- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-12-08
- Bylos Nr.
- AN2-130-185/2017
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Pranas Šimkus
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Pranas Šimkus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs D. S. skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017-10-20 nutarimo administracinio nusižengimo byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Skundžiamu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017-10-20 nutarimu D. S. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ATPK) 415 str. 1 d. 25 Eur bauda, pagal ANK 415 str. 2 d. – 15 Eur bauda, pagal ANK 417 str. 8 d. – 5 Eur bauda, pagal ANK 422 str. 5 d. – 150 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu vieniems metams, pagal ANK 432 str. 1 d. – 15 Eur bauda, vadovaujantis ANK 38 str., paskirtos nuobaudos subendrintos ir paskirta galutinė nuobauda – 150 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu vieniems metams.
D. S. nubaustas už tai, kad 2017-08-31 apie 23.30 val. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) g., ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), vairavo motorolerį „SUZUKI AY50“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), neblaivus (nustatytas 0,62 promilės girtumas), neužsidėjęs šalmo, nepateikė vairuotojo pažymėjimo, motoroleriui neatlikta privaloma techninė apžiūra, jis neapdraustas transporto priemonių savininkų ar valdytojų privalomosios atsakomybės draudimu.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu D. S. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017-10-20 nutarimo dalį dėl administracinių nusižengimų, numatytų ANK 415 str. 1 d., 415 str. 2 d., 417 str. 8 d., 422 str. 5 d., padarymo ir administracinių nusižengimų teiseną nutraukti. Likusią nutarimo dalį dėl nusižengimo, numatyto ANK 432 str. 1 d., padarymo palikti nepakeistą. Nurodo, kad nutarimo dalis dėl nusižengimų, numatytų ANK 415 str. 1 d., 415 str. 2 d., 417 str. 8 d., 422 str. 5 d., padarymo yra neteisėta ir nepagrįsta dėl netinkamai įvertintų faktinių bylos aplinkybių, netinkamai pritaikytų materialinių bei procesinių teisės normų. Teigia, kad aplinkybių, jog vairavo motorolerį, nepripažino nuo pat pradžių, dėl to ir nepasirašė protokolo. Pareigūnams aiškino, kad motorolerį iki (duomenys neskelbtini) esančios naktinės parduotuvės (duomenys neskelbtini) vairavo M. M., po ko jam palikus motorolerį ir užvedimo raktelį, jis (apeliantas) nustūmė jį prie tvoros atremti, nes buvo nulūžusi motorolerio atramos kojelė. Kai pareigūnai jį sulaikė, M. M. jiems sakė, kad vairavo būtent jis (M. M.), bet policijos pareigūnai protokolą surašė jam, nors jis motorolerio nevairavo, o jį tik stūmė išjungtu varikliu, o tai pagal Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 38 p. nelaikoma vairavimu. Šias jo nurodytas aplinkybes patvirtino M. M. ir R. B. bei iš dalies pateiktos fotonuotraukos, iš kurių matyti, jog yra nulūžusi motorolerio atramos kojelė. Be to, tai, kad jis motorolerio nevairavo, o jį stūmė, nutarime nurodė ir teismas, todėl KET 38 p. prasme jis buvo pėsčiasis, o ne transporto priemonės vairuotojas. Nurodo, kad apylinkės teismas jo kaltę iš esmės grindė policijos pareigūno G. R. parodymais, kuriais, anot teismo, nėra pagrindo netikėti, nes jis yra visiškai nesuinteresuotas bylos baigtimi, su kuo sutikti negali, kadangi kiekvienas policijos pareigūnas, teigiantis, jog nustatė pažeidėją, turi procesinį suinteresuotumą bylos baigtimi – kad tas pažeidėjas būtų nubaustas. Be to, teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad G. R. parodymai yra nelogiški, t. y. pareigūnas nurodė, jog jis (apeliantas) pradėjo važiuoti tik pamatęs policijos automobilį, kas būtų visiškai nelogiška, nes žinodamas, jog yra neblaivus, policijos pareigūnų akivaizdoje tikrai nebūtų vairavęs motorolerio. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareigūnas nurodė jį stebėjęs iš savo tarnybinio automobilio, todėl nėra aišku, iš kokių požymių jis nustatė, jog buvo užvestas motorolerio variklis, kad po to jis jį užgesino, nes iš posėdžio protokolo matyti, kad pareigūnas tokių aplinkybių nenurodė. Be to, policijos pareigūno parodymų nepatvirtina jokia objektyvi bylos medžiaga. Pareigūnai jį apklausė tarnybiniame automobilyje, todėl turėjo būti pateiktas garso ar vaizdo įrašas, kuris patvirtintų arba paneigtų G. R. nurodytas aplinkybes, nes pagal Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2011-07-19 įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos 20.9. p., draudžiama įsodinti į tarnybinį automobilį kitus asmenis, išskyrus atvejus, kai būtina (visais atvejais, kai automobilyje bendraujama su asmeniu, automobilyje įmontuota stacionari vaizdo ir garso įrašymo įranga turi būti įjungta, o kai tokios įrangos nėra, policijos patrulis privalo pasinaudoti turimomis inventorinėmis techninėmis vaizdo ir (arba) garso įrašymo priemonėmis, kad pokalbis su asmeniu būtų įrašytas, bei apie vaizdo ir (ar) garso įrašymo įrangos naudojimą asmenį įspėti ir informuoti, kad viskas, ką jis pasakys, gali būti panaudota nagrinėjant administracinę bylą). Tačiau šioje byloje tokie įrašai pateikti nebuvo, o tai, apelianto nuomone, gali reikšti tik vieną, jog garso (o galimai ir vaizdo) įraše užfiksuoti duomenys nesutampa su pareigūno nurodytomis aplinkybėmis, priešingu atveju, tokių įrašų nepateikti nėra jokių priežasčių. Nurodo, kad apylinkės teismo motyvai dėl to, kad jis vairavo motorolerį, pagrįsti prieštaringomis išvadomis, t. y. iš pradžių teismas nurodo, kad jis atsisakė iš karto paaiškinti situaciją įvykio vietoje, nesirašė administracinio nusižengimo protokole, jo paaiškinimas pateiktas kartu su M. M. paaiškinimu tik 2017-09-04, todėl tai laikytina pasirinkta gynybos versija, kuri atsirado jau po įvykio. Tačiau toliau teismas pažymi, kad R. R. jau tarnybiniame pranešime nurodė, jog D. S. iš karto kaltės nepripažino, vertė kaltę M. M.. Tokie teismo motyvai, apelianto nuomone, negali būti laikomi pakankami jo parodymams paneigti, nes net iš pareigūno parodymų matyti, jog jis nuo pat pradžių nepripažino, jog vairavo motorolerį. Teismas M. M. rašytinio paaiškinimo nelaikė objektyviais duomenimis, nes jų teisingumas nėra patvirtintas teismo tiesiogiai apklausiant M. M.. Tačiau ANK būtent pareigūnams (taip pat ir teismui) nustato pareigą imtis visų priemonių, jog būtų visapusiškai, objektyviai ir kiek įmanoma per trumpesnį laiką ištirtos veikos aplinkybės, todėl teismo šiuo atveju netinkamas pareigų atlikimas, nesiėmimas priemonių apklausti M. M. (į užsienį jis buvo išvykęs tik laikinai ir šiuo metu jau yra grįžęs į Lietuvą), negali būti pagrindas atmesti jį teisinančius bylos duomenis ir jais nesivadovauti, juolab kad byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad M. M. paaiškinimuose nurodytos aplinkybės yra neteisingos. Apylinkės teismas, konstatavęs, jog jo pateikta vaizdo medžiaga, kurioje aiškiai matyti, jog motorolerį vairuoja asmuo, vilkintis šviesų drabužį, o už jo sėdi tamsų drabužį vilkintis asmuo, o Ž. S. kaip tik tai ir nurodė, jog būtent jis buvo su tamsesniu džemperiu, o M. M. su šviesia striuke, nėra informatyvi, iš kurios galėtum nustatyti konkretų asmenį, kuris vairuoja motorolerį, po ko padarė išvadą, kad jo kaltė įvykdžius ANK 422 str. 5 d. numatytą pažeidimą įrodyta, tokiu būdu iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą nekaltumo prezumpciją, kad visos abejonės turi būti vertinamos nusižengimą padariusio asmens naudai. Taigi šiuo atveju teismas įrodymus vertino šališkai, turėdamas išankstinę nuostatą dėl jo kaltumo, netinkamai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, elgėsi neprincipingai – rėmėsi akivaizdžiai nelogiškais ir prieštaringais G. R. parodymais, visiškai nevertino tos aplinkybės, jog pareigūnai teismui nepateikė policijos tarnybinio automobilio techninėmis priemonėmis užfiksuoto garso įrašo, o tai akivaizdžiai leidžia abejoti policijos pareigūno duotų parodymų teisingumu ir patikimumu. Nurodo, kad nors šiuo atveju jis ir buvo neblaivus, pavojaus niekam nekėlė, motorolerio nevairavo, jį pastūmė vos 2–3 m toliau nuo važiuojamosios kelio dalies, kad