- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-07-04
- Bylos Nr.
- I-4842-402/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00768-2019-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- A. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 20.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3Teismo sprendimo formos ir turinio reikalavimai
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, (toliau – ir atsakovė, Marijampolės PN) 4000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 1-4).
Pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, jog laikotarpiu nuo 2019-02-13 iki 2019-03-22 buvo kalinamas Marijampolės PN kamerų tipo patalpose nežmoniškomis, žeminančiomis, kankinančiomis sąlygomis, nes iš jo dienos metu buvo paimamas čiužinys, pagalvė, antklodė (minkštasis inventorius) ir visa patalynė, kuri būdavo grąžinama tik prieš miegą. Buvo priverstas visą dieną vaikščioti, sėdėti ant šaltų kietų lovų. Teigia, kad nuolat trūko miego, būdavo psichologiškai pavargęs, nes buvo priverstas kęsti fizinį ir dvasinį skausmą. Nurodė, kad su nuteistaisiais uždarytais į kamerų tipo patalpas nėra vykdomi jokie užsiėmimai ir socialinė reabilitacija. Dėl Marijampolės PN tokių neteisėtų veiksmų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, depresiją, nepatogumus, psichologinius sukrėtimus. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kurią įvertina 4000 Eur.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas atsiliepimu (b. l. 8-11) su skundu nesutinka ir prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 1R-213 dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių pakeitimo, kuriuo pakeistas 220 punktas, patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Todėl rytinio kėlimosi metu iš pareiškėjo, perkelto į kamerų tipo patalpas, pradėta paiminėti patalynė. Remdamasis BVK 173 straipsnio 2 dalies nuostata, atsakovės atstovas nurodė, kad į patalynės sąvoką įeina ir antklodė, čiužinys ir pagalvė. Dėl prašomos priteisti neturtinės žalos atsakovės atstovas teigė, kad pareiškėjas nenurodė, kokius išgyvenimus jis asmeniškai patyrė, kokiais faktais ta žala pasireiškė ir kaip pasireiškė priežastinis ryšys. Be to, Marijampolės PN nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų, tad neteisėtų veiksmų neatliko, o nenustačius bent vienos iš būtinų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei nekyla prievolė atlyginti žalą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis galimai patyrė Marijampolės pataisos namuose.
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija” reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą, taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas” reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).
CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą anksčiau minėtų viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., LVAT 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (žr., pvz., LVAT 2013-04-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013-12-16 nutartį administracinėje byloje A662-2009/2013; 2013-11-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013 ir kt.).
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., LVAT 2007-03-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11 ir kt.). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 punktas, 25 straipsnis, 56 straipsnio 4 dalis, 67 straipsnis, 71 straipsnis).
Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu įvertinti ir nustatyti, ar atsakovės atstovo (pareigūnų) veiksmuose (neveikime) yra deliktinės atsakomybės pažymių, taip pat tai, ar šie veiksmai (neveikimas) tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
Pareiškėjas neteisėtais veiksmais laiko Pataisos namų (jos pareigūnų) veiksmus, kai jam būnant kamerų tipo patalpose, patalynė buvo išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001-07-24 sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.).
Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 220 punktas (teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 redakcija) nustato: Nuteistiesiems, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas (išskyrus perkeliamiems į kamerų tipo patalpas pagal BVK 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą), neleidžiama su savimi imti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, išskyrus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, šukas, nosinę (moterims – moterų higienos reikmenis). Patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas, asmeninių daiktų, kurių jie negali turėti kamerų tipo patalpose, saugumą per visą nuobaudos atlikimo laiką. Greitai gendantys maisto produktai įdedami į šaldytuvą. Ilgai saugoti ir dėl natūralių sąlygų sugedę maisto produktai nuteistojo akivaizdoje sunaikinami. Apie tai surašomas aktas, kuris, nuteistajam pasirašius, įsiuvamas į jo asmens bylą.
Ši nuostata, kad patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui, atsirado pakeitus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 220 punktą teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 1R-213, kuris įsigaliojo nuo 2018 m. spalio 20 d., iki tol Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 220 punkte jos nebuvo.
