Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas bei pranešėjas), rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 24 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 243 straipsnį areštu keturiasdešimt penkioms paroms.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir T. Z. paskirtas areštas trisdešimčiai parų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. T. Z. nuteistas už tai, kad jis, žinodamas, jog Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžiu, įsiteisėjusiu 2021 m. spalio 7 d., jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones penkeriems metams, būdamas Lietuvos probacijos tarnybos Vilniaus regiono skyriaus darbuotojų supažindintas su paskirta bausme ir teismo skirtais įpareigojimais, žinodamas, jog neturi teisės vairuoti transporto priemonės, nevykdydamas teismo sprendimo, piktybiškai 2023 m. gegužės 5 d. 16.25 val., (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį VW „Polo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kai teisė vairuoti jam yra atimta. Tokiais savo veiksmais T. Z. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 243 straipsnyje.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis, nesutikdamas su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 14 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, pateikė prašymą surengti bylos nagrinėjime teisme, tačiau pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, jam paskyrė dar griežtesnę bausmę.

4. Nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę už padarytą baudžiamąjį nusižengimą, neįvertino, jog jis prisipažino nusikaltęs, jo neteisėtuose veiksmuose, kuriuos lėmė siekis užtikrinti vaiko interesus, nebuvo piktybiškumo. Pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti ir tai, kad dėl paskirtos arešto bausmės nuteistasis gali prarasti darbą, o kitą darbą jam būtų sunku susirasti, dėl ko žalos gali patirti tiek jis pats, tiek valstybė. Paskirtą arešto bausmę nuteistasis galėtų atlikti dalimis, t. y. nedarbo dienomis, tokiu būdu jis neprarastų darbo.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo T. Z. apeliacinis skundas atmestinas.

11. Nuteistojo T. Z. apeliaciniame skunde nėra ginčijamos skundžiamame Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 24 d. nuosprendyje nustatytos faktinės nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, taip pat nėra ginčijama nuteistojo kaltė padarius nusikalstamą veiką. Apeliaciniame skunde iš esmės yra tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė per griežtą bausmę. Taigi apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, bylą patikrina tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, t. y. dėl T. Z. paskirtos bausmės.

12. Iš pranešime įtariamajam apie galimybę kreiptis į teisėją dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu ir paskelbimo įtariamajam apie galimybę kreiptis į teisėją dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu protokole užfiksuotų duomenų matyti, kad T. Z. buvo informuotas, jog, sutikus su proceso užbaigimu teismo baudžiamuoju įsakymu, prokuroras pareiškimu kreipsis į teisėją ir siūlys už nusikalstamos veikos, numatytos BK 243 straipsnyje, padarymą skirti jam areštą keturiasdešimt penkioms paroms ir, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinti šią bausmę vienu trečdaliu. T. Z. su paminėtos bausmės rūšimi ir dydžiu sutiko (t. 1, b. l. 120-124). Čia pastebėtina, kad paminėtų dokumentų surašymo metu T. Z. jau dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ (t. 1, b. l. 108). Prokuroras pareiškime dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu pasiūlė T. Z. skirti nurodytos rūšies bei dydžio bausmę (t. 2, b. l. 1-2). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 14 d. teismo baudžiamuoju įsakymu T. Z. buvo pripažintas kaltu pagal BK 243 straipsnį ir nubaustas areštu trisdešimt trims paroms, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtoji bausmė buvo sumažinta vienu trečdaliu ir paskirtas areštas dvidešimt dviem paroms, t. y. nuteistajam buvo paskirta mažesnė bausmė nei siūlė prokuroras. T. Z., nesutikdamas su jam teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, pateikė prašymą su reikalavimu surengti bylos nagrinėjimą teisme. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, nuteistajam paskyrė griežtesnę bausmę, nei buvo paskirta teismo baudžiamuoju įsakymu. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nurodytas faktas nėra pagrindas tvirtinti, jog pirmosios instancijos teismas, paskyręs T. Z. griežtesnę bausmę nei buvo paskirta teismo baudžiamuoju įsakymu, kaip nors pažeidė teisės aktų reikalavimus. Pažymėtina, kad BPK 425 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, jog teismas, išnagrinėjęs bylą ir pripažinęs kaltinamąjį kaltu, gali paskirti kitos rūšies ar dydžio bausmę, negu buvo paskirta teismo baudžiamuoju įsakymu, t. y. baudžiamojo proceso įstatyme nėra numatytas draudimas sunkinti asmens, pareikalavusio surengti bylos nagrinėjimą teisme, teisinę padėtį.

13. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas T. Z. bausmę už jo padarytą baudžiamąjį nusižengimą, BK 41, 54 straipsnių nuostatų nepažeidė. Dėl šios priežasties tvirtinti, kad nuteistajam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, nėra pagrindo.

14. BK 54 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad bausmė yra skiriama pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikantis BK bendrosios dalies nuostatų. Skiriant bausmę, privalu atsižvelgti į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Baudžiamajame įstatyme nustatyta ir tai, kad, skiriant bausmę, atsižvelgiama į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertinama kiekvienos aplinkybės reikšmė, jų kiekis, pobūdis bei tarpusavio santykis, taip pat vertinamos aplinkybės, nurodytos BK 54 straipsnio 2 dalyje, ir motyvuotai parenkama švelnesnė ar griežtesnė bausmės rūšis, nustatomas skiriamos bausmės dydis, kuris skaičiuojamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

15. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad T. Z. atsakomybę lengvina tai, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką bei dėl jos padarymo gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tuo pačiu apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgus tai, jog bylos aplinkybės buvo ir yra aiškios, taip pat nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, kurie bus aptarti šio procesinio sprendimo 17 pastraipoje, nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė neturi didesnės reikšmės sprendžiant bausmės skyrimo klausimus. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, buvo viena iš sąlygų taikyti jam BK 64¹ straipsnio nuostatas ir mažinti paskirtą bausmę vienu trečdaliu. Nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvo nustatyta.

16. Nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme aiškino, kad automobilį vairavo, nes jam neplanuotai iškilo būtinybė paimti vaiką iš ugdymo įstaigos. Vaiko pasiimti jis vyko iš (duomenys neskelbtini) gatvės iki (duomenys neskelbtini) gatvės. Sustabdytas buvo tuo metu, kai vaiką jau buvo paėmęs iš ugdymo įstaigos (t. 1, b. l. 96-97, t. 2, b. l. 42). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nuteistojo nurodyta aplinkybė, kodėl jis vairavo transporto priemonę, niekaip nepateisina jo priešingų teisei veiksmų. Akivaizdu, kad T. Z. iki vaiko ugdymo įstaigos turėjo galimybę nuvykti naudodamasis viešuoju transportu, pavežėjų ar taksi paslaugomis, tokiu pačiu būdu į pageidaujamą vietą jis galėjo vykti ir pasiėmęs vaiką iš ugdymo įstaigos, automobilį palikęs prie vaiko ugdymo įstaigos.

17. T. Z. anksčiau yra du kartus trauktas baudžiamojon atsakomybėn, t. y. Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2020 m. lapkričio 9 d. teismo baudžiamuoju įsakymu buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, o Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, bei baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 243 straipsnyje. T. Z. Norvegijos Karalystėje 2018 m. kovo 21 d. buvo trauktas teisinėn atsakomybėn už tai, kad vairavo ar pasikėsino vairuoti transporto priemonę apsvaigęs nuo alkoholio ar kitokių svaiginančių ar narkotinių medžiagų, be to, Lietuvos Respublikoje 2018 m. spalio 9 d. jis buvo nubaustas administracine tvarka už tai, jog 2018 m. spalio 4 d. vairavo transporto priemonę, kai jam buvo nustatytas 1.02 promilės girtumas, o 2020 m. lapkričio 4 d. buvo nubaustas administracine tvarka už tai, jog 2020 m. balandžio 20 d. vairavo transporto priemonę, kai jam buvo nustatytas 1.55 promilės girtumas. T. Z. administracine tvarka 2023 m. balandžio 21 d., 2022 m. rugpjūčio 11 d. ir 2021 m. gegužės 17 d. buvo nubaustas už tai, kad vairavo transporto priemonę, neturėdamas tokios teisės. Nagrinėjamu atveju T. Z. baudžiamąjį nusižengimą teisingumui padarė veikdamas tiesiogine tyčia, t. y. žinojo, kad jam yra uždrausta naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones, suvokė daromos nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip elgtis, kas, teisėjų kolegijos manymu, rodo jo neatsakingumą, atsainų požiūrį į pareigų vykdymą, kurį būtina vertinti sprendžiant jo teisinės atsakomybės klausimą. Aptartų faktų visuma leidžia teigti, kad nuteistasis iš savo neteisėto elgesio išvadų nedaro, jis yra linkęs kartoti panašaus pobūdžio neteisėtus veiksmus, anksčiau jam taikytos teisinio poveikio priemonės pageidaujamų rezultatų nedavė.

18. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad šio procesinio sprendimo 16-17 pastraipose aptarti faktai leidžia daryti išvadą, jog T. Z. aiškiai ignoravo jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, taip pat paneigia nuteistojo poziciją, kad jis veikė nepiktybiškai.

19. T. Z. tvirtina, kad, įvertinus tai, jog jis dirba, rūpinasi mažamečiu vaiku, taip pat savo motina, turi finansinių įsipareigojimų, už baudžiamojo nusižengimo padarymą jam yra tikslingiausiai skirti baudą. Teisėjų kolegija su tokia apelianto pozicija nesutinka. Kaip jau buvo minėta anksčiau, T. Z. yra ne kartą trauktas teisinėn atsakomybėn už teisės pažeidimų, susijusių su transporto priemonių vairavimu neblaiviam, taip pat neturint teisės vairuoti transporto priemones, padarymu. Apeliantui už jo padarytus teisės pažeidimus buvo skiriamos baudos (paskirtas baudas už administracinių nusižengimų padarymą apeliantas moka), vis tik besikartojantis analogiškas priešingas teisei elgesys rodo, kad paskirtos baudos norimo poveikio teisės pažeidėjui nepadarė, o tai reiškia, jog nuteistajam turi būti taikomos griežtesnės teisinio poveikio priemonės. Čia atsižvelgtina ir į tai, kad po to, kai T. Z. už transporto priemonės vairavimą neblaiviam Lietuvos Respublikoje buvo paskirta arešto bausmė, jis daugiau tokio pobūdžio teisės pažeidimų nėra padaręs, kas leidžia daryti išvadą, jog būtent tokia bausmė yra tinkama priemonė pasiekti pageidaujamiems tikslams.

20. Aplinkybės, kad T. Z. dirba, rūpinasi mažamečiu vaiku bei savo motina, turi finansinių įsipareigojimų, nėra pagrindas švelninti jam paskirtą bausmę. Pažymėtina, kad pats T. Z. laisva valia be pateisinamos priežasties pasirinko nusikalstamą veikimo būdą, kas tik dar kartą patvirtina neatsakingą jo požiūrį į pareigų vykdymą. Teigtina, kad apeliantas privalėjo numatyti ir įvertinti galimas savo priešingo teisei elgesio pasekmes dar prieš darydamas nusikalstamą veiką, tuo pačiu jis privalo prisiimti ir neigiamas tokio elgesio pasekmes. Nuteistasis turi (gali) imtis visų įmanomų teisėtų priemonių, kad paskirta bausmė turėtų kuo mažesnę neigiamą įtaką jam pačiam, jo artimiesiems ir pan.

21. BK 75 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad asmeniui, pirmą kartą nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų ir paskirti jam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. BK 75 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad bausmės vykdymas pagal BK 75 straipsnio 1 dalį gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Nagrinėjamu atveju atidėti T. Z. arešto bausmės vykdymą negalima, nes jis arešto bausmę yra nubaudžiamas ne pirmą kartą, be to, atsižvelgus į faktus, aptartus šio procesinio sprendimo 17 pastraipoje, nėra pagrindo manyti, jog bausmės tikslų, numatytų BK 41 straipsnyje, galima pasiekti atidėjus bausmės vykdymą.

22. Nuteistasis apeliaciniame skunde prašo sudaryti jam sąlygas arešto bausmę atlikti poilsio dienomis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks prašymas negali būti tenkinamas, nes galimybės atlikti arešto bausmę poilsio dienomis nenumato teisės aktai.

23. Įvertinusi visa, kas buvo aptarta anksčiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 24 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti ar naikinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo T. Z. apeliacinį skundą atmesti.