- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-08
- Bylos Nr.
- A-1379-520/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02748-2014-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dalia Višinskienė (pran.), Artūras Drigotas
- Pareiškėjas
- G. M.
- Atsakovas
- Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
- 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. M. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja G. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) generalinio direktoriaus 2014 m. balandžio 16 d. raštą Nr. (5.34)3B-4535 ir įpareigoti Departamento generalinį direktorių skirti pareiškėjai pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (toliau – ir pareigūno valstybinė pensija) nuo atleidimo iš tarnybos muitinėje dienos.
Pareiškėja nurodė, kad ji nuo 1995 metų iki 2012 m. rugsėjo 21 d. buvo statutinė Lietuvos muitinės tarnautoja, todėl 2014 m. balandžio 11 d. pateikė Departamento generaliniam direktoriui skundą (prašymą) pareigūno valstybinei pensijai skirti, tačiau Departamentas skundžiamu 2014 m. balandžio 16 d. raštu informavo, jog pareiškėja neturi teisės gauti pareigūno valstybinės pensijos, nes neatitinka Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas) pagrindinės sąlygos. Pareiškėjos teigimu, minėtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.
Pareiškėja pažymėjo, kad visiems muitinės pareigūnams, įskaitant ir muitinės mobiliųjų grupių, muitinės postų, operatyvinę veiklą ir ikiteisminį tyrimą atliekančius pareigūnus, be išimties vienodai yra taikomos jų teisinės padėties ypatumus atitinkančios griežtesnės priėmimo į tarnybą Lietuvos Respublikos muitinėje (Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto (toliau – ir Statutas) 6–11, 13–14 str.), priesaikos priėmimo (Statuto 17–18 str.), perkėlimo į kitas pareigas (Statuto 27–29 str.), tarnybinės veiklos vertinimo (Statuto 25–26 str.), tarnybinės atsakomybės (Statuto 33–44 str.), atleidimo iš tarnybos muitinėje (Statuto 55–56 str.) sąlygos, nustatomi vienodi draudimai (Statuto 15 str.).
Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos muitinės pareigūnų teisinę padėtį reglamentuojančiame Statute nėra teisės normų, aiškiai atskiriančių muitinės pareigūnų, turinčių teisę gauti pareigūno valstybinę pensiją, ir muitinės pareigūnų, neturinčių tokios teisės, statusą. Analogiškai yra reglamentuota ir Vidaus reikalų ministerijos institucijų ir tarnybų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo departamento, Prokuratūros, Kalėjimų departamento ir jo įstaigų pareigūnų teisinė padėtis, neišskirianti atskirų šių institucijų pareigūnų grupių ir suteikianti teisę gauti pareigūno valstybinę pensiją visiems minėtų institucijų pareigūnams. Galiojantis vieningas muitinės pareigūnų statuso teisinis reguliavimas leidžia pagrįstai tvirtinti, jog teisę nustatyta tvarka gauti pareigūno valstybinę pensiją de facto turi visi Lietuvos muitinės pareigūnai, kurių užimamos pareigos priskirtos pareigūno pareigoms. Pareiškėjos nuomone, skundžiamas Departamento raštas prieštarauja Statuto 3 straipsnyje įtvirtintiems tarnybos muitinėje lygiateisiškumo, karjeros, tarnybos ypatumų kompensavimo, teisėtų lūkesčių, teisėtai įgytų teisių principams ir neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų.
Pareiškėja pažymėjo, kad nuo 2007 m. sausio 19 d. įsigaliojusioje Įstatymo redakcijoje nustatyta, jog teisę pareigūnų ir karių valstybinę pensiją gauti, be kitų 1 straipsnio 1 dalyje nurodytų pareigūnų, turi ir muitinės mobiliųjų grupių pareigūnai, muitinės postų pareigūnai bei muitinės pareigūnai, atliekantys operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą, tačiau anksčiau tokia teisė statutiniams muitinės pareigūnams nebuvo nustatyta. Pareiškėja laikėsi pozicijos, kad Lietuvos Respublikos Seimas tokiu teisiniu reglamentavimu, pagal kurį teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją įgyja tik dalis statutinių muitinės pareigūnų, įteisino muitinės pareigūnų diskriminaciją, nes nei Įstatyme, nei Statute nėra nustatytas kitų statutinių muitinės pareigūnų „išstatutinimas“. Pareiškėja nurodė, kad tokios pareigūnų skirstymo praktikos niekada nebuvo ir nėra jokioje kitoje Lietuvos statutinėje tarnyboje, nes visi statutiniai pareigūnai turi vienodas socialines garantijas. Pareiškėja paaiškino, kad tokį ydingą teisinį reguliavimą buvo bandoma taisyti, tačiau teisės aktai nebuvo pakeisti.
Šalies argumentai
Pareiškėjos teigimu, ji nuo Įstatymo nuostatų pakeitimo, įsigaliojusio 2007 m. sausio 19 d., įgijo teisėtą lūkestį gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Pareiškėja nurodė, kad tokį lūkestį turėjo ir iki Įstatymo pakeitimų priėmimo, nes buvo statutinė pareigūnė bei tikėjo, kad ir muitinės pareigūnams bus nustatyta socialinė garantija gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Pareiškėja savo poziciją grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) išaiškinimais. Pareiškėja nurodė, kad jokių teisinės padėties skirtumų tarp tų muitinės statutinių pareigūnų, kurie turi socialinę garantiją gauti valstybinę pensiją, ir tų, kurie šios garantijos neturi, nėra, nes Statuto 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog tarnyba muitinėje grindžiama lygiateisiškumo, karjeros, tarnybos ypatumų kompensavimo, teisėtų lūkesčių ir teisėtai įgytų teisių principais.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti.