BVK 173 straipsnio 2 dalyje yra teigiama, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė; nuteistieji gali naudotis nuosava patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu to pageidauja. Iš šios nuostatos matyti, kad patalynei priskiriama ir antklodė, čiužinys ir pagalvė. Be to, ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (nuo 2017 m. sausio 1 d. išdėstyto nauja redakcija 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132) patvirtinto Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 1 priede „Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo normos“ patalynei yra priskiriami šie daiktai: antklodė, čiužinys, pagalvė, patalynės komplektas (paklodė, užvalkalai antklodei ir pagalvei) ir rankšluostis.
Pareiškėjas nesutinka su tuo, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 220 punkto nuostatą iš perkeltų į kamerų tipo patalpas nuteistųjų rytais paimama ir antklodė, čiužinys, pagalvė, t. y. minkštasis inventorius (kas yra minkštasis inventorius, šiuo metu galiojančiose teisės normose nėra apibrėžtas, tačiau iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 minkštajam inventoriui priskiriama antklodė, čiužinys ir pagalvė).
Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 220 punkto nuostata, kad „Patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui“ yra taikoma visiems į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems, nepriklausomai nuo to, kokio BVK straipsnio, dalies, punkto pagrindu jie buvo perkelti į kamerų tipo patalpas. Tiek BVK 173 straipsnio 2 dalyje, tiek minėtose Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo normose patalynei yra priskiriama ir antklodė, čiužinys, pagalvė. Taigi, pareiškėjas skunde neteisingai teigė, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 220 punktą iš nuteistųjų dienos metu negali būti paimama antklodė, čiužinys ir pagalvė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas turi sveikatos problemų, dėl kurių būtų galimybė gydytojui išduoti jam leidimą naudotis minkštuoju inventoriumi dienos metu. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas daro išvadą, kad Marijampolės pataisos namų pareigūnai, rytais paimdami iš pareiškėjo antklodę, čiužinį ir pagalvę, ir juos sugrąžindami tik miego laikui, neteisėtų veiksmų neatliko, nes vadovavosi teisės normų reikalavimais. Todėl šiuo aspektu (t. y. dėl antklodės, čiužinio ir pagalvės paėmimo) nėra vienos iš būtinų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijos (jos tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis).
Pareiškėjas taip pat teigė, kad Marijampolės pataisos namuose su nuteistaisiais uždarytais į kamerų tipo patalpas nėra vykdomi jokie užsiėmimai ir jokia socialinė reabilitacija.
Vadovaujantis BVK 136 straipsniu, laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinę reabilitaciją organizuoja pataisos įstaigų administracija. Pagal BVK 57 straipsnio 2 dalį, socialinės reabilitacijos metu įgyvendinamos Kalėjimų departamento direktoriaus akredituotos elgesio pataisos programos, taikomos nuteistųjų socialinių įgūdžių lavinimo ir pozityvaus užimtumo priemonės, teikiama pagalba nuteistiesiems sprendžiant asmenines ir socialines problemas, psichologinė pagalba, atliekama individuali ar grupinė psichologinė terapija, taikomos paskatinimo priemonės ir nuobaudos, taip pat kitos priemonės, kurių įgyvendinimas padėtų nuteistiesiems socialiai reabilituotis. Teismas pažymi, kad pareiškėjas neįvardijo nei vienos programos, kurioje būtų norėjęs dalyvauti, tačiau tokia galimybė jam nebūtų užtikrinta. Pareiškėjas nenurodė, kokia užimtumo veikla jam nebuvo sudarytos galimybės užsiimti, nenurodė, kada ir dėl kokios veiklos kreipėsi į Marijampolės PN administraciją ir jam buvo atsakyta tai suteikti. Šiuo atveju aktuali ne tik aplinkybė, kad pareiškėjas iš esmės savo šio teiginio nedetalizavo, tačiau ir tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl kalinimo sąlygų į Marijampolės PN nesikreipė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, kad nėra vykdomi jokie užsiėmimai ir socialinė reabilitacija atmestini kaip objektyviai nepagrįsti.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., LVAT 2008-12-05 nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartį administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 – 87 straipsniais, 88 straipsniu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimą per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.