- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-04-29
- Bylos Nr.
- I-5200-189/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04758-2014-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Bronius Januška
- Pareiškėjas
- S. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. R. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas su skundu (b. l. 3) kreipėsi į teismą prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos priteisti 579,24 EUR (2000 Lt) neturtinės žalos atlyginimą ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) priteisti 1013,67 EUR (3500 Lt) neturtinės žalos atlyginimą.
Dėl pareiškėjui neturtinės žalos padarytos Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmais nurodė, jog Lukiškių TI-K neturtinę žalą patyrė laikotarpiu nuo 2014-09-23 iki 2014-09-30. Pareiškėjas skunde šiuo aspektu teismui paaiškino, jog Lukiškių TI-K buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nes ginčo laikotarpiu buvo kalinamas kamerose, kurios neatitiko ploto vienam asmeniui reikalavimų. Kameros taip pat neatitiko apšvietimo reikalavimų, ventiliacijos, kamerose buvo drėgna, nuo lubų luposi tinkas ir krisdavo į lėkštes, kamerose taip siautė tarakonai, nebuvo įmanoma pailsėti. Be to, pasivaikščioti išvesdavo tik vienai valandai, o prausti vesdavo taip pat tik vieną kartą per savaitę. Pareiškėjo teigimu, toks kalinimas prilygsta žiaurioms, nežmoniškoms, antisanitarinėms sąlygoms.
Dėl pareiškėjui neturtinės žalos padarytos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų veiksmais nurodė, kad pareiškėjui žala buvo padaryta jį etapuojant du kartus iš Alytaus pataisos namų į Lukiškių TI-K ir atvirkščiai 2014-09-23 ir 2014-09-30. Padarytą žalą grindžia argumentais, jog ginčo laikotarpiu buvo etapuojamas perpildytuose automobiliuose (pareiškėjui vykstant automobiliu DOK 714 teko važiuoti stovint), saugos diržų nebuvo, apšvietimo beveik nebuvo, automobiliai neturėjo šildymo sistemos, ventiliacijos. Pareiškėjo teigimu, toks konvojavimas taip pat prilygo žiaurioms, nežmoniškoms, antisanitarinėms sąlygoms.
Būdamas kalinamas ir etapuojamas tokiomis sąlygomis pareiškėjas patyrė didelių nepatogumų, sukrėtimą, dvasinį diskomfortą, emocinę depresiją, negali ramiai miegoti, tapo dirglus, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai, sumažėjo bendravimo aplinkybės, visavertis gyvenimas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo (b. l. 8–10) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Nurodė, kad pareiškėjas planiniu konvojumi buvo etapuojamas maršrutu Vilnius-Alytus Vilnius specialiais automobiliais Mercedes Benz ir IVECO. Visuose specialios paskirties automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, įrengti atsarginiai išėjimai. Pažymėjo, kad asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Vidaus reikalų ministro 2005-07-29 įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Konvojavimo taisyklės). Visam Viešojo saugumo tarnybos specialiajam transportui yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai dėl automobilių atitikimo Konvojavimo taisyklių 146.4 punkto reikalavimams. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija patikrinimų metu nenustatė, kad specialios paskirties automobilių kamerose esanti aplinka būtų netinkama konvojuoti asmenis. Pabrėžė, kad besąlygiškai laikosi nuostatų dėl konvojuojamų asmenų skaičius atitikimo leidžiamam asmenų skaičiui. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas dėl netinkamų konvojavimo sąlygų į konvojaus viršininką nei žodžiu, nei raštu nesikreipė. Dėl prašomos priteisti neturtinės žalos pažymėjo, kad nenustačius neteisėtų veiksmų negalimas ir žalos atlyginimas.
