- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-07-07
- Bylos Nr.
- I1-3695-535/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01769-2020-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Jūratė Gaidytė-Lavrinovič (pirm.)
- Pareiškėjas
- D. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų ( buvęs Lukiškių tardymo izoliatorius - kalėjimas)
- Kategorijos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K)), 18 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas paaiškina, kad laikotarpiu nuo 2014-12-01 iki 2019-02-19 buvo kalinamas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, jo garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis. Teigia, kad kamerose, pasivaikščiojimo kiemeliuose, duše nebuvo iškvietimo mygtukų. Pareigūnus teko kviesti beldžiant į duris kojomis ir rankomis. Kalinimo metu lankė užsiėmimus Dailės studijoje. Patalpoje, kurioje vyko užsiėmimai, dėl veiklos pobūdžio buvo daug dulkių. Tokioje aplinkoje teko valgyti. Be to patalpoje nebuvo persirengimo kabinos, tualetas atitvertas tik maža sienele. Be to užsiėmimus kartu su juo lankė ir ŽIV infekuotas asmuo. Ne kartą kreipėsi į pareigūnus dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tačiau į jo prašymus nebuvo reaguojama.
Visi šie pažeidimai lėmė blogas kalinimo sąlygas, jis jautė diskomfortą, emocinę depresiją, dvasines kančias ir kitus neigiamus išgyvenimus, susijusius su įkalinimu. Teigia, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis patiria neturtinę žalą, kurią įvertina 18 000 Eur (b. l. 1-3).
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime prašo taikyti ieškinio senatį.
Paaiškina, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V- 176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, 14.4 punkte numatyta, kad kamerose turi būti įrengtas aliarminis iškvietimas. Pažymi, kad pradedant 2016 m. iki 2017 m. rugsėjo mėn. įstaigoje buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema visose kamerose ir ji buvo veikianti. Visi asmenys, laikomi gyvenamosiose kamerose, pareiškėjo nurodytu laikotarpiu turėjo galimybę išsikviesti nuolat priežiūros poste budintį prižiūrėtoją, kadangi vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014-09-10 įsakymu Nr. V-362, 87 punktu „Priežiūros postai prie kamerų ir karcerių organizuojami taip, kad budinčiosios pamainos priežiūros pareigūnai viename poste savo tarnybines pareigas atliktų prie 15 - 25 kamerų, kurios būtų išdėstytos viena šalia kitos arba viena prieš kitą. Jei patalpos yra atskirai nuo kitų patalpų, tuomet prie jų turi būti organizuojamas atskiras priežiūros postas“, Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014-09-10 įsakymu Nr. V-362 „Dėl Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-07-26 įsakymo Nr. V- 325 redakcija) 87 puntu „Priežiūros postai prie kamerų, drausmės izoliatorių, laikino sulaikymo patalpų organizuojami taip, kad budinčiosios pamainos priežiūros pareigūnai viename poste savo tarnybines pareigas atliktų prie kamerų, kuriose laikoma iki 100 asmenų. Jei patalpos yra atskirai nuo kitų patalpų, tuomet prie jų turi būti organizuojamas atskiras priežiūros postas“.
Savo skunde D. A. nenurodė nė vieno atvejo, kai dėl realios grėsmės jis nebuvo iškvietęs pareigūnų ir jam nebuvo suteikta pagalba, dėl ko galėjo būti patirta žala, todėl mano, kad D. A. buvo laikomas saugiomis sąlygomis. Pažymi, kad įstaigos personalo kabinetuose dėl saugumo buvo įrengti aliarminio iškvietimo mygtukai, šių mygtukų gedimo atvejai buvo itin reti, kadangi darbuotojai jais rūpinosi ir specialiai jų negadino. Šie mygtukai buvo įrengti tuo pat metu, kaip ir suimtiesiems ir nuteistiesiems, tačiau dėl nuolatinio šių mygtukų gadinimo kamerose esantys mygtukai buvo sulaužyti, o personalo kabinetuose veikė pastoviai.
Pažymi, kad aukščiau paminėti teisės aktai nenumatė iškvietimo mygtukų įrengimo dušuose, pasivaikščiojimo kiemeliuose, dailės (meno) studijoje ir pan.
Nurodo, kad Lukiškių TI-K meninio ugdymo programa buvo vykdoma vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2014-02-18 įsakymu Nr. V-79 „Dėl nuteistųjų pataisos programų ir pozityvaus užimtumo priemonių taikymo tvarkos aprašo patvirtinimo“, Lukiškių TI-K direktoriaus 2014-06-30 patvirtintu įsakymu Nr. N-64 „Nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę Lukiškių TI-K, meninio ugdymo programa“ bei Lukiškių TI-K direktoriaus 2017-02-13 patvirtintu įsakymu Nr. 1-45 „Dėl Lukiškių TI-K meno studijos (toliau - Studija) nuostatų patvirtinimo“.
Pažymi, kad Studija siekė sudaryti sąlygas nuteistiesiems meninės kūrybos priemonėmis įprasminti bausmės atlikimo laiką, siekiant asmenybės dvasinio tobulėjimo, kryptingo laisvalaikio praleidimo, ruošiantis kūrybiniam darbui arba darbinei veiklai laisvėje. Visateisiais Studijos dalyviais galėjo tapti Lukiškių TI-K laikomi nuteistieji, savanoriškai rašytiniu prašymu pareiškę norą dalyvauti kurioje nors meno srityje, susipažinę su meninio ugdymo programa, Studijos nuostatais bei darbuotojų saugos, sveikatos ir gaisrinės saugos reikalavimais. Nuteistojo prašymas buvo suderinamas su Socialinės reabilitacijos, Apsaugos ir priežiūros, Kriminalinės žvalgybos, Psichologinės tarnybos skyrių atsakingais pareigūnais.
Atkreipia dėmesį, kad lankantis Studijoje Lukiškių TI-K administracija aprūpindavo reikalingomis kūrybai medžiagomis, įrankiais, įrenginiais ir kitomis priemonėmis iš socialinės paramos nuteistiesiems fondo lėšų bei nuteistasis galėjo pasinaudoti jam suteikta teise ne dažniau kaip kartą per pusmetį savo sukurtą darbą padovanoti sutuoktiniui, sugyventiniui ar artimiesiems giminaičiams pagal pateiktą raštišką prašymą.
Lukiškių TI-K buvusi Studija buvo perdaryta iš gyvenamosios kameros, kadangi įstaigos pastato, buvusio Lukiškių skg. 6, Vilnius specifika buvo izoliatorius - kalėjimas, kuriame iš esmės buvo gyvenamosios kameros, kurios galėjo būti perdarytos pagal kitą paskirtį, kitiems tikslams įgyvendinti, t. y. - tokiems kaip dailės Studija. Atkreipia dėmesį į tai, kad perdarant didelę gyvenamąją kamerą į Studijos patalpas, vienas iš pagrindinių nuteistųjų pageidavimų buvo, kad Studijos patalpoje būtų tualetas, kuris, atsižvelgiant į asmenų, išvedamų į Studiją pageidavimus, pašalintas nebuvo, liko patalpoje. Tualetas buvo uždaras, nepažeidžiantis asmenų privatumo. Studija buvo pakankamai didelė, erdvi ir visiems joje esantiems žmonėms vietos tikrai užtekdavo, nuteistiesiems patikdavo būti toje patalpoje.
D. A. Studijoje lankėsi savanoriškumo pagrindais ir ją lankė apie 2-3 savaites, ko pasėkoje daugiau Studijos nebelankė. Pabrėžtina tai, kad nuteistieji asmenys į Studiją buvo išvedami savo noru, niekas joje būti tikrai nevertė, tai nebuvo priverstinis darbas, bet kada, paprašius budinčio pareigūno buvo galima išeiti iš Studijos ir grįžti atgal į gyvenamąją kamerą. Nusiskundimų dėl Studijos iš nuteistųjų niekada nebuvo gauta.
Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R (98)7 „Dėl etinių ir organizacinių sveikatos priežiūros aspektų įkalinimo įstaigose“ 39 punktas numato, kad asmenų, infekuotų ŽIV, atžvilgiu negali būti taikoma jokia segregacijos forma. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(93)6 „Dėl infekcinių ligų, taip pat AIDS, kontrolės aspektų bei susijusių sveikatos problemų įkalinimo įstaigose“ 9 punktas numato: atsižvelgiant į tai, jog segregacija, izoliacija ar užimtumo, sporto bei poilsio apribojimai netaikomi ŽIV infekuotiems asmenims laisvėje, tokio paties požiūrio turi būti laikomasi kalbant ir apie ŽIV infekuotus kalinius. Minėtų tarptautinių teisės aktų pagrindu darytina išvada, kad asmenų, infekuotų ŽIV, izoliavimas vien dėl tos priežasties, kad jie yra infekuoti ŽIV, yra laikomas asmenų, infekuotų ŽIV, diskriminacija asmenų, kurie nėra infekuoti ŽIV, atžvilgiu.
Žymėtina, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje, kuriame kalbama apie suimtųjų asmenų izoliavimo reikalavimus, nėra nustatyta, kad gali būti izoliuojami ŽIV infekuoti asmenys. Teisės nuostatos nenumato pareigos izoliuoti ŽIV infekuotus asmenis, išskyrus, jei jie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio.
Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai darė įtaką besiskundžiančiam asmeniui ir tokia įtaka sukėlėjam konkrečias neigiamas pasekmes. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės – žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos (b. l. 5-11).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri kildinama iš, pareiškėjo vertinimu, neteisėtų valdžios institucijų veiksmų neužtikrinant pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, t. y. dėl iškvietimo mygtukų nebuvimo, netinkamų sąlygų Studijoje, kalinimo su ŽIV infekuotu.
Atsakovės atstovas atsiliepime pateikė prašymą pareiškėjo skundui taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. CK 1.124 straipsnyje nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už atsakovės atstovo veiksmus laikotarpiu nuo 2014-12-01 iki 2019-02-19, skundą teismui pareiškėjas paštu išsiuntė 20120-05-18 – praleidęs ieškinio senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2014-01-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A492-388-2014; 2013-11-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1860-2013; 2009-09-24 nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). LVAT praktikoje tokio pobūdžio bylose pasisakoma, kad paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., 2017-04-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013-12-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.). Be to, tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., LVAT 2013-12-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015-05-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Administracinių teismų praktikoje teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas patys savaime įprastai nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių (LVAT 2011-11-11 nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-586/2011).
Akcentuotina, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Todėl tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo, todėl laikoma, kad pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą teismo ginama nuo 2016-05-18.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009).
Teismas pažymi, kad pareiškėjas tik konstatavo ir abstrakčiai nurodė, kad kamerose, pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo iškvietimo mygtukų ir dėl to jam galimai grėsė pavojus. Pareiškėjas skunde nenurodė nė vieno atvejo, kai dėl realios grėsmės jis nebuvo iškvietęs pareigūnų ir jam nebuvo suteikta pagalba, dėl ko galėjo būti patirta žala. Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjas neturtinės žalos kilimą iš esmės sieja vien su teorine galimybe, kad jam galėjo būti sukeltos kokios nors neigiamos pasekmės, tai yra žala grindžiama subjektyviais pareiškėjo samprotavimais. Be to Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad nuo 2016 m. iki 2017 m. rugsėjo mėn. kamerose buvo įrengti ir veikė skubaus iškvietimo mygtukai.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 136 straipsnyje nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinę reabilitaciją organizuoja pataisos įstaigų administracija. BVK 137 straipsnyje nustatyta, kad nuteistųjų socialinės reabilitacijos metu įgyvendinamos Kalėjimų departamento direktoriaus akredituotos elgesio pataisos programos, taikomos nuteistųjų socialinių įgūdžių lavinimo ir pozityvaus užimtumo priemonės, teikiama pagalba nuteistiesiems sprendžiant asmenines ir socialines problemas, psichologinė pagalba, atliekama individuali ar grupinė psichologinė terapija, taikomos paskatinimo priemonės ir nuobaudos, taip pat kitos priemonės, kurių įgyvendinimas padėtų nuteistiesiems socialiai reabilituotis.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad, įgyvendinant Meninio ugdymo programą, Lukiškių TI-K užtikrino pareiškėjo dalyvavimą dailės studijoje. Vilniaus pataisos namai atsiliepime nurodė, kad D. A. S. lankėsi savanoriškumo pagrindais ir ją lankė apie 2-3 savaites. Pabrėžė, kad nuteistieji asmenys į Studiją buvo išvedami savo noru, niekas joje būti tikrai nevertė, tai nebuvo priverstinis darbas, bet kada, paprašius budinčio pareigūno buvo galima išeiti iš Studijos ir grįžti atgal į gyvenamąją kamerą. Nusiskundimų dėl Studijos iš nuteistųjų niekada nebuvo gauta. Nurodė, kad tualetas buvo uždaras, nepažeidžiantis asmenų privatumo. Pažymėjo, kad Studija buvo pakankamai didelė, erdvi ir visiems joje esantiems žmonėms vietos tikrai užtekdavo, nuteistiesiems patikdavo būti toje patalpoje.
Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo teiginiai dėl netinkamų sąlygų Studijos patalpose laikytini abstrakčiais, todėl nesudaro pagrindo įrodinėjimo naštą dėl higienos normų reikalavimų atitikties perkelti Vilniaus PN administracijai. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K veiklą prižiūrinčias institucijas dėl jo laikymo sąlygų Studijoje ar dėl šios įstaigos pareigūnų veiksmų (neveikimo), nereaguojant į pareiškėjo skundus bei prašymus. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad Lukiškių TI-K laikėsi teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjo teisių nepažeidė.
Pareiškėjas teigia, kad Studiją lankė ir ŽIV sergantis nuteistasis, todėl bijojo ir pats užsikrėsti šia liga.
Žmogaus imunodeficito viruso liga įtraukta į Sąrašą, tačiau suimtieji/nuteistieji, sergantys šia liga, izoliuojami nuo kitų suimtųjų/nuteistųjų tik raštiškai pareiškę norą būti izoliuotais arba kai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu sudaryta komisija priima sprendimą izoliuoti. Atsižvelgiant į šios ligos plitimo kelius (kraujas ar lytiniai santykiai), pareiškėjui nuo ŽIV infekuoto asmens apsikrėsti kasdieninių buitinių kontaktų metu nebuvo jokio pavojaus. Pažymėtina, kad priverstinis ŽIV infekuoto asmens izoliavimas vertinamas kaip diskriminacija, todėl dažniausiai, jei priimamas sprendimas izoliuoti kalintį asmenį, tai ne dėl jo galimybės užkrėsti kitus asmenis, bet dėl grėsmės jo gyvybei dėl smurto iš kitų kalinčių asmenų.
BVK 70 straipsnio nuostatos taip pat nenustato, kad asmenys, sergantys infekcinėmis ligomis ar ŽIV, privalo būti laikomi atskirai arba izoliuoti nuo kitų nuteistųjų.
Taip pat ir LVAT yra pasisakęs, jog ,,Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(98)7 „Dėl etinių ir organizacinių sveikatos priežiūros aspektų įkalinimo įstaigose“ 39 punktas numato, kad asmenų, infekuotų ŽIV ir įkalintų, atžvilgiu negali būti taikoma jokia segregacijos forma; asmenų, infekuotų ŽIV, izoliavimas vien dėl tos priežasties, kad jie yra infekuoti ŽIV, yra laikomas asmenų, infekuotų ŽIV, diskriminacija asmenų, kurie nėra infekuoti ŽIV, atžvilgiu. Vadovaujantis 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“, išdėstyto nauja redakcija Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 1999 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 704 „Dėl vidaus reikalų ministro 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“ pakeitimo“, 1 punktu, atskirai kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose turi būti laikomi infekuoti ŽIV ir sergantys AIDS asmenys, kurie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio“.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, nėra nustatytas.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K, šios įstaigos pareigūnai veikė pagal galiojančius teisės aktus. Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, neteisėtų veiksmų nagrinėjamu atveju nenustatyta. Nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir žalos atlyginimas. Todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo D. A. skundą atmesti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.