Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjas Romanas Klišauskas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Dėl bylos nagrinėjimo tvarkos

Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 11 d. nutartimi pareiškėjas įpareigotas per 14 dienų nuo nutarties nuorašo gavimo dienos pateikti teismui nuomonę dėl bylos nagrinėjimo tvarkos.

Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 1 d. nutartimi, pareiškėjui per teismo nustatytą terminą nepateikus nuomonės dėl bylos nagrinėjimo tvarkos, patenkintas atsakovo prašymas bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

2024 m. vasario 6 d. teisme gautas pareiškėjo prašymas, kuriame prašoma bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjui nedalyvaujant, nes nėra galimybės atvykti.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 str. 6 d. numatyta, kad byla gali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, kai pareiškėjas skunde (prašyme, pareiškime) prašo bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, o kitos proceso šalys per teismo nustatytą terminą nepareiškia prieštaravimo dėl tokio bylos nagrinėjimo.

Teismo vertinimu, pareiškėjo išreikštas prašymas bylą nagrinėti jam nedalyvaujant atitinka ABTĮ 78 str. 6 d. nurodytą bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka sąlygą.

Dėl pareiškėjo prašymo

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo dėl neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų.

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą anksčiau minėtų viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.

Pagal teisminėje praktikoje suformuotą bendrosios įrodinėjimo taisyklės aiškinimą, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi, pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus. Pagal LVAT formuojamą praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui, o laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2072/2013).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Ž. T. Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.).

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Pareiškėjas teigia, kad laikotarpiais nuo 2023 m. birželio 27 d. iki 2023 m. liepos 4 d. ir nuo 2023 m. gruodžio 4 d. iki 2024 m. sausio 3 d. nepagrįstai buvo laikomas Pravieniškių 2-jame kalėjime.

Liteko duomenų baze nustatyta, kad pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 20 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 str. 2 d. (2 veikos), vadovaujantis 63 str. 1, 4 d. jam paskirta 1 m. 5 mėn. laisvės atėmimo bausmė (įsiteisėjimo data 2023 m. balandžio 18 d.). Bausmės pradžią skaičiuoti nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. birželio 27 d. nutartimi pagal pareiškėjo prašymą dėl bausmės sušvelninimo nuosprendį pakeitė ir paskyrė 11 mėn. 10 d. laisvės atėmimo bausmę (įsiteisėjimo data 2023 m. liepos 7 d.).

Atsakovės atstovė nurodo, kad 2023 m. liepos 4 d. Tarnybos Pravieniškių 2-ojo kalėjimo viršininko 2023 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. NĮ-23-1146 taikytas BVK 82 str. 3 d. ir pareiškėjas paleistas lygtinai.

Liteko duomenų baze nustatyta, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2023 m. rugsėjo 22 d. nutartimi pareiškėjui panaikintas lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo įstaigos ir jis pasiųstas atlikti likusią neatliktą 2023 m. sausio 20 d. nuosprendžiu paskirtą ir 2023 m. birželio 27 d. nutartimi pakeistą laisvės atėmimo bausmės dalį (įsiteisėjo 2023 m. spalio 30 d.).

Iš byloje esančio Tarnybos 2023 m. lapkričio 29 d. sprendimo dėl nuteistojo paskyrimo į laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą (b. l. 31-32) nustatyta, kad pareiškėjas buvo paskirtas į Pravieniškių 2-ąjį kalėjimą (neatliktos bausmės dalis – 2 mėn. 16 d. laisvės atėmimo, bausmės pradžia 2023 m. lapkričio 22 d., bausmės pabaiga 2024 m. vasario 7 d.).

Nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. gruodžio 7 d., 2023 m. gruodžio 11 d., 2023 m. gruodžio 14 d. Tarnybos administracijai teikė skundus/prašymus dėl perkėlimo į atviro tipo bausmės atlikimo vietą. Tarnybos vyr. specialistas 2023 m. gruodžio 13 d. pateikė tarnybinį pranešimą dėl pareikėjo (b. l. 26), kuriame nurodoma, kad pareiškėjui paskirta bausmė neviršija 1 metų, todėl bausmę jis turėtų atlikti atviro tipo bausmės atlikimo vietoje. Pareiškėjas 2023 m. gruodžio 19 d. raštu (b. l. 36) informuotas, jog prašymas dėl perkėlimo į atviro tipo bausmės atlikimo vietą bus patenkintas, o skundas yra pagrįstas, yra derinamas nutarimas dėl perkėlimo. Tarnybos direktoriaus 2024 m. sausio 2 d. nutarimu Nr. NN-1 dėl nuteistojo perkėlimo iš vienos bausmės atlikimo vietos į kitą pareiškėjas iš Pravieniškių 2-ojo kalėjimo perkeltas į Pravieniškių 1-ąjį kalėjimą tęsti bausmės atlikimą.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 35 str. 1 d. numatyta, kad į atviro tipo bausmės atlikimo vietas siunčiami asmenys, nuteisti už neatsargius nusikaltimus ir tyčinius nusikaltimus, už kuriuos paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija vienų metų (išskyrus asmenis, nuteistus už tyčinius nusikaltimus, padarytus laikino sulaikymo, suėmimo vykdymo, arešto arba laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu).