Atsakovę Lietuvos valstybę, atstovaujantis Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas atsiliepimo (b. l. 32–35) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Pateikdami pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafiką nurodė, jog neneigia aplinkybių, susijusių su nustatytu plotu higienos reikalavimuose, tačiau pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Todėl pasitaiko, kad, kai kurios kameros gali būti perpildytos. Pažymėjo, kad kiekvienam kameroje gyvenančiam asmeniui skiriama atskira lova ir teisės aktuose numatytas skirti inventorius. Taip pat nurodė, kad remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus finansinius ir darbo resursus, ventiliacija atitinka teisės aktų reikalavimus.
Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos pažymėjo, kad pareiškėjas savo argumentus grindžia abstrakčiais argumentais, nusiskundimai bendro pobūdžio, nėra konkretūs. Pabrėžė, jog būtina įrodyti, kad gyvenimo sąlygos Lukiškių TI-K tiesiogiai pareiškėją įtakojo ir tokia įtaka jam sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes.
Atsakovės atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų konvojavimo sąlygų ir netinkamų sąlygų jam kalint Lukiškių TI-K.
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 str. 2 d.). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso toliau – ir CK) 6.250 str. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Bendrai valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Pabrėžtina ir tai, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes šios žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus kompensacijos dydžio, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, tai yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK 6.250 str.). Teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 str. nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita.
Atkreiptina, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui Civilinio kodekso 6.270 str. prasme.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl žalos padarytos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų veiksmais.
Konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teises ir pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus, šaunamųjų ginklų, fizinės ir kitokios prievartos panaudojimą vykdant minėtų asmenų konvojavimą pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus ir užtikrinant ginkluotą jų apsaugą reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Vidaus reikalų ministro 2005-07-29 įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Konvojavimo taisyklės. Konvojuojamieji vežami specialiuoju transportu laikantis atitinkamų reikalavimų: vyrai – atskirai nuo moterų; nepilnamečiai – atskirai nuo suaugusiųjų; nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos – atskirai nuo kitų konvojuojamųjų; konvojuojamieji toje pačioje byloje prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno ar teismo, kurio žinioje yra byla, sutikimu gali būti konvojuojami kartu; konvojuojamieji, dirbę valstybės valdžios, valdymo ar teisėsaugos institucijose, – atskirai nuo kitų konvojuojamųjų; nuteistieji – atskirai nuo kitų konvojuojamųjų; sergantys pavojinga ar ypač pavojinga žmonių užkrečiamąja liga – atskirai nuo kitų konvojuojamųjų (jeigu tai pažymėta jų asmens bylos pažymoje) (Konvojavimo taisyklių 103 p.). Konvojavimo taisyklių 109 p. nustatyta, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Bendrą pristatytų į Kalėjimų departamentui pavaldžią įstaigą ar teritorinės policijos įstaigos areštinę konvojuojamųjų skaičių konvojaus viršininkas įrašo į konvojaus kelionės žiniaraštį, o pristatytų konvojuojamųjų pavardes ir kitus duomenis surašo į konvojuojamųjų apskaitos žurnalą, praneša apie konvojuojamųjų skaičių ir jų kategorijas Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos ar teritorinės policijos įstaigos areštinės budėtojui, perduoda jam konvojuojamųjų asmens bylas ir kitus dokumentus, taip pat, konvojuojamiesiems matant, perduoda budėtojui jų pinigus ir jiems draudžiamus turėti daiktus bei vertingus daiktus, kurie konvojaus viršininkui buvo perduoti iš atvykusio konvojaus (Konvojavimo taisyklių 142 p.).