galėtų jį atremti į sieną ir jis netrukdytų eismo saugumui bei pėstiesiems. Atsižvelgus į pirmiau nurodytas aplinkybes bei vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, mano, kad apylinkės teismo nutarimo dalis dėl ANK 422 str. 5 d. numatyto pažeidimo padarymo turi būti panaikinta ir administracinio nusižengimo teisena nutraukta, jam nepadarius šio nusižengimo. Nenustačius, jog jis vairavo motorolerį, nėra pagrindo jį nubausti ir už nusižengimų, numatytų ANK 415 str. 1, d., 415 str. 2 d. ir 417 str. 8 d., padarymą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnyba nurodo, kad apylinkės teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimta atsižvelgus bei įvertinus visas reikšmingas byloje aplinkybes. Mano, kad aptariamoje nusižengimo byloje pakako įrodymų padaryti neabejotiną išvadą, jog D. S. įvykdė jam inkriminuotus nusižengimus. Teismas pagrįstai ir motyvuotai atmetė asmenį teisinančius bei laikė patikimais kaltinančius įrodymus, todėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens apeliacinis skundas neturėtų būti tenkintas.
Žemesnės instancijos teismas
Skundas netenkinamas.
Pagal ANK 652 str., apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamo apylinkės teismo nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Nagrinėjamu atveju apeliaciniu skundu D. S. neigia savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusižengimų, numatytų ANK 415 str. 1 d., 415 str. 2 d., 417 str. 8 d., 422 str. 5 d., padarymo, nesutinka su atliktu įrodymų vertinimu, mano, kad netinkamai buvo įvertintos faktinės bylos aplinkybės bei netinkamai pritaikytos materialinės ir procesinės teisės normos, teigia, kad policijos pareigūno parodymai, kuriais teismas rėmėsi, yra nelogiški, prieštaringi ir vien jų nepakanka jo kaltei pagrįsti.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, kiti proceso dalyviai, tarp jų ir administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų juos vertinant. Administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Be to, apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad viena iš priimto procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo garantijų yra tinkamas įrodymų vertinimas. Teismas, priimdamas nutarimą, privalo konstatuoti, kurios aplinkybės yra nustatytos, kurios nenustatytos ir kokiais įrodymais tai grindžiama. Pagal ANK 569 str. 1 d., įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Administracinio nusižengimo byloje surinktus įrodymus teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone (ANK 569 str. 4 d.). Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Pažymėtina, kad administracinio nusižengimo byloje privalo būti surinkta tiek įrodymų, kurių pakaktų daryti motyvuotas ir pagrįstas išvadas.
Žemesnės instancijos teismas
Apygardos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą nutarimą bei išnagrinėjęs turimą bylos medžiagą, daro išvadą, kad apylinkės teismas tinkamai laikėsi pirmiau paminėtų įrodymų vertinimo nuostatų ir jų nepažeidė, pakankamai aktyviai rinko įrodymus, kuriuos detaliai aprašė skundžiamame nutarime, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai juos ištyrė, teisingai įvertino tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą, kaip to reikalauja įstatymas, susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nurodė, kuriais įrodymais grindžiamos išvados dėl apelianto kaltės padarius jam inkriminuotus nusižengimus ir kuriuos įrodymus atmeta bei, remdamasis surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, padarė motyvuotas išvadas dėl apelianto kaltės padarius jam inkriminuotus nusižengimus. Jokių naujų ir apylinkės teismo dar neįvertintų aplinkybių pažeidėjas savo skunde nenurodo. Tokių aplinkybių, kurios pagal skundo argumentus turėtų būti aiškinamos apelianto naudai, apygardos teismas nenustatė. Tai, kad pažeidėjo nurodomos aplinkybės teismo vertinamos jam nepalankiai, o priimtas sprendimas neatitinka jo lūkesčių, savaime nereiškia, kad buvo netinkamai, šališkai ir neobjektyviai įvertinti bylos įrodymai, priimtas neteisėtas ir nepagrįstas nutarimas.
