Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-12-28 · Administracinė byla Nr. I-4126-422/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-12-28
Bylos Nr.
I-4126-422/2016
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Janina Vitunskienė
Pareiškėjas
R. L.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno
Kategorijos
  • 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-4126-422/2016Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01729-2016-2Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.;15.2.3.2.; 21.;74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gruodžio 28 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Janina Vitunskienė,sekretoriaujant Deivydui Aidukui,

nedalyvaujant pareiškėjui R. L., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. L. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau - ir Kauno TI), 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde (b.l. 4-14) nurodė, jog jis laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 8 d. iki 2014 m. liepos 17 d. buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose, kuriose nebuvo užtikrinta teisės aktuose reglamentuota vienam asmeniui tenkanti minimali gyvenamojo ploto norma. Vienam asmeniui tekusį gyvenamąjį plotą mažino kamerose buvę baldai ir sanitarinis mazgas. Kamerose buvo tamsu, drėgna, šalta, buvo pelėsis, nerūkantys asmenys laikomi su rūkančiais, tokiu būdu žeminamas asmens orumas. Tvirtino, kad, atvykstant ar išvykstant etapu, Kauno TI asmens kratos ir daiktų apžiūra buvo atliekami antisanitarinėmis sąlygomis, nes patalpose buvo šalta, drėgna, o, esant žemai oro temperatūrai, asmenys buvo verčiami nusirengti ir dėti daiktus į nešvarias dėžes. Nurodė, kad pareigūnų elgesys buvo netinkamas, jų tyčiniais veiksmais buvo sudaromos konfliktinės situacijos, provokacijos tarp kalinamų asmenų. Kalinimo sąlygas Kauno TI pareiškėjas laiko nežmoniškomis, žeminančiomis jo orumą. Kalėdamas Kauno TI, pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą, t.y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 5000 Eur ir prašė priteisti iš atsakovo.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno tardymo izoliatorius atsiliepime į skundą (b.l. 19-24) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį buvo laikomas 221 kameroje, kurioje didžiąją joje buvimo dalį pareiškėjui teko daugiau nei teisės aktuose reglamentuota gyvenamojo ploto, tačiau pripažino, kad tam tikrais laikotarpiais reglamentuota minimali vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma buvo pažeista. Pažymėjo, kad pareiškėjo laikymą mažesnio nei nustatytas gyvenamasis plotas sąlygos įtakojo objektyvios, nuo įstaigos administracijos valios nepriklausančios priežastys. Tvirtino, jog Kauno TI kamerose įrengti langai, užtikrinantys natūralią dienos šviesą. Šviesiu paros metu nuo 9.00 iki 15.00 val. dirbtinio apšvietimo lempos išjungiamos, kitu paros metu dirbtinis apšvietimas būna įjungtas. Esant nuteistųjų prašymui, dirbtinis apšvietimas įjungiamas ir nuo 9.00 iki 15.00 val. Duomenų, kad pareiškėjas prašė įjungti kameros dirbtinį apšvietimą, o atsakovo atstovas jo prašymo netenkino, į bylą nepateikta. Pareiškėjas Kauno TI kalėjo šiltuoju metų laiku, todėl jo teiginiai dėl šalčio ir drėgmės yra nepagrįsti. Atvykęs į Kauno TI, pareiškėjas nurodė, kad pusę metų nerūko, todėl buvo patalpintas į kamerą su nerūkančiais asmenimis. Pažymėjo, kad dėl su pareiškėju kalėjusių asmenų rūkymo jis turėjo teisę kreiptis į Kauno TI pareigūnus ir prašyti perkelti rūkantį asmenį ar jį patį į kitą kamerą, tačiau šia teise jis nepasinaudojo. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenimis nustatyta, kad jo fizinė sveikata per visą kalinimo Kauno TI laikotarpį buvo gera. Pareiškėjas yra kreipęsis į Sveikatos priežiūros tarnybos psichiatrą, kuris jam diagnozavo psichikos ir elgesio sutrikimus dėl alkoholio vartojimo, priklausomybės sindromą. Kauno TI Psichologų grupės specialisto išvadose nurodyta, kad psichine sveikata pareiškėjas nesiskundžia, kameroje apsiprato ir sutaria, pareiškėjo psichinė būsena stabili, psichine sveikata nesiskundžia, po antro apsilankymo daugiau psichologo pagalbos nepageidavo, todėl spręstina, kad pareiškėjo psichologinė būsena kalinimo Kauno TI metu buvo gera. Pareiškėjas neįrodė sąlygų, būtinų valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti, todėl jo skundas atmestinas, kaip nepagrįstas.

Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, atstovas, apie teismo posėdį jiems pranešta tinkamai, todėl byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 77 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš Kauno TI pareigūnų veiksmų laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 8 d. iki 2014 m. liepos 17 d. jį kalinant Kauno TI perpildytose, higienos reikalavimų neatitinkančiose gyvenamosiose patalpose.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 p. nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas kameros plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m. viso bendro kameros ploto. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Pareiškėjo kameros kortelės (b.l. 25) bei atsakovo atstovo pateiktos 2016 m. lapkričio 15 d. pažymos Nr. 11-5680 duomenys apie pareiškėjo laikymo sąlygas Kauno TI ( b.l. 26-28) patvirtina, kad pareiškėjas visą vertinamąjį laikotarpį buvo kalinamas kameroje Nr. 221, kurioje reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv.m. vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos nebuvo užtikrintas ginčo laikotarpiu 14 parų. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, gavęs atsakovo atsiliepimą į skundą pareiškėjas atsakovo pateiktų duomenų neginčijo, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą.

Konstatavus gyvenamojo ploto normos pažeidimą, spręstina, kad kameroje buvusių baldų užimamas plotas santykinai mažino vienam asmeniui tekusį gyvenamąjį plotą.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad kameroje buvo tamsu, šalta, drėgna, pelėsis, taip pat kelia pretenzijas dėl šaltų ir nešvarių asmens kratų ir daiktų patikrinimo patalpų (toliau – ir kratų patalpa).

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma) (akto redakcija, galiojusi iki 2015-11-01) 6 punkte buvo numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 22 punkto nuostatas gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. (Higienos normos HN 76:2010 23 p.). Reikalavimai gyvenamųjų patalpų oro temperatūrai, santykinei oro drėgmei įtvirtinti Higienos normos HN 76:2010 26 punkte. Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (Higienos normos HN 76:2010 56 p.).

Duomenų apie kameros Nr. 221 natūralią ir dirbtinę apšvietą, santykinę oro drėgmę, temperatūrą bei kratų patalpos oro temperatūrą ir švarą pareiškėjo buvimo joje metu į bylą nepateikta. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Kauno TI pareigūnus, administraciją ar į Kauno visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamos kameros Nr. 221 apšvietos, drėgmės ir žemos oro temperatūros, pelėsio taip pat dėl kratų patalpos temperatūros ir nešvaros nesikreipė, pareiškėjas teismui nenurodė, kokios aplinkybės jam trukdė pasinaudoti šia teise, nepateikė jas patvirtinančių įrodymų, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl netinkamos kameros Nr. 221 apšvietos, temperatūros, drėgnės, pelėsio bei nešvarių ir šaltų kratos patalpų, pareiškėjo kalinimo Kauno TI metu dėl praėjusio per ilgo laiko negalima nustatyti, todėl nurodyti jo argumentai dėl kameros Nr. 221 ir kratų patalpų neatitikties higienos normų reikalavimams atmestini kaip nepagrįsti. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz. 2016 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016 ).

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš atsakovo veiksmų, jį, kaip nerūkantį asmenį, kalinant kameroje su rūkančiais asmenimis.

Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Higienos normos HN 76:2010 14 punkte taip pat įtvirtintas draudimas rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Bausmių vykdymo kodekso nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų, tačiau aukščiau nurodytos Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo ir Higienos normos Nr. HN76:2010 nuostatos suponuoja išvadą, kad pataisos įstaiga, paskirstydama suimtuosius į gyvenamąsias patalpas, turi imtis priemonių, kad pataisos būtų užtikrinta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o nerūkantys asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas, atvykęs į Kauno TI nerūkė (b.l.32). Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą tvirtino, kad pareiškėjas, kaip nerūkantis asmuo, buvo patalpintas į kamerą su nerūkančiais asmenimis, tačiau šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų Kauno TI teismui nepateikė. Pareiškėjas į bylą taip pat nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių jo teiginį dėl laikymo su rūkančiais asmenimis.

LVAT, formuodamas vieningą teismų praktiką administracinėse bylose, ne kartą yra pažymėjęs, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013). Teismas pažymi, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjo argumentas dėl laikymo su rūkančiais asmenimis nelaikytinas pakankamai aiškiu ir detalizuotu, jis yra abstraktaus pobūdžio, nekonkretus, nes pareiškėjas nenurodė kartu su juo kameroje Nr. 221 kalėjusių rūkančių asmenų vardų, pavardžių, nenurodė tikslaus laikotarpio, kuriuo kalėjo kameroje su rūkančiais asmenimis, neprašė kviesti šių asmenų į bylą liudytojais, nepateikė jų rašytinių paaiškinimų ir pan.

Be to, į bylą nepateikta jokių įrodymų, kad, atvykęs į Kauno TI, pareiškėjas būtų išreiškęs prašymą laikyti jį su nerūkančiais asmenimis, o į tokį prašymą nebuvo atsižvelgta, taip pat įrodymų, jog dėl galimų kalinimo su rūkančiais asmenimis sukeltų nepatogumų ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų skundęsis Kauno TI pareigūnams, administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms, būtų prašęs perkelti jį ar rūkantį asmenį į kitą kamerą ir pan.