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas maršrutu Vilnius-Alytus-Vilnius buvo etapuojamas du kartus 2014-09-23 iki 2014-09-30. Pareiškėjas buvo konvojuojamas automobiliais: MB Nr. DOK714 ir IVECO Nr. GND472 (b. l. 14). Byloje pateikti kelionių žiniaraščiai, konvojuojamųjų sąrašai (b. l. 14–24) tvirtina, jog pareiškėją konvojuojant laikotarpiu 2014-09-23 iki 2014-09-30, minėtuose automobiliuose konvojuojamųjų asmenų skaičius nebuvo didesnis nei automobiliuose nustatytas galimas konvojuojamųjų skaičius, t. y. dviem specialiais automobiliais etapuojant nuteistuosius jų bendras (abejuose automobiliuose) skaičius neviršijo galimą vežti nuteistųjų skaičių.(b. l. 14, 16, 19). Todėl, priešingai, nei skunde nurodė pareiškėjas, aplinkybes, jog pareiškėjui teko vykti stovint, nes automobilis (MB Nr. DOK714) buvo perpildytas, paneigė byloje pateikti rašytinių įrodymai (duomenys apie pareiškėjo planinį konvojavimą, kelionių žiniaraščiai). Konvojavimo taisyklių 137 p. nustatyta, kad konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Taigi minėta nuostata suteikia teisę konvojuojamajam turint pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų, su skundu, ar prašymu kreiptis į konvojų. Tuo tarpu konvojus apie gautą skundą (prašymą) turi įrašyti žiniaraštyje ir pagal galimybes išspręsti. Byloje nėra duomenų, taip pat nėra atitinkamų įrašų ir žiniaraščiuose, kad pareiškėjas su skundu dėl netinkamų konvojavimo sąlygų (važiavimo stovint) būtų kreipęsis į konvojų. Todėl vien tik deklaratyvaus pobūdžio argumentai, jog pareiškėjui teko vykti stovint, nes jam neužteko vietos atsisėsti, nagrinėjamu atveju nepaneigia atsakovės atstovo į bylą pateiktų įrodymų (duomenys apie pareiškėjo planinį konvojavimą bei duomenys kelionės žiniaraščiuose, iš kurių matyti, kad automobiliuose nebuvo vežama asmenų daugiau, nei nustatyta vietų), tuo tarpu teismui nėra pagrindo abejonei, jog yra priešingai. Minėtais pagrindais pareiškėjo argumentai dėl to, jog vykstant specialiu konvojavimo transportu pareiškėjui neužteko sėdimos vietos, todėl jam teko vykti stovint, vertintini kaip neįrodyti. Pabrėžtina, jog pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu.
Pagrindiniai techniniai reikalavimai būtini specialiajam transportui nurodyti Konvojavimo taisyklių 146 p. Konvojavimo taisyklių 146.4. p. nustatyta, kad privalo būti veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m³/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai). Šių taisyklių 147 p. nustatyta, jog draudžiama lydėti konvojuojamuosius specialiaisiais automobiliais ar specialiaisiais autobusais, kurie neatitinka šių taisyklių 146 punkte ir Kelių eismo taisyklėse nurodytų reikalavimų.
Byloje pateikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus atlikti dirbtinės apšvietos matavimo tyrimai tvirtina, kad automobiliuose MB Nr. DOK714 ir IVECO GND472 apšvieta 52 lx (b. l. 12, 29), kai tuo tarpu Konvojavimo taisyklėse nustatyta, kad kamerų dirbtinis apšvietimas turi būti ne mažesnis kaip 50 lx. Ventiliacijos efektyvumo matavimo tyrimai taip pat tvirtina, kad automobiliuose įrengta vėdinimo sistema atitinka taisyklėse nustatytą normatyvą, t. y. ne mažesnį kaip 15 m³/h lauko oro vienam asmeniui. (b. l. 28, 30). Byloje pateiktos Lietuvos ir Vokietijos UAB „Tuvlita“ išduotos Techninės apžiūros rezultatų kortelės (b. l. 13, 26) taip pat tvirtina, kad automobiliai, kuriais buvo etapuojamas pareiškėjas pilnai atitinka techninius reikalavimus. Pareiškėjas šiuo aspektu skunde tik abstrakčiai nurodė, kad nebuvo saugos diržų, beveik nebuvo apšvietimo, automobiliai neturėjo šildymo sistemos, ventiliacijos, tačiau konkrečių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė, tuo tarpu atsakovės atstovės pateikti rašytiniais įrodymai nesudaro pagrindo abejonei, kad pareiškėjo konvojavimas buvo vykdomas techniškai netvarkingomis transporto priemonėmis.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog jis buvo konvojuojamas žiauriomis, nežmoniškomis, antisanitarinėmis, orumą žeminančiomis ir nepriimtinomis sąlygomis. Pažymėtina, jog atsižvelgiant į tai, jog iš byloje pateiktų kelionės žiniaraščių, faktas, jog, pareiškėjas galėjo būti konvojuojamas perpildytame automobilyje (neturint vietos atsisėsti) nepasitvirtino, duomenų apie tai, jog specialus konvojavimo transportas būtų eksploatuojamas techniškai netvarkingas byloje taip pat nėra, todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl jo etapavimo iš esmės netinkamomis sąlygomis laikytini nepagrįstais.
