- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-02-25
- Bylos Nr.
- e2-297-196/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02304-2015-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Konstantinas Gurinas
- Ieškovas
- I. B., J. B., V. T., R. T.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Elguva“, uždarajai akcinei bendrovei „Dubingiai diamond resort“
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų I. B., J. B., V. T. ir R. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutarties, kuria nustatytas terminas žyminiam mokesčiui sumokėti, civilinėje byloje Nr. e2-3616-852/2016 pagal ieškovų I. B., J. B., V. T. ir R. T. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Elguva“, uždarajai akcinei bendrovei „Dubingiai diamond resort“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydami pripažinti tarp UAB „Elguva“ ir UAB „Dubingiai diamond resort“ sudarytus sandorius negaliojančiais: 2015 m. sausio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. DB-561, kuria buvo perleistas butas-patalpa, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir butas-patalpa, esanti (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2015 m. balandžio 2 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. DB-1928, kuria buvo perleistas butas-patalpa, esanti (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2015 m. balandžio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. DB2744, kuria buvo perleistas butas-patalpa, esanti (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovai taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nekilnojamojo daikto areštą ir įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo butams esantiems: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Prašymą grindė tuo, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių kyla rizika, kad minėti butai bus perleisti tretiesiems asmenims, ginčijamų sandorių dalykas – butai yra pas atsakovą, kuris gali disponuoti tuo turtu.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 20 d. nutartimi nustatė ieškovams 10 dienų terminą nuo nutarties nuorašo įteikimo dienos ieškinio trūkumams pašalinti – sumokėti 3 429 Eur žyminį mokestį ir mokėjimo dokumentą pateikti teismui. Teismas nurodė, kad ieškovai reikšdami Actio Pauliana ieškinį, t. y. ginčydami sandorį kuriame patys nedalyvauja kaip sandorio šalys, nėra vartotojai. Kadangi ieškovai nėra atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagal įstatymą (CPK 83 str. 1 d. 1 p.), tai teismas sprendė, kad jie privalo sumokėti žyminį mokestį, kuris skaičiuojamas nuo ieškinio sumos. Teismo skaičiavimu, žyminis mokestis, įvertinus tai, kad ieškinys pateiktas per EPP, sudaro 3 429 Eur sumą. Teismas pažymėjo, kad kol nebus priimtas ieškinys, nėra pagrindo spręsti klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių.
III. Atskirojo skundo argumentai
Ieškovai I. B., J. B., V. T. ir R. T. atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartį panaikinti ir ieškinį priimti be žyminio mokesčio. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Taikant CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą reikia nustatyti, ar egzistuoja vartojimo teisiniai santykiai, kurie nebūtinai atsiranda sudarius sandorį. Vilniaus apygardos teismas šiuo atveju nepagrįstai apsiribojo ginčo sandorių vertinimu, ir, nustatęs jog ieškovai nėra ginčijamų sandorų šalis, padarė klaidingą išvadą, kad ir ginčas šiuo atveju nekyla iš vartojimo teisinių santykių.
2. Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 str. 1 d. 5 p. nustato, kad vartotojai turi teisę į pažeistų teisių gynimą ir į turtinės ir neturtinės žalos (nuostolių) atlyginimą. Tai reiškia, kad vartotojai turi teisę savo pažeistas teises ginti ir reikšdami actio Pauliana ieškinį. Šiuo atveju ieškovų turimas pirminis 10 074,04 Eur reikalavimas į UAB „Elguva“, kuris yra ieškovų actio Pauliana ieškinio pagrindas, kyla iš vartojimo teisinių santykių - ieškovų ir UAB „Elguva“ sudarytų vartojimų sutarčių. Šis faktas jau yra nustatytas prejudicinę galią turinčiuose Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimuose civilinėse bylose Nr. 2-5886-566/2015 ir Nr. 2-10348-608/2015. UAB „Elguva“ pažeidė su ieškovais sudarytas vartojimo sutartis, dėl šio pažeidimo ieškovams ji liko skolinga. UAB „Elguva“ skolos ieškovams nesumokėjo, be to, pastaruoju metu savo veiklą ir turtą perleido susijusioms įmonėms ir artėja prie bankroto. Šiuo atveju actio Pauliana ieškinį ieškovai pareiškė siekdami apginti savo, kaip vartotojų, teisę gauti pinigų sumą, kurią pagal vartojimo sutartį jiems yra skolinga UAB „Elguva“. Taigi UAB „Elguva“ sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti UAB „Elguva“ mokumą tam, kad ieškovai galėtų patenkinti savo reikalavimą, kuris kyla iš vartojimo sutarties. Sistemiškai vertinant galima daryti išvadą, kad šioje byloje vartotojų reikalavimas kyla iš vartojimo teisinių santykių. Ieškovų nuomone, reiškiamo actio Pauliana ieškinio kvalifikavimas nesusijusiu su vartojimo santykiais nepagrįstai apriboja ieškovų, kaip vartotojų, galimybes ginti savo pažeistas teises ir užtikrinti reikalavimų, kylančių iš vartojimo sutarčių, įvykdymą.
