Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Evaldas Gražys rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo M. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutarimo M. S. administracinio teisės pažeidimo byloje, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos (toliau – Institucija) Kelių patrulių kuopos 2-ojo būrio patrulis Gediminas Jakuška surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą M. S. už tai, kad jis 2013-09-19, apie 20.31 val., kelio Vilnius–Kaunas–Klaipėda 98 kilometre, neturėdamas dvejų metų vairavimo stažo t.y. esant leistinam važiavimo greičiui 70 km/h, automobiliu BMW 320d, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiavo 123 km/h ± 2 km/h greičiu, t. y. nustatytą greitį viršijo daugiau nei 50 kilometrų per valandą, tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 139 p. reikalavimus ir padarė teisės pažeidimą numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 124 str. 6 d.

Motyvuojamoji dalis

M. S. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad M. S. padarė ATPK 124 str. 6 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį padariusį pažeidimą, teismas pagrįstai rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais bei teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, o nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Lietuvos Respublikos ATPK 257 straipsnyje nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtų teisės nuostatų seka, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pagrįstai neatsižvelgė į tuos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens paaiškinimus, kurie nebuvo patvirtinti jokiais įrodymais ir prieštaravo kitiems byloje surinktiems įrodymams. Teismas pagrįstai vadovavosi nuosekliais policijos pareigūnų paaiškinimais, byloje esančiais jų tarnybiniais pranešimais, administracinio teisės pažeidimo protokolu, kita byloje esančia rašytine medžiaga. Pažymėtina, kad teismo posėdžio metu administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo pripažino, jog galėjo viršyti greitį, kadangi jam reikėjo apvažiuoti krovininį automobilį, todėl apeliacinės instancijos teismui lieka neaišku, kokių administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens pateiktų įrodymų bei paaiškinimų pirmosios instancijos teismas išsamiai nevertino. Apeliantas abstrakčiai cituoja teismų praktiką ir teisės normas, tačiau nagrinėjamoje byloje nepateikia jokių konkrečių netinkamo įrodymų vertinimo atvejų. Apeliacinės instancijos teismui nekyla jokių abejonių dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, kurios buvo padarytos remiantis surinktais įrodymais, išnagrinėjus visus bylai reikšmingus faktus, iškėlus ir ištyrus galimas versijas ir jas tinkamai įvertinus.

Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad policijos pareigūnai neturėjo objektyvių kliūčių administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyti ne tik užfiksuoto greičio, bet ir greičio užfiksavimo metu buvusio atstumo iki transporto priemonės, minėti duomenys byloje nebuvo nurodyti. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių pagrįstų abejonių dėl tinkamo greičio matavimo prietaiso „TruSpeed dc“ naudojimo, iš bylos duomenų matyti, kad juo naudojęsis policijos pareigūnas Gediminas Jakuška yra išlaikęs alkoholio kiekio ir transporto priemonių greičio matavimo prietaisų naudojimo, išdavimo ir atliktų matavimų kontrolės įskaitą, ši įskaita yra galiojanti, todėl nėra jokio pagrindo abejoti šio pareigūno kompetencija naudojantis minėtu prietaisu. Greičio matavimo prietaiso „TruSpeed dc“ specifikacijoje nurodyta, kad maksimalus atstumas iki matuojamo automobilio yra 650 metrų (b. l. 87). Prie atsiliepimo į apeliacinį skundą Institucija pateikė greičio matuoklio „TruSpeed dc“ patikros sertifikatą, kuris buvo išduotas 2013-08-27 ir galioja iki 2014-08-26. Taip pat buvo pateikti greičio matavimo prietaiso „TruSpeed dc“ panaudojimo duomenys, iš kurių matyti, kad M. S. vairuojamo automobilio greitis buvo išmatuotas 2013-09-19, apie 20.31 val., kelyje A1, o atstumas iki automobilio matavimo momentu buvo 442,5 m. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šie duomenys neabejotinai patvirtina, jog greičio matavimo prietaisas „TruSpeed dc“ nagrinėjamu atveju buvo panaudotas tinkamai.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad policijos pareigūnų veiksmai buvo pažeidžiantys administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teises, kadangi prieš pasirašant tinkamai surašytą protokolą jam nebuvo paaiškinta kokia klaida buvo padaryta surašant pirminį protokolą, nebuvo sudaryta galimybė duoti paaiškinimus, nebuvo išaiškintos teisės ir pareigos, o tik įsakmiai, naudojant psichologinį spaudimą, nurodyta nedelsiant pasirašyti naujai surašytą administracinio teisės pažeidimo protokolą. Taip pat nurodoma, kad policijos pareigūnams netinkamai nurodžius kaltinimą ir po to sunaikinus pirminį protokolą, buvo padaryti grubūs procedūriniai pažeidimai, dėl ko buvo neužtikrintos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisės, tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nors administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas su tam tikrais procedūriniais pažeidimais, bet paties administracinio teisės pažeidimo esmės jie nekeičia, asmeniui iš karto buvo paaiškinta dėl klaidų ir jam dalyvaujant klaidos ištaisytos, jo teisės buvo užtikrintos. Iš bylos duomenų matyti, kad tiek surašant pirmąjį, tiek antrąjį administracinio teisės pažeidimo protokolą, juose buvo nurodomas tas pats M. S. vairuojamo automobilio greitis – 123 km/h, to neneigė ir pats apeliantas. Protokole buvo padaryta ne fakto, o teisės klaida, kadangi neįsitikinus, jog vairuotojas neturi dvejų metų vairavom stažo, jo padarytas pažeidimas buvo nepagrįstai kvalifikuotas pagal ATPK 124 str. 5 d. Apeliantas skunde nurodo, kad jam nebuvo paaiškinta kokia klaida buvo padaryta surašant pirminį protokolą, tačiau teismo posėdžio metu nurodė, kad policijos pareigūnai jam pasakė, jog jie neteisingai užpildė protokolą ir greitį jis viršijo daugiau nei 50 km/h. Iš šio akivaizdaus prieštaravimo matyti, kad apeliaciniu skundu M. S. bando suklaidinti teismą nurodydamas priešingas aplinkybes, nei kad jis pats buvo nurodęs nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Byloje taip pat nėra jokių duomenų apie tai, kad policijos pareigūnai būtų naudoję psichologinį spaudimą, apie šią aplinkybę apeliantas teismo posėdžio metu neužsiminė, tačiau ją apeliaciniame skunde nurodo kaip argumentą, patvirtinantį, jog teismas priėmė neteisėtą sprendimą. Tai, kad pareigūnai galimai padarė procedūrinį pažeidimą sunaikindami pirmąjį administracinio teisės pažeidimo protokolą, kuriame buvo nurodyta neteisinga pažeidimo kvalifikacija, nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti vėliau surašytą protokolą neteisėtu ar nepagrįstu.

Taip pat vienas iš apeliacinio skundo motyvų yra tai, kad teismas nepagrįstai netaikė ATPK 17 str. nuostatų ir nepripažino, kad veika buvo padaryta esant būtinajam reikalingumui.

Lietuvos Respublikos ATPK 17 str. nustatyta, kad administraciniu teisės pažeidimu nelaikomas veikimas, kuris kad ir numatytas šiame kodekse arba kituose normatyviniuose aktuose dėl administracinių teisės pažeidimų, bet padarytas būtinojo reikalingumo būklėje, tai yra siekiant pašalinti pavojų, gresiantį valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai, jeigu šis pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga negu išvengtoji žala.

Teismų praktikoje ir teisės doktrinoje būtinasis reikalingumas suprantamas kaip situacija, kuriai esant padaroma žala kokiems nors teisės saugomiems kolektyviniams ar individualiems interesams, siekiant išvengti gresiančios reikšmingesnės žalos valstybės ar visuomenės interesams, tam tikro asmens ar kitų piliečių asmenybei ar teisėms, jeigu, esant tokioms aplinkybėms, grėsmė negalėjo būti pašalinta kitomis priemonėmis. Būtinojo reikalingumo situacija atsiranda susidūrus dviem teisės saugomiems interesams, kurių vieną galima apginti tik padarant antram tam tikrą žalą. Būtinojo reikalingumo atveju susidaro tokia padėtis, kai tam tikram teisės saugomam interesui (vertybei) gresia žala, o išgelbėti šį interesą nuo jos galima tik padarant žalą kitam, taip pat teisės saugomam interesui. Jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga palyginti su išvengtąja, tai yra būtinojo reikalingumo sąlygos, numatytos įstatymo.

Išnagrinėjęs bei įvertinęs byloje esančius duomenis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog M. S. veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis. Apeliantas nurodo, kad važiuodamas leistinu 70 km/h greičiu priartėjo prie krovininės transporto priemonės, nuo kurios ratų ant priekinio automobilio stiklo tiško gausūs vandens purslai, dėl šios priežasties vairavimo sąlygos stipriai pablogėjo, matomumas labai sumažėjo, todėl jis turėjo apvažiuoti šią transporto priemonę. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju viršyti leistiną greitį 53 km/h, siekiant aplenkti priekyje važiuojančią transporto priemonę, negali būti laikoma mažesnė žala, nei ta, kurios siekiama išvengti. Pažymėtina, kad ATPK 124 str. 6 d. numatytas pažeidimas yra laikomas vienas sunkiausių ir pavojingiausių KET pažeidimų, už kurį neturintiems dvejų metų vairavimo stažo asmenims yra taikomas ilgalaikis teisės vairuoti transporto priemones atėmimas. Be to, kaip tvirtinama pateiktame skunde, apeliantas netgi važiuodamas 70 km/h greičiu priartėjo prie krovininio automobilio, taigi važiavo greičiau, nei krovininis automobilis, todėl M. S. galėjo apvažiuoti šią transporto priemonę ir neviršydamas leistino greičio (arba jį viršydamas tik nežymiai). Apelianto skundas šioje dalyje grindžiamas vien abstrakčiomis prielaidomis ir pamąstymais apie galimą žalą, kuri galėjo atsirasti dėl vandens purslų nuo priekyje važiavusios transporto priemonės.

Apeliantas skunde nurodo, kad teismas netinkamai individualizavo nuobaudą, kadangi esant nurodytoms aplinkybėms, jos neigiamai paveiktų administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį, kadangi iš karto po mokyklos baigimo jis pradėjo dirbti, visą laiką skyrė darbo rezultatų gerinimui, tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nuobauda M. S. buvo individualizuota tinkamai, nuobauda yra adekvati padarytam pažeidimui, nuobaudos dydis parinktas sankcijos ribose, atsižvelgiant į pažeidimo padarymo aplinkybes, į administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens asmenybę, į jo atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes ir, nenustačius išskirtinių aplinkybių, leidžiančių taikyti ATPK 30¹ str. nuostatas, jam paskirta minimali straipsnio sankcijoje numatyta nuobauda. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl nuobaudos sušvelninimo ar pernelyg švelnios nuobaudos paskyrimo, yra ne kartą konstatavęs, kad administracinė nuobauda, vadovaujantis ATPK 30¹ str. nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai (LVAT nutartys Nr. N1‑1396/2007, N17‑103/2007), tačiau šiuo nagrinėjamu atveju, apygardos teismas, įvertinęs visą bylos medžiagą, sprendžia, kad apylinkės teismo išvada, kad išskirtinių aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą taikyti ATPK 30¹ straipsnį, šioje byloje nenustatyta, yra visiškai pagrįsta.

Teismas taip pat pažymi, kad vien tik simbolinės, apelianto pageidavimus tenkinančios nuobaudos paskyrimas, akivaizdžiai neatitiktų administracinėms nuobaudoms keliamų tikslų. Skiriama nuobauda turi nubausti teisės pažeidėją, sukelti jam atitinkamas neigiamas pasekmes. Tokių pasekmių atsiradimas nelaikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, galinčia būti priežastimi švelninti paskirtąją nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Kauno apygardos teismo nuomone, apylinkės teismas, skirdamas M. S. nuobaudą už Lietuvos Respublikos ATPK 124 str. 6 d. numatytą pažeidimą, bendrųjų nuobaudų skyrimo nuostatų nepažeidė.

M. S. administracinėn atsakomybėn patrauktas už pažeidimo, numatyto ATPK 124 str. 6 d., padarymą, t. y., už nustatyto greičio viršijimą daugiau nei 50 km/h. Padaryta veika tinkamai kvalifikuota, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltė, padarius administracinį teisės pažeidimą visiškai įrodyta liudytojų parodymais bei byloje surinkta rašytine medžiaga. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes ir įvertinęs byloje surinktus duomenis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad M. S. paskirta administracinė nuobauda – administracinė bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu vieneriems metams vertinama kaip proporcinga padarytam administraciniam teisės pažeidimui, atitinkanti nubaustojo asmenybę ir pakankama, kad būtų įgyvendinti administracinės nuobaudos tikslai. Paskirta administracinė nuobauda nėra per griežta siekiant nubausti bei auklėti nubaustą asmenį, kad šis laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles bei, kad nedarytų naujų teisės pažeidimų.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, tai yra pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257, 284 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurio naikinti skunde nurodytais argumentais ir motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

M. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.