Nagrinėjamu atveju D. S. apeliaciniame skunde pakartoja savo rašytiniame paaiškinime policijai ir apylinkės teisme dėstytą versiją, kad motorolerio jis nevairavo, jį tik pastūmė vos 2–3 m toliau nuo važiuojamosios kelio dalies, kad galėtų atremti į sieną, nes buvo nulūžusi jo atramos kojelė, tuo metu motorolerio variklis buvo išjungtas, todėl KET 38 p. prasme jis buvo pėsčiasis, o ne vairuotojas. Tačiau aukštesnysis teismas, kaip ir apylinkės teismas, šią pažeidėjo versiją laiko tik gynybine, siekiant išvengti atsakomybės, ir ją atmeta, nes ją paneigia apylinkės teismo posėdžio metu išnagrinėtų, skundžiamame nutarime išdėstytų ir aptartų įrodymų visuma. Apygardos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ir pagrįstai faktinėms aplinkybėms nustatyti bei D. S. kaltei įrodyti rėmėsi policijos pareigūno G. R. parodymais, kurie, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, buvo aiškūs, detalūs ir nuoseklūs viso proceso metu. Policijos pareigūnas tiesiogiai matė, kaip D. S. pavažiavo su motoroleriu 2–3 m. G. R. parodė, kad tarnybiniu automobiliu sukant iš (duomenys neskelbtini), prie naktinės parduotuvės (duomenys neskelbtini) pastebėjo du jaunuolius. Vienas jaunuolis, kuris vilkėjo rudos spalvos džemperį, kaip vėliau sužinojo – D. S., sėdėjo ant motorolerio, kurio variklis buvo užvestas ir įjungtos šviesos, kitas jaunuolis – M. M. stovėjo šalia jo, ant šaligatvio. Pamatęs policijos automobilį D. S. staiga pajudėjo iš vietos, užvažiavo ant šaligatvio ir privažiavęs prie parduotuvės durų, užgesino motorolerį ir įbėgo į barą. Iš paskos vairuotojo į barą įbėgo ir M. M.. Sulaikius motorolerį vairavusį D. S., alkotesteriu jam buvo nustatytas 0,62 promilės neblaivumas, taip pat vairuotojas nebuvo užsidėjęs šalmo, motoroleris nebuvo apdraustas transporto priemonių savininkų ar valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, nebuvo atlikta jo privaloma techninė apžiūra, vairuotojas nepateikė vairuotojo pažymėjimo. Netikėti ar abejoti savo tarnybines pareigas atlikusio policijos pareigūno parodymais aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo, juolab kad analogiškas įvykio aplinkybes jis nurodė ir savo tarnybiniame pranešime, pateiktame iš karto po įvykio. Kritiškai vertinami apelianto teiginiai apie šio pareigūno suinteresuotumą, nes jie niekuo nepagrįsti. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios leistų manyti, jog policijos pareigūnas gali būti šališkas ir duoda neobjektyvius parodymus bei siekia nepagrįstai apkaltinti būtent D. S.. Priešingai, savo tarnybiniame pranešime G. R. kaip tik nurodė, kad D. S. iš karto savo kaltės nepripažino ir vertė kaltę M. M., o M. M. sakė, kad „tu važiavai“, nors jis (pareigūnas) aiškiai matė, kad vairavo būtent D. S., kuris vilkėjo rudos spalvos džemperį. Kad D. S. įvykio metu buvo su tamsios spalvos džemperiu, o M. M. vilkėjo šviesų drabužį, patvirtina ir kiti bylos įrodymai, įskaitant ir paties apelianto paaiškinimus. Taigi matyti, kad policijos pareigūno G. R. parodymai atitinka ir kitas faktines bylos aplinkybes, kas tik dar kartą patvirtina išvadą, jog nesiremti jo parodymais pagrindo nebuvo, o vien tai, kad apeliantas nuo pat pradžių nepripažino, jog vairavo motorolerį, nepaneigia pirmiau nurodytų argumentų ir neleidžia abejoti policijos pareigūno duotų parodymų objektyvumu, teisingumu ir patikimumu. Aukštesniojo teismo vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai nesivadovavo M. M. rašytiniais paaiškinimais, nes jie su apeliantu yra draugai, todėl jis yra suinteresuotas jam palankiai liudyti, ką patvirtina ir ta aplinkybė, jog M. M., kuris, kaip