3. Ginčo materialinio santykio teisinė kvalifikacija atliekama bylos nagrinėjimo iš esmės metu, išsiaiškinus teisiškai reikšmingas bylos faktines aplinkybes. Proceso įstatymas nedraudžia teismui baigiamuoju procesiniu sprendimu įpareigoti šalį ar šalis (priklausomai nuo bylos baigties) sumokėti į valstybės biudžetą žyminį mokestį, kuris turėjo būti sumokėtas, reiškiant materialinį reikalavimą. Vadinasi, teismo baigiamuoju procesiniu sprendimu gali būti pašalintos netinkamo preliminaraus ginčo santykių vertinimo pasekmės ir sudarytos sąlygos (įpareigojant sumokėti žyminį mokestį) kompensuoti galimus valstybės praradimus, patirtus nesumokėto žyminio mokesčio pavidalu. Toks procesinis veiksmas savo pasekmėmis būtų panašus į žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimą (CPK 84 straipsnis).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas ieškovams I. B., J. B., V. T. ir R. T. nustatė terminą ieškinio trūkumams pašalinti, t. y. sumokėti 3 429 Eur žyminį mokestį.
Byloje nustatyta, kad ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami pripažinti tarp UAB „Elguva“ ir UAB „Dubingiai diamond resort“ sudarytus sandorius negaliojančiais: 2015 m. sausio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. DB-561, kuria buvo perleistas butas-patalpa, (duomenys neskelbtini), Vilnius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir butas-patalpa, esanti (duomenys neskelbtini), Vilnius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2015 m. balandžio 2 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. DB-1928, kuria buvo perleistas butas-patalpa, esanti (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2015-04-30; 2015 m. balandžio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. DB2744, kuria buvo perleistas butas-patalpa, esanti (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
Teismas, nustatydamas terminą žyminiam mokesčiui sumokėti sprendė, kad ieškovai nelaikytini vartotojais. Ieškovai, teikdami ieškinį, už jį nesumokėjo įstatymo nustatyto žyminio mokesčio, nes laikosi pozicijos, kad jų inicijuotas ginčas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis yra kilęs iš vartojimo teisinių santykių, todėl pateiktas procesinis dokumentas pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą žyminiu mokesčiu neapmokestinamas.
Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, sprendė, kad ieškovai ginčo teisiniuose santykiuose nelaikytini vartotojais, todėl nenustatė teisinio pagrindo juos atleisti nuo žyminio mokesčio už ieškinį sumokėjimo.
Ieškovai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvada, atskirąjį skundą iš esmės grindžia tuo, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog ieškinio reikalavimai kyla iš vartojimo teisinių santykių.
CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkte (akto redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) reglamentuojama, kad visose bylose, kurias nagrinėja teismai, dėl visų reikalavimų, atsirandančių iš vartojimo teisinių santykių, vartotojai atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo klausimas pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą yra tiesiogiai susijęs su vartojimo teisinių santykių tarp šalių kvalifikavimu. Siekiant įvertinti ginčo teisinių santykių pobūdį turi būti tiriamos ir nustatomos atitinkamos faktinės aplinkybės, pvz., ar ieškovas savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti sudarė ginčijamus sandorius esamais ar būsimais verslo, profesijos tikslais, ar tai buvo vienkartinė ieškovo investicinė veikla, ar buvo sudaromos ir kitos investicinio pobūdžio sutartys, jeigu tokios buvo sudaromos, tai kiek jų buvo ir kaip dažnai jos buvo sudaromos, ar ieškovo veikloje nėra versliškumo požymių ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014). Teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo sudarydama sutartį siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011).