Atsakovas paaiškino, kad ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl Departamento atsisakymo skirti pareiškėjai pareigūno valstybinę pensiją, nes ji neatitinka Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 7 punkto ir Statuto 51 straipsnio 9 dalies reikalavimų. Atsakovas patvirtino, kad pareiškėja nuo 1995 m. kovo 27 d. iki 2012 m. rugsėjo 21 d. buvo muitinės pareigūnė – statutinė valstybės tarnautoja. Atsakovas vadovavosi Statuto 1 straipsnio 1 dalyje, 51 straipsnio 8, 9 dalyse įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir teigė, kad šios Statuto nuostatos aiškiai nurodo, kuriems konkrečiai muitinės pareigūnams yra garantuojama teisė gauti pareigūno valstybinę pensiją. Atsakovas pažymėjo, jog Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodytas baigtinis sąrašas asmenų, kurie turi teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir šis sąrašas neturi būti suprantamas bei aiškinamas plečiamai. Įstatymų leidėjas, nustatęs baigtinį sąrašą asmenų, kuriems garantuojama valstybinė pareigūnų pensija, nesuteikė diskrecijos teisės dėl valstybinės pensijos skyrimo sprendžiančiai institucijai (šiuo atveju – Departamentui) svarstyti, kuriems pareigūnams skirti valstybinę pensiją, todėl Departamentas privalo vykdyti įstatymų leidėjo valią neviršydamas savo įgaliojimų. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad jis, nepagrįstai ir neteisėtai suteikdamas pareiškėjai teisę į valstybinę pensiją, viršytų savo įgaliojimus, pažeistų įstatymus.
Atsakovo teigimu, pareiškėjos siekis gauti valstybinę pensiją už darbą pareigose, kurių ji nedirbo, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Atskirų muitinės pareigūnų grupių diferenciacija, atsižvelgus į vykdomas funkcijas ir įstatymais nustatant teisę į valstybinę pensiją, nelaikytina diskriminuojančia. Atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjos teiginiu, kad ginčo atveju buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas, nes nebuvo pagrindo atsirasti pareiškėjos teisėtiems lūkesčiams gauti valstybinę pensiją. Be to, panaši byla jau buvo išnagrinėta Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (2013 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-693/2013).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 28 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad pareiškėja nuo 1995 m. kovo 27 d. iki 2012 m. rugsėjo 21 d. ėjo muitinės pareigūnės – statutinės valstybės tarnautojos – pareigas. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą dėl valstybinės pensijos skyrimo, skundžiamu sprendimu šio prašymo netenkino ir nurodė, kad pagal teisės aktų reikalavimus teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją turi tik muitinės mobiliųjų grupių pareigūnai, muitinės postų pareigūnai ir muitinės pareigūnai, atliekantys kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą, o pareiškėja visą tarnybos laiką dirbo ne minėtose, o kitose pareigose, todėl teisės į valstybinę pensiją neįgijo. Teismas, įvertinęs Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 7 punkte ir Statuto 51 straipsnio 9 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, sutiko su atsakovo pozicija, kad teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją turi tik muitinės mobiliųjų grupių pareigūnai, muitinės postų pareigūnai ir muitinės pareigūnai, atliekantys kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą. Teismas konstatavo, kad pareiškėja nuo 1995 m. kovo 27 d. iki 2012 m. rugsėjo 21 d. ėjo pareigas, kurios nenustatytos Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 7 punkte ir Statuto 51 straipsnio 9 dalyje bei nesuteikia teisės gauti valstybinę pensiją, t. y. dirbo apskaitininke, apskaitos ir finansų skyriaus viršininke – vyriausiąja finansininke.
Teismo vertinimu, tarp ginčo šalių iš esmės nėra ginčo, jog skundžiamas Departamento 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas yra priimtas tinkamai aiškinant bei taikant Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 7 punkto ir Statuto 51 straipsnio 9 dalies nuostatas, nes pareiškėja savo reikalavimus grindžia Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 7 punkto prieštaravimu Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnio nuostatoms bei teisinės valstybės principui ir teigia, kad tokiu diskriminaciniu teisiniu reguliavimu pažeidžiamas teisėtų lūkesčių principas. Teismas, vertindamas pareiškėjos skundo ir pateikto prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pagrįstumą, padarė išvadą, kad šiuo atveju yra reikšmingi Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimuose ir 2007 m. lapkričio 13 d. sprendime pateikti išaiškinimai bei Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2010 m. birželio 29 d., 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d., 2014 m. liepos 3 d., 2015 m. gegužės 6 d. nutarimuose, 2010 m. balandžio 20 d. ir 2015 m. sausio 14 d. sprendimuose suformuluotos oficialios konstitucinės doktrinos nuostatos, susijusios su valstybinėmis pensijomis. Teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra pabrėžęs, jog įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti valstybės tarnybos modelį ir ši diskrecija apima ir jo teisę reguliuoti pareigūnų socialines garantijas, taip pat ir teisę į valstybinės pensijos paskyrimą.