Pagal BVK 31 str. 1 d. nuteistieji gali būti perkeliami iš vienos bausmės atlikimo vietos į kitą, jeigu to reikia, šiais atvejais: 1) kai yra švelninamos arba griežtinamos nuteistajam taikomos bausmės atlikimo sąlygos; 2) siekiant apriboti nuteistojo daromą neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; 3) siekiant palengvinti nuteistojo resocializaciją; 4) siekiant pašalinti nuteistojo saugumui kylančias grėsmes; 5) vykdant nuteistojo perdavimo į užsienio valstybę, kurios pilietybę jis turi, toliau atlikti laisvės atėmimo bausmės procedūras arba kitais šiame kodekse nustatytais atvejais. Nuteistųjų perkėlimo į kitas bausmės atlikimo vietas tvarką nustato teisingumo ministras (31 str. 2 d.). Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus 2023 m. vasario 7 d. įsakymu Nr. V-85 patvirtintas Nuteistųjų perkėlimo iš vienos bausmės atlikimo vietos į kitą ir jiems taikomų bausmės atlikimo sąlygų keitimo dokumentų rengimo bei pateikimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Aprašo 4 p. numatyta, kad nutarimo dėl nuteistojo perkėlimo iš vieno kalėjimo į kitą projektus (toliau – nutarimo projektas) rengia kalėjimo, kuris inicijavo nuteistojo perkėlimo procesą, atsakingas darbuotojas arba esant Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus tiesioginiam nurodymui, Lietuvos kalėjimų tarnybos padalinio atsakingas darbuotojas.

Iš 2023 m. sausio 20 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio turinio nenustatyta BVK 35 str. 1 d. išimčių, t. y. nenustatyta, kad pareiškėjas nuteistas už tyčinius nusikaltimus, padarytus laikino sulaikymo, suėmimo vykdymo, arešto arba laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu.

Atsižvelgiant į tai, kad 2023 m. birželio 27 d. nutartis, kuria pareiškėjui paskirta 11 mėn. 10 d. laisvės atėmimo bausmė, įsiteisėjo 2023 m. liepos 7 d., kai pareiškėjas jau buvo paleistas lygtinai, laikytina, kad jis pagrįstai nurodytu ginčo laikotarpiu nebuvo perkeltas į atviro tipo bausmės atlikimo vietą, todėl šioje dalyje pareiškėjo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas. Tačiau po šios nutarties įsiteisėjimo priėmus sprendimą grąžinti pareiškėją į laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą jam turėjo būti nustatyta atviro tipo bausmės atlimo vieta.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Pravieniškių 2-ajame kalėjime pareiškėjo atžvilgiu procesas dėl jo perkėlimo į atviro tipo bausmės atlikimo vietą buvo pradėtas tik po pareiškėjo kreipimosi į Tarnybos administraciją (2023 m. gruodžio 13 d. pateikus tarnybinį pranešimą). Atsakovės atstovė 2023 m. gruodžio 19 d., 2023 m. gruodžio 20 d. raštais pripažino, kad pareiškėjo skundas dėl perkėlimo į atviro tipo bausmės atlikimo vietą yra pagrįstas, todėl derinamas nutarimas dėl jo perkėlimo.

Teismas konstatuoja, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2023 m. gruodžio 4 d. iki 2024 m. sausio 3 d. bausmę atliko griežtesnėmis bausmės atlikimo sąlygomis negu turėjo atlikti, todėl laikytina, kad jo teisė naudotis atviro tipo bausmės atlikimo vietose bausmę atliekančių nuteistųjų teisėmis (BVK 35 str. 3 d.) buvo pažeista.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. de H. prieš Olandiją, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. prieš Suomiją, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. prieš Ispaniją ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Pareiškėjas teigia, kad patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Negalėjo įsidarbinti ir vykdyti mokestinius įsipareigojimus. Patyrė nemigą, didelius išgyvenimus, stresą, depresiją, pareigūnų akiplėšiškumą.

Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai (žr. pvz., LVAT 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017). Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo.

Pažymėtina, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą (žr. pvz. LVAT 2019 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1553-822/2019).

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo materialioji teisė buvo pažeista, teismas sprendžia, jog atsakovės atstovo neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme, nors ambulatorinėje asmens sveikatos istorijoje ir nėra duomenų apie 2023 m. lapkričio 23 d. išsakytus pareiškėjo sveikatos nusiskundimus, vertinama, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui galėjo būti sukeltos atitinkamos neigiamos pasekmes, todėl jis patyrė neturtinę žalą. Nustatytas pažeidimas nebuvo trumpalaikis ar mažareikšmis, todėl pareiškėjui neturtinė žala turi būti priteista pinigais.

Pareiškėjas teigdamas prašymą priteisti turtinę žalą, nepateikė tokią žalą pagrindžiančių duomenų, tik nurodė, kad negalėjo įsidarbinti. Iš išrašo apie asmens darbovietę nustatyta, kad pareiškėjas dirbo laikotarpiu nuo 2023 m. liepos 25 d. iki 2023 m. spalio 2 d.. Nustačius, kad į bausmės atlikimo vietą pareiškėjos atvyko 2023 m. lapkričio 22 d., nelaikytina, kad dėl šios aplinkybės pareiškėjos neteko pajamų šaltinio.

Teismas, atsižvelgdamas į pažeidimo pobūdį, trukmę, į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda, nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti nurodyta 3500,00 Eur suma. Konstatuojama, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 500,00 Eur, todėl skundas tenkintinas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 500,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo M. K. skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjui M. K. priteisti 500,00 Eur (penki šimtai eurų ir 00 centų) neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos.

Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmus.