Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Viktoras Preikšas Baudžiamoji byla Nr. 1A-763-327-2014

Teisėjas Arūnas Purvainis Teisminio proceso Nr. 1-25-1-00818-2014-3

2014 m. gruodžio 10 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Vik­to­ro Preikšo (kole­gi­jos pirmininkas), Sveltlanos Jurgaitienės ir Algirdo Remeikos, sekre­to­riau­jant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorui Aliui Juodviršiui, nuteistajam K. R., jo gy­nė­jai ad­vo­ka­tei Stasei Kupčiūnienei, viešame teismo po­sė­dy­je apeliacine tvarka išnagrinėjo bau­džia­mą­ją bylą pagal nuteistojo K. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 8 d. nuosprendžio, kuriuo K. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lie­tu­vos Respublikos bau­džia­mo­jo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d. trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 ir 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su 2014-05-23 Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme iš dalies sudedant bausmes, prie neat­liktos ketverių mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėta dalis šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės ir skirta subendrinta galutinė bausmė ketveri mėnesiai 10 dienų laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką, vadovaujantis BK 66 str., įskaityti laikotarpiai nuo 2014-05-03 iki 2014-05-05 ir nuo 2014-06-29 iki 2014-07-01, kai K. R. buvo sulaikytas, prilyginant vieną sulaikymo dieną vienai laisvės atėmimo dienai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. R. nuteistas už tai, kad 2014-06-29 apie 12 val., namuose adresu (duomenys neskelbtini), tyčia kibiru trenkė savo dukrai O. G. per rankas, tuo sukeldamas nuken­tė­jusiajai O. G. fizinį skausmą, o po to priėjus E. R., tyčia rankomis ją pa­stū­mė, dėl ko ji krisdama atsitrenkė į lovos kraštą ir patyrė fizinį skausmą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais mo­ty­vais.

Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo K. R. ape­liacinis skundas atmetamas.

Apeliaciniame skunde ginčijamas nu­si­kals­tamos veikos pa­da­ry­mo faktas, tvirtinama, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bau­džia­mąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nusikalstamą vei­ką, skirdamas K. R. bausmę laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str.

Teismas skundžiamu nuos­pren­džiu pripažindamas K. R. kaltu rėmėsi įstatymo nu­s­ta­tyta tvarka ikiteis­mi­nio tyrimo metu su­rink­tais ir teis­minio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duo­menimis. Teismas nuos­prendyje nuo­sek­liai išdėstė, išanalizavo ir įver­tino įro­dymus, bei padarė išvadas, atitinkančias faktines aplinkybes. BPK 20 str. 5 d. nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, va­do­vaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus, teismas įsitikina, ar įrodymai yra patikimi, ar nesu­klastoti ir ar gauti įstatymo nustatyta tvarka. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įro­dy­mų visuma.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad K. R. tarpusavio konflikto metu rankoje laikytu kibiru sudavė O. G. per rankas, po to pastūmė E. R., kuri atsitrenkė į lovos kraštą. Nuo šių K. R. veiksmų nukentėjusiosios patyrė fizinį skausmą. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs abiejų nukentėjusiųjų pa­rodymus apie K. R. veiksmus, tarnybinį pranešimą dėl smurto artimoje aplinkoje, įvykio vietos apžiūros protokolą. Tarnybinis pranešimas (b. l. 1-2) su­rašytas iš karto po įvykio, pagal nukentėjusiosios E. R. žodžius. Nukentėjusioji E. R. pirmą kartą buvo apklausta įvykio dieną (b. l. 7). Tiek pirmuose, tiek vėlesniuose nuken­tė­ju­siųjų E. R. ir O. G. parodymuose ikiteisminio tyrimo metu, tiek jų teisme duo­tuo­se parodymuose, priešingai nei nurodoma apeliaciniame nuteistojo skunde, esminių priešta­ra­vi­mų nėra, jie papildo vieni kitus. Teismas neturėjo jokio pa­grindo netikėti nukentėjusiųjų paro­dy­mais, nepaisant konfliktiškų nuteistojo ir nukentėjusiųjų santykių. Nukentėjusiųjų nurodytos ap­lin­ky­bės apie smurto panaudojimo priežastis ir aplinkybes yra natūralios. Kaip matyti ir apeliacinio skun­do turinio nuteistasis šių aplinkybių iš esmės ir neginčija. Apeliaciniame skunde nuteistasis nenurodė konkrečių aplinkybių, dėl kurių nukentėjusios būtų turėjusios tikslą jį apkalbėti. Nors skun­de nuteistasis neigia savo tyčią sukelti fizinį skausmą nukentėjusiosioms, tačiau suduodamas nukentėjusiajai O. G. kibiru ir stumdamas E. R., jis veikė tyčia, t. y., galėjo ir turėjo suprasti, kad nuo tokio fizinio poveikio nukentėjusiosioms galėjo sukelti fizinį skausmą. Iš nukentėjusiųjų – nuteistojo sutuoktinės ir dukters parodymų matyti, kad nukentėjusiųjų ir nuteistojo santykiai niekada nebuvo geri, kad nuteistasis savo šeimos narių atžvilgiu dažnai buvo agresyvus ir ne kartą yra smurtavęs.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad tarp jo ir nukentėjusiųjų vyko grumtynės, kurių metu nukentėjusiosios susižalojo pačios, o jis tik siekė apsaugoti save ir savo kibirus. Ape­lia­ci­nės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra pagrindo daryti išvadą, kad nu­ken­tėjusiosios provokavo konfliktą ir nuteistajam kėlė grėsmę. Tarp K. R. ir nuken­tėjusiųjų vyko bui­ti­nio pobūdžio ginčas. Net ir pripažinus, kad ginčo iniciatorės buvo nukentėjusiosios, BK 140 str. 2 d. numatyto nu­si­kaltimo sudėtį sudaro nukentėjusiosioms padarytas fizinis skausmas, o ne barnis ir jo prie­žas­tis, ir ši aplinkybė nepašalina K. R. atsakomybės už inkriminuotą nusi­kaltimą.

Taip pat atmestinos kaip nepagrįstos ir apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad nu­kentėjusiosios nesikreipė į gydymo įstaigą dėl patirtų sužalojimų, byloje nėra specialisto išvadų apie patirtus sužalojimus. Pagal BK 140 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėtį fizinio skausmo sukėlimo asmeniui faktui įrodyti nėra būtini medikų apžiūros dokumentai ar specialisto išvados. Apy­linkės teismas rėmėsi byloje surinktais duomenimis ir išvadą dėl K. R. kaltės padarius inkri­mi­nuo­tą nusikalstamą veiką padarė iš byloje surinktų įrodymų visumos. Nors bylos nagri­nė­ji­mo metu nustatyta, kad nusikalstama veika buvo padaryta apie 12.00 val., o 2014-06-19 tarny­bi­nia­me pranešime nu­ro­dy­ta, kad apie 14.00 val., tačiau byloje šis prieštaravimas buvo pašalintas ir nu­si­kalstamos veikos padarymo laikas patikslintas dar ikiteisminio tyrimo metu.

Apeliacinės instancijos teisėjų ko­le­gija sprendžia, kad, priešingai nei nurodoma nuteistojo skunde, apylinkės teismas tinkamai atliko įrodymų tyrimą ir tinkamai vykdė įrodymų vertinimo taisykles. Kolegija neturi pagrindo teigti, kad šioje by­lo­je, vertindamas įrodymus, apy­linkės teismas pažeidė BPK reikalavimus.

K. R. padarė tyčinę nusikalstamą veiką, kuri pagal pavojingumo laipsnį priskiriama nesunkių nu­si­kaltimų kategorijai (BK 11 str. 3 d.). Jo atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sun­kinančių ap­linkybių nenustatyta. Bylos duomenimis nustatyta, kad K. R. nedirba, yra pen­si­ninkas, nusikaltimą padarė būdamas 78 metų amžiaus, anksčiau jau tris kartus teistas už analogiškas veikas, buvo baustas realia trumpalaikio laisvės atėmimo bausme, neatlikęs paskutiniu nuos­pren­džiu jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės, kurios vykdymas buvo atidėtas. Kadangi naują nusi­kal­timą padarė turėdamas neišnykusį teistumą, K. R. lai­ky­ti­nas recidyvistu (BK 27 str.). BK 56 str. 1 d. numatyta, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atė­mimo bausmė. Be to, jis anksčiau jis ne kartą buvo baustas ir admi­nis­tracine tvarka už viešosios tvarkos bei žmonių rimties trikdymą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad K. R. yra linkęs sistemingai nusikalsti asmuo, o nesigailėjimas dėl padaryto nusikaltimo rodo ir jo nenorą taisytis, taikytis prie socialiai priimtinų elgesio taisyklių ir daugiau nenusikalsti, todėl yra pagrindas jam skirti laisvės atėmimo bausmę. Apylinkės teismas, skirdamas bausme, pagrįstai įver­ti­no ir pakartotinio BK 75 str. nuostatų taikymo galimybes ir tin­ka­mai motyvavo, kodėl jos negali būti taikomos. Nustatydamas laisvės atėmimo bausmę ir jos trukmę apylinkės teismas įvertino visas aplin­ky­bes, kurias pri­valoma vertinti skiriant bausmę, va­do­vavosi ben­drai­siais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 str.) ir BK 140 str. 2 d. normoje numatytos laisvės atėmimo bausmės ribomis.

Teisėjų kolegija nenustatė, kad by­loje iki­teis­mi­nio tyrimo ir teisminio nagri­nė­ji­mo me­tu būtų pa­da­ry­ti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų su­var­žytos įstatymų garan­tuotos nu­teistojo teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Apy­lin­kės teismas ap­kal­tinamajame nuosprendyje išva­das dėl nuteistojo kal­tės, bausmės rūšies ir jos dy­džio pagrindė bylos duomenimis ir pakankamai moty­vavo, todėl nuosprendis pa­lie­kamas ga­lioti nepa­keistas, o ape­lia­ci­nis skundas atmetamas.

Byloje gauta 2014-11-11 Kauno vals­tybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pa­žy­ma Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nagrinėjamoje byloje antrinės tei­si­nės pagalbos, teikiamos nuteistajam K. R., išlaidas iki 2014-11-12 sudaro 120 Lt. Tačiau BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nuro­dy­ta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti run­gi­mo­si principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Valstybė turi pareigą už­tikrinti galimybę teise į gynybą pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam as­me­niui, nepaisant jo turtinės padėties. Todėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš ape­lian­to gali būti laikomas ribojančiu jo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pa­reikš­to kaltinimo. Įvertinus šią aplinkybę, taip pat atsižvelgiant į tai, kad nėra duomenų, jog na­gri­nėjant bylą apeliacine tvarka skiriant advokatą nuteistajam buvo išaiškinta, jog dėl būtino gynėjo dalyvavimo teisme susidariusios antrinės teisinės pagalbos išlaidos gali būti iš jo priteistos, į tai, kad byloje nėra duomenų apie nuteistojo pajamas ir turtinę padėtį, ir jo turtinės padėties atitikimo įsta­ty­mo nuostatoms teismas tinkamai patikrinti galimybės neturi, todėl išlaidos advokato pagalbai apmo­kėti apeliacinės instancijos teisme nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo K. R. apeliacinį skun­dą atmesti.