Teismui nekilo abejonių dėl Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 7 punkto atitikties Konstitucijos 29 straipsnio nuostatoms, įtvirtinančioms asmenų lygybės principą, taip pat teisėtų lūkesčių principui. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 7 punktas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio nuostatoms bei teisinės valstybės principui. Teismo vertinimu, tokią išvadą patvirtina ir ta aplinkybė, jog abejonių dėl Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatų konstitucingumo nekilo ir Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, išnagrinėjusiam analogiško pobūdžio ginčą (2013 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-693/2013).
Teismas pažymėjo, kad pareiškėja skunde be abejonių, ar Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 7 punktas atitinka Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas bei teisinės valstybės principą, nenurodė jokių kitų motyvų bei argumentų, kuriais būtų grindžiamas Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo neteisėtumas, todėl sprendė, kad Departamento direktorius 2014 m. balandžio 16 d. sprendime faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai. Teismas konstatavo, kad minėtas sprendimas pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra pagrįstas ir teisėtas, todėl skundo reikalavimą jį panaikinti atmetė. Teismas padarė išvadą, kad nustačius, jog skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, yra pagrindas atmesti ir išvestinį skundo reikalavimą įpareigoti atsakovą skirti pareiškėjai pareigūno valstybinę pensiją.
III.
Pareiškėja G. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 28 d. sprendimą ir skundą tenkinti.
Pareiškėja apeliaciniame skunde suformulavo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 7 punktas (ir analogiškas Statuto 51 straipsnio 9 punktas) ta apimtimi, kuria ribojama teisė gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją muitinės pareigūnams, kurie nėra muitinės mobiliųjų grupių pareigūnai, muitinės postų pareigūnai ir muitinės pareigūnai, atliekantys kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pareiškėja nurodo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas, prieštarauja Konstitucijai, pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 ir 13 straipsniuose įtvirtintas teises į teisingą bylos nagrinėjimą ir į veiksmingas teisinės gynybos priemones, todėl naikintinas. Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas jos skundą, formaliai taikė Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 7 punkto ir Statuto 51 straipsnio 9 dalies nuostatas, tačiau visiškai nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjos skunde išdėstytų motyvų, jog Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatos, kurios riboja teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją muitinės pareigūnams, kurie nėra muitinės mobiliųjų grupių pareigūnai, muitinės postų pareigūnai ir muitinės pareigūnai, atliekantys kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą, yra diskriminacinio pobūdžio, prieštarauja Statuto 3 straipsnyje įtvirtintiems lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisėtai įgytų teisių principams, Konstitucijos 29 straipsnio nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pareiškėja pažymi, kad ir paties Statuto nuostatos yra prieštaringos, nes Statuto 3 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, jog tarnyba muitinėje yra grindžiama lygiateisiškumo, karjeros, tarnybos ypatumų kompensavimo, teisėtų lūkesčių, teisėtai įgytų teisių principais, o Statuto 51 straipsnio 9 dalyje yra nustatyta diskriminacinė nuostata, kad tik muitinės mobiliųjų grupių pareigūnai, muitinės postų pareigūnai ir muitinės pareigūnai, atliekantys operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą, turi teisę gauti pareigūnų valstybinę pensiją. Esant tokiam neaiškiam ir prieštaringam teisiniam reglamentavimui, kyla pagrįstų abejonių dėl minėtų nuostatų atitikimo Konstitucijai, todėl, pareiškėjos nuomone, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas turėjo ne formaliai taikyti abejonių keliančias teisės aktų nuostatas, o vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalimi, kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar minėtos nuostatos neprieštarauja Konstitucijai.
Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad pareiškėja jokio teisėto lūkesčio dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos jai skyrimo nebuvo įgijusi, nes tokį teisėtą lūkestį pareiškėja įgijo 2007 m. sausio 19 d. įsigaliojus Įstatymo pakeitimams. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad įstatymų leidėjas neįvertino aplinkybės, jog likusi dalis muitinės pareigūnų, kurie neįgijo teisės gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, atlieka analogiškas funkcijas kaip ir kitų teisėsaugos institucijų pareigūnai, kurie įgijo teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad Lietuvos Respublikos Seimas priėmė diskriminacinio pobūdžio Įstatymo pakeitimus, nes diferencijavo pareigūnus, atliekančius analogiškas funkcijas, t. y. vieniems nepagrįstai suteikė teisę gauti valstybinę pensiją, o kitiems tokios teisės nesuteikė. Minėtu Įstatymo pakeitimu yra privilegijuojami Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nurodytų institucijų finansų ir apskaitos skyrių pareigūnai muitinės sistemoje dirbančių finansų ir apskaitos skyrių pareigūnų atžvilgiu. Pareiškėja minėtą savo poziciją grindžia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. ir 2013 m. vasario 22 d. nutarimuose pateiktais išaiškinimais bei pažymi, kad pirmosios instancijos teismas dėl šio klausimo ir Įstatyme įtvirtintos diskriminacijos nepasisakė.
