- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-01-05
- Bylos Nr.
- 2A-1144-611/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Algirdas Auruškevičius, Andžej Maciejevski (pran.), Henrichas Jaglinskis
- Atsakovas
- R.
- Ieškovas
- J. R.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Andžej Maciejevski,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R.-K. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1995 m. sausio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. R. ieškinį atsakovui R.-K. L. dėl paskolos išieškojimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė J. R. prašė priteisti iš atsakovo firmos „EKOCHRON“ 90 516 Lt, ieškinio užtikrinimui uždėti turto areštą atsakovo turimam turtui. Nurodė, kad 1994-01-01 su firma „EKOCHRON“, kurią atstovavo R. L. , gyv. Dūkštų g. 12-42, sudarė kreditinę sutartį, ieškovė paskolino 13 500 JAV dolerių. Atsakovas sumą su palūkanomis, viso 22 629 JAV dolerius, turėjo grąžinti iki 1995-01-01, tačiau iki tos dienos jų negražino.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1995 m. sausio 19 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino, priteisė ieškovei iš atsakovo R.-K. L. ir Elektroninės technikos projektavimo R. L. individualios firmos „Ekochron“ solidariai 90 516 Lt paskolos ir palūkanų. Nustatė, kad 1994-01-01 atsakovas pasiskolino iš ieškovės 13 500 JAV dolerių su sąlyga, kad mokės 16,66% palūkanų. Sutarties pasibaigimo termino dienai 1995-01-01 tai sudarė 22 629 JAV dolerius arba 90 516 Lt. Atsakovas skolos negrąžino.
Šalies argumentai
Atsakovas R.-K. L. apeliaciniu skundu prašė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1995 m. sausio 19 d. sprendimą panaikinti. Nurodė, jog teismo sprendimas buvo priimtas, remiantis J. R. ir jos atstovo G. R. melagingais parodymais, duotais teismo proceso metu. Mano, kad teismo sprendimas yra naikintinas, kadangi buvo pažeistos procesinės teisės normos. Pažymėjo, jog 1995-01-19, kai vyko teismo posėdis, atsakovui prieš 10 dienų buvo iškelta baudžiamoji byla, o nuo 1995-01-09 atsakovas buvo areštuotas ir kalinamas Lukiškių kalėjime, todėl teismas, tai žinodamas, turėjo privalomai sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus išspręsta jam iškelta baudžiamoji byla Nr.2-1-005/95. Minėta baudžiamoji byla vėliau buvo sprendžiama Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme kaip byla Nr.1-13-31/97, kurioje nutartimi atsakovas buvo pripažintas nepakaltinamu ir visi toje byloje buvę civiliniai ieškiniai buvo palikti nenagrinėti, remiantis seno LR CK 50 str. nuostata, kaip niekiniai sandoriai. 1995-01-19 vykstant teismo posėdžiui atsakovas nebuvo atvežtas iš Lukiškių kalėjimo į teismo posėdį, kadangi teismas neatsiuntė Lukiškių kalėjimui nutarties. Taip pat teismas, neatsiuntęs per tris dienas atsakovui priimto sprendimo ir nutarties kopijų, pažeidė ieškovo teises, taip pat atėmė teisę skųsti sprendimą apeliaciniu skundu. Atsakovas nurodė, kad nuo arešto dienos 1995-01-09 iki 2000-09-21 jis buvo izoliacijoje ir negalėjo žinoti, apie tai, jog teismas tenkino J. R. ieškinį. Nurodo, jog dėl neteisėtai gauto sprendimo J. R. naudai byloje Nr.2-19-905/95 atsakovas prarado gyvenamąjį būstą, dvi automašinas, garažą, visą turėtą turtą ir dar turėjo sumokėti žyminį mokestį 4525, 80 Lt.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Kadangi byloje sprendimas buvo priimtas 1995 metais, t.y. iki galiojančio LR CPK įsigaliojimo, todėl pagal LR CPK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2002-02-28, Nr.5-743) 7 str. 1 d., nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, taikytinos 1964 m. LR CPK normos.