Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-08-09 · Administracinė byla Nr. I-1592-764/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-08-09
Bylos Nr.
I-1592-764/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-06204-2013-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Egidija Puzinskaitė
Pareiškėjas
R. S.
Atsakovas
Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1592-764/2016Proceso Nr. 3-61-3-06204-2013-1Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5, 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugpjūčio 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos R. S. skundą atsakovams Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja R. S. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydama panaikinti Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2013-10-25 sprendimą Nr. 7S-833 ir priteisti iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-10-01.

Pagrįsdama savo reikalavimus pareiškėja nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu jai mokamas darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančiomis Valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis, taip pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą teisę – gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Kreipdamasi į teismą pareiškėja rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu ir nurodė, kad atsakovas atsisakė išmokėti jai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, todėl pagal Konstituciją savo pažeistas teises turi teisę ginti teismine tvarka.

Atsiliepimas

Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 10–14) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjos patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą kompensavimo mechanizmą. Be to, pareiškėjos reikalavimui turėtų būti taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas. Priėmus pareiškėjai palankų sprendimą, prašė jo vykdymą atidėti vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėja siekia apginti savo pažeistas teises ir prašo teismą jai priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią dėl Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu Konstitucijai prieštaravusiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo.

Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime, inter alia, pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009-07-17 redakcija), kuriame nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009-07-17, 2010-06-30, 2011-11-22, 2012-12-20 redakcijos), Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio 4 dalis (2009-07-17 redakcija) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai, Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis (2009-07-17, 2010-06-30, 2011-11-22 ir 2012-12-20 redakcijos), Valstybės saugumo departamento statuto 43 straipsnio 3 dalis (2009-07-17 redakcija), tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai, Valstybės saugumo departamento statuto 43 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis (2009-07-17, 2010-06-30, 2011-11-22 redakcijos), Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 42 straipsnio 6 dalis (2009-07-17 redakcija), Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 41 straipsnio 4 dalis (2009-07-17 redakcija), Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnis (2009-07-17, 2010-06-30, 2011-11-22, 2012-12-20 redakcijos) prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad įstatymų leidėjui iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla pareiga be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Konstitucinis Teismas 2014-04-16 priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatų išaiškinimo, kuriame pažymėjo, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia, susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime pažymėjo, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia, konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-02-15 sprendimuose, priimtuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, suformuota praktika iš esmės analogiškose bylose. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo, 2014-04-16 sprendimo ir 2015-11-19 nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja, inter alia, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Po pareiškėjos kreipimosi į teismą, Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01. Taigi teisiniai santykiai (kompensavimo dydžiai, terminai ir kt.), susiję su dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio valstybės tarnautojų patirtais praradimais, yra sureguliuoti įstatymu.

Vadinasi, Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime ir 2014-04-16 sprendime nurodytą pareigą, – nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal Grąžinimo įstatymą, Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti valstybės tarnautojų patirtus praradimus. Esant tokioms aplinkybėms, pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą ir priteisti dėl Konstitucijai prieštaravusių teisės aktų nuostatų taikymo susidariusią darbo užmokesčio dalį nėra, todėl šis reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.

Netenkinus reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, kaip išvestinis atmetamas ir pareiškėjos reikalavimas panaikinti Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 str., 88 str. 1 p., 132–134 str. teisėja

nusprendžia:

Pareiškėjos R. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Egidija Puzinskaitė