Pareiškėja akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas taip pat nepasisakė ir nevertino pareiškėjos skundo argumentų dėl jos vykdytų funkcijų palyginimo su kitų teisėsaugos institucijų finansų ir apskaitos skyrių pareigūnų, kurie įgijo teisę gauti valstybinę pensiją, atliekamomis funkcijomis, nors atlikus tokį vertinimą, būtų nustatyta, kad muitinės sistemos finansų ir apskaitos skyriuje dirbančių ir kitų teisėsaugos institucijų finansų ir apskaitos skyriuje dirbančių pareigūnų vykdomos funkcijos yra analogiškos ir negali būti diferencijuojamos remiantis padidinto pavojaus kriterijais, nes tokie neegzistuoja. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad tiek Vidaus reikalų ministerijos, policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos, Valstybės saugumo departamento, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Prokuratūros, Kalėjimų departamento, tiek ir Muitinės departamento finansų ir apskaitos skyrių pareigūnų darbas yra „kabinetinio pobūdžio“, nesusijęs su jokia operatyvine veikla, grynųjų pinigų gabenimu ar su tuo susijusiu pavojumi pareigūno sveikatai ar gyvybei, t. y. šių pareigūnų atliekamos funkcijos yra vienodai vertinamos kaip nepadidintos rizikos darbas. Atsižvelgusi į tai, pareiškėja laikosi pozicijos, kad įstatymų leidėjas, klaidingai diferencijavęs analogiškas finansų ir apskaitos pareigas atliekančius pareigūnus, dirbančius muitinės ir kitose teisėsaugos institucijose, 2007 m. sausio 18 d. priėmė diskriminacinį ir prieštaraujantį Konstitucijoje įtvirtintiems asmenų lygybės, teisėtų lūkesčių taip pat teisinės valstybės principams Įstatymo pakeitimo įstatymą.
Pareiškėja atkreipia dėmesį, jog Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad lygybės įstatymui principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, tačiau Įstatyme įtvirtinus teisę gauti valstybinę pensiją tik daliai statutinių muitinės pareigūnų, šis principas buvo pažeistas, t. y. Lietuvos Respublikos Seimas įteisino muitinės pareigūnų diskriminaciją, nes Įstatyme nustatyta, kad visi be išimties (ne tik atliekantys padidinto pavojaus ar rizikos pareigas) kitų institucijų pareigūnai, nurodyti Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis 1–6 punktuose, turi teisę gauti valstybinę pensiją.
Pareiškėja pažymi, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai sutapatino du savo reikalavimais skirtingus skundus, nes pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodomoje administracinėje byloje Nr. A143-693/13 buvo sprendžiamas klausimas dėl laikotarpių valstybinei pensijai gauti pripažinimo ir klausimas dėl Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 7 punkto prieštaravimo Konstitucijai net nebuvo keliamas. Pareiškėjos nuomone, šiuo atveju siekiant tinkamo jos teisių gynimo yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes pareiškėja šioje byloje savo skundo reikalavimus iš esmės grindžia aplinkybėmis, jog Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 7 punkte ir Statuto 51 straipsnio 9 dalyje yra įtvirtintos diskriminacinio pobūdžio nuostatos, kurios prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pareiškėja laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas užkirto pareiškėjai galimybę ginti savo pažeistas teises, nes neatsižvelgė į pareiškėjos skundo ir prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą motyvus, neįsigilino į esamą teisinį reglamentavimą, įskaitant ir kitų institucijų veiklos teisinį reglamentavimą, į konstitucinių principų turinį, formaliai vadovavosi įstatymais, kurie galbūt prieštarauja Konstitucijai, ir todėl nepagrįstai atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl įstatymų prieštaravimo Konstitucijai. Pareiškėja pažymi, kad aplinkybę, ar įstatymas neprieštarauja Konstitucijai ir jos principams, gali nustatyti tik Konstitucinis Teismas (Konstitucijos 102 ir 105 str.).
Pareiškėjos nuomone, skunde išdėstyti argumentai leidžia konstatuoti, kad Departamento generalinio direktoriaus 2014 m. balandžio 16 d. raštas Nr. (5.34)3B-4535 yra priimtas vadovaujantis prieštaraujančioms Konstitucijai ir diskriminacinio pobūdžio normomis (Įstatymo 1 str. 1 d. 7 p., Statuto 51 str. 9 p.), todėl prieštarauja Konstitucijai, Statuto 3 straipsnyje įtvirtintiems tarnybos muitinėje lygiateisiškumo, karjeros, tarnybos ypatumų kompensavimo, teisėtų lūkesčių, teisėtai įgytų teisių principams, šia apimtimi neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, todėl yra naikintinas.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas pakartoja atsiliepime į skundą nurodytus argumentus ir atkreipia dėmesį, kad pareiškėja tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde savo teisėtų lūkesčių į valstybinę pareigūno pensiją atsiradimą grindė ne priimtais ir įsigaliojusiais teisės aktais, o parengtais teisės aktų projektais, taip pat informacija iš interneto tinklalapių. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėja jokio teisėto lūkesčio nebuvo įgijusi, nes teisės aktais niekada nebuvo nustatytas toks reguliavimas, pagal kurį pareiškėjai galėtų būti paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija.