Ištyrus byloje nustatytas faktines aplinkybes, skundo bei Viešojo saugumo tarnybos atsiliepimo argumentus, nenustatyta, kad etapavimo metu kaip nors išskirtinai būtų pažeistos pareiškėjo teisės, garbė, orumas, ar, kad išskirtinai pareiškėjo atžvilgiu būtų nesilaikoma teisės aktų, reglamentuojančių reikalavimus etapavimo metu. Nagrinėjamu atveju nenustačius būtinųjų Civilinio kodekso 6.271 str. nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas dalyje dėl žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl žalos padarytos Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmais.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas žalą taip pat kildina ir dėl neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, kurie pasireiškė tuo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas perpildytose kameros, kurios taip pat neatitiko ir higienos reikalavimų.
Pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatytus reikalavimus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Bylos medžiaga nustatyta, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2014-09-23 iki 2014-09-29), pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas viso 7 paras. Iš jų 4 paras pareiškėjas išbuvo pažeidžiant teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui atitinkamai 3,6 kv. m.
Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, išdėstytas faktines aplinkybes, atsakovę atstovaujančios institucijos argumentus (atsiliepime nurodytas pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafikas), be kita ko patvirtinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas būtent perpildytose kamerose, darytina išvada, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Tuo tarpu judėjimo laisvės, erdvės kameroje trūkumui, fiziškai pailsėti galimybės nebuvimui ir kitiems nepatogumams taip pat didžiausią įtaką turėjo kamerų perpildymas, t. y. 3,6 kv. m. ploto neužtikrinimas vienam asmeniui kameroje, todėl šios aplinkybės vertintinos aplinkybių dėl ploto neužtikrinimo vienam asmeniui kameroje kontekste.
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Šios Normos 62 punkte nustatyta, kad Laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį. Bausmių vykdymo kodekso 173 str. 1 dalyje taip pat nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Vertinant pareiškėjo argumentus dėl kamerų neatitikimo higienos reikalavimams (netinkamas vėdinimas, apšvietimas, nuo sienų ir lubų krintantis tinkas, trūko baldų) pažymėtina, kad įrodinėjimo našta pagrįsti savo dėstomus argumentus, pagal bendrąją taisyklę, tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 57 str. 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Atsakovės atstovas teismui pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus (b. l. 45–55), tačiau duomenų apie kamerų Nr. 119 ir 264 būklę laikotarpiu, kuriuo jose buvo patalpintas pareiškėjas nepateikė. Tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes, tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies naudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-03-15 nutartis Nr. A-17-301/2007). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio byloje yra išaiškinęs, kad atsižvelgus į kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo statusą, pareigą paneigti skundo teiginius, susijusius su teisės aktų pažeidimu, tenka atsakovei (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-02-02 nutartis Nr. A-492-176/2013). Atsižvelgus į tai, pripažintina, kad pareiškėjo teiginiai, jog kamerose nebuvo užtikrintos higienos sąlygos (apšvieta, ventiliacija, bendras kamerų remontas, baldų trūkumas) ir tuo buvo pažeistos jo teisės, iš esmės vertintini pareiškėjo naudai.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės) 258 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, <...>. Normos 68 punktas taip pat įtvirtina, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas iš esmės neneigia, kad jam tokia galimybė buvo sudaryta, todėl sudarant galimybę pareiškėjui vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po šiltu dušu, teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 55 str. 4 dalyje numatyta, kad kamerose laikomi areštą atliekantys nuteistieji kasdien gauna ne trumpesnį kaip vienos valandos pasivaikščiojimą. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo, kuris reglamentuoja suėmimą vykdančiose įstaigose suėmimo vykdymo tvarką ir sąlygas, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinę padėtį, 29 str. 1 dalis taip pat nustato, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Atsižvelgiant į tai, vertintina, kad Lukiškių TI-K administracija nustatydama vienos valandos pasivaikščiojimą minėtų teisės aktų nuostatų nepažeidė.