Pagal CK 1.39 straipsnio 1 dalį vartojimo sutartimi laikytina sutartis dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti (iš esmės taip pat vartojimo sutartys suprantamos ir pagal galiojančią CK 6.228¹ straipsnio redakciją bei Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalį, pagal kurią vartojimo sutartis – tai prekių ar paslaugų įsigijimo sutartis, su pardavėju ar paslaugų teikėju sudaroma su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti). Taigi tam, kad sutartį būtų galima pripažinti vartojimo sutartimi, būtina nustatyti, jog, pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo, antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės–komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012). Kita vertus, jeigu fizinis asmuo prekes ar paslaugas vartoja verslo ar profesijos tikslais, tokiu atveju jo teisės negali būti ginamos kaip vartotojo.
Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad naujausioje kasacinio teismo formuojamoje praktikoje, o būtent Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2014, kasacinis teismas išaiškino, jog vartotojo sąvoka materialiojoje teisėje įtvirtinta skirtinguose teisės aktuose, kuriais suteikiama ir skirtinga vartotojų teisių apsauga, numatomos skirtingos vartotojų teisių gynimo priemonės ir būdai. Finansinių priemonių įsigijimas, kai sudaromos rizikos sutartys (CK 6.160 straipsnio 3 dalis), savaime nepriskiriamas vartojimo teisiniams santykiams tokia prasme, kad tokias sutartis sudariusiems asmenims būtų taikomos ne tik konkrečiai teisės aktuose įvardytos, bet ir bendrosios vartotojų teisių gynimo normos (tokia laikytina CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto norma dėl vartotojų atleidimo nuo žyminio mokesčio). Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje taip pat nurodoma, jog asmuo, manantis, kad yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius atitinkamą atleidimo pagrindą. Jei tokie įrodymai teismui nepakankami, žyminis mokestis turi būti mokamas, tačiau vėliau bylos nagrinėjimo metu arba išnagrinėjus bylą iš esmės nustačius kitokias aplinkybes, sudarančias atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagrindą, gali būti grąžinamas CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2014). Taip pat pažymėtina, kad įstatymo leidėjas pakeitė CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir šiuo metu galiojančioje akto redakcijoje (akt. red. nuo 2016 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami vartotojai – bylose dėl vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo. Taigi šiuo reglamentavimu nustatyta, kad nuo žyminio mokesčio sumokėjimo atleidžiami ne visi vartotojai, kurių reikalavimai kilę iš vartojimo teisinių santykių, o nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškinio reikalavimai kilę iš vartojimo teisinių santykių.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju konstatuoja, kad nėra pagrindo ieškovus laikyti atleistais nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, nes ieškiniu prašoma pripažinti negaliojančiais juridinių asmenų, verslininkų sudarytus sandorius, siekiant grąžinti turtą juridiniam asmeniui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šio ieškinio reikalavimus nėra teisinio pagrindo vertinti kaip reikalavimus, kilusius iš vartojimo santykių, nes ieškinio patenkinimo atveju turtas bus grąžintas įmonei, o ne ieškovams, iš šio turto gali būti atsiskaityta ne tik su ieškovais, bet ir su kitais kreditoriais (nebūtinai vartotojais). Pastebėtina, kad šią aplinkybę apeliantai nurodė ir ieškinyje (ieškinio 6 lapas).
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis aktualia teismų praktika, apeliacinės instancijos teismas prieina išvados, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį.
Esant pirmiau nustatytoms faktinėms ir teisinėms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, apeliantams nustatytinas naujas terminas įvykdyti pirmosios instancijos teismo nutartį, t. y. ieškovai 3 429 Eur dydžio žyminį mokestį privalo sumokėti iki 2016 m. kovo 10 d. (įskaitytinai) bei pateikti pirmosios instancijos teismui tai įrodančius dokumentus.
Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šioje nutartyje pateikiami išaiškinimai yra aktualūs išimtinai tik taikant CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą asmens atleidimo nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų institutą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartį palikti iš esmės nepakeistą.
Nustatyti ieškovams I. B., J. B., V. T. ir R. T. terminą iki 2016 m. kovo 10 d. (įskaitytinai) sumokėti 3 429 (trijų tūkstančių keturių šimtų dvidešimt devynių) Eur žyminį mokestį ir pateikti pirmosios instancijos teismui tai patvirtinančius įrodymus.
Bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui išspręsti I. B., J. B., V. T. ir R. T. ieškinio priėmimo klausimą.