Atsakovas nesutinka su pareiškėjos argumentu, kad kitos statutinės institucijos ir tarnybos atskirų statutinių pareigūnų grupių, kurioms garantuojama teisė į valstybinę pensiją, nenustato, nes Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarime pažymėjo, jog statutinė valstybės tarnyba negali būti vienoda dėl jos atliekamų funkcijų įvairovės, todėl policijos, vidaus tarnybos, saugumo tarnybos ir kitų statutinių valstybės institucijų (inter alia muitinės) pareigūnų statusas turi būti diferencijuotas ir turėti atitinkamuose statutuose nustatytų ypatumų. Todėl atskirų muitinės pareigūnų grupių diferenciacija, atsižvelgus į vykdomas funkcijas ir įstatymais nustatant teisę į valstybinę pensiją, nelaikytina diskriminuojančia.
Atsakovas pažymi, kad pareiškėja reikalauja jos pareigas prilyginti muitinės mobiliųjų grupių pareigūno, muitinės posto pareigūno ir muitinės pareigūno, atliekančio operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą, pareigoms, tačiau Statuto 3 straipsnio 7 dalyje apibrėžtas vienas iš tarnybos muitinėje principų – ypatumų kompensavimo principas, kuris reiškia, jog muitinės pareigūnų tarnybos ypatumai (didesnis pavojus gyvybei arba sveikatai, didesnė atsakomybė, ilgesnis darbo laikas bei įvairūs su tarnyba susiję apribojimai) yra kompensuojami šiame Statute bei kituose teisės aktuose nustatytomis socialinėmis garantijomis. Valstybinė pareigūnų pensija būtent ir yra viena iš tokių garantijų, kuri siejasi su šios konkrečios pareigūnų grupės darbo ypatumais, kurie būdingi tik šiose pareigose dirbantiems muitinės pareigūnams, todėl įstatymų leidėjas, nenustatydamas teisės gauti valstybinę pareigūno pensiją visiems be išimties muitinės pareigūnams, teisingai įvertino, kad kiti muitinės pareigūnai tokio pobūdžio apribojimų nepatiria, todėl ir ši konkreti socialinė garantija jiems netaikoma.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 6 d. sprendimo neskirti pareiškėjai G. M. (muitinės pareigūnei) pareigūno valstybinės pensijos pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja nuo 1995 m. kovo 27 d. iki 2012 m. rugsėjo 21 d. ėjo muitinės pareigūnės – statutinės valstybės tarnautojos – pareigas (b. l. 23, 27–29). Pareiškėja nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. iki atleidimo iš tarnybos, ėjo Kauno teritorinės muitinės Finansų ir apskaitos skyriaus viršininkės pareigas. Pareiškėja 2014 m. balandžio 11 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu, kad jai būtų paskirta pareigūno valstybinė pensija, tačiau atsakovo direktorius 2014 m. balandžio 6 d. sprendimu (b. l. 13) šio prašymo netenkino, nurodydamas, kad pagal Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 7 punktą ir Statuto 51 straipsnio 9 dalį teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją turi tik muitinės mobiliųjų grupių pareigūnai, muitinės postų pareigūnai ir muitinės pareigūnai, atliekantys kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą, o pareiškėja visą tarnybos laiką ėjo kitas pareigas ir todėl neįgijo teisės į pareigūno valstybinę pensiją.
Pareiškėja su atsakovo sprendimu nesutiko ir kreipėsi į teismą, kad šis sprendimas būtų panaikintas ir atsakovas įpareigotas skirti jai pareigūno valstybinę pensiją nuo atleidimo iš tarnybos muitinėje dienos. Pareiškėja, reikšdama reikalavimą panaikinti atsakovo sprendimą, teigė, kad šis sprendimas prieštarauja Statuto 3 straipsnyje įtvirtintiems tarnybos muitinėje lygiateisiškumo, karjeros, tarnybos ypatumų kompensavimo, teisėtų lūkesčių, teisėtai įgytų teisių principams, taip pat neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Pažymėtina, kad pareiškėja skunde nenurodė konkrečių teisės normų, kurios imperatyviai nustato pareigą atsakovui paskirti pareiškėjai pareigūno valstybinę pensiją (b. l. 8–12). Iš pareiškėjos skundo turinio darytina išvada, kad, pareiškėjos įsitikinimu, atsakovas pareigūno valstybinę pensiją turėjo paskirti jai (pareiškėjai), vadovaudamasis vien tik pareiškėjos, kaip muitinės pareigūnės, statusu. Pareiškėja teigė, kad gauti pareigūno valstybinę pensiją de facto turi visi Lietuvos muitinės pareigūnai, kurių užimamos pareigos priskirtos pareigūno pareigoms.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus bei vadovaudamasis Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 7 punktu ir Statuto 51 straipsnio 9 dalimi, su minėta pareiškėjos pozicija nesutiko ir netenkino pareiškėjos skundo reikalavimų. Pareiškėja prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų patenkinti skundo reikalavimai, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas formaliai taikė Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 7 punktą ir Statuto 51 straipsnio 9 dalį, nepagrįstai nustatė, jog pareiškėja nėra bei nebuvo įgijusi jokio teisėto lūkesčio dėl pareigūno valstybinės pensijos skyrimo, be pagrindo nepasisakė ir nevertino skundo argumentų dėl pareiškėjos vykdytų funkcijų palyginimo su kitų teisėsaugos institucijų finansų ir apskaitos skyrių pareigūnų, kurie įgijo teisę gauti valstybinę pensiją, atliekamomis funkcijomis. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas turėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 7 punktas (ir analogiškas Statuto 51 straipsnio 9 punktas) ta apimtimi, kuria ribojama teisė gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją muitinės pareigūnams, kurie nėra muitinės mobiliųjų grupių pareigūnai, muitinės postų pareigūnai ir muitinės pareigūnai, atliekantys kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Iš atsakovo šioje byloje teikiamų atsikirtimų į pareiškėjos reikalavimus matyti, kad atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.
Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad būtent Įstatyme nustatyta, kokiems asmenims skiriama ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, šių pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, dydžiai. Įstatyme įtvirtintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirtis yra inter alia atlyginti už sudėtingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d., 2013 m. vasario 22 d., 2015 m. gegužės 6 d. nutarimai); jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas); valstybines pensijas skiriant už tam tikrą tarnybą, už nuopelnus Lietuvos valstybei ar kaip kompensaciją nukentėjusiesiems asmenims, taip pat galioja nuostata dėl valstybės įstatymu prisiimto įsipareigojimo asmeniui, atitinkančiam įstatymo nustatytas sąlygas, paskirti ir mokėti atitinkamą pensiją ir to asmens teisės reikalauti, kad valstybė vykdytų šį įstatymu prisiimtą įsipareigojimą (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas).
Aiškindamas Konstitucijos 52 straipsnį, Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimuose, 2010 m. balandžio 20 d. sprendime, 2012 m. vasario 6 d. nutarime), kad asmens teisė į socialinę apsaugą interpretuotina atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintus socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, konstitucinius asmenų lygiateisiškumo ir proporcingumo principus.
Konstitucinis Teismas 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime taip pat yra nurodęs, jog valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo pensijų ir yra mokamos iš valstybės biudžeto; valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Konstitucijos normų ir principų, nustatyti atitinkamas šios pensijos skyrimo sąlygas; valstybinės pensijos skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti nuo valstybės tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių ir kt.
Šios nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 6 d. nutarime Nr. KT14-N8/2015 nurodė, jog įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, inter alia 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo, turi plačią diskreciją nustatydamas šį teisinį reguliavimą: atsižvelgdamas į reikšmingas aplinkybes, kaip antai į egzistuojantį konstituciškai pagrįstą tikslą tam tikru valstybei reikšmingu laikotarpiu užtikrinti tam tikras specifines funkcijas vykdančių statutinių valstybės institucijų veiklą inter alia skatinant atitinkamos kvalifikacijos asmenis stoti į tarnybą šiose institucijose, jis, be kita ko, gali nustatyti ir tam tikrų ypatumų turintį tokių atskirų statutinių valstybės institucijų pareigūnų tarnybos laiko, būtino pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, apskaičiavimo.
Nagrinėjamu atveju Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 7 punkte (2012 m. spalio 2 d. įstatymo Nr. XI-2254 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) yra įtvirtinta, kad teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją turi muitinės mobiliųjų grupių pareigūnai, muitinės postų pareigūnai ir muitinės pareigūnai, atliekantys kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą. Nei šioje teisės normoje, nei kitose teisės aktų normose nėra nustatyta, kad kiti muitinės pareigūnai turi teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Pažymėtina, kad ir Statuto 51 straipsnio 9 dalyje yra įtvirtinta tokia pati nuostata. Taigi įstatymų leidėjas, naudodamasis savo diskrecija pasirinkti, nustatyti ar nenustatyti, kad tam tikras pareigas ėjusiems pareigūnams būtų skiriama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, taip pat kokiomis sąlygomis ši pensija skiriama, nustatė pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą tam tikrai pareigūnų ir karių kategorijai.
Atsižvelgiant į Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 7 punkte bei Statuto 51 straipsnio 9 dalyje įtvirtintas nuostatas, akivaizdu, kad šioje byloje teisingai nustatyta, jog atsakovas pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjos prašymo dėl pareigūno valstybinės pensijos skyrimo pagal Įstatymą, o pareiškėjos skunde nurodytos aplinkybės apie muitinės pareigūnų tarnybą bei Statute įtvirtintus muitinės tarnybos principus, kitų statutinių tarnybų pareigūnų teisę gauti pareigūnų valstybines pensijas, nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas privalėjo skirti pareiškėjai pareigūno valstybinę pensiją, nepaisydamas to, kad Įstatyme nėra nustatytas toks valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindas. Nagrinėjamu atveju yra svarbu ir tai, kad iki pareiškėjos atleidimo iš tarnybos (2012 m. rugsėjo 21 d.) įstatymuose taip pat nebuvo įtvirtintos nuostatos, jog visi muitinės pareigūnai turi teisę gauti pareigūnų valstybinę pensiją, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėja, vykdydama savo pareigas, turėjo teisėtą lūkestį gauti pareigūno valstybinę pensiją.
Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad ji įgijo teisėtą lūkestį gauti pareigūno valstybinę pensiją, kai 2007 m. sausio 19 d. įsigaliojo 2007 m. sausio 18 d. Įstatymo 1, 3, 6, 12 ir 16 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. X-1027, kuriuo buvo nustatyta, jog teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją be kitų Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodytų pareigūnų, turi ir muitinės mobiliųjų grupių pareigūnai, muitinės postų pareigūnai, atliekantys operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą.
Vertinant šiuos pareiškėjos argumentus, pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra išsiaiškinęs, jog neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Šie principai inter alia suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d., 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. sausio 24 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimai). Vienas iš esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – teisinio saugumo principas, kuris reiškia, kad valstybė turi pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus lūkesčius (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 5 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. kovo 17 d. nutarimai). Vienas iš teisėtų lūkesčių principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga. Pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai. Tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).
Kadangi 2007 m. sausio 18 d. priimtame Įstatymo 1, 3, 6, 12 ir 16 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatyme Nr. X-1027 nebuvo nustatyta, kad visi muitinės pareigūnai turi teisę gauti pareigūnų valstybinę pensiją, tai akivaizdu, jog pareiškėja, eidama Kauno teritorinės muitinės Finansų ir apskaitos viršininkės pareigas, negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad pagal šią įstatymo normą ji turės teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, o valstybė neprisiėmė jokių įsipareigojimų mokėti pareiškėjai pareigūno valstybinę pensiją ir tai pareiškėjai buvo žinoma ir suprantama.
Priimant Įstatymo 1, 3, 6, 12 ir 16 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr. X-1027 aiškinamajame rašte buvo konkrečiai nurodyta, jog šis įstatymas priimamas siekiant įgyvendinti Statuto 5, 8, 10, 25, 27, 28, 29, 35, 37, 49, 50, 51, 52, 54, 55 straipsnių pakeitimo bei papildymo ir papildymo 28¹, 53¹ ir 55¹ straipsniais įstatymo projekto 13 straipsnio (kuriuo keičiamas ir pildomas Statuto 51 straipsnis) nuostatas. Šiame aiškinamajame rašte (įstatymo travaux préparatoires) nurodyta, kad muitinės pareigūnų, atliekančių operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą, tarnybos specifika sudėtingumo, atsakomybės ir pavojingumo gyvybei arba sveikatai aspektu yra panaši į kitų statutinių institucijų pareigūnų tarnybos specifiką, todėl siūloma pagerinti šių muitinės pareigūnų socialines garantijas – suvienodinti jas su kitų statutinių valstybės tarnautojų socialinėmis garantijomis ir tam yra pildomas Statuto 51 straipsnis 9 dalimi. Papildžius Statuto 51 straipsnį 9 dalimi šie pareigūnai turėtų teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Toks socialinių garantijų gerinimas leistų padidinti tarnybos muitinėje patrauklumą ir išsaugoti aukštos kvalifikacijos specialistus. Statuto 5, 8, 10, 25, 27, 28, 29, 35, 37, 49, 50, 51, 52, 54, 55 straipsnių pakeitimo bei papildymo ir papildymo 28¹, 53¹ ir 55¹ straipsniais įstatymo aiškinamajame rašte (įstatymo travaux préparatoires) taip pat nurodyta, kad muitinės pareigūnų, atliekančių operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą, tarnybos specifika sudėtingumo, atsakomybės ir pavojingumo gyvybei arba sveikatai aspektu yra panaši į kitų statutinių institucijų pareigūnų tarnybos specifiką, todėl siūloma pagerinti šių muitinės pareigūnų socialines garantijas – suvienodinti jas su kitų statutinių valstybės tarnautojų socialinėmis garantijomis ir tam yra pildomas Statuto 51 straipsnis 9 dalimi ir Statutas papildomas 53¹ straipsniu. Taigi aiškinamuosiuose raštuose aiškiai nurodyta, kokių kategorijų muitinės pareigūnams ir dėl kokių priežasčių turi būti nustatyta socialinė garantija – gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.
Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į šiuos įstatymų leidėjo ketinimus išsaugoti aukštos kvalifikacijos specialistus muitinės sistemoje, 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime konstatavo, kad Įstatymo pataisos, kuriomis nustatyta teisė gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją muitinės sistemoje tam tikras pareigas ėjusiems pareigūnams, buvo skirtos pareigūnams, ėjusiems muitinės sistemoje tam tikras pareigas šio įstatymo pataisų įsigaliojimo dieną ir (arba) vėliau, ir šiuo aspektu tokie pareigūnai skiriasi nuo muitinės sistemoje anksčiau dirbusių asmenų, kurie iš tarnybos išėjo iki šio įstatymo pataisų įsigaliojimo. Šiame nutarime būtent ir yra pažymėta, kad įstatymų leidėjas, naudodamasis savo diskrecija, galėjo pasirinkti, nustatyti ar nenustatyti, kad muitinės sistemoje tam tikras pareigas ėjusiems pareigūnams būtų skiriama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, taip pat kokiomis sąlygomis ši pensija skiriama. Akcentuotina, kad Konstitucinis Teismas nenustatė, jog visi muitinės pareigūnai turėjo teisę ir / ar turi gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, atsižvelgiant į muitinės pareigūno statusą ir / ar kitų statutinių institucijų pareigūnų teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.