Teismo nuomone, abstrakčios ir jokiais objektyviais įrodymais nepagrįstos pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl kalinimo su rūkančiais asmenimis negali būti pagrindas konstatavimui, jog

Kauno TI pažeidė pareiškėjo teisę kvėpuoti tabako dūmais neužterštu oru.

Pareiškėjas skunde taip pat tvirtino, kad Kauno TI pareigūnų elgesys buvo netinkamas, tyčiniais veiksmais buvo sudaromos konfliktinės situacijos, provokacijos tarp kalinamųjų asmenų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog hipotetinio pobūdžio svarstymų teismas neturi nagrinėti, nes tai nėra susieta su efektyvia pažeistų teisių gynyba (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1105/2013).

Pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra hipotetinio pobūdžio, nes jis nenurodė, kokie konkretūs pareigūnai, kokiais veiksmais sudarė konfliktines situacijas, provokavo nuteistuosius, nenurodė konkretaus su pareiškėjo teisių pažeidimu susijusio atvejo, todėl bendro pobūdžio, abstraktūs, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti pareiškėjo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.

Į bylą pateikti dokumentai (b.l. 29-38) patvirtina, kad pareiškėjas iki atvykstant į Kauno TI buvo patyręs stuburo ir galvos traumas. Kauno TI pirminės gydytojų apžiūros metu pareiškėjas skundėsi skausmu duobutės srityje, galvos, sąnarių, stuburo skausmais, silpnumu, pykinimu ir pan. Kalinimo Kauno TI laikotarpiu pareiškėjas į Kauno TI Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus kreipėsi dėl sąnarių, stemplės skausmų, rėmens ir kt. negalavimų, tačiau medicininiuose dokumentuose jokių įrašų, kad šie sveikatos negalavimai buvo sąlygoti kalinimo sąlygų Kauno TI nėra.

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas buvo konsultuotas Kauno TI Sveikatos priežiūros tarnybos medikų dėl psichikos elgesio sutrikimų ( b.l. 39), kurie atsirado dėl alkoholio vartojimo. Kauno TI Psichologų grupės specialisto išvadose nurodyta, kad pareiškėjas kameroje sutaria, sveikatos problemų neturi, psichinė būsena stabili, išgyveno dėl padaryto nusikaltimo, todėl pageidavo kartotinės konsultacijos, kurios vėliau atsisakė (b.l. 40-41). Gavęs atsiliepimą į skundą, pareiškėjas prieštaravimų dėl atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie jo sveikatos būklę neginčijo, todėl tikėtina atsakovo atstovo atsiliepime į skundą nurodytomis aplinkybėmis, jog pareiškėjo kreipimasis į Kauno TI Sveikatos priežiūros tarnybos psichiatrą bei psichologą nebuvo sąlygotas kalinimo sąlygų Kauno TI.

Įvertinus byloje esamus duomenis, darytina išvada, kad nėra įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo psichinei ar fizinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų (minimalaus gyvenamojo ploto normos pažeidimo), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. R. L. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009), tačiau nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.

Byloje nustatyta, kad Kauno TI pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą buvo laikomas 14 parų, ši norma buvo pažeista nežymiai (jam teko 3,40 kv.m.), pažeidimas nebuvo tęstinio pobūdžio, be to, didžiąją kalinimo Kauno TI laiko dalį pareiškėjui teko daugiau nei teisės aktuose nustatyta gyvenamojo ploto (b.l. 26-28). Aptariant bendrąsias gyvenimo sąlygas, pastebėtina, kad Kauno TI yra kamerų tipo įstaiga, kurioje asmens judėjimo laisvė yra griežtai reglamentuota, todėl joje laikomiems asmenims suteikta ribota judėjimo laisvė - galimybė naudotis biblioteka, sporto kiemeliais, kompiuterių klase ir pan. negali visiškai kompensuoti nuteistiesiems (suimtiesiems) tenkančio per mažo gyvenamojo ploto.

Įvertinus nustatyto pažeidimo trukmę, jo pobūdį, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją, ar kitas kompetentingas institucijas, kad jo sveikatos būklė jam būnant Kauno TI būtų pablogėjusi, kad būtų taikytas stacionarinis gydymas, taip pat nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, darytina išvada, byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini pasiekusiais minimalų žiaurumo lygį ir suteikiančiais pagrindą pripažinti ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatų pažeidimą.

Tačiau aukščiau nurodytų aplinkybių visuma, teismo nuomone, sudaro pagrindą spręsti klausimui dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigine išraiška.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 120 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo. Dėl kitos reikalavimų dalies skundas kaip nepagrįstas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti R. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 120 Eur (šimtą dvidešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėja Janina Vitunskienė