo dėl fakto, jog ginčo statinį nuo laiko valdo ir naudoja atsakovė E. N. . Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog netgi ir pripažinus negaliojančiais 2005-11-07 Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Vištyčio seniūnijos pažymos Nr. Ž-622 dalį bei jos pagrindu atliktą atsakovės daiktinių teisių įregistravimą nekilnojamojo turto registre, ieškovui jokios teisinės pasekmės neatsirastų, kadangi pagrindo įregistruoti daiktines teises į ginčo statinį ieškovo vardu nėra. Teismas, vadovaudamasis CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintu protingo ir teisingo įstatymų taikymo principu, tinkamai vertino aukščiau nurodytas faktines aplinkybes ir padarė teisingas išvadas, jog atsakovė ginčo statinį valdo teisėtai, todėl nėra pagrindo dėl formalių motyvų naikinti jos daiktinių teisių įregistravimą. Pažymėtina tai, kad teisė kreiptis teisminės gynybos reiškia ne bet kokią teisę, o teisę reikalauti, kad būtų apginta pažeista arba ginčijama asmens teisė. Nagrinėjamoje byloje ieškovas neįrodė, kad jis ar jo tėvas įstatyme numatytais būdais būtų įgiję nuosavybės teisę į ginčo statinį – tvartą, todėl nėra ir pagrindo konstatuoti, kad apelianto teisės yra pažeistos.
Kolegija taip pat nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas peržengė pareikštus reikalavimus, bei skundžiamu sprendimu nusprendė dėl byloje neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų. Pažymėtina tai, kad atsakovė E. N. jokių priešinių reikalavimų byloje nebuvo pareiškusi ir teismas jų nesprendė. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, faktines aplinkybes bei atsakovės atsikirtimus, teismas sprendė, jog esamoje situacijoje būtų pagrindas pripažinti, kad atsakovė jau iki bylos iškėlimo teisme įgijo nuosavybės teisę įgyjamosios senaties būdu. Apie tai teismas tik pažymėjo sprendimo motyvuose, bet pačiu sprendimu tokio fakto nenustatė. Apelianto teiginiai, kad teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų yra formalaus pobūdžio ir jokiais konkrečiais įrodymais nepagrįsti.
Dėl išdėstytų motyvų apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas nekeistinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Atsakovei E. N. iš ieškovo priteistinos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2006 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo R. B. , asmens kodas (duomenys neskelbtini) 500 (penkis šimtus) litų išlaidų advokato pagalbai apmokėti atsakovei E. N. , asmens kodas (duomenys neskelbtini) .