Pareiškėja prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 7 punktas (ir analogiškas Statuto 51 straipsnio 9 punktas) ta apimtimi, kuria ribojama teisė gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją muitinės pareigūnams, kurie nėra muitinės mobiliųjų grupių pareigūnai, muitinės postų pareigūnai ir muitinės pareigūnai, atliekantys kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjos teigimu, Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 7 punkte ir Statuto 51 straipsnio 9 punkte yra įtvirtintos diskriminacinio pobūdžio nuostatos, kurios prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui, nes pareigūnų ir karių valstybinę pensiją gauti įgyja tik dalis statutinių muitinės pareigūnų, o vidaus reikalų institucijų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo departamento, prokuratūros, Kalėjimų departamento pareigūnai nėra skirstomi į turinčius gauti pareigūnų valstybinę pensiją ir jos neturinčius, t. y. pareigūnų ir karių valstybinę pensiją gauna ir šiose institucijose dirbantys finansų ir apskaitos pareigūnai.
Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.
Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012; kt.). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas įstatymų nuostatas, šioje nutartyje aptartą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo sąlygų nustatymo bei jų mokėjimo, Įstatymo 1, 3, 6, 12 ir 16 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. X-1027 ir Statuto 5, 8, 10, 25, 27, 28, 29, 35, 37, 49, 50, 51, 52, 54, 55 straipsnių pakeitimo bei papildymo ir papildymo 28¹, 53¹ ir 55¹ straipsniais įstatymo aiškinamuosius raštus, daro išvadą, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjos iškeltų abejonių dėl Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 7 punkto ir Statuto 51 straipsnio 9 punkto prieštaravimo Konstitucijos 29 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui, turi būti tenkinamas pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.
Šioje byloje pareiškėja, reikšdama minėtą prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, nenurodė teisiškai pagrįstų argumentų, susijusių su pareiškėjos tarnybos ypatumais, atliktų funkcijų svarba ir pan., kuriais remiantis būtų galima suabejoti, kad tuo, jog įstatymų leidėjas Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 7 punkte ir Statuto 51 straipsnio 9 dalyje nenustatymas, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija turi būti skiriama ir muitinės institucijose dirbusių finansų ir apskaitos pareigūnams, ir nustatęs tik, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama muitinės mobiliųjų grupių pareigūnams, muitinės postų pareigūnams ir muitinės pareigūnams, atliekantiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą, diskriminuoja pareiškėją. Pareiškėja teisiškai nepagrindė ir pozicijos dėl jos diskriminavimo atsižvelgiant į tai, kad kitų statutinių institucijų finansų ir apskaitos skyrių pareigūnai turi teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.
Taigi pareiškėja šioje byloje nepateikė teisinių argumentų, kodėl įstatymų leidėjas, turėdamas ir įgyvendindamas savo plačią diskreciją nustatyti pareigūnų ir karių valstybines pensijas, negalėjo nustatyti, kad pareigūnų ir karių valstybines pensijas turi teisę gauti tik muitinės mobiliųjų grupių pareigūnai, muitinės postų pareigūnai ir muitinės pareigūnai, atliekantys kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą. Pažymėtina, kad ir teismas, kreipdamasis į Konstitucinį Teismą, privalo teisiniais argumentais pagrįsti abejones dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai, konstituciniam teisinės valstybės principui (Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d. sprendimas Nr. KT18-S7/2015).
Primintina, jog Konstitucinis Teismas tiek anksčiau nurodytuose nutarimuose ir sprendimuose, tiek ir naujausiame 2016 m. sausio 26 d. nutarime Nr. KT5-N2/2016 pažymi, kad valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Konstitucijos normų bei principų, nustatyti atitinkamas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo sąlygas; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. 2016 m. sausio 25 d. nutarime Nr. KT4-N1/2016 išaiškinta, kad nustatant, kokiems asmenims skiriama ir mokama valstybinė pensija, jos skyrimo ir mokėjimo pagrindus bei sąlygas, taip pat šios pensijos dydžius, privalu paisyti konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų; valstybinės pensijos skyrimas ir mokėjimas neturi tapti privilegija; jeigu įstatymų leidėjas, įstatymu nustatydamas tokio pensinio aprūpinimo pagrindus, asmenis, kuriems skiriamos ir mokamos šios pensijos, pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas, taip pat pensijų dydžius, nepaisytų Konstitucijos (pavyzdžiui, valstybines pensijas skirtų asmenims, kuriems tokios pensijos negali būti skiriamos, nustatytų nepagrįstai didelius tokių pensijų dydžius arba nepagrįstas tokių pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas), toks pensinis aprūpinimas pagal Konstituciją negalėtų būti ginamas (inter alia 2007 m. spalio 22 d., 2014 m. liepos 3 d., 2015 m. lapkričio 26 d. nutarimai).
Nagrinėjamu atveju pabrėžtina, kad diferencijuotas teisinis reguliavimas, taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nelaikytinas diskriminaciniu (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2006 m. rugsėjo 26 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2009 m. kovo 2 d., 2011 m. birželio 21 d., 2013 m. gegužės 24 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai).
Apibendrindama šioje byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes ir jas įvertino, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kuriais pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nepripažintini pagrįstais, todėl apeliacinis skundas yra netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos G. M. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.