matyti iš pareigūno tarnybinio pranešimo, tuoj po įvykio D. S. verčiant kaltę jam, sakė, jog D. S. vairavo, o po kelių dienų tokių aplinkybių savo pateiktame pirminiame rašytiniame paaiškinime nenurodė. Be to, M. M. rašytiniuose paaiškinimuose nurodytos aplinkybės ne tik prieštarauja pirmiau jau aptartiems nesuinteresuoto policijos pareigūno parodymams, bet jos skiriasi ir tarpusavyje, kas irgi sudaro pagrindą abejoti jo nurodytų aplinkybių teisingumu. M. M. savo pirminiame 2017-09-04 rašytiniame paaiškinime nurodė, kad pareigūnai atvažiavo ir sulaikė D. S., kai jis stūmė motorolerį, tuo tarpu vėlesniame 2017-09-08 rašytiniame paaiškinime jau teigė, kad D. S. buvo nustūmęs motorolerį prie sienos ir paskui jį (M. M.) lipo laiptais link parduotuvės įėjimo, kai privažiavo policijos pareigūnai, kurie prie įėjimo durų sulaikė D. S. ir apkaltino jį vairavus motorolerį galbūt todėl, kad pas jį kišenėje rado motorolerio užvedimo raktelius. Pažeidėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino R. B. parodymus ir jo (apelianto) pateiktą vaizdo medžiagą, yra nepagrįstos. Įvertinus R. B. parodymus matyti, kad jis pats nagrinėjamame įvykyje nedalyvavo, jo tiesiogiai nematė, todėl jo nurodyta aplinkybė, kad išvažiuojant iš jo namų motorolerį vairavo M. M., nei patvirtina, nei paneigia tiriamo įvykio aplinkybių, nes jis nematė, kas su motoroleriu privažiavo prie parduotuvės, kaip ir D. S. pateikta vaizdo medžiaga, kuri ne tik, sutiktina su apylinkės teismu, nėra informatyvi, kad iš jos būtų galima nustatyti konkretų asmenį, kuris vairavo motorolerį, bet ir nėra susijusi su tiriamo įvykio vieta. Pažymėtina, kad svarbu yra tai, ar administracinio nusižengimo protokole nurodytu metu ir vietoje apeliantas vairavo motorolerį, o tai, kaip jau minėta, vienareikšmiškai nustatyta liudytojo policijos pareigūno G. R. parodymais bei juos patvirtinančiais kitais byloje esančiais įrodymais. Pažeidėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad šioje byloje nebuvo pateikti tarnybiniame automobilyje daryti vaizdo ar garso įrašai. Tačiau aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad tokie įrašai šiuo atveju ir negalėjo būti pateikti, nes jie nebuvo daryti, kas matyti iš pareigūno R. B. tarnybinio pranešimo, kad tarnybiniame automobilyje vaizdo registratoriaus nėra, o kitomis filmavimo priemonėmis pažeidimas nebuvo fiksuojamas. Kita vertus, net ir nesant tokių įrašų, apylinkės teismas, išnagrinėjęs bylos įrodymus, sprendė, jog jų visiškai pakanka apelianto kaltei pagrįsti, su kuo šiuo atveju nesutikti aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo. Pažymėtina, kad faktinėms aplinkybėms nustatyti nebūtinai turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Įrodinėjimo procesas nereikalauja surinkti maksimaliai visus įrodymus, procesas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surenkama ir ištiriama tiek, kad jų pakaktų pagrįstoms išvadoms padaryti. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Jau minėta, kad ir be apelianto nurodomų įrašų, nagrinėjamoje byloje yra pakankamai kitų patikimų įrodymų, gautų iš skirtingų šaltinių, kurie neabejotinai pagrindžia D. S. kaltę dėl jam inkriminuotų nusižengimų padarymo.
Taigi aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas teisingai išnagrinėjo ir įvertino bylos įrodymus ir jų visumos pagrindu pagrįstai pripažino apeliantą kaltu padarius jam inkriminuotus nusižengimus, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017-10-20 nutarimą administracinio nusižengimo byloje palikti nepakeistą ir D. S. apeliacinio skundo netenkinti.
Ši nutartis neskundžiama.