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 332 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra LR CPK 338 str. 2 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, tinkamai jas motyvavo, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Keisti ar naikinti teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nenustatyta.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad J. R. pagal 1994-01-01 kreditinę sutartį suteikė Elektroninės technikos projektavimo R. L. individualiai firmai „Ekochron“, atstovaujamai direktoriaus R. L. , 13500 JAV dolerių paskolą iki 1994-07-01 (b.l.4). Šalys susitarė, kad skolininkas mokės 16,66 procentų dydžio palūkanas. Atsakovo firma sutartyje nustatytu terminu paskolos negrąžino ir palūkanų nesumokėjo. Atsakovas pripažino, kad pinigus iš ieškovės gavo ir sutartyje nustatytu terminu negrąžino. Todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai priteisė ieškovei skolą. Atsakovo argumentas, kad tarp šalių sudaryta kreditavimo sutartis yra niekinė, atmestinas. Kreditinės sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. LR CK 50 str. 2 d. numatė, kad negalioja sandoris, sudarytas fizinio asmens, kuris pripažintas neveiksniu dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės. Atsižvelgiant į LR CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000-07-18, Nr.VIII-1864) 4 str. 1 d., 9 str., tarp šalių sudarytos kreditinės sutarties negaliojimui turi būti taikomos 1964 m. LR CK normos. Pagal 1964 m. LR CK 50 str. 2 d. tik teismine tvarka pripažinto neveiksniu asmens sudarytas sandoris yra negaliojantis, tačiau toks sandoris turėjo būti nuginčytas teismine tvarka. Atsakovas nėra teismine tvarka pripažintas neveiksniu, o pripažinimas baudžiamojoje byloje nepakaltinamu nereiškia pripažinimo neveiksniu civilinėje byloje. Atsakovas nėra pareiškęs ieškinio dėl kreditinės sutarties pripažinimo negaliojančia atskiroje byloje, nebuvo pareiškęs tokio ieškinio ir šioje byloje. Atsakovas nenurodė jokių teisinių pagrindų civilinei bylai sustabdyti. Bylos nagrinėjimo ir teismo sprendimo priėmimo metu nebuvo pateikta jokių duomenų apie atsakovo psichinę būklę, pinigų gavimo faktas neginčijamas, baudžiamoji byla teisme nebuvo nagrinėjama, o atliekamas ikiteisminis tyrimas (bylos nagrinėjimo metu parengtinis tardymas) nėra pagrindas bylai stabdyti, todėl nebuvo 1967 m. LR CPK 239-240 str. nurodytų pagrindų bylai stabdyti.
Apie 1995-01-19 įvyksiantį teismo posėdį, kurio metu byla buvo išnagrinėta iš esmės, atsakovas R. L. buvo informuotas asmeniškai (b.l.27), atsakovas tai pripažino teismo posėdyje, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Atsakovas nebuvo pareiškęs teismui raštu noro užtikrinti jo dalyvavimą teismo posėdyje. Bylos nagrinėjimo metu galiojusios procesinės teisės normos numatė pareigą informuoti šalis teismo šaukimais apie teismo posėdį, šis reikalavimas buvo įvykdytas. Atsakovo teisė į apeliaciją nebuvo pažeista, kadangi atsakovo apeliacinis skundas buvo priimtas, jam buvo atnaujintas terminas apeliaciniam skundui paduoti.
Taigi, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė bylos įrodymus, iš esmės tinkamai nustatė faktinę padėtį bei tinkamai aiškino ir taikė įstatymus. Kiti apeliancinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimo. Dėl aptartų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą teismo sprendimą iš esmės palieka galioti nepakeistą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi 1964 m. Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 335 straipsniu, 336 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1995 m. sausio 19 d. sprendimą palikti galioti nepakeistą.