Byloje pateiktos sutartys sudarytos tarp Lukiškių TI-K ir UAB “Dezinfa” tvirtina, kad Lukiškių TI-K patalpose bendrovė įsipareigoja du kartus per mėnesį atlikti buitinių kenkėjų (žiurkės, tarakonai ir kt.) naikinimą, todėl šios aplinkybės nesudaro pagrindo abejoti Lukiškių TI-K organizuojamu buitinių graužikų naikinimu.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, todėl šiuo atveju taip pat yra aktualus ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė privalo garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000-10-26 sprendimas byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001-07-24 sprendimas V. prieš Lietuvą).
Išnagrinėjus ir įvertinus byloje esančius įrodymus (dalyje dėl netinkamų higienos sąlygų pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K), darytina išvada, kad pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neturtinę žalą, susijusią su jo kalinimu pažeidžiant higienos normų reikalavimus, iš dalies yra pagrįstas. Pareiškėjas nepateikė realių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo nurodytus sveikatos sutrikimus (sukrėtimas, emocinė depresija, nemiga, dirglumas, padidėjusi fobija aplinkai ir t.t.), kurie, pareiškėjo teigimu yra pagrindas neturtinei žalai priteisti, tačiau įvertinus tai, kad pareiškėjas kalėjo kamerose, kuriose jam teko itin mažas plotas, jau minėta, kad kamerų neatitikimas higienos normoms (apšvietimo, ventiliacijos trūkumas, krentantis tinkas ir t. t.), taip pat vertintini pareiškėjo naudai, kas, be kita ko, galėjo pareiškėjui sukelti skunde nurodytus negatyvius jausmus, sudaro pagrindą pripažinti, kad pareiškėjui buvo padaryta žala, o atsakovės atstovo Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumas yra konstatuojamas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas kalintas higienos normų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Pažymėtina, jog valstybė turi pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų kalinami nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo praktikoje yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybės nuteistojo apgyvendinti patalpoje atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 str. 1 d. nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-01-06 nutartis Nr. A-502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. A-756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A-756-122/2012).
Pareiškėjas skundo argumentais prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo priteisti 1013,67 EUR (3500 Lt) neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo prašoma priteisti piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė, todėl mažintina atsižvelgiant į tai, kad: byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis padarė negrįžtamą poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei, byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių apie pareiškėjui ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą sveikatai, o skunde teismui, būtent šiuo aspektu pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais, įvertinus tai, kad pareiškėjas higienos normų neatitinkančiomis sąlygomis praleido tik 7 paras (iš jų 4 paras išbuvo pažeidžiant teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui atitinkamai 3,6 kv. m.), kartu įvertinus Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei remiantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais prašoma priteisti suma mažintina ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 100 EUR kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 5 p., 127 str.,
nusprendė:
Pareiškėjo S. R. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti S. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo 100 EUR (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitoje dalyje skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą